Ventos-Dubysos kanalas

1796 m. generolas de Vitte buvo išsiųstas ieškoti galimybės šiam keliui. Buvo planuojama sujungti Nemuną su Venta. Buvo pasirinkta vieta prie Kurtuvėnų, prie Dubysos, kur  Ventą ir Dubysą skiria tik 15 km ilgio slėnis. 1797 m. buvo pateiktas dar vienas pasiūlymas sujungti Nemuną su Lielupe, iškasus kanalą tarp Nevėžio ir Lėvens. Generolas de Vitte parengė šio pasiūlymo projektą. Vėliau buvo siūloma sujungti Nemuną su Dauguva, tačiau, kai 1823 m. papulkininkis A. Rokosovskis atliko Ventos, Dubysos, Nevėžio ir kt. upių baseinų tyrimus, buvo padaryta išvada, kad tinkamiausia butų sujungti Dubysą su Venta. 1824 m. A. Rokosovskis pateikė sujungimo projektą. Šis projektas buvo patvirtintas Vandens kelių vyriausios valdybos taryboje. Buvo parengta šio projekto sąmata. Ji siekė 12 mln rublių.

Pagal projektą Venta ties Tolučiais buvo jungiama su Dubysa ties Bubiais 15 km ilgio kanalu, o Dubysos aukštupis nuo Bubių iki kairiojo Dubysos intako – Šiaušės upelio apeinamas 23,5 km ilgio kanalu. Kanalo gylis – 8,7 m, plotis dugne – apie 15 m. Aplinkiniai ežerai Širvės, Kurtuvėnų, Bijotės ir kt. turėjo būti tarpusavyje sujungti kanalais  tiekti vandenį įrengtiems keturiems rezervuarams. Prie Bubių turėjo būti įrengtas tvenkinys, kuris turėjo būti naudojamas kaip uostas laivų žiemojimui. Buvo numatyta pastatyti 41 šliuzą (17 iš jų Dubysoje, 12 Ventoje ir kt.) Šliuzai turėjo būti mūrijami iš akmenų. Šalia kanalo turėjo būti įrengtas lynkelis, kuriuo laivai, plaukiantys prieš srovę, turėjo būti „burliokų“ ar arklių traukiami. Vandenį reguliuoti turėjo 29 akmeninės užtvankos. Buvo manoma, kad krovininiai laivai su 40 tonų kroviniais laisvai plaukios Ventos-Dubysos kanalu.

Jie, atplaukę Nemunu, turėjo Dubysa keltis prieš srovę iki Bubių, toliau kanalu plaukti iki Ventos ir leistis ja iki žiočių Ventspilyje.

Kanalo kasimo darbai pradėti 1825 m. gegužės mėn., vadovaujant pulkininkui A. Rokosovskiui. Kadangi buvo prisibijoma Prūsijos reakcijos. Tokio strategiškai svarbaus objekto statybos galėjo būti suprastos, kaip pasirengimas karui, darbai buvo vykdomi slapta. Pradžioje dirbo vien tik kariai, vėliau darbai išaugo, pradėti samdyti ir civiliai.

1829 m. daugiausia – net 32 – inžinerinio korpuso karininkai dirbo Ventos vandens susisiekimo trasos statyboje. Statybą aplankęs generolas majoras Destrenas pripažino, kad pastatyti statiniai gali būti lyginami su geriausiais tokio pobūdžio statiniais Prancūzijoje ir Anglijoje. Darbai vyko sparčiai – iki 1831 m. jau buvo iškastas beveik visas jungiamasis ir daugiau nei pusė apvedamojo kanalo, pradėti statyti šliuzai Ventoje. Tačiau 1830 m. prasidėjo sukilimas, kuris kanalo statybos darbus nutraukė. Per sukilimą dalis kanalo įrenginių buvo sunaikinti. Numalšinus sukilimą, A. Rokosovskis inventorizavo atliktus darbus ir patirtus nuostolius, patikslino projektą bei likusių darbų sąmatą. patikslinus pastarąją paaiškėjo, kad iš planuotų 12 mln. jau panaudota daugiau nei 10 mln., o papildomai reikia dar daugiau nei 22 mln. rublių, o darbai truks dar apie dešimtmetį. Tokie išaugę poreikiai įžiebė abejones dėl kanalo statybos reikalingumo tarp Rusijos imperijos valdančiųjų. Galiausiai, 1841 m. buvo nuspręsta kanalo statybos darbus nutraukti, likusį turtą parduoti iš varžytinių, akmenis atiduoti bažnyčioms. Po to, kai 1841 m. Rusijos ministrų kabinetas nusprendė nutraukti Ventos-Dubysos kanalo statybą, po statybų likusios medžiagos buvo naudojamos visuomeninių pastatų statybai – dalis tašytų akmenų buvo panaudota įrengiant Kaune krantinę, 1864–1867 m. statant cerkvę Šiauliuose buvo panaudotas kanalo statybai paruoštas granitas. Ko gero, ilgiausiai tarnavęs kanalo inžinerinių statinių objektas buvo per kanalą Bubiuose pastatytas tiltas, kuris buvo panaudotas 1836–1858 m. tiesiant Rygos–Tilžės plentą. Šis tiltas buvo tuo metu laikomas vienu geriausiai pavykusiu tokio pobūdžio inžinerinių statinių.

Tiesa, kanalo idėja liko neužmiršta. Laikas nuo laiko, XIX a. ir XX a. pr. vis buvo prie jos grįžtama, galvojama apie darbų atnaujinimą. Netgi buvo siunčiami tyrinėtojai prie kanalo, buvo atliekami tyrimai. Tačiau įvairūs politiniai įvykiai, karai darbų atnaujinimą sutrukdė.

„Padavimas pasakoja, kad senų senovėje dvi upės –Venta ir Dubysa buvo neišskiriamos draugės. Tai labai pavojinga, nes gyvenimo patirtis sako, kad susipykusios draugės visuomet tampa didžiausiomis priešėmis. Susipyko ir Venta su Dubysa. Visiems laikams nusisuko viena nuo kitos, kai abi ištekėjo. Venta nutekėjo į šiaurę, o Dubysa – į pietus. Caras norėjo vėl jas sutaikyti, bet... „ką Dievas sujungė – žmogus teneišskiria“. Kanalo projektuotojai ir kasėjai buvo rusai, jie nesuprato lietuviškų subtilybių. Mat lietuvių kalbos žodis ištekėti turi kelias reikšmes – vandeniui tekėti ir moteriai už vyro ištekėti ir į jo kraštą nutekėti“.

Vilius Puronas. Brangus paukštis Feniksas, I d., Šiauliai, 2007 m. P. 131.

Poetas Vladislovas Sirokomlė, kuris 1829 m. keliavo Nemunu, savo kelionės aprašyme aptarė ir Ventos-Dubysos kanalo statybos darbus.

„Netoli miestelio [Seredžiaus] tarp kalnų teka menkutė, bet triukšminga Dubysa. Radau daugybę kareivių, kasančių kanalą. Mandagus karininkas, prižiūrįs kanalus, paaiškino, kad prie to darbo dirba 6 pulkai, arba 18 000 žmonių, padalytų partijomis, ir kad žymi darbo dalis jau baigta.“

Vladislovas Sirokomlė. Nemunas nuo versmių iki žiočių. Vilnius, 1991, P. 42.

Santrauka iš 1828 m. vykusio Susisiekimo kelių korpuso pulkininko Cvilingo Ventos vandens susisiekimo trasos statybos darbų patikrinimo: „I Ventos upės direkcija. XII šliuzas. Iškasta dalis duobės šliuzui įrengti. Pastatyta sargybinė, materialinių medžiagų sandėlis ir laikina kalvė. Nutašyta didesnė dalis akmenų, skirtų šliuzui. Prie šio šliuzo pastatyti 4 laivai plaukioti Ventos upe – du žemsiurbėms ir du akmenims ir žemėms, išimtoms iš upės vagos, pervežti. Iš Ventos upės iškeltiems akmenims vežti į Ventspilio uostą pastatytos dvi baržos“.

Dangiras Mačiulis. Ventos–Dubysos kanalas. Padubysio kronikos. 2014 m. Nr. 2. P. 35

Prof. S. Kolupaila ir prof. Kazys Pakštas 1936 m. plaukė kanalu baidare. Štai kaip jis apibūdino šį kanalą:

„Kanalas užaugęs, užsmukęs, bet šlaitai dar gerai laikosi. Vietomis ūkininkai kasa durpes iš iškastų prieš 100 metų pylimų. Ties Jurgoniškių k. kanale įtaisytas vandens malūnas; vanduo teka kanalu iš ežerų ir balų Ventos linkui. Takoskiną, kur vanduo ima tekėti į Dubysą, radom jau nebetoli Kurtuvėnų. Vidurinis kanalo tarpas geriausiai išliko. Šlaituose priaugo gražaus miško. Kanalas atrodė didelis, platus ir gilus, vietomis ajerų ir nendrių tankiai priaugęs . Žemiau Jakštaičių k., ties Cegelnės plytų fabriku, Dubysa patenka į platųjį Kurtuvėnų slėnį, kur Bubių malūnas laiko patvenktąjį vandenį, čia Dubysa iš karto atrodo daug didesnė. Pro Bubius eina Šiaulių–Tauragės plentas. Vienas tiltas pastatytas per Dubysą (anksčiau malūno), kitas – per kanalą“.

„Kanalo kasimo darbai ėjo jau keletą metų ir jau buvo netoli galo. Buvo išmūryti beveik visi šliuzai. Kai prasidėjo 1830 m. sukilimas, rusų kareiviai pasitraukė, sukilėliai sunaikino dalį įrentimų ir darbai sustojo. Vėliau paaiškėjo, kad darbų vykdytojai buvo pridarę malversacijų (klastočių, išeikvojimų) ir pasinaudojo sukilimo proga – sunaikino dokumentus. Rusų vyriausybė išleido darbams daugiau, kaip 10 milijonų rublių, neskaitant kareivių darbo ir nemokamos statybinės medžiagos. Taigi matome, kad šio kanalo statyba darytomis suktybėmis buvo kiek panaši į Panamos kanalą. Dabar „panama“ vadinamos apskritai visos stambios malversacijos.“

„Priplaukę prie tankų krūmų, pasinėrusių į vandenį, turėjome laivelio priešakiu kelti juos iš vandens ir šliaužti po jais, nuvalydami savo galvomis ir drabužiais visus maurus, dumblą, voratinklius, nukratydami visokius vabzdžius ir purvą į laivelius. Sušlapom, išsitepėm, susibraižėm, priteršėm baidares. Sušlapę ir nuvargę miegojo Deivių vienkiemy; visą naktį pliaupė lietus, teko miegoti šlapioj, drėgnoj palapinėj... Buvo mūsų tarpe skeptikų, kurie norėjo baidares gabenti arkliais, kol pasibaigs įkyrūs krūmai“

Stasys Kolupaila. Baidarėmis iš Ventos Dubysa. Gamtos draugas. 1936-08. P. 116–119.