Lankytojams

Kalniukas

Šiau­lių Kal­nelis, šiauliečių dažniau vadinamas Kalniuku, – turbūt seniausias mies­to ra­jo­nas. Jis įsi­ter­pęs tarp pa­grin­di­nės eis­mo ar­te­ri­jos Til­žės gat­vės ir vakarinės Tal­kšos eže­ro pakrantės. Kalniuku vadinama vietovė dabar visiškai neprimena kalvos, greičiau atvirkščiai – žvelgiant nuo Tilžės gatvės, atrodo, jog sodybos įsikūrusios įduboje.
Traukiantis ledynams, išilgai vakarinės Talkšos ežero pakrantės susiformavo gana ilgas ozas, iš kurio susidarė trys kalvelės. Vienoje iš jų įrengtos senosios Šiaulių kapinės, kitoje, dar vadinamoje Vingaudo kalnu, iki XX a. vid. veikė evangelikų liuteronų kapinės. Tarp jų buvusios kalvos dalis, kuri ir vadinta Kalniuku, buvo nukasta 1836–1858 m. per Šiaulius tiesiant Rygos–Tilžės plentą, iš jos buvo imtas žvyras kelio sankasai įrengti.
Spėjama, kad II tūkst. pr. ant kalvų, kurias iš rytų pusės supo pelkė, vėliau, užtvenkus Kulpę, virtusi Talkšos ežeru, o iš vakarų ir šiaurės – Rūdės upelis, galėjo būti pastatyta pirmoji gynybinė pilis. Pasakojama, kad Kalniuko gyventojai savo daržuose rasdavę senovinių puodų šukių ir metalinių dirbinių. Deja, nė vienas iš šių radinių nepasiekė muziejaus ir dabar apie pirmosios Šiaulių gyvenvietės vietą galime tik spėlioti.
Rajono apgyvendinimas paspartėjo ėmus plės­tis odos fab­ri­kams. XIX a. pa­b. čia kė­lė­si gy­ven­ti Chaimo Fren­ke­lio ir brolių Nu­ro­kų fab­ri­kų dar­bi­nin­kai, smulkūs amatininkai, prekybininkai. 1922–1926 m. kalva užstatyta mediniais ir mūriniais vienaukščiais gyvenamaisiais namais, o viena rajono gatvelė išsaugojo Kalnelio pavadinimą.
1960 ir 1980 m. generaliniuose planuose buvo numatyta Kalniuką užstatyti daugiaaukščiais namais, tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Dar ir dabar už­su­kus į Kal­niu­ką, galima pa­tekti lyg į su­sto­ju­sį lai­ką – šalia dygstančių naujų pastatų tebestovi ir šim­ta­me­čiai me­di­nu­kai.