Parodos

Rėkyvos ežeras

Ežero plotas1179,20 ha, baseino plotas – 19,40 km2; vandens tūris – 24 mln. m3 vidutinis vandens lygis – 130,60 m; vidutinis gylis – 2,04 m; didžiausias gylis – 4,80 m; ilgis – 4,70 km; plotis – 4,10 km; kranto ilgis – 14,10 km.

Rėkyvos ežeras dešimtas pagal dydį Lietuvos ežeras ir vienas iš seniausių liekaninės kilmės ežerų. Įdomu tai, kad į jį neįteka nė vienas upelis, o išteka trys: Kulpė, Šiauša ir Tilžė.  Rėkyvos ežeras maitina kitus Šiaulių miesto ežerus: Talkšą (Talšą), Prūdelį. Ežeras nuo seno garsėja savo durpynais. Pirmos žinios apie durpynų eksploatavimą Šiaulių apylinkėse užfiksuotos dar XVII a.

Nuo XVII a. pr. ant Rėkyvos ežero kranto buvusiame dvare buvo įsikūrusi Karpių giminė, tarp kurios narių – ir žinomos Lietuvos istorijos asmenybės: Žemaičių vyskupas Juozapas Mykolas Karpis, žemaičių pasiuntinys ATR Ketverių metų seime Mauricijus Pranciškus Karpis ir kt. Mauricijus Pranciškus Karpis mirė Rėkyvos dvare 1817 metais. Jo prašymu ežero pakrantėje buvo supiltas pilkapis, vėliau gavęs Grabaučiaus kalno pavadinimą. Šalia kapavietės buvo įkurdintos ir dvarininkų kapinaitės.

 XIX a. viduryje Rėkyvos dvaras išgyveno ekonominius sunkumus. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaro sodybos pagrindinis pastatas sudegė. Tarpukario Lietuvoje, vykdant žemės reformą, didžioji dvaro žemės dalis buvo išdalyta kariams savanoriams, dalis – Šiaulių žuvininkystės ūkiui, dalis liko Šiaulių miesto valdybai. 1932 m. buvusių dvaro rūmų vietoje (Poilsio g. 1) pastatyta dviejų aukštų senelių prieglauda. Šiame pastate 1964 m. įsteigta Rėkyvos aštuonmetė mokykla.

Tik keletas fragmentų išliko ir iš  senojo dvaro parko. Vienas iš jų – sena tuopų alėja.

Tarpukariu, didėjant miesto elektros poreikiams, buvo pradėta statyti šiluminė elektrinė Bačiūnuose, prie Rėkyvos ežero, kurio vanduo buvo naudojamas garui gaminti ir katilams aušinti, o kurui naudojamos greta iškasamos durpės, kurios specialiai nutiestu siauruoju geležinkeliu buvo vežamos iš Pabalių ir Piktmiškio durpynų. 1923 m. birželio mėn. elektrinėje buvo sumontuotas lokomobilis bei galingas generatorius. Iš naujos elektrinės buvo nutiesta pirmoji aukštos įtampos linija Lietuvoje (į Piktmiškį). Vėliau tokios linijos pasiekė Šilėnus, Radviliškį, Šiaulius. Bačiūnų elektrinė buvo pirmoji ir vienintelė tuo metu tokia didelė šiluminė elektrinė Lietuvoje. Joje pagamintos elektros energijos ir Šiauliams, ir Radviliškiui. Elektrinė tiekė energiją miesto įmonėms, taip prisidėdama prie to, kad Šiauliai tuo metu tapo vienu iš reikšmingiausių Lietuvos pramonės, prekybos centrų.

Augant miestui, stiprėjant pramonei, elektros poreikiai didėjo. 1939 m. spalio mėn. Rėkyvoje pradėta statyti nauja elektrinė, kuri pradėjo veikti 1940 m. pabaigoje. Visi įrenginiai – garo katilai ir generatoriai – buvo baigti montuoti vos kelios dienos prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Iš Rėkyvos buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje 30 kV įtampos elektros perdavimo linija į Radviliškį ir Panevėžį, bei kiti tuo metu Lietuvoje pirmi ir modernūs įrenginiai. Per karą elektrinė nukentėjo nedaug, tad pokario metais ji buvo itin reikšminga atsistatančiam Šiaulių miestui.

Po Antrojo pasaulinio karo gyvenvietė prie Rėkyvos ežero augo, pradėti statyti nauji namai, durpių, grūdų  perdirbimo įmonės. Prie Šiaulių miesto gyvenvietė buvo prijungta 1965 m.



Padavimai, legendos

„Per Rekijevos ežerą vežė varpus. Vežant juos ledu ledu į Šidlavos bažnyčią vienas varpas nuskendo ir dabar dar girdėt skamba: „Skendau, brolau Jonau“.

Taip šnekėjo mano diedukas.

Užrašyta Šiauliuose – Genovaitė Tverigienė. Užr. J. Dovydaitis 1932. LLTI LTR 776 (56). Jurgio Dovydaičio tautosakos rinkinys“.

Šiaulių krašto padavimai. 2016 m.

„5 km nuo Šiaulių yra Rikivas ažeras ir Rikivas dvaras. Kur dabar ažeras, tai saka saniai ti buva dvaras. Kartu tam dvary ažnaktuja kunigas. Ryta tarnaitia paskelus rada židiny išdygusiųs lindrį (nendrę). Tai tarnaitei kunigas pasakia, kad šito vieta grait virs ažeru. Tai grait raikia bėgt ir nieka, o nieka nepaimt iš pona daiktų, paimt tik sava. Kunigas mišių atlaikia, ir tadu anis abu bega. Kunigas bega, tai jam nieka, o tarnaite bėga, tai negali pabėgt, sama jai unduo kojas ir gana. Tik ana žvilgtalaja un sava kojas ir pamatia, kad un jos kvartukas. Kvartukas ne jos, ale ponų iš dvara. Ana kvartukų numetia ir tadu išbėga. Jau unduo jos nesemia. Kunigas mišias kai laikia, tai ažmirša knygų un stala. Tai stalas su knygu priplaukia un kraštu. Kunigas pasiemia knygų.

Užrašyta Salako k., Zarasų r. – iš mamos. Užr. E. Rukštelytė 1940. LLTI LTR 2234 (26). E. Rukštelytės tautosakos rinkinys“.

Šiaulių krašto padavimai. 2016 m.

Žmonės pasakoja, kad Rekyjavos ežeras atsirado taip: seniau ten buvo 4 kaimai. Vieną šventą dieną, vasaros metu, užslinko ant tų kaimų tamsi, juoda debesis. Kaimų banda ganėsi bendrai. Jas ganė skerdžius. Pradėjo lyti smarkus lietus ir lijo vienodai. Pradėjo paplūsti nuo vandens dirvos ir pievos. Tuomet žmones susiprato, kad gali būti pavojus. Nežiūrėdami nieko, pradėjo ginti gyvulius ir patys bėgti viską palikę. Vienai moteriai, bevarant gyvuliuo, nukrito į vandenį fartukas. Ji pradėjo šaukti antrai:

– Paduok man fartuką. Sulig tais žodžiais, toj vietoj vanduo pradėjo mušti stulpais, matyt, buvo atspėtas jo vardas. Ten ir 1892 m. buvo matyti salelės, kuriose matėsi šulinių svirtys. Nuo to įvykio tas ežeras buvo pavadintas Fartuku. Užrašyta Šiauliuose. Užr. J. Dapševičiūtė 1947. LLTI LTR 3116 (529)“.

Šiaulių krašto padavimai. 2016 m.

„Pakalbinus seniausius rėkyviečius, galima sužinoti daug įvairių istorijų apie jį. Pasakojama, kad senovėje vietoj ežero buvo pono laukai, o tas ponas buvo labai žiaurus. Sykį jis nuskriaudė gražią mergaitę ir išvarė ją. Ėjo ši verkdama ten, kur leidžiasi saulė, ir prakeikė ji dvarą. Pono rūmai sudegė, o toji vieta, kur ji graudžiai verkė, virto ežeru“.

Sužinokime daugiau apie Rėkyvą. 2014 m.

„Piečiau miesto prieš karą žliugsėjo niūri vietovė, apaugusi krūmokšniais. Tai buvo Tyrulių pelkių dalis, vadinama Piktmiškiu. Nuo senovės ji garsėjo paukščiais ir paslaptimis: naktimis ugnelės klaidžiodavo, patamsyje rėkdavo (gal todėl ir „Rėkyva“ tokį vardą gavo). Baisių ir protu nepaaiškinamų dalykų buvo pasakoma apie šią vietovę. Labai labai senais laikais, gal dar prie Vytauto Didžiojo, Piktmiškį buvo galima pereiti tik siauru takeliu. Negera tai buvo vieta, pikta. Pačiame tako viduryje, ant kalvelės aukštumėlės, vietiniai plėšikai turėjo smuklę. Retas keleivis galėjo apeiti ją. Joje lankydavosi ir pakeleiviai, ir medžiotojai, ir vietiniai gyventojai. Pasakojama, kad pastarieji labai nekęsdavo svetimųjų. Kad jais greičiau galėtų nusikratyti, provokuodavo, vaikščiodavo aplinkui su atsirišusiais vyžų apyvarais, kad svetimšalis užmintų ir jį galėtų teisėtai prilupti. Todėl nuo senųjų laikų ši vieta visoje apylinkėje garsėjo kaip plėšikų („galvariezų“) būstinė. Daug nekaltų aukų buvo nuskandinta pelkių akivaruose. Aplinkiniai gyventojai dėl nuolatinių plėšikavimų ir žudynių praminė ją Piktmiškiu. Įdomu tai, kad tokį būdą – ieškoti kliaučių atsirišus apyvarus, – vėliau plačiai naudojo Šimšės šaunuoliai ir Šiaulių turgaus mušeikos“.

Sužinokime daugiau apie Rėkyvą. 2014 m.

Iš prisiminimų

„Šiaulių krašte yra keletas vasarviečių, vertų dėmesio: Rėkyva, Bubiai, Pageluva. Rėkyvos aplinkuma tokia pat, kaip ir Šiaulių miesto, aplink nei mažiausio pušyno, nei mažiausios paunksmės. Nežiūrint skurdžios Rėkyvos gamtos, vistik šiauliečių ji yra mėgiama. Šventadieniais čia suvažiuoja apie 3-4 tūkstančiai šiauliečių. Daugelis iš jų yra susirūpinę dėl susisiekimo sunkumo. Be to dar prie Rėkyvos yra 1180 ha seklaus ežero plotas, kur yra pramogos vieta.

Buvęs Šiaulių miesto inžinierius St. Stulginskis savo sudarytame miesto pagražinimo plane <...> numatė Rėkyvos šiaurinėje ežero pusėje įrengti paplūdimį ir jį sujungti tiesiu keliu – promenada su Rėkyvos gatve. Taigi Rėkyvos ežeras priartės prie Šiaulių 4 kilometrais“.

Šiauliai ir jų vasarojimo vietos. Lietuvos Aidas. 1940 05 14. P.7

„Šiaurinėje ežero dalyje, 300 metrų nuo Piktmiškio iškyšulio, yra sala, kurią žmonės vadina Salaite. Pasakojama, kad seniau tarp Salaitės ir Piktmiškio durpyno buvusi neplati, žolių priaugusi sąsmauka, o pačioje Salaitėje augusios vyšnios. Rėkyvos dvaro šeimininkas Karpis vasarą liepdavęs į šią ežere buvusią salą avis ir veršius valtimis nugabenti ir palikti, mat ten nebuvę vilkų. XX amžiaus viduryje sala buvo panirusi po vandeniu, bet, pažemėjus ežero lygiui, vėl atsirado. Vieni rėkyviečiai teigia, kad salos plotas buvęs 3 ha, kiti mano – 6 ha. Yra atlikti tyrimai ir nustatyta, kad kai ežero lygis buvo 2 metrais žemesnis, tai sala buvusi 7,6 ha ploto“.

Sužinokime daugiau apie Rėkyvą. 2014 m.

„Eustachijus Karolis Karpis pagarsėjo ne tiek savo turtais, kiek savo ekscentrišku elgesiu. Jį pažinojęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius apibūdino taip: „...kaipo didžiūnas geidė kuo nors pasižymėti, užleido ilgą barzdą, niekus darė ūkininkaudamas, liepė rugius kulti ant rugienų, o žirnius ant pliko ledo Rėkyjavo ežere, penint žąsis, liepdavo jų kojas prie lentos geležinėmis vinimis prikalti...“. Toks jo elgesys sukėlė abejonių dėl psichinės sveikatos, todėl Kauno gubernijos karo gubernatorius atsiuntė pas Eustachijų Karpį komisiją, kuri nusprendė pastarąjį pripažinti nesveiką, buvo atimti visi dvarai (jų buvo net 30), o jam paliktas tik Rėkyjavos. Tačiau Motiejus Valančius teigė, jog pastarasis buvo ne beprotis, o tik „mėgėjas niekdarbių“. Bet kuris senas gyventojas, įsikūręs Rėkyvos apylinkėse iki Pakapės, papasakotų būtų ir nebūtų istorijų apie E. Karpį. Prisiminimai apie keistuolį tebesklando po buvusias jo dvarvietes, tuo labiau, kad dar gyvi vaikai buvusių pono liokajų, gėlininkų, kumečių. Visi prisimena, kad žiemą ratais, o vasarą rogėmis važinėjo. Žmonės sakė, kad Karpio dvare po kiemą vaikštinėjo povai. Pasak Rėkyvos gyventojo Jono Buciniko, jo tėvas buvo pono liokajus ir pasakojo, kaip Karpiui į karietą 8 baltus arklius kinkydavę. <...> E. Karpis ir gerų darbų yra atlikęs – jis nuo baudžiavos atleisdavęs gerokai prieš baudžiavos panaikinimą. Kajetonas Kačinauskis iš Rėkyvos pasakojo, kaip Laukelyje stovėjęs medinis namas, kuriame gyvenę daug kumečių šeimų. Kartą vasarą, per patį darbymetį, vaikai uždegė namą. Visi suaugę buvo laukuose ir nieko išgelbėti nepavykę, viskas supleškėję. Įsiutę kumečiai norėjo sumesti į ugnį ir tuos vaikus, bet atlėkė ant apsiputojusio žirgo pats Karpis ir išgelbėjo juos. Paskui  dvarininkas atstatė namą, mūrinį, mat plytinę turėjęs.“.

Sužinokime daugiau apie Rėkyvą. 2014 m.

„Keliaudami pietrytine ežero pakrante, stabtelkime prie akmens nepriklausomos Lietuvos karo lakūnui Antanui Kairaičiui atminti. 1930 metais laikraštyje „Mūsų momentas“ rašė: „Karo lakūnas Antanas Kairaitis su lėktuvu nuskendo Rėkyvos ežere 3 metrų gilumoje. Birželio 13 d. apie 9 val. ryto I eskadrilės karo lakūnas, kulkosvaidžiu atlikdamas šaudymus į šešėlius iš lėktuvo „Smolikas“, ties Rėkyvos ežeru dėl neaiškios priežasties krito su lėktuvu į ežerą“. Rėkyvos gyventojas Jonas Bucinikas dirbo elektrinėje tą dieną, kai nuskendo A. Kairaitis. Lakūnas daręs manevrus, nusileido žemai ir propeleris gavęs vandens. Lėktuvas buvo medinis, iškilo, o propeleris nuskendo. Variklio ilgai ieškojo, bet nerado, jis ir šiandien guli dumble. Niekas negalėjo numatyti, kad po kelerių metų prie to akmens įvyks dar viena tragedija. 1939 metų gegužės 15 dieną iš Zoknių aerodromo pakilo trečiosios Šiaulių aviacijos grupės lėktuvas. Įgula šaudė į žemėje esančius taikinius, vienas iš jų buvo šalia minėto akmens. Netikėtai vėjas pagavo Prano Tamošaičio parašiutą, išvilko jį iš kabinos, ir šaulys galva trenkėsi į vairo stabilizatorių. Kai lėktuvas nusileido, P. Tamošaitis jau buvo miręs“.

Sužinokime daugiau apie Rėkyvą. 2014 m.

„Mes čia Jonines šventėm. Kas tos Joninės, tai ašai nifiga nesupratau. Pirmą sykį buvau Joninėse, pirmą sykį buvau prie Rekyvas, ka i kaip durnai gal‘ pasirodyt‘. Nu ko man ten važiuot‘? Dienom trenkes, savaitgaliais teliks arba su chebra kur, kašis a kažką. Vasarom kaime. Aš gyvenau sava rajone ir sava kaime. Dviejų kylų spinduliu nuo namų – man tai buva daugmaž aišku i daugmaž to užtekdava“.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas. Vilnius, 2018. P. 87