Parodos

Atgal

Kunigo, skulptoriaus Antano Rimavičiaus (1865–1933) medinės kryžiaus kelio stotys

Antanas Rimavičius – vienintelis žinomas lietuvių kilmės kunigas – savamokslis skulptorius, visą gyvenimą drožęs skulptūras. Jis gimė 1865 m. Šakynoje, mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1884–1890 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs studijas, Latvijoje kunigavo dešimtyje parapijų: Balvuose, Andrupenėje, Rubeniuose, Bikavoje, Šventėje ir kt. Šios parapijos priklausė katalikiškai Pietryčių Latvijai, kuri tiek ūkiniu, tiek kultūriniu požiūriu buvo atsilikęs kraštas. Ypač daug žalos šiai šalies daliai padarė Pirmasis pasaulinis karas, taigi, dirbti ganytojo darbą, kunigauti čia nebuvo lengva. A. Rimavičius buvo žinomas kaip energingas kunigas, gebantis pakylėti parapijiečių dvasią ir atnaujinti bažnyčių interjerą, tad jį siųsdavo ten, kur laukė neatidėliotini darbai. Jo kūrybai didžiausią įtaką padarė barokinės bažnyčių skulptūros ir jo paties sukaupta senųjų latvių skulptūrų kolekcija. Vis dėlto skulptūrines kompozicijas jis kūrė gana savarankiškai, daugiausiai dėmesio skyrė skulptūrų monumentalumui, apibendrintai temai. A. Rimavičius mirė 1933 m. Daugpilyje, palaidotas Rubeniuose.

A. Rimavičius 1933 m. testamentu nemažą savo kūrybos dalį paliko Šiaulių ,,Aušros" muziejui. Tarp jų dėmesį patraukia 14 Kryžiaus kelio stočių bareljefų iš medinių mažų lentų (50 x 38 cm) ir 14 iš medinių didelių lentų (142 x 92 cm). Bareljefus skulptorius sukūrė XX a. pr.

Kryžiaus kelio stotys bažnyčiose atsirado XIV a. pranciškonų dėka. 1731 m. popiežius Klemensas XII nustatė stočių skaičių – keturiolika, o nuo 1742 m. popiežius Benediktas XIV įsakė jas įrengti visose bažnyčiose. Kryžiaus kelias simbolizuoja Jėzaus Kristaus kančios kelią nuo patekimo pas Poncijų Pilotą iki nukryžiavimo ant Golgotos kalvos ir palaidojimo. Kiekviena Kristaus sustojimo vieta pažymima atskiru paveikslu, grafikos ar skulptūros kūriniu, prie kurio tikintieji sustoja ir meldžiasi.

Šioje virtualioje parodoje pristatomi kunigo, skulptoriaus A. Rimavičiaus mediniai Kryžiaus kelio stočių bareljefai, aptariama, kokiomis raiškos priemonėmis jis pasinaudojo, norėdamas atskleisti Kryžiaus kelio prasmę.

Mažosios Kryžiaus kelio stotys (50 x 38 cm)

A. Rimavičiaus sukurtos Kryžiaus kelio stočių kompozicijos yra daugiafigūrės. Visoms joms būdingas tradicinis bruožas – centre vaizduojama Kristaus figūra. Kristus nėra dramatiškas, bet kuo ilgiau į jį žiūrime, tuo stipriau skleidžiasi tauri jo siela.

Medinių plokščių kompozicijas sudaro keturi ar penki planai, todėl Kryžiaus kelio stočių vaizdai virš pagrindo yra iškilę nevienodai. Tai skulptoriui puikiai leidžia atskirti pagrindinius veikėjus nuo antraeilių: svarbiausi virš plokštumos yra iškilę daugiau, vaizduojami pirmame plane, antraeiliai (už pagrindinių ar šonuose) tarsi užbaigia, įrėmina centrinę kompoziciją.

Visą plokštumą užpildo figūros, erdvei paliekama labai mažai vietos. Žmonių galvos ir kojos remiasi į plokštumos kraštus. Netilpusios kūno dalies, pvz., viršugalvio ar pėdos, skulptorius netgi nevaizduoja. Figūros vaizduojamos judančios, tai sukuria kompozicijos ritmą. Skulptorius stengiasi surasti išraiškingą ir santūrų judesį, siekia paprastumo ir drauge monumentalumo.

Kryžiaus kelio stotyse nėra nieko atsitiktinio, visa kompozicija harmoninga. Susikaupę veikėjų veidai ir santūrūs judesiai padeda kurti didingą kūrinio atmosferą.

Didžiosios Kryžiaus kelio stotys (142 x 92 cm)

Skulptorius A. Rimavičius vienu atokvėpiu galėjo sukurti didelių formų kūrinius. Kelią nuo sumanymo iki rezultato mokėjo nueiti nė akimirkos neatsipalaidavęs, nepasidavęs fiziniam nuovargiui. Didžiosios Kryžiaus kelio stotys – brandus, dramatiškas ir ekspresyvus A. Rimavičiaus darbas. Bareljefų kompozicija plastiška ir išraiškinga. Skulptorius žaidžia su medžiu, įvairiai jį modeliuoja. Čia vyrauja ryškūs liaudiško meninio mąstymo pradai – deformuoti, t. y. sąlyginiai, dalių ir proporcijų santykiai, ritminiai elementai. Dinamiškų formų virpėjime skulptorius palieka liaudies širdžiai artimą statiką, suvaldęs judėjimą ir prigesinęs jį santūrumu.

Visi Kryžiaus kelio stočių bareljefai daugiafigūriai. Vaizdai įgauna ritmą, kurį sukuria figūrų padėtis, siluetų, draperijų linijų bangavimas. Nors figūros vaizduojamos judančios, skulptorius saikingai derina dinamiškus ir santūrius veikėjus, puikiai atskiria pagrindinius nuo antraeilių. Kiekvieno veikėjo jausmai individualizuoti, veidai pilni dinamikos ir išraiškos.

Bareljefuose Kristus sugretinimas su aplinkui esančiais veikėjais. Jis vaizduojamas monumentalus, susikaupęs (tai pabrėžia ir nimbas), o kankintojai ekspresyvūs, jų veidai iškreipti įvairių grimasų. Toks vaizdavimo būdas išryškina kontrastą tarp pasiaukojimo ir pažeminimo, skatina ieškoti įvairių prasmių.

Iš bareljefų sklinda ne tiek tragiškumas, kiek vidinis susitelkimas ir jėga. Šio įspūdžio pasiekiama pasinaudojus kai kuriais komponavimo principais, pvz., dalyje stočių budelių figūros išdėstytos taip, kad įrėmintų kompozicijos centre vykstantį veiksmą. A. Rimavičius vartoja ir simbolių kalbą, pvz., vienuoliktoje ir dvyliktoje Kryžiaus kelio stotyse išryškina besimeldžiančią moterį (jos rankos sudėtos maldai), o tryliktoje ir keturioliktoje – tos pačios moters judesiai pabrėžtinai parodo skausmą (abi rankos su padidintomis plaštakomis iškeltos į viršų). Pirmuoju atveju šis gestas simbolizuoja uždarumą ir minčių nukreipimą į Dievą, o antruoju – priimtą Dievo valią ir atsivėrimą pasauliui.

Bareljefe Poncijus Pilotas sėdi teisėjo soste ant pakylos ir plaunasi rankas inde, kurį laiko tarnas (žr. 1 pav.). Jis patvirtino žydų tarybos priimtą Jėzaus Kristaus mirties nuosprendį, nors pats abejojo Jėzaus kaltumu ir norėjo jį išlaisvinti. Vis dėlto bijodamas liaudies maišto sutiko su jos reikalavimu ir visų akivaizdoje nusiplovė rankas. Šiuo simboliniu veiksmu Poncijus Pilotas parodė esąs ,,nekaltas dėl šio teisiamojo kraujo". Kompozicijos veikėjų veiduose išreikštas susikaupimas ir rimtis. Draperijų ritmas pagyvina visą kompoziciją, suteikia jai dinamiškumo ir išreiškia vidinį nerimą.

Kristus vaizduojamas kompozicijos centre su uždėtu kryžiumi ant nugaros (žr. 2 pav.), nors tradicinėje bažnytinėje ikonografijoje paprastai stovi šalia kryžiaus, išskėstomis rankomis, pasiruošęs priimti Dievo valią. Šiame bareljefe tiek Kristaus kūno padėtis, tiek veidas, tiek kryžius (matoma kryžiaus dalis sukuria X formą) išreiškia nuolankumą.

Nešdamas kryžių į Golgotą, Kristus parpuola tris kartus (žr. 3 pav.). Visose kompozicijose (trečioje, septintoje ir devintoje stotyse) jis atsiremia į akmenį, kuris pavaizduotas pirmame plane. Biblijoje akmuo reiškia Dievo galią, Dievo Globėjo teikiamą stiprybę. Kristaus atsirėmimas į akmenį parodo, kad Kristus yra tik žmogus, kuris pajutęs Dievo globą vėl gali įgauti stiprybės. Šalia vaizduojami du romėnų kariai ir žydas tarsi įrėmina Kristaus figūrą ir pabrėžia neišvengiamą kančią.

Tai jaudinanti scena – Kristus sutinka savo Motiną Švč. Mergelę Mariją. Kompozicijoje didelis dėmesys skiriamas šiltam Motinos ir Sūnaus santykiui (žr. 4 pav.). Jie vaizduojami pirmame plane, susikibę rankomis, žiūrintys vienas į kitą, o romėnų karys ir žydas, stovintys kompozicijos šonuose antrame plane, išryškina pirmame plane sukurtą nuotaiką.

Žydui Simonui iš Kirėnės (Šiaurės Afrikos pakrantės miesto) romėnų kariai įsakė padėti Kristui nešti kryžių (žr. 5 pav.). Tačiau A. Rimavičiaus sukurtame bareljefe kryžių kaip naštos, kurią krikščioniui lemta nešti visą gyvenimą, simbolį Išganytojas neša pats vienas, nors Simonas Kirėnietis ir stovi greta, jei prireiktų jam padėti. Šios scenos dramatiškumą išryškina kompozicijos dešinėje pavaizduotas žydas, laikantis Kristaus kankinimo įrankius: vinių dėžutę ant galvos ir plaktuką rankoje.

Kompozicijos centre profiliu pavaizduotas Kristus su kryžiumi ant kairiojo peties ir prie jo klūpanti Veronika. Jie abu laiko skarelę (veraikoną) (žr. 6 pav.). Skarelėje matyti Kristaus veido atspaudas, kuris atsirado Veronikai nušluosčius kenčiančio Išganytojo veidą. Jiems iš abiejų pusių stovi romėnų kariai. Vienas iš jų rankoje laiko plaktuką, kuris yra tarsi užuomina apie tolimesnius, nerimą keliančius įvykius.

Bareljefo kompozicija kupina emocijos (žr. 7 pav.). Pirmame plane pavaizduotas Kristus ir jį spaudžiantis kryžius, kuris įkomponuotas horizontaliai per visą plokštumą. Kristaus bejėgiškumą pabrėžia agresyviai nusiteikusio žydo figūra. Jis dešine ranka laiko Jėzų už sprando, o kaire yra užsimojęs. Centre vykstantį veiksmą įrėmina dvi abejingai stebinčios figūros.

Kompozicijoje sukurtas pakankamai ekspresyvus Kristaus paveikslas: jo veidas liūdnas, kūno judesiai iškalbingi. Šalia jo pavaizduotos dinamiškos, neproporcingos dviejų moterų figūros (žr. 8 pav.). Nuo šios Kryžiaus kelio stoties A. Rimavičius išraiškingiau vaizduoja ir žydų bei romėnų karių figūras. Čia jie pasisukę profiliu, specialiai padidintuose veiduose matyti agresyvios mimikos. Šios išraiškos priemonės kompoziciją daro įtaigią, jaučiamas augantis veiksmo dramatizmas.

Išsekęs Kristus krinta ant žemės (žr. 9 pav.). Kryžiaus svoris gniuždo trapų Kristaus kūną, kančią išduoda jo veidas. Kankintojų judesiai pabrėžtinai agresyvūs: pakeltos rankos su kankinimo įrankiais (rimbas, ietis, plaktukas), kojos spaudžia Kristaus kūną. Labai kruopščiai išdrožtos kompozicijos detalės: veidai, plaukai, drabužiai.

Įtampą sukuria centre įkomponuota Jėzaus figūra (en face) ir ją įrėminančios žydų figūros su padidintomis galvomis ir iškreiptais veidais (žr. 10 pav.). Akcentuojamos raumeningos kankintojų figūros. Jų masyvumas ir judesiai tarytum pabrėžia momento svarbą. Kristaus veidas išlieka susikaupęs, santūrus, dvasingas, tik pakelta dešinė koja ir įtempta pėda išduoda vidinį nerimą.

Šios Kryžiaus kelio stoties motyvas perimtas iš Bizantijos. Kristus vaizduojamas paguldytas ant kryžiaus (žr. 11 pav.). Du vyrai plaktukais kala vinis į Kristaus plaštakas ir pėdas. Kankintojų galvos ir rankos labai padidintos, o veidų išraiškos – tikrų budelių. Kompozicijos kairėje pusėje akcentuojama moteris, sudėjusi rankas maldai.

Tai centrinė daugiafigūrė kompozicija, kurios esminis akcentas – Nukryžiuotasis. Priešingai nei Renesanso laikotarpiu, kur Kristus vaizduojamas ant kryžiaus miręs, šiame bareljefe jis yra gyvas (žr. 12 pav.). Tai pabrėžiama jį vaizduojant atviromis akimis, nesuglebusia krūtinės ląsta, tik lūpų kampučiai išduoda kančią. Figūra archajiška, sustingusi, tačiau iš jos sklinda vidinis susikaupimas ir dvasingumas. Šioje scenoje šv. Marija Magdalietė pavaizduota remiantis Renesanso tradicijomis – ji klūpo apsikabinusi kryžiaus stiebą. Šalia kryžiaus iš abiejų pusių stovi po keletą žmonių, tarp jų – šv. Jonas evangelistas ir Jėzaus Motina Švč. Mergelė Marija. Be jų, kompozicijoje akcentuojama moteris, kuri susidėjusi rankas maldai stovi iš dešinės.

Pirmame plane pavaizduota Švč. Mergelė Marija, laikanti ant kelių suglebusį mirusio Sūnaus kūną (žr. 13 pav.). Motinos meilę ir skausmą išreiškia susikaupęs Švč. Mergelės Marijos veidas, padidintos rankos. Šalia jos vaizduojami šv. Jonas evangelistas, šventoji moteris (kairėje) ir šv. Marija Magdalietė (dešinėje). Figūrinė grupė užima apatinę kompozicijos dalį, daugiau vietos paliekama kryžiui, kuris simbolizuoja atpirkimą.

Kompozicija daugiafigūrė. Centre, ant sarkofago, guldomas ir ruošiamas įvynioti į įkapes Kristus (žr. 14 pav.). Jo galvą su drobule prilaiko Juozapas Arimietis, kojas – Nikodemas, o per liemenį kūną atsargiai padeda kelti šv. Jonas evangelistas. Išryškinama už jų stovinti moteris, iškėlusi padidintus delnus į viršų, jos lūpų kampučiai pabrėžtinai nuleisti žemyn. Šioje figūroje sukoncentruotas visas Kryžiaus kelio kulminacinis skausmas. Kompoziciją tarsi uždaro arkadų fragmentai.

Šioje virtualioje parodoje pristatyta A. Rimavičiaus kūryba yra savita ir unikali XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių liaudies skulptūros atšaka. Skulptoriaus braižui įtaką padarė bažnytinės ir Šiaurės Lietuvos bei Pietryčių Latvijos liaudies skulptūros stilistika.

A. Rimavičiaus Kryžiaus kelio stotys nuo 2010 m. kovo mėn. eksponuojamos Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje. Jos puikiai įsikomponuoja moderniame naujos bažnyčios interjere, jį papildo, kelia estetinį pasigėrėjimą, tikintiesiems suteikia peno apmąstymams, taurina jų sielas ir verčia ieškoti atsakymų į daugelį krikščioniškų klausimų.

Virtualios parodos autorė Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus muziejininkė Regina Tamašiūnaitė.