Parodos

Rūdės upė

Rūdė – upė tekanti tik Šiauliuose. Upės ilgis 4,8 km, apimamas baseino plotas – 3,2 km2. Upelio ištakos yra šaltiniuotoje pievoje netoli K. Donelaičio gatvės kapinių. Didžioji upelio dalis kanalizuota, jis srovena vamzdžiais po geležinkeliu greta geležinkelio stoties, po Rūdės ir Pakalnės gatvėmis, kerta Ežero gatvę ir Kalniuko rajone palei ją teka šalia senųjų Šiaulių kapinių; už stačiatikių kapinių Rūdė įteka į Talkšos ežerą.

Aukštupyje esantys balų rūdos sluoksniai vandenį nudažo rudai, tad, manoma, kad upės pavadinimą nulėmė jos spalva.

Rudavos gatvės pavadinimas anksčiausiai aptinkamas tarp 1649 metų inventoriaus apraše išvardintų Šiaulių miesto gatvių. Vėlesni šaltiniai patikslina, kad ši gatvė ėjo netoli  bažnyčios ir taip vadinta greičiausiai dėl netoliese tekėjusio Rūdės (Rudavos) upelio. 1839 m. buvo suprojektuoti akmeniniai tiltai per Rūdę ties Posadnoje (dab. Vytauto) ir Fabričnaja (dab. Vilniaus) gatvėmis, turėję pakeisti medinius tiltus. Nežinia ar šie tiltai buvo pastatyti, tačiau tikrai žinoma, kad prie Rūdės upelio stovėjo kelios skalbyklos ir vandens malūnai; 1903 m. Gu­kovs­kio ir Ptaš­ki­no kny­go­je „Uezd­nyj go­rod Šav­li“ minima, kad prie Rūdės įsikūrė ir visos trys mieste buvusios pirtys: dvi medinės ir viena akmens mūro. Viena iš pirčių buvo bendroji. Ji priklausė žydų bendruomenei. Joje buvo baseinas su šaltinio vandeniu, kuriame žydų moterys atlikdavo ritualinius apsiplovimus. Į Rūdės upelį sutekėdavo visi miesto nešvarumai, tad jo vanduo maudynėms nelabai tiko. Karštesnę vasarą daugelis gyventojų už nedidelį užmokestį maudydavosi netoli bažnyčios prūdo įrengtuose dušuose. Nors teigiama, kad ir ten vanduo buvo nešvarus

Tarpukariu miesto savivaldybė visuomeninės pirties nepastatė, tad gyventojai už nustatytą mokestį naudojosi privačia žydų bendruomenės pirtimi. Už įvairias pirties procedūras tekdavo sumokėti nuo penkiasdešimties centų iki pusantro lito, o už vonią net du litus. Palyginus su tuometiniais atlyginimais ir bendru pragyvenimo lygiu, pirtis buvo per brangi miesto varguomenei, mažinti mokesčius už pirties paslaugas buvo reikalaujama net spaudoje.

Šalia tos vietos, kur Rūdės upelis kirto Vilniaus gatvę, Pirmojo pasaulinio karo metų plane pažymėta maža laužta gatvelė Pumpen Strasse, išvertus – Siurblių gatvė, kuri vėliau, 1928 - aisiais, jau vadinama Šaltinių pavadinimu. O greta tekėjusio upeliuko vietoje, tų metų plane punktyrine linija pažymėta planuojama Rūdės gatvė, turėjusi atsirasti dalį upelio paslėpus po žeme. Apie 1937 m. buvo pradėta upelį kanalizuoti ir tiesti naująją gatvę. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje čia išaugo nauji modernūs pastatai, kuriuose apsigyveno miestiečiai, kūrėsi įstaigos ir įmonės. Viena iš jų davė pradžią „Ventos“ baldų gamyklai. Tai 1931 metais Rūdės gatvėje įsikūręs Raiko ir Rodo baldų ir Vienos (lenktų) baldų fabrikas. Įmonė gamino kėdes, minkštus baldus, spintas ir tuo metu reprezentavo Šiaulių baldų pramonę.

Rūdė vamzdžiuose po žeme galutinai atsidūrė suvietmečiu. Buvusiai upės vagai pažymėti buvo nuspręsta įrengti fontaną. Tiksli upės vagos vieta identifikuota nebuvo (nebuvo atlikti specialūs tyrimai), fontanas buvo statytas pagal susiklosčiusią urbanistinę situaciją. Rūdės ir Vilniaus g. sankirtoje fontanas pastatytas 1986 m. Fontano autorius Kazys Kasperavičius.

2016 m. vykdant vandentvarkos darbus Vilniaus ir Rūdės g. sankirtoje buvo ardoma kelio danga ir atkastas Rūdės upelis su kanalais. Tai sukėlė didelį šiauliečių susidomėjimą ir iškėlė įdėją, pasitelkus šiuolaikines technologijas, upės vagą su kanalais palikti atvirus.



Iš prisiminimų

1831 m. suskilimo malšinti atvykęs Carinės Rusijos kariuomenės pulkininkas, po sėkmingos pergalės carui rašė: „Mūsų daliniai forsavo rūdės upę ir išvadavo Šiaulių miestą nuo maištininkų“.

Vilius Puronas. Brangus paukštis feniksas, T. 1, Šiauliai, 2007. P. 430

Upės forsavimas buvo pristatytas kaip didelis pasiekimas ir iš pasakojimo galima susidaryti įspūdį, kad upė galėjo būti didelė, tačiau išties tai buvo tik nedidelis upelis.