Lankytojams

Atgal

Šiuo metu veikiančios parodos




Chaimo Frenkelio vila-muziejus (Vilniaus g. 74, Šiauliai)

Valdemaro Slivčinskio fotografijų paroda „Stovėjo bajoro dvaras“

Iki 2024 m. lapkričio 30 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74) veikia lenkų fotografo Valdemaro Slivčinskio fotografijų paroda „Stovėjo bajoro dvaras“, skirta iš istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusio žymaus poeto – Adomo Mickevičiaus (1798–1855) – gimimo 225-osioms metinėms, kurios buvo plačiai minimos 2023 m. Fotomenininko kūriniuose užfiksuoti Didžiosios Lenkijos dvarai, kuriuos per trumpą laiką aplankė poetas A. Mickevičius.

1829 m. rudenį poetas A. Mickevičius pradėjo kelionę po Europą – Italiją, Šveicariją. Sužinojęs apie 1831 m. Lenkijoje įsiplieskusį sukilimą, poetas siekė jame dalyvauti, tačiau kai atvyko prie Rusijos imperijos ir Didžiosios Lenkijos sienos esančią Poznanę, sukilimas jau buvo numalšintas. Tad nuo 1831 m. rugpjūčio iki 1832 m. kovo poetas lankėsi Didžiosios Lenkijos dvaruose – nuo mažų dvarelių iki didžiulių rūmų. Kartais net sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką Didžiąją Lenkiją poetas išmaišė skersai išilgai, bent keliolikai valandų apsistodamas daugybėje vietų. Būtent svetinguose Didžiosios Lenkijos dvaruose poetas paskutinį kartą ragavo nacionalinių patiekalų, grožėjosi nepakartojamais gamtovaizdžiais, prisilietė prie bajoriškos gyvensenos. Šie poeto atmintin giliai įstrigę potyriai labai padėjo jam užbaigti epinę poemą „Ponas Tadas“.

Valdemaras Slivčinskis (Waldemar Śliwczyński, g. 1958) – lenkų fotografas, leidėjas, redaktorius. Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete baigė kultūrologijos ir filosofijos studijas, šiuo metu gyvena ir dirba Vžesnioje (Września). Yra Lenkijos fotomenininkų sąjungos narys, leidinių „Kwartalnik Fotografii“ (iki 2012 m.) ir „Wiadomości Wrzesińskie“ (nuo 1991 m.) leidėjas ir vyriausiasis redaktorius, leidyklos „Wydawnictwo Kropka Śliwczyńscy“ savininkas. Jo fotografijų parodos eksponuotos Lenkijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Lietuvoje. O fotografijų albumai „Tyla“ („Cisza“, 2008 m.), „Tylos topografija“ („Topografia ciszy“, 2012 m.) ir „808,2 km“ (2015 m.) įvertinti geriausių Lenkijos fotografijos leidinių konkursuose.

Parodos rengėjas – Lenkijos institutas Vilniuje, partneris – Šiaulių „Aušros“ muziejus.


Venclauskių namai-muziejus (Vytauto g. 89, Šiauliai)

Paroda „Tarpukario moters portretas“, skirta Stanislavos Venclauskienės 150-osioms gimimo metinėms
Nuo 2024 m. gegužės 18 d. Venclauskių namuose-muziejuje eksponuojama paroda „Tarpukario moters portretas“, skirta Stanislavos Venclauskienės 150-osioms gimimo metinėms. Paroda veiks iki 2024 m. lapkričio 17 d.

2024 m. minime Lietuvos šviesuolės Stanislavos Venclauskienės 150-ąsias gimimo metines. Ši moteris buvo išskirtinė savo laikotarpio asmenybė, palikusi ryškų ir šviesų pėdsaką gimtojo miesto ir šalies istorijoje. Gimė Stanislava 1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose bajorų Jakševičių šeimoje. Ji augo patriotiškoje aplinkoje. Abu tėvai dalyvavo 1863 m. sukilime. Stanislavos tėvas Jonas Jakševičius, tik laimingai susiklosčius aplinkybėms, išvengė mirties bausmės. Patriotiška veikla garsėjo ir Stanislavos mama Marija Rudavičiūtė. Tad mergaitė, nors augo cariniu laikmečiu, nuo pat mažens brandino meilę gimtajam kraštui ir jo žmonėms. Paaugusią vienintelę dukrą tėvai išleido mokytis į Rygą, mergaičių gimnaziją. Tuo metu Šiauliuose mergaičių gimnazijos dar nebuvo, o ji norėjo mokytis. Dar vienas drąsus šiaulietės bajoraitės žingsnis – baigus gimnaziją rinktis aktorystės meno mokslus. Stanislavą traukė teatrinė veikla, jai atidavė gražiausius savo gyvenimo metus. Būtent teatrinėje veikloje ji realizavo savo kūrybiškumą, išreiškė patriotinius jausmus, meilę Lietuvai. Per šią veiklą Stanislava įsitraukė į lietuvių tautinį atgimimą. 1899 m. rugpjūtį Palangoje ji kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite rengė ir režisavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, kuriame Stanislava atliko ir pagrindinį vaidmenį.

1902 m. Stanislava susituokė su jaunu teisininku Kazimieru Venclauskiu (1880–1940), o 1903 m. šeima sulaukė pirmagimės dukters Danutės (1903–1999). Stanislava ir toliau buvo aktyvi lietuviškų kultūrinių ir teatro veiklų organizatorė bei dalyvė. Šiauliuose, kur XX a. pradžioje virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, Stanislavai buvo kur reikštis – Didžiosios Šiaulių gegužinės, lietuviški vakarai, dainos, dramos ir muzikos draugija „Varpas“. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo daug nuveikta. Karo metus Stanislava su dviem savo dukromis – Danute ir Gražbyle (1912–2017) – bei būreliu globotinių praleido pasitraukusi į Rusiją, kur buvo saugiau. Kazimieras tuo metu buvo mobilizuotas. Po karo sugrįžusi į gimtuosius Šiaulius ir į taip išsvajotą jau nepriklausomą Lietuvą Stanislava, kaip ir daugelis to meto šviesuolių, kūrė naują, prasmingą ir gražų gyvenimą. Ne tik sau, bet ir kitiems. Savo namais, savo gerove ji dalinosi su kitais, augindama našlaičius ir vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Būdama aktyvi visuomenės narė, Stanislava neapleido ir kitų veiklų. Tarpukariu ji – ir kultūrinių veiklų dalyvė, ir visuomenininkė. Drąsiai įsitraukia ir į visai naują to meto moterims veiklą – politiką. Ji viena iš keleto moterų, tarpukariu išrinktų į Šiaulių miesto tarybą. Stanislava Venclauskienė savo gyvenimo pavyzdžiu padarė įtaką ne tik savo dukrų, bet ir globotinių pasirinkimams. Deja, vėl užklumpa karas. Nacių okupacijos metai praleisti Šiauliuose, gelbėjant žydus. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. Stanislava ryžtasi pasitraukti iš Lietuvos. Kartu su dukra Danute ir keliais globotiniais keletą metų sunkiomis sąlygomis ji praleidžia Vokietijos pabėgėlių stovyklose, kol emigruoja į JAV. Čia Stanislava praleido savo likusius gyvenimo metus iki mirties 1958 m. Ji palaidota Voterberio lietuvių kapinėse.

Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skiriama paroda atkuria jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodo Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidžia to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakoja apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.

Parodoje galėsite susipažinti ir su tarpukario moterų gyvenimo būdu, to meto madomis, laisvalaikiu. Vizualiniams parodos sprendimams pasirinktas tarpukario Lietuvoje populiarus ir moteris žavėjęs art deco stilius. Tad kviečiame pasinerti į tarpukario moters pasaulį. Ir nepamiršti, kad šioms drąsioms ir veiklioms moterims turi būti dėkingos ir šiandienos moterys, gyvenančios dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
 
 
Organizatorius Šiaulių „Aušros“ muziejus
Parodos dizainas UAB ZET-A-ZET