Šiuo metu veikiančios parodos

Nuo 2022 m. liepos 21 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikia paroda „Molyje įamžinta istorija“. Parodoje pristatomi keleto Šiaurės Lietuvos dvarų (Biržų dvarvietės, Papilio, Mantagailiškio, Kelmės, Pakruojo, Kurtuvėnų, Burbiškio dvarų, Kražių dvaro ir pilies) kokliai. Lankytojai susipažins su koklių istorija: kaip jie atkeliavo iš Europos į Lietuvą, kokie buvo gaminami, kaip dekoruojami.

Paroda veiks iki 2022 m. lapkričio 20 d.

Parodoje „Molyje įamžinta istorija“ kokliai atsiskleidžia kaip neatsiejama dvarų interjero puošybinė dalis, kaip vienas iš dvarų kultūros pažinimo šaltinių. Paroda siekiama skatinti patyrinėti koklius ir kaip fizinį objektą, ir kaip kultūrinį reiškinį, teikiantį praktinę naudą ir kuriantį meninę vertę. Tikimasi, kad vaikščiodami po parodą lankytojai nusikels į laikus, kai buvo šildomasi krosnimis bei išsamiau susipažins su Šiaurės Lietuvos dvarais.

Senųjų krosnių kokliai provincijos dvaruose – aktuali, turinti plačias erdves tyrinėjimams tema. Per ilgą laikotarpį trunkančius nuolatinius archeologinius tyrinėjimus sukaupta daugybė radinių ir nemaža koklinių krosnių koklių kolekcija, kuri saugoma kultūros atminties institucijose. Archeologų gausiai randami senųjų krosnių kokliai yra itin charakteringi ir iškalbingi radiniai. Kokliai gali atskleisti įvairias temas: meninę, ekonominę, buitinę.

XIII–XIV a. koklinės šildymo krosnys tapo svarbiu dekoratyviniu interjero akcentu visoje Europoje. Ypač puošnios buvo gotikinės, renesansinės, barokinės Austrijos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos krosnys. Archeologinių ir istorinių tyrinėjimų duomenimis, koklinės krosnys ne tik šildė menes (ar svetaines) ir kambarius, bet buvo ir statinio interjero puošmena. Koklinių krosnių ir jų koklių išvaizdą (formą, dekorą) nulemdavo krosnies šeimininkų turtai ir meninis skonis, to meto mados, o koklininkai dažnai įkūnijo gyvenamojo laikotarpio skonio ir kūrybos bruožus bei įkvėpimo semdavosi iš skirtingų praeities epochų meno (gotikos, baroko ir Renesanso) ir, žinoma, atsižvelgdavo į užsakovų norus ir poreikius. Kokliai buvo dekoruojami herbais, įvairių šventųjų, angelų, riterių figūromis, religinėmis, alegorinėmis kompozicijomis, augaliniais ir gyvuliniais ornamentais. Panašūs dekoro motyvai, atspindintys laikotarpio stilistinius bruožus, plito įvairiose šalyse grafikos lakštuose, knygose, juos platino keliaujantys amatininkai. Nors kokliai yra tik sudėtinė, puošybinė krosnies dalis, juos galima vertinti kaip savarankiškus meno kūrinius.

Pirmuosius koklius Lietuvoje pradėta gaminti XIV a., o visai šalia Šiaulių 1886 m. įsteigtas Nikolajaus Zubovo koklių fabrikas Aleksandrijoje. Džiugu, kad iš kartos į kartą perduotas koklių gamybos amatas išliko iki šių dienų. Kaune įsikūrusios UAB „Kachelkeramika“ meistrai šį amatą jau ketvirtį amžiaus puoselėja ir modernizuoja. Keletą naujai pagamintų koklių fragmentų įmonė padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui, tad juos taip pat bus galima išvysti parodoje.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Partneriai: Biržų krašto muziejus „Sėla“, Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis, Kurtuvėnų regioninis parkas, Kelmės krašto muziejus ir Kelmės dvaras.

Nuo 2022 m. lapkričio 22 d. iki 2023 m. sausio 8 d. Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks kalėdinių žaislų ir atvirukų paroda „Kalėdų eglei sužibus“. Parodos eksponatai atrinkti iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, kuriuos papildo ir muziejininkų asmeninėse kolekcijose išsaugoti žaislai. Seniausi eksponatai datuojami XX a. 3–4 deš. Parodoje taip pat įrengta šventinė erdvė, kurioje lankytojai galės susikurti nuotaikingą kalėdinę fotografiją.

Artėjant gražiausioms metų šventėms Šiaulių „Aušros“ muziejus kviečia žvilgtelėti į kalėdinės eglutės istoriją. Jos pradininke laikoma Vokietija, kur jau XVI a. tikintys krikščionys į savo namus parsinešdavo ir puošdavo eglės medelius. Visuotine namų puošmena, tikruoju šeimų kalėdiniu džiaugsmu eglė tapo tik nuo XIX a. vidurio – kai Anglijos princas Albertas 1840 m. savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė kalėdinę staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė. Tuomet kalėdinės eglės tradicija ėmė plačiai plisti didikų rūmuose bei dvaruose. Šis paprotys pamažu išpopuliarėjo ir kitose Europos šalyse.

Lietuvoje rašytiniuose šaltiniuose pirmoji Kalėdų eglė paminėta 1853 m., kai Vainute (dab. Šilutės r.), vieno valdininko bute, ją pamatė poetas Antanas Baranauskas. Plačiau eglės pradėtos puošti XIX a. pab.–XX a. pr. Pirmiausia jos pasiekė dvarus ir miestiečių namus, trečiajame dešimtmetyje pradėtos puošti mokyklose, o į kaimus ši tradicija atėjo tik XX a. 4 dešimtmetį.

Pradžioje lietuviai savo egles puošdavo obuoliukais, kabindavo saldainius, sausainius, karpydavo spalvotus popierėlius, kurdavo šiaudinius papuošimus. Taip pat buvo naudojami  kepiniai – lipdyti iš kūčiukų tešlos ir kepti figūriniai sausainiai – paukščiukai, arkliukai, voveraitės, mėnulis, žvaigždės, įvairios gėlytės. Trečio dešimtmečio pradžioje eglutes imta apibarstyti vatos gniužulėliais, vėliau paplito ir pirktiniai eglučių papuošalai. Stikliniai blizgūs papuošalai Lietuvą pasiekdavo iš Vokietijos, kur jie buvo masiškai gaminami nuo 1848 m. Kalėdinių eglučių šventės pradėtos rengti mokyklose, įmonėse, organizacijose. Papuoštų eglių atsirasdavo ir parduotuvių vitrinose.

Parodoje lankytojai išvys „Aušros“ muziejuje saugomus tarpukario eglės žaislus. Šiauliuose 1939 m. pirktus žaislus muziejui padovanojo mokytoja Joana Sajienė. Juos įsigijo jos mama R. Šlėžaitė-Niporavičienė. Parodoje eksponuojami ir XX a. 4–5 deš. Vokietijoje pagaminti rankų darbo žaisliukai, dovanoti Jovitos Budzinauskienės, gyvenančios Vilniuje. Tai – juvelyriškai, iš stiklinių karoliukų bei vamzdelių, suverti žaisliukai: „Lėktuvėlis“, „Žibintas“, Malūnėlis“, „Drugelis“ ir kt.  J. Budzinauskienė muziejui iš viso padovanojo 120 eglutės žaisliukų. Ji ilgą laiką gyveno Latvijoje, buvo Latvijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, todėl didžioji kolekcijos dalis yra įsigyta Latvijoje XX a. 7–9 dešimtmetyje. Tokios pat eglių puošmenos tuo metu vyravo ir Lietuvoje. Tai – stikliniai, įvairių formų žaislai: bumbulai, kankorėžiai, paukšteliai, žmonių bei gyvūnų figūrėlės, varvekliai. Kai kurie – su laikmečio ženklais. Dalį jų taip pat galima pamatyti parodoje.

Pirmasis kalėdinis atvirukas pasirodė Anglijoje 1843 m. Lietuvoje atvirukai pradėti spausdinti 1875 m., o 1890 m. pasirodė ir spalvoti. Tarpukariu Lietuvoje labai išpopuliarėjo šventiniai sveikinimo atvirukai. Dauguma jų buvo spausdinami užsienyje, tik Lietuvoje įspausdavo lietuvišką užrašą. Juose dažniausi žiemos peizažai, įvairių miško žvėrelių, paukštelių, vaikų su dovanomis prie eglės atvaizdai. Nemažai religinių atvirukų – su Kūdikėliu Jėzumi, angelais. Pasitaikydavo atvirukų su idiliškomis įsimylėjusių porelėmis.

Paroda Venclauskių namuose-muziejuje gausiai iliustruota kalėdiniais atvirukais. Čia išvysite ir šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) tarpukariu sukurtus kalėdinius atvirukus, išleistus žinomo leidėjo, fotografo Kosto Cerpinskio (1887–1987), ir 1906 m. iš Šveicarijos į Puziniškio dvarą rašytojai Gabrielei Petkevičaitei (1861–1943) atsiųstą sveikinimo atviruką. Eksponuojami ir šiauliečio pedagogo, vadovėlių autoriaus Jono Murkos (1889–1945) šeimai siųsti kalėdiniai sveikinimai, JAV lietuvių išeivių organizacijų leisti atvirukai, lietuvių dailininkų XX a. 8–9 deš., Šiaulių „Aušros“ muziejaus kalėdiniai atvirukai.

Parodoje eksponuojamas Pelikso Bugailiškio (1883–1965) naujametinis sveikinimas „Aušros“ muziejininkams, siųstas 1962 m. Jo palinkėjimas, kad muziejininkystės „<...> dirva būtų rūpestingai ir sėkmingai plėšiama ir purenama, kad ji vis geriau ir geriau derėtų ir gražesnių vaisių turėtų“, jaudina bei įpareigoja ir šiandien, pasitinkant Šiaulių „Aušros“ muziejaus 100-ąsias įkūrimo metines, kurios bus minimos 2023 m. kovo 11 d.

2022 m. rugsėjo 9 d.–2023 m. sausio 6 d. Šiaulių istorijos muziejuje veikia paroda „Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė 1561–1795 m.”. 

Šiaulių „Aušros“ muziejus kartu su 28 partneriais (muziejais, archyvais, bibliotekomis, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu, Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia ir kitomis biudžetinėmis institucijomis, privačiais asmenimis) iš Lietuvos, Latvijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Ukrainos Lietuvoje ir Latvijoje organizuoja pirmą tarptautinę parodą „Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1561–1795 m.“ Tai Klaipėdos universiteto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Ernesto Vasiliausko ilgamečių tyrimų (nuo 2016 m.) ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus 2021–2023 m. vykdomo to paties pavadinimo projekto rezultatas. Paroda dvikalbė, parengta lietuvių ir latvių kalbomis.

Šio projekto tikslas – supažindinti Lietuvos muziejų lankytojus su kaimynės Latvijos dar menkai žinomu XVI–XVIII a. istorijos laikotarpiu ir atvirkščiai – Latvijos muziejų lankytojus – su Lietuvos istorija. Paroda padeda suvokti, kokį pėdsaką mūsų, Lietuvos ir Latvijos, valstybių istorijoje, kultūroje paliko kaimyninės valstybės. Pagrindinė projekto idėja – pasitelkus eksponatus, archyvinę medžiagą, parodyti, kas sieja Lietuvą ir Latviją. Parodoje tai atskleidžiama įvairiomis temomis: politika ir kunigaikščiai, ekonomika, prekyba, sienos, vandens ir sausumos keliai, Kuršo dvarininkų šeimos (baronai Grothusai, Landsbergiai, Tyzenhauzai, Pliateriai ir kt.), kurios XVII–XVIII a. įsitvirtino Lietuvoje, ir jų valdytuose dvaruose (Daunoravoje, Vismantuose, Žeimelyje) įsikūrusi latvių diaspora, dvarininkų globotos ir Kuršo evangelikų liuteronų konsistorijai pavaldžios bažnyčios Lietuvoje, taip pat ir Žemaičių vyskupijos vyskupui pavaldžios katalikų bažnyčios Kurše. Eksponuojami XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kunigaikščių, dvarininkų portretai, spaudai, medaliai, monetos, žemėlapiai, knygos, baldai, piešinių, herbų ir dokumentų kopijos. Taip pat lankytojai gali susipažinti su Kuršo baltvokiečių kilmės dvarininkų Keizerlingų Malgūžės dvare buvusiu fajanso rinkiniu ir XVI–XVIII a. bibliotekos dalimi (patekusia iš Kuršo kanclerio Dytricho Keizerlingo (1713–1793), Žeimelio liuteronų kunigų Gothardo Stenderio ir Konrado Šulco XVIII a. parengtomis knygomis. Pateikiami glausti informaciniai tekstai konkrečiomis temomis, apie objektus, asmenis ar šeimas, kuriuos parengė istorikai dr. Marytė Jakovleva, mgr. Agris Dzenis, dr. E. Vasiliauskas, dr. Gabrielė Jasiūnienė ir dr. Rita Regina Trimonienė, mgr. Vilma Karanauskienė.

Po Maskvos caro Ivano IV Rūsčiojo pradėto Livonijos karo (1558–1582) viduramžių Livonija žlugo. 1561–1562 m. į pietus nuo Dauguvos upės buvusiose Livonijos ordino valdose įkurta nauja valstybė – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė, arba tiesiog Kuršo kunigaikštystė. Ji pradžioje buvo suformuota kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po Liublino unijos – kaip Abiejų Tautų Respublikos vasalė, todėl kunigaikštystės politiniame gyvenime atsispindėjo tie patys procesai, vykę Lietuvoje ir Lenkijoje.

Pirmą kartą Lietuvoje, Šiauliuose, muziejaus lankytojai galės susipažinti su originaliu 1569 m. rugpjūčio 3 d. Liubline surašytu pergamentu – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės inkorporacijos į Abiejų Tautų Respublikos uniją aktu, kurį pasirašė karalius Žygimantas Augustas. Akto originalas saugomas Latvijos valstybės istorijos archyve (Rygoje).

Paroda eksponuojama 2022 m. rugsėjo 9 d. – 2023 m. sausio 6 d., atidarymas 2022 m. rugsėjo 21 d. 16.00 val. Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai).

Projekto vadovas ir parodos kuratorius dr. Ernestas Vasiliauskas, tel. (8 41) 52 43 86.

Parodą parengė dr. E. Vasiliauskas, dr. Gabrielė Jasiūnienė, Antanas Jankūnas, dr. Marytė Jakovleva (Latvijos nacionalinis istorijos muziejus), Aldis Baševskis (Jelgavos G. Eliaso istorijos ir dailės muziejus), Kristīne Budže (Rundalės rūmų muziejus).

Dailininkė Zita Šulcienė.

Tekstų autoriai: dr. M. Jakovleva, mgr. Agris Dzenis, dr. E. Vasiliauskas, dr. G. Jasiūnienė, dr. Rita Regina Trimonienė (Vilniaus universitetas), mgr. Vilma Karinauskienė.
Vertėja iš / į latvių / lietuvių kalbas dr. Auksė Noreikaitė (Vytauto Didžiojo universitetas).
Redaktorė (lietuvių kalba) Lina Kazlauskaitė.
Redaktorius (latvių kalba) Sergejs Žukovs.
Parodos globėjas Latvijos Respublikos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Indulis Berzinis
Parodos rengimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Partneriai:

Jelgavos Gederto Eliaso istorijos ir dailės muziejus, Rundalės rūmų muziejus, Latvijos nacionalinis istorijos muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“ (Telšiai), Vytauto Didžiojo karo muziejus, Nacionalinis muziejus „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Rygos istorijos ir laivybos muziejus, Pakruojo krašto „Žiemgalos“ muziejus, Biržų krašto muziejus „Sėla“.

Latvijos nacionalinė biblioteka, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Latvijos universiteto akademinė biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Latvijos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Švedijos nacionalinis archyvas ir Švedijos karo archyvas, Ukrainos valstybės centrinis istorijos archyvas Lvove.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia, Skuodo turizmo informacijos centras, baronas Michaelis fon Grothusas (Michael von Grotthuss, Vokietija), Teodora fon Medem (Théodore von Medem, Prancūzija), Dalia Grimalauskaitė.

Apie parodą plačiau žr.: Kavaliauskaitė Živilė, Kaimynų istorija – artima, bet mažai pažįstama, Šiaulių kraštas: Atlankos (priedas), 2022-08-20.