Lankytojams

Atgal

Šiuo metu veikiančios parodos




Chaimo Frenkelio vila-muziejus (Vilniaus g. 74, Šiauliai)

Paroda „Molyje įamžinta istorija“

Nuo 2022 m. liepos 21 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikia paroda „Molyje įamžinta istorija“. Parodoje pristatomi keleto Šiaurės Lietuvos dvarų (Biržų dvarvietės, Papilio, Mantagailiškio, Kelmės, Pakruojo, Kurtuvėnų, Burbiškio dvarų, Kražių dvaro ir pilies) kokliai. Lankytojai susipažins su koklių istorija: kaip jie atkeliavo iš Europos į Lietuvą, kokie buvo gaminami, kaip dekoruojami.

Paroda veiks iki 2022 m. spalio 30 d.

Parodoje „Molyje įamžinta istorija“ kokliai atsiskleidžia kaip neatsiejama dvarų interjero puošybinė dalis, kaip vienas iš dvarų kultūros pažinimo šaltinių. Paroda siekiama skatinti patyrinėti koklius ir kaip fizinį objektą, ir kaip kultūrinį reiškinį, teikiantį praktinę naudą ir kuriantį meninę vertę. Tikimasi, kad vaikščiodami po parodą lankytojai nusikels į laikus, kai buvo šildomasi krosnimis bei išsamiau susipažins su Šiaurės Lietuvos dvarais.

Senųjų krosnių kokliai provincijos dvaruose – aktuali, turinti plačias erdves tyrinėjimams tema. Per ilgą laikotarpį trunkančius nuolatinius archeologinius tyrinėjimus sukaupta daugybė radinių ir nemaža koklinių krosnių koklių kolekcija, kuri saugoma kultūros atminties institucijose. Archeologų gausiai randami senųjų krosnių kokliai yra itin charakteringi ir iškalbingi radiniai. Kokliai gali atskleisti įvairias temas: meninę, ekonominę, buitinę.

XIII–XIV a. koklinės šildymo krosnys tapo svarbiu dekoratyviniu interjero akcentu visoje Europoje. Ypač puošnios buvo gotikinės, renesansinės, barokinės Austrijos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos krosnys. Archeologinių ir istorinių tyrinėjimų duomenimis, koklinės krosnys ne tik šildė menes (ar svetaines) ir kambarius, bet buvo ir statinio interjero puošmena. Koklinių krosnių ir jų koklių išvaizdą (formą, dekorą) nulemdavo krosnies šeimininkų turtai ir meninis skonis, to meto mados, o koklininkai dažnai įkūnijo gyvenamojo laikotarpio skonio ir kūrybos bruožus bei įkvėpimo semdavosi iš skirtingų praeities epochų meno (gotikos, baroko ir Renesanso) ir, žinoma, atsižvelgdavo į užsakovų norus ir poreikius. Kokliai buvo dekoruojami herbais, įvairių šventųjų, angelų, riterių figūromis, religinėmis, alegorinėmis kompozicijomis, augaliniais ir gyvuliniais ornamentais. Panašūs dekoro motyvai, atspindintys laikotarpio stilistinius bruožus, plito įvairiose šalyse grafikos lakštuose, knygose, juos platino keliaujantys amatininkai. Nors kokliai yra tik sudėtinė, puošybinė krosnies dalis, juos galima vertinti kaip savarankiškus meno kūrinius.

Pirmuosius koklius Lietuvoje pradėta gaminti XIV a., o visai šalia Šiaulių 1886 m. įsteigtas Nikolajaus Zubovo koklių fabrikas Aleksandrijoje. Džiugu, kad iš kartos į kartą perduotas koklių gamybos amatas išliko iki šių dienų. Kaune įsikūrusios UAB „Kachelkeramika“ meistrai šį amatą jau ketvirtį amžiaus puoselėja ir modernizuoja. Keletą naujai pagamintų koklių fragmentų įmonė padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui, tad juos taip pat bus galima išvysti parodoje.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Partneriai: Biržų krašto muziejus „Sėla“, Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis, Kurtuvėnų regioninis parkas, Kelmės krašto muziejus ir Kelmės dvaras.


Fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140)

Jolitos Vaitkutės ir Andriaus Mamontovo instaliacija „Skambina“
2022 m. birželio 30 d.-rugpjūčio 22 d. Fotografijos muziejaus Galerijoje pradeda veikti Jolitos Vaitkutės ir Andriaus Mamontovo instaliacija „Skambina“. 

Informacinis nuovargis skatina užverti asmenines erdves. Pranešimų nustatymai, skrydžio režimas, aplinka „netrukdyti“ – tai smulkūs skydai, kuriuos statome prieš išorės triukšmą. Stengiamės tvarkytis su dirgikliais, bet kai kurie iš jų tiesiog per garsūs. Dabartinė realybė nebeleidžia išlikti užsivėrus, ji atlieka intervenciją ir sugražina pamirštas grėsmes. Net ir norėdami, negalime šios informacijos iki galo blokuoti. Dirgikliai iš praeities vėl realūs. Viskas, ką galime padaryti – konvertuoti nerimą į kasdienę patirtį, suteikti jam žmogišką formą ir išmokti su juo gyventi.

Jolitos Vaitkutės iš senų telefonų ir laidų sukurtoje instaliacijoje skambės Andriaus Mamontovo melodija, specialiai Fotografijos muziejaus erdvei kūrinys bus papildytas menininko fotografijomis.

Instaliacija „Skambina“ – Jaunimo muzikos festivalio „Šiauliai gyvai 2022“ dalis.

Organizatoriai – VšĮ „Sielai“ ir Fotografijos muziejus.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė.
Informacinis rėmėjas – žiniasklaidos grupė „Etaplius“.
Draugai: „ERGO Life Insurance SE“, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, Šiaulių dailės galerija, UAB „Garsas LT“, AB „Gubernija“, UAB „Rūta“, kavinių tinklas „Caffeine LT“, restoranas „Kolekcionierius“, UAB „Saulės dukros“, „Karališkos gėlės“, „Autospa“, www.brezentai.lt.


Venclauskių namai-muziejus (Vytauto g. 89, Šiauliai)

Paroda „Kartą skautas – visad skautas: skautų judėjimas Šiauliuose ir pasaulyje“
2022 m. liepos 7 d.-lapkričio 3 d. Venclauskių namuose-muziejuje (Vytuato g. 89, Šiauliai) veikia paroda „Kartą skautas – visad skautas: skautų judėjimas Šiauliuose ir pasaulyje“, skirta Gražbylės Venclauskaitės 110-osioms gimimo metinėms. 

Skautybė – tai idėja, kuri gyvuoja beveik 115 metų ir vienija įvairaus amžiaus žmones visame pasaulyje. 1907 m. Robertas Baden-Powellis suorganizavo eksperimentinę berniukų stovyklą ir joje pritaikė specialią ugdymo programą. Tai tapo skautų judėjimo pradžia. 1908 m. oficialiai įkurtas skautų judėjimas, kuris sulaukė didžiulio susidomėjimo, ypač į jį įsitraukė jaunimas ir vaikai. 1918 m. šis judėjimas pasiekė Lietuvą, kur Petro Jurgelevičiaus-Jurgėlos iniciatyva tų metų rudenį Vilniuje buvo įkurti pirmieji skautų vienetai. Greitai judėjimo idėjos išplito Kaune, Rietave, Šiauliuose ir kituose miestuose.

Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių namai garsėjo kaip vieta, kurioje tarpukariu visuomet buvo laukiami ir mielai priimami skautai. Šie namai buvo vadinami ne tik Šiaulių, bet ir Žemaitijos skautų būstine. S. Venclauskienė su dukromis Danute, Gražbyle ir kone visais augintais vaikais buvo įsitraukę į skautų judėjimą. Jie aktyviai dalyvavo Šiaulių ir Lietuvos skautų veikloje – sueigose, renginiuose, iškylose, stovyklose. Kai kurie iš jų padėjo lietuvių skautybės pamatus.

Jaunesnioji Venclauskių dukra Gražbylė Venclauskaitė žinoma kaip aktyvi tarpukario Šiaulių skautų veikėja – Mirgos draugovės draugininkė, Šiaulių rajono tunto adjutantė, Šiaulių skaučių tunto vadė. Studijų metais ji buvo įsitraukusi į Kaune įsikūrusio Lietuvos skaučių štabo veiklą, taip pat atstovavo Lietuvos skautams tarptautinėse stovyklose, mokymuose ir kitur. G. Venclauskaitė – ne tik tarpukario skautė, bet ir asmenybė, kuri sujungė dvi skirtingas epochas. 1940 m. sovietai Lietuvoje uždraudė skautų judėjimą. 1988–1989 m. skautai pamažu pradėjo atgimti. G. Venclauskaitė buvo viena iš tų, kuri 1990 m. padėjo atkurti skautų judėjimą ne tik Šiauliuose, bet ir Žemaitijoje. Jos iniciatyva apie 1989 m. pradėti burti skautai Šiauliuose, o vėliau ji teikė visokeriopą pagalbą ir paramą skautų judėjimui Lietuvoje. 2022 m. minimos G. Venclauskaitės 110-osios gimimo metinės.


Eksponuojama paroda sugrąžina skautišką dvasią į Venclauskių namus. Parodos rengėjai – Šiaulių skautai. Kuruojami muziejininkų, būrelis skautų parengė parodos koncepciją, surinko ir susistemino medžiagą, sukūrė savitą parodos dizainą. Lankytojai parodoje kviečiami susipažinti su skautų istorija, esminiais skautybės principais ir bruožais, pagrindine veikla ir kitomis judėjimo subtilybėmis.

Parodos organizatorius – Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, partneriai: Žemaitijos skautų organizacijos Šiaulių šv. Jurgio skautų draugovė, Lietuvos skautijos Šiaulių skautų tuntas. Parodą iš dalies finansavo Šiaulių miesto savivaldybė.


Šiaulių istorijos muziejus (Aušros al. 47, Šiauliai)

Seniausio archeologinio radinio paroda „Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“


Nuo 2022 m. birželio 1 d. Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veikia  Lietuvos nacionalinio muziejaus parengta paroda ,,Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“. Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

2014 m. visiškai atsitiktinai Biržų rajone, Parupės kaime, buvo rastas seniausias kirvis Lietuvoje. Kadaise ten telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus.

Tikslios priežasties, kodėl kirvis buvo pamestas būtent šioje vietoje ir išbuvo čia tokį ilgą laiką, ko gero, nesužinosime. Tačiau, ką tikrai žinome – šiam kirviui yra net 13 000 metų, o netikėtai atrastas, jis bematant tapo seniausiu šiuo metu žinomu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitvirtino labai retai Europoje randamų Lyngby tipo dirbinių sąraše. 

Parodoje rasite kirvelio kopiją, kurią parodos eksponavimo metu bus galima palaikyti rankose, taip pasijaučiant tų laikų elnių medžiotoju.

Paroda ,,Pasaulis semiotiko akimis“

Nuo 2022 m. balandžio 19 d. Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veikia  Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos iniciatyva parengta paroda ,,Pasaulis semiotiko akimis“.  Paroda veiks iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. 

Paroda buvo sukurta minint lietuvių ir prancūzų semiotiko, mitologo, kalbininko Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) šimtąsias gimimo metines. A. J. Greimas susijęs su Šiauliais – 1929–1931 m. jis mokėsi Berniukų gimnazijoje. Vėliau, 1934–1935 m. studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, o 1936–1939 m. studijavo kalbotyrą Grenoblio universitete. 1939 m. grįžo į Lietuvą, nuo 1940 m. rudens dėstė prancūzų ir lietuvių kalbas Šiaulių mergaičių gimnazijoje, Prekybos institute, buvo Tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania narys, priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui. Buvo vienas iš almanacho „Varpai“ leidimo iniciatorių, vertė teatro pjeses, konsultavo aktorius literatūros klausimais 1944 m. A. J. Greimas išvyko į Prancūziją. Dėstė Prancūzijoje, Egipte, Turkijoje. A. J. Greimas – žinomiausias lietuvis pasaulinėje humanitarikoje, sukūręs Paryžiaus arba greimiškąją semiotikos mokyklą. A. J. Greimo semiotika neapsiribodama ženklų sistemos aprašymu, suvokia reikšmę kaip procesą. Būtent Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje savo kelią pradėjo ir ši paroda. Prancūzijoje, Belgijoje, Rusijoje eksponuota paroda buvo pristatyta ir Lietuvoje – Vilniuje, Kaune.

Parodą sudaro kelios dalys – „Semiotizatorius“ (skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti kasdienybės objektai) ir trys pasakojimai: apie Greimo gyvenimo vaidmenis, jo įkurtą semiotikos mokyklą ir kelias svarbias semiotines sąvokas. Semiotizatorius – tai instaliacija, suteikianti galimybę kiekvienam parodos lankytojui išmėginti semiotinį žvilgsnį į pasaulį, skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti pasiūlytus kasdienybės fragmentus. „Semiotizuojami“ objektai (laiškas, vynas ir šuo Rudis) buvo ypatingai svarbūs Greimui: jis nuolat susirašinėjo su bendraminčiais ir kolegomis visame pasaulyje, šalia savęs turėjo keturkojį bičiulį Rudį, mėgdavo gurkšnoti vyną. „Semiotizatoriaus“ tekstuose pabraukti žodžiai – tai nuorodos į komiksus, pristatančius kelias Greimo semiotikos sąvokas: reikšmė, sakymas, būsena, utopija. Komiksai padeda susidaryti įspūdį apie semiotinių tyrinėjimų pobūdį. Parodoje taip pat eksponuojamas žemėlapis, pristatantis Greimo semiotikos mokyklos idėjų paplitimą pasaulinės semiotinės minties fone.

Parodą rengė Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir kūrybinė grupė: kuratorė Gintautė Žemaitytė, architektai Justinas Dūdėnas, Jurgis Dagelis, kuratorės asistentas Paulius Jevsejevas, grafikos dizainerės Aušra Lisauskienė, Kamilė Lisauskaitė, komiksų autorė Miglė Anušauskaitė, tekstų autoriai Dmitrij Gluščevskij, Paulius Jevsejevas, Austėja Oržekauskienė, Gintautė Žemaitytė, koordinatorė Milda Valančiauskienė.

Parodos partneriai ir rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijos Respublikoje, Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie UNESCO, Vilniaus dailės akademija, Prancūzijos semiotikų asociacija, Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras.