Parodos

Atgal

Šiuo metu veikiančios parodos




Chaimo Frenkelio vila-muziejus (Vilniaus g. 74, Šiauliai)

„Litvakų meno keliai. Paryžius“

Nuo 2026 m. liepos 3 d. (penktadienio) Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) eksponuojama paroda „Litvakų meno keliai. Paryžius“, kurioje pristatomi išskirtiniai litvakų kilmės menininkų kūriniai iš Shmuelio Tatzo kolekcijos.

XX amžiaus pradžioje daugelio litvakų kūrėjų gyvenimo ir kūrybos keliai susijungė Paryžiuje. Čia jie tapo legendinės Paryžiaus mokyklos (École de Paris) dalimi ir kartu formavo vieną ryškiausių modernizmo reiškinių. Paryžius litvakų menininkams tapo vieta, kurioje susitiko skirtingi gyvenimo keliai, kūrybinės patirtys ir bendra kultūrinė atmintis.

Parodoje eksponuojami Marc Chagall, Michel Kikoïne, Pinchus Krémègne, Jacques Chapiro, Théo Tobiasse, Arbit Blatas ir kitų litvakų kilmės kūrėjų darbai. Ši paroda kviečia pažvelgti į litvakų kultūrą kaip į gyvą pasaulį, kuriame susilieja kūryba, atmintis ir tapatybė. Tai pasakojimas apie žmones, kurių menas tapo tiltu tarp Lietuvos ir Paryžiaus, o vėliau – ir viso pasaulio, išsaugodamas litvakiškąją tapatybę net ir toli nuo gimtųjų namų.
Šios parodos ašimi tampa Shmuelio Tatzo kolekcija. Kelis dešimtmečius kryptingai formuota kolekcija šiandien yra ne tik išskirtinis meno rinkinys. Tai nuoseklus pasakojimas apie litvakų kultūrą, jos kūrėjus ir jų palikimą, kviečiantis pažinti ne tik atskirus meno kūrinius, bet ir jų istorijas.

Neatsitiktinai paroda eksponuojama Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje – viename reikšmingiausių Lietuvos žydų kultūros paveldo objektų. Šioje istorinėje erdvėje susitinka dvi istorijos – Lietuvos žydų paveldas ir pasaulinį pripažinimą pelniusių litvakų menininkų kūryba.

Kviečiame atrasti ne tik iškilius meno kūrinius, bet ir žmonių istorijas, kurias jie saugo.
Parodos kuratorės – Inga Laužonytė ir Alma Laužonytė
Paroda veikia nuo 2026 m. liepos 3 d. iki rugsėjo 30 d.
„Būties atspindžiai“
Iki 2026 m. rugsėjo 30 d. Chaimo Frenkelio vilos-muziejaus parke eksponuojama Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentų skulptūrų paroda „Būties atspindžiai“. Joje pristatomi kūriniai atspindi autorių kūrybinį kelią studijų metais – nuo pirmo kurso iki baigiamųjų darbų.

Autorių kūriniai atskleidžia kūrybinės minties raidą – įkvėpimo paieškas kasdieniuose objektuose („Kirtis“), emocijų fiksavimą skulptūroje („Išsekimas“), judesio perteikimą („Balansas“), simbolines gamtos temas („Lizdas“) ir kt.

Svarbi parodos dalis – kūrinių medžiagiškumas, atskleidžiantis studentų gebėjimą pažinti ir įvaldyti skirtingas medžiagas. Pristatomi darbai, sukurti iš medžio, minkštųjų uolienų (tokių kaip dolomitas), taip pat granito ir metalo. Kūriniuose jaučiamas vitališkumo įspūdis – sunki ir kieta medžiaga čia tampa lengva ir plastiška.

Parodoje „Būties atspindžiai“ keliami pamatiniai žmogaus būties klausimai – gyvenimo laikinumas, tapatybės ir savasties paieškos. Kalbama apie maksimalizmą, kaip šiuolaikinės visuomenės virusą, skatinantį besaikį tobulumo siekimą, technologinį vystymąsi, tačiau kartu vis labiau didinantį žmogaus atotrūkį nuo savęs ir kitų.

Paroda eksponuojama 2026 m. rugpjūčio 4 d. – rugsėjo 30 d.
Parodos atidarymas 2026 m. rugpjūčio 14 d., penktadienį, 12 val. Chaimo Frenkelio vilos parke.
Autoriai:
Augustinas Milašius
Birutė Brazaitytė
Irena Kuzminaitė
Karolis Stirblys
Gustas Lesčiauskas

Parodos kuratoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkė-rinkinio saugotoja Daiva Čepaitė-Mikučionienė ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto lektorius Donatas Repeika


Šiaulių istorijos muziejus (Aušros al. 47, Šiauliai)

„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“

1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.

Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
 Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
 
Paroda eksponuojama iki 2026 m. rugsėjo mėnesio pabaigos Šiaulių istorijos muziejuje
„Tremties vagono pasakojimai“

Nuo 2026 m. birželio 12 d. Šiaulių istorijos muziejaus kieme (Aušros al. 47, Šiauliai) eksponuojama paroda „Tremties vagono pasakojimai“, skirta Lietuvos gyventojų pirmųjų masinių trėmimų 85-osioms metinėms.

Paroda „Tremties vagono pasakojimai“ eksponuojama neįprastoje erdvėje – muziejaus lauko teritorijoje pastatytame ir specialiai transformuotame konteineryje, savo išvaizda primenančiame traukinio vagoną. Konteinerį parodinei veiklai 2022 m. pritaikė architektai Justinas Dūdėnas ir Jurgis Dagelis, rengdami jį Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus parodai „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo“ (parodos kuratoriai – Sonata Žalneravičiūtė ir Audrius Dambrauskas). Šiandien konteineris atgyja naujai – jame pristatoma paroda „Tremties vagono pasakojimai“, kurios ekspozicijos dizainą sukūrė ir įrengė „Klemencov Group“.

1941 m. birželio 14 d. pradėta masinė Lietuvos gyventojų trėmimo akcija tapo lietuvių tautos skausmo simboliu. Birželio 14–19 d. į atokiausias Sovietų Sąjungos vietoves buvo išvežta per 17 tūkst. žmonių: apie 13 tūkst. – į tremtį, 4 tūkst. – į lagerius. Geležinkelio stotyse nuo šeimų atskirti vyrai buvo vežami į Komijos, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sričių, Kazachijos ir Krasnojarsko kraštų lagerius. Šeimos, likusios be vyrų, buvo tremiamos į Komiją, Novosibirsko ir Tomsko sritis, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus. 1942 m. birželio mėn. – apie 3 tūkst. tremtinių iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros.

Paroda „Tremties vagono pasakojimai“ pradedama tarpukario Lietuvoje garsios Pūtvių šeimos, patyrusios visą sovietinės valdžios represijų mastą (lagerius, tremtį, artimųjų netektis), istorija. Tai – skaudi pirmųjų masinių trėmimų iliustracija. Pasakojamos įvairios 1941 ir vėlesniais metais ištremtųjų istorijos, jų išgyvenimai ir kasdienybė tolimame krašte: rodoma, kaip tremtiniai gyveno, kokiomis sąlygomis ir kokius darbus dirbo, kaip tvarkėsi savo buitį, mokėsi prisitaikyti prie atšiaurių sąlygų, rūpinosi artimaisiais.

Tūkstančiai represuotųjų dirbo atokiose taigos kirtavietėse, tiesė geležinkelius, dirbo anglies ir aukso kasyklų šachtose, žvejojo Laptevų jūroje, didžiųjų Sibiro upių deltose ar dirbo skurdžiuose tarybiniuose ūkiuose bei kolūkiuose. Žiemą dažniausiai kirsdavo mišką, ruošdavo medieną. Pavasarį dar prisidėdavo sakinimo, sielių plukdymo darbai. Netgi per didžiausius šalčius ir pūgas darbai taigoje nenutrūkdavo. Visiems tremtiniams judėjimas buvo itin ribojamas ir griežtai kontroliuojamas NKVD.

Nepaisant patiriamų sunkumų, gyvenimas ėjo į priekį. Parodoje parodomas kasdienis ištremtųjų šeimų gyvenimas: pastangos išsaugoti savo tapatybę – tikėjimą, tradicijas, paminėti įprastas krikščioniškas šventes. Matome tremtinius, kai jie suklaupę meldžiasi, tuokiasi, krikštija savo vaikus, kukliai švenčia šv. Velykas ar šv. Kalėdas, liūdi laidodami artimuosius, nepraranda vilties sugrįžti į Lietuvą. Vienas iš svarbiausių represuotųjų vilties simbolių – laiškai, kurie atskleidžia to meto nuotaikas, išgyvenimus. Laiškai buvo vienintelė jungtis su tėviške, artimaisiais, mylimais žmonėmis, bičiuliais. Savo sukurtais rankdarbiais, piešiniais tremtiniai puošdavo savo kuklią buitį. Dažname jų darbe yra įterpti tautiniai simboliai – trispalvė, Vytis, Gedimino stulpai. Kiekvienas tremties reliktas tarsi trumpa skaudžios praeities istorija, alsuojanti viltimi, tėvynės ilgesiu ir meile.

Paroda surengta iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, tremtinių Romualdo Baltučio (1933–2025), Algimanto Jakučionio, Onos Čepienės asmeninių archyvų. Paroda eksponuojama iki spalio 15 d.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus
Parodos dizainas – „Klemencov Group“
Parodos rėmėjas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
„100 metų su radiju“
Nuo 2026 m. birželio 16 d. Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) eksponuojama Šiaulių „Aušros“ muziejaus paroda „100 metų su radiju“, skirta Lietuvos radijo šimtmečiui. Šių metų birželio 12 d. sukako 100 metų nuo pirmą kartą eteryje nuskambėjusių istorinių žodžių „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“, visiems laikams pakeitusių informacijos sklaidą Lietuvoje.

„100 metų su radiju“ nukelia į laikus, kai Lietuvos padangėje tvyrojo laukimas. Parodos pasakojimas atskleidžia, kaip karinis ryšys virto kultūriniu reiškiniu, kaip paprasta telefono būdelė tapo studija ir, kaip Šiauliai vieni pirmųjų atsiliepė į istorinį Kauno signalą.
Tarpukario Lietuvoje radijas tapo vienu svarbiausių modernios visuomenės simbolių – technologija, kuri sujungė miestus ir kaimus į bendrą informacijos ir kultūros erdvę. Radijo eteryje skambėjo naujienos, koncertai, paskaitos, spektakliai ir humoristiniai pasirodymai, o jo balsas pasiekdavo net atokiausias vietoves. 1927–1940 m. radijas buvo ir pramogų šaltinis, ir tautos auklėtojas, ir valstybės balsas – jis skleidė kultūrą, istoriją, stiprino tautinę tapatybę ir formavo modernios Lietuvos kasdienybę.

XX a. vidurys Lietuvoje buvo istorinių lūžių laikotarpis. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais radijas tapo ne tik technologine priemone, bet ir vienu svarbiausių informacijos, propagandos bei visuomenės kontrolės įrankių. Okupacinės valdžios – Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija – siekė visiškai kontroliuoti viešąją erdvę, todėl radijas buvo greitai perimtas ir pritaikytas ideologiniams tikslams. Kartu jis tapo pasipriešinimo, vilties ir ryšio su laisvuoju pasauliu simboliu.
Atgimimo metais radijas buvo vienu iš svarbiausių laisvės šauklių, transliavusių mitingus ir skleidusių laisvą informaciją. Sausio 13-osios įvykiai, kai radijo stočių ir siųstuvų gynyba tapo tautos pasipriešinimo dalimi, parodė pasauliui, kokie mes galime būti vieningi ir stiprūs gindami žodžio laisvę.

Per šimtmetį radijas nuėjo ilgą kelią – nuo vieno balso, sklindančio iš nedidelės studijos, iki didžiulės daugiakanalės informacijos ir pramogų erdvės. Šiandien radijas veikia ne tik tradiciniame eteryje, bet ir skaitmeninėje aplinkoje: interneto platformose, mobiliuosiuose įrenginiuose, automobilių sistemose ar išmaniuosiuose garsiakalbiuose.

Kiekvienas laikotarpis Lietuvos gyventojams formavo išskirtinę kultūrinę atmintį, kuri ilgą laiką Lietuvos istorijoje buvo veikiama politinės valdžios. Šie istorijai svarbūs etapai išryškina tam tikras asmenybes, reiškinius ar įvykius, kurie padeda ugdyti gyventojų kritinį mąstymą netgi vien klausantis radijo laidų.

Parodą sudaro dvi dalys.
  • Pirmoji, eksponuojama Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47), pasakoja apie lietuviškojo radijo augimo ir kaitos tarpsnius nuo pirmųjų žingsnių radijo technologijos pasaulyje iki šių dienų kiekvieno klaustojo individualius poreikius tenkinančio radijo eterio.
  • Antroje parodos dalyje, eksponuojamoje Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174), per autentiškas muziejines vertybes, tokias kaip baldai, technika, to laikmečio diplomai, atkuriama tarpukario radijo mėgėjo aplinka.
Parodoje eksponuojamos muziejinės vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kitų Lietuvos muziejų: Kauno miesto, Maironio lietuvių literatūros, Okupacijų ir laisvės kovų, Vytauto Didžiojo karo, Lietuvos aviacijos, Kauno IX forto. Taip pat demonstruojami Lietuvos radijo stočių – LRT, „Radiocentras“, RS2, „European Hit Radio“, „Gold FM“, „Jazz FM“, „Laluna“, „Marijos radijo“, Tauragės radijo, Utenos radijo stoties, „Vaikų radijo“, „Znad Wilii“, radijo stoties „Mažeikių Aidas“, radijo stoties „Kelyje“, radijo stoties „Svetur“ – logotipai.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Rėmėja – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Parodos dizainas – UAB „Ekspobalta“.

Fotografijos muziejus (Vilniaus g., 140, Šiauliai)


Venclauskių namai-muziejus (Vytauto g. 89, Šiauliai)

„Stasys Šalkauskis. Filosofas ir jo pasaulis“
Nuo 2026 m. gegužės 15 d. Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) eksponuojama paroda „Stasys Šalkauskis. Filosofas ir jo pasaulis“.
 
LR Seimas viena iš Lietuvai svarbių sukakčių 2026 m. paskelbė Stasio Šalkauskio 140-ąsias gimimo metines, kurios bus paminėtos ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje Venclauskių namuose-muziejuje. Stasys Šalkauskis (1886–1941) – Lietuvos filosofas, moderniosios Lietuvos filosofijos pradininkas, vienas iš nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokslo kūrėjų ir to laikotarpio paskutinis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius.

Šiauliai yra miestas, kuris užaugino ir subrandino šią išskirtinę Lietuvos asmenybę. Gimęs Ariogaloje, būdamas penkerių metų su šeima S. Šalkauskis atvyko gyventi į Šiaulius. Čia baigė Šiaulių berniukų gimnaziją ir 1905 m. išvyko studijuoti teisės ir ekonomikos į Maskvos universitetą. Baigęs studijas dirbo teisininku ir gyveno Samarkande dėl palankesnio klimato jo sveikatai. Pasirinkta profesija nebuvo artima S. Šalkauskiui, jį vis labiau traukė filosofija. Pradėjęs publikuoti savo pirmuosius straipsnius filosofijos temomis to meto lietuviškoje spaudoje, netrukus S. Šalkauskis buvo pastebėtas – gavo stipendiją ir 1915 m. išvyko studijuoti filosofijos į Fribūro universitetą Šveicarijoje, kur apgynė filosofijos daktaro disertaciją. 1920 m. jis sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo dėstyti filosofijos ir pedagogikos disciplinas Aukštuosiuose kursuose, kurie 1922 m. pertvarkyti į Lietuvos universitetą (1930 m. universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas). Taip pat įsitraukė į visuomenines, leidybines veiklas, redagavo žurnalus „Romuva“, „Židinys“, su bendraminčiais įsteigė Lietuvių katalikų mokslo akademiją, jai pirmininkavo, vadovavo Ateitininkų federacijai. 1939 m. profesorius S. Šalkauskis buvo išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi, tačiau jo darbus nutraukė sovietinė okupacija. 1940 m. sovietai jį pašalino iš universiteto. 1941 m. S. Šalkauskis sugrįžo į tėvų namus Šiauliuose, kur netrukus ir mirė. Palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse šalia savo tėvų.

Parodoje „Stasys Šalkauskis. Filosofas ir jo pasaulis“ pristatomos pagrindinės S. Šalkauskio idėjos. Daugelis jų gimė prie parodoje eksponuojamo filosofo darbo stalo, kuris ilgus dešimtmečius buvo saugomas Šalkauskių šeimos namuose Vilniuje ir dabar, specialiai šiai parodai, buvo atgabentas į Šiaulius. Parodoje – ir asmeniniai filosofo daiktai, kurių išliko labai mažai. Ir, žinoma, S. Šalkauskio knygos, kuriose išdėstytos jo mintys, idėjos, apmąstymai ir konkretūs siūlymai Lietuvai, kaip kurti stiprią, pilietišką, demokratišką valstybę.

Parodoje paliečiama ir kita svarbi filosofo pasaulio pusė – jo artimieji, šeima. Žmona Julija Paltarokaitė-Šalkauskienė, tapusi pačia artimiausia, labiausiai palaikančia bendražyge, jo atminimo puoselėtoja. Parodoje sudaryta išskirtinė, ko gero, pirmoji, galimybė pamatyti autentiškus Julijos ir Stasio – tuo metu dar sužadėtinių – laiškus vienas kitam. Parodoje pristatomos ir S. Šalkauskio tėvų Julijono Šalkauskio ir Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės bei brolių ir seserų istorijos. Julijonas Šalkauskis dešimtmetį iki Pirmojo pasaulinio karo, 1915 metų, vadovavo Šiaulių miestui, ėjo burmistro pareigas.

Šeimoje išaugę devyni vaikai tapo Lietuvos šviesuoliais. Tarp jų – teisės profesorius Kazys, gydytoja Elena, architektas Algirdas, karo lakūnas, inžinierius Julijonas, bibliotekininkės Antanina, Felicija ir kt. Parodoje eksponuojamas ir Šalkauskių šeimos baldų komplektas, atkeliavęs iš šeimos namų Vilniuje.

Ši paroda tapo įmanoma Šalkauskių palikimo saugotojos S. Šalkauskio marčios Ritonės Šalkauskienės dėka, jai pasiryžus perduoti muziejui ilgus dešimtmečius saugotas šeimos vertybes.

Parodos kuratorė – Vilma Karinauskienė. Parodos kūrybinė grupė: Raimundas Balza, Jonas Kiriliauskas, Virginija Šiukščienė. Parodos konsultantai: Ritonė Šalkauskienė, prof. Arūnas Sverdiolas.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Rėmėja – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Parodos dizainas – „Klemencov Group“.

Parodai vertybes suteikė: Šalkauskių šeimos archyvas, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos švietimo muziejus, Panevėžio kraštotyros muziejus, Kauno miesto muziejus, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.
 
Paroda bus eksponuojama iki 2027 m. sausio 3 d.

Žaliūkių malūnininko sodyba-muziejus (Architektų g. 73, Šiauliai)

Kanklių paroda iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, skirta Kanklių metams

Nuo nežinomo meistro iki Jeronimo Jankausko dirbtuvių

Šiaulių „Aušros“ muziejuje liaudies muzikos instrumentai, kaip materialaus paveldo dalis, saugomi jau daugiau nei 100 metų. Per šimtmetį rinkinyje sukaupta beveik 4 dešimtys kanklių, kurios lietuviams yra  ne tik muzikos instrumentas, bet ir vienas iš etninio tapatumo simbolių, jungiančių tradicinę ir šiuolaikinę kultūrą, teikiantis dvasinės stiprybės ir primenantis apie meistrų ir kankliavusių dvasinį palikimą. Dauguma muziejuje saugomų kanklių į muziejaus rinkinius pateko tarpukario ekspedicijų metu. Kanklės įvairios – skobtos, klijuotos ar sukaltos. Nėra nei vienų tokių pačių kanklių – skirtingos formos, spalvos, dekoro detalės, ornamentika. Beveik visų kanklių autoriai – nežinomi.

Žaliūkių malūnininko troboje veikiančioje parodoje, skirtoje Kanklių metams, galite pamatyti net 19 unikalių muziejaus rinkinyje saugomų kanklių. Įrašai muziejinių vertybių metrikose liudija, kad daugiausiai muziejinių vertybių yra iš Šiaulių apskr., taip pat yra ir iš Mažeikių, Biržų, Kretingos apskričių. Lietuvoje kanklės paplitusios vakarinėje ir šiaurinėje šalies dalyse, Dzūkijoje kanklių niekada nenaudojo. Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo sutartinių kankliavimo tradicija, kanklės buvo pačios archajiškiausios, dažniausiai skobtos, luotelio formos, penkiastygės. Iki 20 a. pirmosios pusės kanklės šiame regione buvo kaip dvasinės kontempliacijos priemonė. Likusioje Aukštaitijos dalyje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje kanklių paskirtis buvo šiek tiek kitokia – jomis skambino įvairiose šeimos, kalendorinėse šventėse, gegužinėse, kankliavo ir per laidotuves. Kanklių forma čia irgi šiek tiek kitokia – kur kas didesnis plokščiadugnis korpusas, smailiau nusklembtas drūtgalis, didesnis stygų skaičius. Parodoje kanklės įvairios – nuo archajiškų skobtinių iki tradicinių septynstygių ar devynstygių ir netgi 23 stygų citros pavyzdžio kanklių.

Eksponuojamos pačios pirmosios kanklės iš Joniškio valsčiaus, paaukotos Stasio Brašiškio. Jos muziejuje atsirado 1923 m. –  apie tai byloja įrašas tuometinėje gaunamų eksponatų knygoje. 1935 m. Trokadero (Paryžius) etnografijos muziejuje buvo surengta Pabaltijo tautų liaudies meno paroda. Parodai buvo surinkti įvairūs liaudies meno eksponatai iš M. K. Čiurlionio galerijos, Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“ muziejų. Tarp įvairių materialiąją ir dvasinę liaudies kultūrą liudijančių eksponatų čia buvo ir kanklės su ant šono išraižyta data „1818“. Šias unikalias dvylikastyges kankles (tikėtina, kad tai –  seniausia kolekcijos vertybė), kadaise gautas iš Bugenių k., Tirkšlių vlsč., Mažeikių apskr., o vėliau pabuvojusias Paryžiuje, taip pat galite išvysti šioje parodoje.

Naujausios kanklės, skirtos Stanislavai Venclauskienei, padarytos žinomo meistro Alberto Martinaičio, liudija dabar gal kiek primirštą paprotį kankles daryti, mirus artimam žmogui. Meistras jau daug metų puoselėja šią tradiciją ir savo gamintas kankles dedikuoja ne tik artimiesiems, bet ir tiems Lietuvos šviesuoliams, kuriems jaučia meilę ir pagarbą.

Unikalus ir dar vienas šios parodos eksponatas naujosios kanklės-klaviklės, kurias 1931 m. Šiauliuose pagal žinomo dailininko Gerardo Bagdonavičiaus projektą pagamino šiaulietis Jeronimas Jankauskas (1900–1945) gimęs Šiaulių apskrityje, Padubysio valsčiuje, Būdų kaime. 1933–1945 m. Šiauliuose vadovavo savo įsteigtiems Naujųjų kanklių klaviklių kursams. 1945 m. klaviklių kursai buvo perkelti į Kauną ir ten veikė iki 1947 m. Naujosios modifikuotos kanklės buvo gan populiarios ir 1936 m. va­sa­rio 2 d. Šiaulių laikraštyje „Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“ rašoma, kad jos užkariauja vis naujas pozicijas: „Ne­se­niai Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios ku­ni­gas Ja­su­kai­tis už­pir­ko sa­vo­mis lė­šo­mis p. Jan­kaus­ko konst­ruk­ci­jos 12 nau­jų­jų kank­lių. Da­bar kun. Ja­su­kai­tis or­ga­ni­zuo­ja or­kest­rą ir ne­tru­kus ti­ki­si pa­si­ro­dy­ti vie­šai. Tuo bū­du Šiau­liuo­se bus jau du nau­jų­jų kank­lių or­kest­rai“. Gaila, kad naujosios kanklės – klaviklės jau tapo istorija. Būtų smagu išgirsti, kaip jos skamba.

Nors kai kurios parodoje eksponuojamos kanklės stygų visai nebeturi, kai kur jų likę nedaug, bet visi instrumentai, nepaisant laiko žymių ir praradimų, liudija keleto šimtmečių istoriją. Kviečiame pažvelgti į formų ir dekoro įvairovę, pajusti kanklių meistrų, kankliavusiųjų ir laiko tėkmės žymes. Mistikos ir ritualų ieškotojai gali atrasti maginio instrumento iš luoto, rogių ar karsto versijas, o muzikos instrumentų meistrai ir tyrinėtojai – įkvėpimo šaltinį.  

Paroda veiks iki lapkričio 15 d.


Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais.

Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.

Sutinku
Parinktys