Chaimo Frenkelio vila-muziejus
Venclauskių namai-muziejus
Šiaulių istorijos muziejus
Fotografijos muziejus
Dviračių muziejus
Radijo ir televizijos muziejus
Žaliūkių malūnininko sodyba-muziejus
Poeto Jovaro namas-muziejus
Šiuo metu veikiančios parodos
Chaimo Frenkelio vila-muziejus (Vilniaus g. 74, Šiauliai)
Oda ir mada
Nuo 2021 m. spalio 5 d. Chaimo Frenkelio viloje veikia nauja paroda „Oda ir mada“ iš Aleksandro Vasiljevo fondo, Šiaulių „Aušros“, Lietuvos nacionalinio, Ukmergės kraštotyros, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės muziejų rinkinių.
Paroda sieja odininkystę ir odinių gaminių madą. Kiekviena jų turi ilgą ir turiningą istoriją. Odinė apranga ir apavas nuo tiesioginės funkcijos – apsaugoti ir sušildyti – nuėjo labai ilgą kelią ir tapo ne tik svarbia kostiumo dalimi, bet ir kai kurių subkultūrų (kaubojai, rokeriai, baikeriai, pankai) simboliu ir neatsiejama įvaizdžio dalimi, o praktiškumas ir patvarumas lėmė platų odos pritaikymą buityje.
Iš Alexandre Vassiliev fondo eksponuojami 1860–2000 m. laikotarpio aprangos komplektai, atskiri drabužiai ir aksesuarai, kurie sukurti mados dizainerių ir garsių mados namų: Christiano Dioro, „Givenchy“, „Thierry Mugler“, Pierreʼo Cardino ir kt. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių rodomi istoriniai ir archeologiniai eksponatai, pristatoma „Elnio“ avalynės fabriko batų kolekcija.
Nuo 2021 m. spalio 5 d. Chaimo Frenkelio viloje veikia nauja paroda „Oda ir mada“ iš Aleksandro Vasiljevo fondo, Šiaulių „Aušros“, Lietuvos nacionalinio, Ukmergės kraštotyros, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės muziejų rinkinių.Paroda sieja odininkystę ir odinių gaminių madą. Kiekviena jų turi ilgą ir turiningą istoriją. Odinė apranga ir apavas nuo tiesioginės funkcijos – apsaugoti ir sušildyti – nuėjo labai ilgą kelią ir tapo ne tik svarbia kostiumo dalimi, bet ir kai kurių subkultūrų (kaubojai, rokeriai, baikeriai, pankai) simboliu ir neatsiejama įvaizdžio dalimi, o praktiškumas ir patvarumas lėmė platų odos pritaikymą buityje.
Galima spėti, jog odiniai apdarai, skirti apsaugoti kūną nuo gamtos keliamų nepatogumų, atsirado maždaug prieš keturis šimtus tūkstančių metų. Tai liudija rasti odos apdirbimo įrankiai, o archeologiniai tyrimai rodo, kad jau tada būta odininkystės užuomazgų. Bėgant laikui ir tobulėjant technologijoms, odiniai apdarai iš dalies prarado su kūno apsauga nuo nepalankių oro sąlygų susijusias funkcijas, tačiau pradėjo užimti reikšmingą vietą karybos istorijoje. Ilgainiui odiniai drabužiai ir aksesuarai užėmė tvirtas pozicijas formuojant įvaizdį, statusą, individualumą ar kolektyvinį identitetą.
Vėlesniais laikotarpiais, kai odininkystė darė įtaką socialiniam ir politiniam gyvenimui, miestuose, kur veikė sėkmingos odininkų dirbtuvės, didėjo gyventojų kiekis, nes žmonės kėlėsi gyventi ten, kur tikėjosi gauti darbo. XVIII a. odininkystės industrija tampa ekonomikos politikos dalimi, o XIX a. įsibėgėjus technologinei revoliucijai odos apdirbimo procesų mechanizacija padeda paspartinti odos išdirbimo procesus ir padidinti gamybos mastus.
Šiaulius galima pavadinti odininkų miestu. Vienas didžiausių odos išdirbėjų buvo Chaimas Frenkelis (1857–1920). 1879 m. jis Šiauliuose įsigijo vietinio žydo nedideles odų apdirbimo dirbtuves ir pradėjo plėtoti odininkystės verslą. 1894 m. Ch. Frenkelis pradėjo gaminti padų odą. Ištobulino odų raugimo procesą ir jau tada gamino „raudonuosius padus“, kurie buvo itin atsparūs drėgmei. „Raudonieji padai“ turėjo didelę paklausą rinkoje ir išgarsino Ch. Frenkelio odų fabriką. Jo sėkmė skatino ir kitų odų apdirbimo įmonių atsiradimą Šiauliuose – čia XIX a. pab. įsikūrė ir savo veiklą sėkmingai plėtojo brolių Vulfo ir Boriso Nurokų, brolių Naumo ir Saliamono Choronžickių ir brolių Rogalinų odų fabrikai.
„Oda ir mada“ – penktoji Alexandre Vassiliev fondo paroda Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje – Chaimo Frenkelio viloje. Ši paroda nuo buvusių skiriasi tuo, kad yra sukomplektuota bendrai sukūrus parodos koncepciją. Didžiąją ekspozicijos dalį sudaro Alexandre Vassiliev fondo kolekcijos artefaktai, ekspoziciją papildo eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kitų Lietuvos muziejų rinkinių: archeologiniai ir istoriniai eksponatai iš Lietuvos nacionalinio, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės ir Ukmergės kraštotyros muziejų.
Iš Alexandre Vassiliev fondo eksponuojami 1860–2000 m. laikotarpio aprangos komplektai, atskiri drabužiai ir aksesuarai, kurie sukurti mados dizainerių ir garsių mados namų: Christiano Dioro, „Givenchy“, „Thierry Mugler“, Pierreʼo Cardino ir kt. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių rodomi istoriniai ir archeologiniai eksponatai, pristatoma „Elnio“ avalynės fabriko batų kolekcija.Parodoje eksponuojami drabužiai ir aksesuarai apie sąsają tarp mados ir odos pasakoja tik iš dalies, nes tema labai plati, turi daug linijų. Plačiau pristatomos šios: apavas (eksponuojamas apavas datuojamas nuo VIII–X a. iki XX a. pab.), aviatoriaus švarkas ir muzikos korifėjų odinė apranga. Aviatoriaus švarko tema atskleidžia odinio švarko, skirto pilotui apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų skraidant, virsmą į tarp muzikos ir kino pasaulio atstovų išpopuliarintą ir įvaizdžiui sukurti skirtą drabužį, kuris vėliau tapo neatskiriama kasdienio garderobo dalimi daugelio žmonių spintose ir drabužinėse.
Paroda veiks iki 2022 m. sausio 16 d.
Radijo ir televizijos muziejus (Vilniaus g. 174)
Paroda „Jaunieji technikai Šiauliuose“
Paroda veikia iki 2022 m. liepos 16 d.
Nuo 2021 m. liepos 16 d. Radijo ir televizijos muziejuje atidaryta nauja paroda „Jaunieji technikai Šiauliuose“.
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt 
šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Šiaulių miesto jaunųjų technikų stotis (dabar Šiaulių jaunųjų technikų centras, JTS) įkurta 1955 m. lapkričio mėn. Pradžioje buvo įsteigti šeši būreliai: fotomėgėjų, darbščiųjų rankų, sklandymo, radiotechnikų, elektrotechnikų ir aviamodelistų, pastarųjų buvo net trys grupės. Iš viso būrelius lankė apie 150 moksleivių. Jaunieji technikai tuo metu glaudėsi Pionierių rūmuose (Aušros al.). 1959 m. gavo atskiras patalpas (dabar Stoties g. 3). 1964 m. jau įsteigiami kino operatorių, kino mechanikų, kino demonstratorių ir metalotyrininkų būreliai. Pradedamos rengti vasaros stovyklos Pageluvyje. Moksleivių, lankančių būrelius, skaičius išauga iki pusės tūkstančio. 1966 m. atsiranda būreliai: automodelistų, kartingų, laivų modelistų, chemikų-laborantų. 1968 m. JTS pradeda kuruoti technikos būrelius bendrojo lavinimo mokyklose, užsiėmimus bendrai jau lanko per pusantro tūkstančio moksleivių. 1969 m. JTS moksleiviai pirmą kartą dalyvauja tarptautiniame renginyje, vykstančiame Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Erfurte. 1973 m. pradeda veikti lapių medžioklės (radijo pelengacijos), raketų modeliuotojų, radijo ryšininkų būreliai, imama naudotis JTS būrelio nario bilietu. 1977 m. pasirašoma pirma bendradarbiavimo sutartis su dviračių gamykla „Vairas“. Sudaromas JTS tėvų komitetas, kurio pirmininku išrenkamas Tomas Kaunas. Veikia jaunųjų fizikų ir automatikos būreliai, pastarajam vadovauja Jonas Vaičaitis. 1985 m. JTS persikelia į naujas patalpas Gumbinės g. 18.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Paroda veikia iki 2022 m. liepos 16 d.
Fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140)
Aleksandro Ostašenkovo parodos „Kelias į atmintį“ ir „Kitas krantas“
Tai žmogaus gyvenimo esmė, egzistencinis klausimas, pasipildantis abejonėmis, išvadomis, pastangomis aprėpti neaprėpiamą, suprasti pasaulį ir save, įvardyti gyvenimo vertybes besikeičiančioje patirtyje, mums skirtame stebuklingame egzistenciniame blyksnyje. Gyvenimas duotas, kad jį gyventum, kad bėgant metams jį pažintum, ir, kad sąmonei priartėjus prie lemtingos ribos nusiviltum, suvokdamas, kad nieko tame gyvenime nesupratai, kad anot Izaoko Niutono „Aš tik mažas vaikas, žaidžiantis ant vandenyno kranto“. „Kitas krantas“ – metafora, mūsų jau įvykusio gyvenimo apibendrinimas. Jis toks efemeriškas, kaip vizija besisklaidančiame rūke. Kiekvienas mūsų turi savo kitą krantą. Jis išryškėja ilgame prigimties ir tapatybės atpažinimo kelyje, suvokus ir įvardijus savo prigimtį. „Kitas krantas“ – tai gyvenimo turinys tarp užgimstančios ir sukauptos patirties, tarp gimimo ir mirties, nuolat atrandant vis naujas tiesas ir prasmes. (Aleksandras Ostašenkovas)
Nuo 2021 m. spalio 15 d. Fotografijos muziejuje atidarytos dvi šiauliečio fotografo Aleksandro Ostašenkovo parodos „Kelias į atmintį“ ir „Kitas krantas“. Laiko tėkmės simbolių, daugiaprasmių metaforų kupinos parodų fotografijos kalba apie tylų žmogaus pasaulį, jo egzistenciją, būvį ir vidines jausenas. Eksponuojamos parodos – tai prisiminimų, būsenų ir išminties laikas.
„Kelias į atmintį“
Tekantis vanduo, migla virš tuščio lauko, į apleistas patalpas sklindanti šviesa – tai efemeriški vaizdai be įvykio, be pasakojimo, bet kaip tik dėl to atviri žiūrovo subjektyvių patirčių projekcijoms, nekliudomoms atvaizdo dokumentinio turinio. Autoriaus darbuose atsiskleidžia atminties ir fotografijos santykio nepaprastumas. Neinformatyvios, tariamai tuščios fotografijos kaip tik ir yra prasmės ir emociniu požiūriu talpiausi Ostašenkovo kūriniai. Tuštuma atsiveria fotografijos dabartyje, jos įamžintoje laiko atkarpoje, o melancholija kyla iš ilgesio tam, kas jau fotografavimo metu buvo likę praeityje. Ostašenkovas fiksuoja trumpalaikius gamtos reiškinius ir žmogaus sukurtos aplinkos nykimą – tarsi paties laiko sukurtus ir autoriaus pastebėtus praradimų ir netekčių ženklus. Kiti laiko ženklai fotografijose sukurti ne atsitiktinumo, bet paties autoriaus vaizduotės. Jie labiau įprasti ir turi aiškią simbolinę prasmę. Ostašenkovo fotografijos sukuria žaidimo neišsemiamomis prasmėmis galimybę, nes atminties darbas niekada nėra baigtas. (Tomas Pabedinskas)
„Kitas krantas“
Tai žmogaus gyvenimo esmė, egzistencinis klausimas, pasipildantis abejonėmis, išvadomis, pastangomis aprėpti neaprėpiamą, suprasti pasaulį ir save, įvardyti gyvenimo vertybes besikeičiančioje patirtyje, mums skirtame stebuklingame egzistenciniame blyksnyje. Gyvenimas duotas, kad jį gyventum, kad bėgant metams jį pažintum, ir, kad sąmonei priartėjus prie lemtingos ribos nusiviltum, suvokdamas, kad nieko tame gyvenime nesupratai, kad anot Izaoko Niutono „Aš tik mažas vaikas, žaidžiantis ant vandenyno kranto“. „Kitas krantas“ – metafora, mūsų jau įvykusio gyvenimo apibendrinimas. Jis toks efemeriškas, kaip vizija besisklaidančiame rūke. Kiekvienas mūsų turi savo kitą krantą. Jis išryškėja ilgame prigimties ir tapatybės atpažinimo kelyje, suvokus ir įvardijus savo prigimtį. „Kitas krantas“ – tai gyvenimo turinys tarp užgimstančios ir sukauptos patirties, tarp gimimo ir mirties, nuolat atrandant vis naujas tiesas ir prasmes. (Aleksandras Ostašenkovas)Paroda „Kelias į atmintį“ eksponuojama Fotografijos muziejaus galerijoje, „Kitas krantas“ – muziejaus mažojoje parodų salėje. Parodos veiks iki 2021 m. gruodžio 12 d.
Ričardo Norvilos virtuali paroda „Dvidešimt vienas žvilgsnis į sieną“
Nuo 2021 m. rugsėjo 6 d. iki gruodžio 31 d. veikia virtuali Ričardo Norvilos paroda „Dvidešimt vienas žvilgsnis į sieną“. Virtualioje parodoje pateikiamos Ričardo Norvilos fotografijos ir jų pagrindu sukurtos muzikinės kompozicijos.
„Muzika, kurią jūs išgirsite parodoje – neparašyta žmogaus. Visos natos – tai šviesos ir šešėlio santykio rezultatas, išgautas matematiniu būdu. Šviesos pojūtis gimdo muziką. Harmonija slypi Šešėlio pavėsyje. Tamsos karalystėje – garsų pradžia. Tegul niekad nenutyla tai, kas viduj mūsų.“ R. Norvila.
Parodos kompozitorius: Šviesa / Tamsa
Fotografijos, aranžuotės, prodiuseris: Richardas Norvila
Atlieka: „The New Oslo Losers Trio“
Montažas: Tomas Andrijauskas
Parodos kompozicija: Vilija Ulinskytė-Balzienė
Venclauskių namai-muziejus (Vytauto g. 89)
Žymių Lietuvos šeimų ženklai Šiaulių berniukų gimnazijoje
Nuo 2021 m. spalio 7 d. Venclauskių namuose-muziejuje veikia paroda „Žymių Lietuvos šeimų ženklai Šiaulių berniukų gimnazijoje“. Paroda skirta Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos 170-mečiui.
Nuo 2021 m. spalio 7 d. Venclauskių namuose-muziejuje veikia paroda „Žymių Lietuvos šeimų ženklai Šiaulių berniukų gimnazijoje“. Paroda skirta Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos 170-mečiui.
1851 m. rugpjūčio 30 d. Šiauliuose įsteigta gimnazija pergyveno įvairius istorinius laikus ir pakitimus. Nuo atidarymo iki Pirmojo pasaulinio karo gimnazija vadinosi „Шавельская мужская гiмназия“ (iš rusų kalbos – Šiaulių vyrų gimnazija). Tai buvo klasikinė gimnazija, kur visi bendrojo lavinimo dalykai dėstyti rusų kalba. Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliuose pradėjo veikti lietuviška gimnazija, kuri 1923 m. buvo suvalstybinta ir pavadinta Šiaulių valstybine gimnazija. 1928 m., atsiskyrus berniukų ir mergaičių gimnazijoms (po karo jos dirbo vienose patalpose), gimnazijai suteiktas Šiaulių valdžios berniukų gimnazijos pavadinimas. 1946 m. gimnazija pertvarkyta į vidurinę mokyklą ir pavadinta Juliaus Janonio vardu. 1996 m. mokymo įstaigai sugrąžintas gimnazijos statusas, dabar ji vadinasi Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija.
Per 170 metų gimnazijoje mokėsi ir dirbo daug įžymių asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką gimnazijos, Šiaulių ir visos Lietuvos istorijoje. Su gimnazija susijusios ištisos garsios šeimos: Vileišiai, Biržiškos, Jakševičiai, Venclauskiai, Šalkauskiai, Zubovai, Janavičiai, Sondeckiai, Rimkai ir kt. Dažnai net kelios šeimos kartos, jų istorija, gyvenimai ir veikla siejasi su gimnazija – tai ir atsispindi atidaromoje parodoje. Lankytojams pristatomos ne tik šeimų istorijos, bet ir jų tarpusavio sąsajos, reikšmė Šiauliams ir Lietuvos valstybei.
Neatsitiktinė parodos eksponavimo vieta – Venclauskių namai. Gimnazija pastatyta bajoro Jono Jakševičiaus (Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės tėvo) Šiaulių miestui dovanotame sklype. Žymūs lietuvių tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai, švietimo ir kultūros mecenatai, visuomenininkai Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai visada rūpinosi gimnazija, dalyvavo ją atkuriant 1918 m., daugybė jų globotinių galėjo nemokamai mokytis gimnazijoje (privilegija už J. Jakševičiaus dovanotą sklypą gimnazijai), šeima finansiškai rėmė nepasiturinčių mokinių studijas gimnazijoje. K. Venclauskis 1919–1920 m. pats dėstė gimnazijoje, o jo sutuoktinė Stanislava aktyviai dalyvavo gimnazijos tėvų komiteto veikloje.
Paroda veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
Paroda veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
Parodos organizatorius – Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, partneris – Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija. Parodą iš dalies finansavo Šiaulių miesto savivaldybė.