Chaimo Frenkelio vila
Venclauskių namai
ŠAM Edukacijos centras
Fotografijos muziejus
Dviračių muziejus
Radijo ir televizijos muziejus
Žaliūkių malūnininko sodyba
Poeto Jovaro namas
Šiuo metu veikiančios parodos
Chaimo Frenkelio vila
Rožė – nepaprastai plataus spektro simbolis, kuris randamas vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje, religijoje, istorijoje, heraldikoje, mitologijoje, literatūroje, grožio industrijoje, medicinoje. Šis simbolis plačiai paplitęs ir geografine prasme (Europos, Tolimųjų ir Artimųjų Rytų šalys). Paroda skirta iškoduoti, atskleisti „rožės kodą“ kuo įvairiapusiškiau, todėl šalia vaizduojamosios ir taikomosios dailės lygiavertę vietą užima informacija apie rožės ir jos simbolio vietą istorijoje, mene, buityje, literatūroje, atskleidžiamos sąsajos su religija ir kt. sritimis. Paroda sudaryta iš dviejų dalių: informacinės ir edukacinės.
Idėja surengti parodą apie rožes paskatino muziejų darbuotojus naujai pažvelgti į eksponatus, saugomus muziejų rinkiniuose. Buvo atrasta eksponatų su rožėmis, kurie anksčiau nebuvo taip akivaizdžiai siejami su rožėmis, nes jos buvo „pasislėpusios“ paveikslų fonuose, detalėse ir pan.Rožė yra vienas iš nedaugelio gyvosios gamtos objektų, kurie yra tapę įvairių kultūrų, religijų, tautų folkloro simboliais. Rožė yra užvaldžiusi žmonių vaizduotę jau daugelį amžių ir net tūkstantmečių. Tai gėlė, turinti paslaptį, – sudėtingas simbolis, galintis reikšti įvairiausius dalykus. Ir šiandien jis yra nepraradęs reikšmės, nes sukuriami, pavadinami ar atrandami nauji dalykai, ir jie vėl siejami su rožėmis (rožinis šokoladas, vynas, auksas, rožinis ūkas ir kt.).
Nuo neatmenamų laikų rožė pirmiausiai buvo meilės ir grožio simbolis. Be to, ji buvo laikoma šventu simboliu, sietinu su daugeliu skirtingų tikėjimų dievais ir deivėmis. Įvairiose kultūrose rožė yra jaunystės, tyrumo, žemiškos meilės ir atgimimo atitikmuo, nors drauge gali reikšti liūdesį, amžinybę, paslapties saugojimą ir ramybę.
Kada rožė tapo simboliu, sunku tiksliai pasakyti, tačiau, regis, jau nuo pradžių buvo nulemta, kad ja bus žavimasi ir ji bus garbinama. Pamažu ji „įsišaknijo“ ne tik rožynuose ir gėlynuose, bet ir įvairiausiose žmonių veiklos srityse. Rožės simbolika žmogaus pasąmonėn įsiskverbė labiau nei kitų gėlių.
Menininkus ir amatininkus pakerėjo šios gėlės svaigus kvapas, žiedlapių švelnumas, rožės spygliai sužeidė ne tik pirštus, bet ir širdis… Rožės piešinį ar stilizuotą ornamentą (rozetę) galime rasti ant įvairiausių daiktų (staltiesių, skarų, audinių, servetėlių, dėžučių, albumų, papuošalų, batų, rankinių ir kt.).
Rožės gausiai „veši“ ne tik taikomojoje, bet ir vaizduojamojoje dailėje. Rožių puokštė, kompozicija ar viena rožė jau nuo seno yra dailininkų mėgstamas motyvas. Rožės vaizduojamos ne tik mene, bet yra paplitusios ir kasdienėje aplinkoje – rožėmis dvelkia prabangūs kvepalai, jos puošia gėlynus ir mylimų žmonių kambarius.
Kartais šios gėlės piešinys buvo naudojamas pagražinti daiktus nesuteikiant jai ypatingos prasmės, tačiau ji tapo prasmingiausiu ir svarbiausiu įvairių religijų simboliu, ypač krikščionių tikėjimo. Juk Kristus buvo nukryžiuotas su erškėtrožių vainiku, o Švč. Mergelė Marija vadinama „rože be spyglių“.
Artimųjų ir Tolimųjų Rytų šalyse rožė traktuojama kiek buitiškiau, žemiškiau. Šių šalių poezijoje moterys prilyginamos rožėms, o jų lūpos, oda – rausvam ir švelniam rožės pumpurui.
Nuo vėlyvųjų viduramžių Europos kultūroje rožė tampa tarsi moters grožio įkūnijimu ir tik vėliau ji įgauna aistringos, romantiškos, neblėstančios meilės prasmę. Tačiau su rože siejami ne tik romantiniai jausmai, bet ir pragmatiškumas – puikiuose karalių ir imperatorių rūmuose ji tampa puoselėjama gėle ir rafinuotumo, turto, statuso, prabangos simboliu.
Prie rožės populiarinimo prisidėjo ne tik to meto filosofai, poetai ir trubadūrai, bet ir egzotines, prabangos prekes (audinius, išpuoštus gėlių motyvais, kvepalus ir neįkainojamą jaunystės eliksyrą – rožių aliejų) į Europą gabenę pirkliai.
Rožė tapo ir vis dar yra įvairių judėjimų, draugijų, miestų, šalių ir mokymo įstaigų simbolis, o kai kurios slaptos draugijos įšventinimo ceremonijas atlieka naudodamos rožes.
Matyt, rožė visuomet liks neatsibostančia gėle, nes mūsų, žmonių, fantazija, išradingumas ir kūryba dar ne kartą suteiks jai vis kitų prasmių, nors galbūt vienintelė rožės prasmė – skleisti grožį.
Šiaulių menininkų objektų paroda „Archyvas“ – tai trečiasis tęstinio projekto „Archyvas“ renginys.
Pirmoje projekto dalyje, kuri įvyko 2017 m. rugsėjo 16 d. ištuštėjusioje „Žiburio” knygyno erdvėje, buvo skaitomi rašančių Šiaulių miesto menininkų tekstai, poezija, proza, dienoraščiai, kelionių užrašai, haiku... Patys menininkai skaitė bei dalinosi savo patirtimi su kitais kūrėjais ir miesto meno bendruomene.
Antroje projekto dalyje – buvo suburti fotografuojantys Šiaulių miesto vizualiųjų menų kūrėjai (ne fotografai). Menininkai pristatė pavienes nuotraukas bei mini kolekcijas, papildytas asmeninėmis istorijomis, poezija, proza ir konceptualiais pamąstymais. Šioje parodoje tekstai buvo svarbi kūrinių dalis. Renginys vyko 2018 m. sausio 25 d. Fotografijos muziejuje Šiauliuose.
Trečioji projekto dalis subūrė menininkus, kurių kūrybos laukas nėra tiesiogiai susijęs su skulptūra ar instaliacija. Menininkai erdvines konceptualias kompozicijas pristatė specialiai šiam projektui parinktose Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vilos salėse. Pagrindinė idėja yra konceptualiai bei vizualiai integruoti šiuolaikinių Šiaulių menininkų kūrybą į istorines erdves-ekspozicines sales. Netikėti ir originalūs menininkų sprendimai, šiuolaikine meno kalba aktualizuotą istoriją, priartina dabartinį žiūrovą prie praeities temų, skatina atrasti dialogą tarp praeities ir dabarties, leidžia naujai atrasti bei suprasti istorines erdves bei ten esančius muziejaus eksponatus.
Paroda veikia iki 2019 m. rugsėjo 29 d.
Organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus ir Šiaulių dailininkų organizacija.
Fotografijos muziejus
V. Bubelytės kūryba yra išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijoje. Nuo 1981 m. jos fotografuojamus autoaktus galima įrašyti šalia tokių pasaulio garsenybių kaip Claude Cahun ir Francesca Woodman, tik ji dirba kur kas ilgiau ir rezultatai praturtėja laiko dimensija.
Jau daugiau nei tris dešimtmečius fotografuojamas kūnas keičiasi, bet keičiasi ir autorės požiūris į jį, į save, į fotografiją. 9-ajame dešimtmetyje jauna mergina valiūkiškai rodosi ir slapstosi už draperijų, už veidrodžių, už atspindžių. Ji sprunka nuo mūsų žvilgsnio susidvejindama ir leisdama aplinkai pasiglemžti jos efemerišką kūną. Ji daro bandymus, vis grįžta pažiūrėti į fotografiją tarsi veidrodį, tarsi klausdama: kaip aš atrodau, kas aš esu? O kartu ir vaidindama nusisukusią, tiriančią, laukiančią, matuojančią, matuojamą, prislėgtą, liudijančią, liūdinčią merginą-moterį. Ir besikeičiančią – dešimtajame dešimtmetyje kūnas ima prarasti stangrų jaunystės liaunumą, darosi toks, kokį vizualinė kultūra atmeta kaip neišvaizdų. Bubelytė drąsiai rodo paprastai nematomą vyresnės moters kūną, atranda kritišką distanciją jo ir savęs pačios atžvilgiu. Naujausiuose darbuose kritiką keičia ironija. Fotografavimasis tampa performansu inscenizuojant pašaipius komentarus kultūrinių klišių atžvilgiu, o juos išreikšti padeda ir pavadinimai, pakeitę neutralų „Aktą“ su numeriu. Meilės sau gestai, net ir „Nevykęs bučinys“ su savimi rodo išsilaisvinimą nuo amžinų vidinių priklausomybių. „Tos pačios beždžionės“ juokiasi iš savęs ir iš tų, kurie atmeta ir žemina „netinkamus“ vyresnio amžiaus žmones, nes ši besijuokianti moteris yra stipri, ji sudaužo nebereikalingus veidrodžius. Skirtingai nei daugelis vyresnės kartos fotografų, Bubelytė eksperimentuoja su šiuolaikine medija – skaitmenine fotografija – tol, kol išgauna analoginei prilygstančią kokybę.
Fotografuodama save Bubelytė atskleidžia vyrų fotografijoje paplitusių moters aktų dirbtinumą, kai kūnas išnaudojamas kaip žvilgsnio objektas ir niekada netampa subjektu. Neįprasta akto traktuote, o taip pat ir pačiu savęs nuogos fotografavimo veiksmu ji erzina visuomenę, tradiciškai atmetančią tokį moters veiksmą. Prisimenant 1989 m. po parodos Kaune Bubelytei tekusią kritiką „grupės moterų“ laiške, dar labiau stebina menininkės drąsa kalbėti taip, kaip niekas nekalba Lietuvoje, nors ir kitur būtų sunku atrasti analogų. Tylinčių jaunos Bubelytės autoaktų fotografijose įsimena tiesus žvilgsnis, išdidi stovėsena, negailestingas savęs tyrimas ir ironija. O vyresnės menininkės performansuose ryškėja išminties būsena, grįsta žinojimu, kad jaunystės iliuzijos nuėjo per niek, bet dabar jau galima iš viso to pasijuokti ir kurti be apribojimų.
Agnė Narušytė
Paroda veiks iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.
Fotografijos muziejaus edukaciniame centre „Studija“ savo baigiamuosius darbus pristato fotografijos būrelio „Fotografijos muziejaus studija“ mokiniai.
Užbaigdami mokslo metus jaunieji kūrėjai trečius metus iš eilės pristato savarankiškai parengtą baigiamąją fotografijos kūrinių parodą. Parodos atidaryme apie savo darbus bei kūrybos procesą pasakojo patys jaunieji kūrėjai, žodį tarė būrelio vadovas Edvardas Tamošiūnas, fotografai Rolandas Parafinavičius ir Ričardas Dailidė. Per mokslo metus pasiekta pažanga bei įgytos žinios buvo įvertintos „Fotografijos muziejaus studijos“ baigimo pažymėjimais.
Vakaro eigoje prie renginio prisijungė muzikuojantis jaunimas – Fotografijos muziejaus stogo terasoje muzikinėmis improvizacijomis visus susirinkusius džiugino Nedas Uzakov, Matas Beržinskas, Arnas Grušas, Titas Jukšta.
Paroda veiks iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.
Radijo ir televizijos muziejus
Parodoje eksponuojamos seniausios šelakinės plokštelės, įspūdinga vinilinių plokštelių su lietuviškais ir kt. įrašais kolekcija, o taip pat įvairiūs įrašų atkūrimo prietaisai nuo pačių seniausių iki dabartinių. Parodos eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, vertybės iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bei Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos.
Paroda Radijo ir televizijos muziejuje veikia iki 2019 m. rugpjūčio 1 d.