Šiuo metu veikiančios parodos

Nuo 2026 m. liepos 3 d. (penktadienio) Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) eksponuojama paroda „Litvakų meno keliai. Paryžius“, kurioje pristatomi išskirtiniai litvakų kilmės menininkų kūriniai iš Shmuelio Tatzo kolekcijos.

XX amžiaus pradžioje daugelio litvakų kūrėjų gyvenimo ir kūrybos keliai susijungė Paryžiuje. Čia jie tapo legendinės Paryžiaus mokyklos (École de Paris) dalimi ir kartu formavo vieną ryškiausių modernizmo reiškinių. Paryžius litvakų menininkams tapo vieta, kurioje susitiko skirtingi gyvenimo keliai, kūrybinės patirtys ir bendra kultūrinė atmintis.

1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.

Nuo 2026 m. gegužės 15 d. 18.30 val. Fotografijos muziejuje eksponuojama paroda „Permainų karta. Šiaulių fotografijos virsmai XX a. 9-ajame dešimtmetyje“, veiksianti iki 2026 m. liepos 26 d. Parodos kuratorė – Vilija Ulinskytė-Balzienė. Paroda yra Šiaulių fotografijos savaitės‘2026 parodų ir renginių ciklo dalis.

1980-ieji laikomi naujos kūrybinės bangos Lietuvos fotografijoje pradžia. Tais metais Vilniuje, Lietuvos TSR fotografijos meno draugijos (toliau – FMD) parodų salone, surengtoje III Lietuvos jaunųjų fotografų parodoje (eksponuota ir Šiauliuose 1981 m.) išryškėjo naujos estetinės nuostatos, tolusios nuo tuo metu dominavusio dokumentalizmo, humanistinės fotografijos tradicijų ir išryškinusios savitą naujosios fotografų kartos pasaulėvaizdį, kurį jie drąsiai reiškė nauja fotografine kalba, pasižymėjusia konceptualumu, technologiškumu, polinkiu į antiestetiką, savirefleksiją, kasdienybės monotonijos poetiką, fragmentavimą, ironišką santykį su aplinka.

Šias tendencijas atitiko ir parodoje dalyvavusių jaunosios kartos šiauliečių fotografų – Arūno Vileikio (g. 1954 m.) ir Algimanto Vaivados (g. 1953 m.) kūryba. A. Vileikis jau turėjo parodinės patirties, nuo 1979 m. buvo kandidatas į FMD narius (nuo 1982 m. – narys), o A. Vaivadai tai buvo debiutinė paroda. Šiedu kūrėjai reprezentavo Šiauliuose besiformavusią negausią, bet savitą ir progresyvią kūrybinę bendruomenę, nusigręžusią nuo tradicinės fotografijos raiškos ir ieškojusią individualaus kūrybinio kelio. Dauguma jų buvo gimę 6-ajame dešimtmetyje ir dar tik pradėjo savo profesinę bei kūrybinę veiklą.

Tuomet dar neviešai, tačiau nuosekliai avangardinės fotografijos srityje eksperimentavo vienas iš ryškiausių dešimtmečio Šiaulių fotomenininkų Klemas Jankūnas (g. 1953 m.) – principingas nonkonformistas, drąsus, aštrus, technologiškai įgudęs kūrėjas, iš kurio patirties pasisemti į Šiaulius atvykdavo ir žinomiausi to meto Lietuvos fotografijos novatoriai. Pažintis su K. Jankūnu, užsimezgusi tarnaujant sovietinėje armijoje, lėmė tauragiškio A. Vaivados sprendimą įsikurti ir savo gyvenimą susieti su Šiauliais. Čia bendraminčių autorių kūrybinė ir idėjinė bendrystė tęsėsi daugiau nei dešimtmetį. Nors į formalų kūrybinį duetą ji neišaugo, tačiau paliko teminių, estetinių ir technologinių sąsajų autorių kūryboje.

Kurdami gan uždarai, daug diskutuodami ir reflektuodami, tačiau taupiai savo kūrinius viešai rodę autoriai sukūrė vientisas, išgryninto braižo avangardinių kūrinių serijas, kurių išsamesnius pristatymus personalinėse parodose surengė gana vėlai, 9 deš. pabaigoje ir 10 deš. pradžioje.

Iki 9 dešimtmečio vidurio į jaunųjų Šiaulių fotografijos entuziastų gretas įsiliejo Kęstutis Bingelis (g. 1954 m.), Vidmantas Patamsis (g. 1959 m.), Albinas Mataitis (g. 1961 m.), Jonas Kaučikas (g. 1954 m.) ir kiti kūrėjai. Daugelis jų telkėsi apie A. Vileikį, kuris nuo 1984 m. jau ėjo FMD Šiaulių skyriaus atsakingojo sekretoriaus pareigas ir aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje Lietuvoje ir užsienyje. Turiningas miesto fotografinis gyvenimas, kurio epicentrais buvo Fotografijos muziejus ir 1984 m. atidarytas draugijos Šiaulių skyriaus Fotografijos salonas, kūrybiniai susibūrimai, paskaitos, parodų aptarimai, išvykos į Nidos fotografų seminarus jaunajai kartai tapo svarbia kūrybine terpe, eksperimentų ir idėjų mainų erdve.

Nors laikėsi atokiau, tačiau individualizmu ir antitradicine kūrybine raiška jaunajai bendruomenei idėjiškai buvo artimas tuomet jau pripažintas savito braižo fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas (g. 1951 m.). Jis jau nuo 1976 m. buvo FMD narys, žinomas kūrėjas ne tik Lietuvoje, bet ir ne kartą atrinktas FMD atstovauti šalies fotografiją užsienyje. 8 ir 9 dešimtmečių sandūroje susiformavo autoriaus jautri filosofinė kūrybos kryptis, šiandien apibūdinama kaip „nuobodulio“ estetika, tapusi išskirtiniu Šiaulių fotografijos reiškiniu ir svarbia miesto kultūrinės tapatybės dalimi.

Kūrybiniams eksperimentams atrasdavo laiko ir organizaciniais fotografijos reikalais užsiėmęs tuometinis Fotografijos muziejaus vadovas Vaidotas Kisielis (g. 1953 m.), kol kas nedrąsiai savo kūrinius eksponavo Janina Siliūnaitė (g. 1948 m.), naujai akto žanrą interpretuoti bandė Juozas Bindokas (g. 1951 m.).

Po 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dauguma šios kartos šiauliečių fotografų, išskyrus fotožurnalistą A. Ostašenkovą , fotografę Janiną Siliūnaitę, palaipsniui pasitraukė iš aktyvios fotografinės kūrybos. Taip baigėsi trumpas, tačiau reikšmingas ir savitas Šiaulių fotografijos istorijos etapas. Per kelis nepriklausomybės dešimtmečius šio laikotarpio alternatyvioji kūryba buvo mažai rodyta ir menkai tyrinėta. Ji kiek plačiau Lietuvos fotografijos meno raidos kontekste 2015 m. apžvelgta Fotografijos muziejaus rinkinio parodoje „Kolekcija“ (kuratoriai Vilija Ulinskytė-Balzienė ir Rolandas Parafinavičius).

Prie šio laikotarpio vėl sugrįžta 2024 m., Fotografijos muziejui inicijavus renginių ciklą „Naujos pažintys su senais pažįstamais“ (koordinatorius Viktoras Gundajevas), vykstantį iki šiol. Rengiant pristatymus, tiriamos autorių biografijos, dirbama su archyvais, jie skaitmeninami, kūriniais papildoma Fotografijos muziejaus kolekcija. Į ją nuguls ir dalis parodoje „Permainų karta. Šiaulių fotografijos virsmai XX a. 9-ajame dešimtmetyje“ pristatomų darbų, iki šiol kelis dešimtmečius saugotų autorių archyvuose.

Parodoje eksponuojami išskirtinai originalūs, kūrinių sukūrimo laikotarpio autoriniai fotografijų atspaudai, dauguma jų apipavidalinti pačių autorių gamintais autentiškais pasportais. Daugelis atspaudų vienetiniai, sukurti naudojant tonavimo, viražavimo, montažo ir kitas fotografines technikas.

Eksponuojami kūriniai iš Fotografijos muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos rinkinių, Arūno Uoginto, Klemo Jankūno, Algimanto Vaivados, Kęstučio Bingelio, Vidmanto Patamsio, Arūno Vileikio, Albino Mataičio archyvų.

Parodos kuratorė – Vilija Ulinskytė-Balzienė
Komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius
Organizatorius – Fotografijos muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys

Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno r.) 2026 m. birželio 16 d. – rugpjūčio 29 d. veikia Fotografijos muziejaus parengta fotomenininko Stanislovo Žvirgždo paroda „Lietuvos peizažai“, pristatanti menininko kūrybą.

Fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas gimė 1941 m. Balbieriškyje, Prienų r. Po studijų Vilniaus valstybinime universitete, Liaudies meno institute Maskvoje, S. Žvirgždas nuo 1981 m. apsigyveno Vilniuje.

Už darbus jam 1992 m. suteiktas nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas, 2004 m. jis tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Menininko kūriniai saugomi Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose. S. Žvirgždo darbų saugoma ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose.

Dalį jo kūrinių galite pamatyti šioje parodoje, atskleidžiančioje menininko labiausiai pamėgtą žanrą – peizažą. Šis žanras tapo svarbiausia S. Žvirgždo kūrybos sritimi, puoselėta daugiau nei penkis dešimtmečius. Nuoseklus darbas, fotografijos technologijos išmanymas leido kūrėjui pasiekti itin aukšto meistriškumo ir įgalino jį perteikti žiūrovui gamtos nuotaikas, sudaryti galimybę pajusti akimirkos subtilumą.

S. Žvirgždas, fiksuodamas peizažus, leidžiasi į keliones gamtoje pėsčiomis, dviračiu ar valtimi, kantriai išlaukia reikalingos akimirkos, nevengia grįžti į tą pačią vietovę po daugelio metų. Kartais menininkas fotografijų siužetus sukuria net neišeidamas iš namų: štai Vilniaus peizažus fotografijose „Laiko slinktis“ (1999–2002 m.) autorius įamžino tiesiog iš savo namų Antakalnyje. S. Žvirgždo peizažai perteikia tikrovę, nenutolsta nuo jos, nepretenduoja į abstrakcijas. Jie spinduliuoja ramybę ir subtilumą.

S. Žvirgždo kūryboje jaučiama istorinės fotografijos įtaka. Pasak menotyrininkų, S. Žvirgždo peizažuose atsikartoja tarptautinis piktorializmo stilius (tapybą imituojantis fotografijos stilius, ypač populiarus XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje). Jo darbuose perteikiama idealizuota gamta be civilizacijos ženklų, o peizažai su išskirtais planais, išryškintomis detalėmis primena grafikos piešinius.

Parodoje kviečiama susipažinti su peizažais iš svarbiausių menininko kurtų darbų serijų, kurios nors buvo pradėtos prieš kelis dešimtmečius, tęsiamos iki šiol: „Lietuviški peizažai“ (1973–), „Vilniaus panoramos“ (1997–) ir kt.

Organizatoriai:
Fotografijos muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys
Kauno rajono muziejus

2026 m. liepos 1 d. – rugpjūčio 30 d. Užutrakio dvaro sodybos rūmuose (Užutrakio g. 17, Trakai) veikia fotografijų paroda „Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935) ir jo fotografijos pasaulis“. Parodos atidarymo renginys – liepos 9 d. 18 val.

Prieš kelerius metus atrastos ir į Lietuvą parvežtos aistringo XIX a. keliautojo, mecenato ir fotografo nuotraukos jau buvo pristatytos ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Prancūzijos žiūrovams, o šį kartą jos eksponuojamos fotografo pusbrolio Juozapo Tiškevičiaus rezidencijoje Užutrakio dvare.

Paroda organizuojama bendradarbiaujant Šiaulių „Aušros“ muziejui ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai. Parodos kuratoriai – dr. Dainius Junevičius ir Vilija Ulinskytė-Balzienė.

Netoli Kauno esančio Raudondvario savininkas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius pradėjo fotografuoti apie 1882 m. Fotografija tapo jo aistra, užvaldžiusi jį daugiau nei dviems dešimtmečiams. Daug laiko Paryžiuje gyvenęs B. H. Tiškevičius suvaidino svarbų vaidmenį prancūzų piktorializmo istorijoje ir kartu pelnytai laikomas vienu iš Lietuvos meninės fotografijos pradininkų.

Ilgą laiką apie jo kūrybą buvo žinoma labai mažai, manyta, kad didžioji dalis jo darbų prarasta visiems laikams. Prieš kelerius metus lietuvių kolekcininkas Gediminas Petraitis sukėlė sensaciją, atradęs ir į Lietuvą parvežęs kelis šimtus išlikusių 1892–1898 m. B. H. Tiškevičiaus nuotraukų, o neilgai trukus Algirdas Petraitis, Dominykas Šaudys ir Regina Semiotaitė į Lietuvą sugrąžino dar daugiau fotografo nuotraukų ir jų albumų.

Lankytojai Užutrakio dvaro rūmuose galės pamatyti daugiau kaip 100 kūrinių iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Kauno rajono, Trakų istorijos ir Kretingos muziejų bei privačių Gražinos Petraitienės, Algirdo Petraičio, Dominyko Šaudžio ir Reginos Šemiotaitės kolekcijų.

Šiose nuotraukose fotografas Tiškevičius atsiskleidžia kaip keliautojas, portretistas, atidus kaimo realijų stebėtojas, savo gyvenimo dokumentuotojas ir istorinių siužetų kūrėjas.

Parodos kuratoriai:
dr. Dainius Junevičius
Vilija Ulinskytė-Balzienė

Parodos komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius

Organizatoriai:
Fotografijos muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija

Nuo nežinomo meistro iki Jeronimo Jankausko dirbtuvių

Šiaulių „Aušros“ muziejuje liaudies muzikos instrumentai, kaip materialaus paveldo dalis, saugomi jau daugiau nei 100 metų. Per šimtmetį rinkinyje sukaupta beveik 4 dešimtys kanklių, kurios lietuviams yra  ne tik muzikos instrumentas, bet ir vienas iš etninio tapatumo simbolių, jungiančių tradicinę ir šiuolaikinę kultūrą, teikiantis dvasinės stiprybės ir primenantis apie meistrų ir kankliavusių dvasinį palikimą. Dauguma muziejuje saugomų kanklių į muziejaus rinkinius pateko tarpukario ekspedicijų metu. Kanklės įvairios – skobtos, klijuotos ar sukaltos. Nėra nei vienų tokių pačių kanklių – skirtingos formos, spalvos, dekoro detalės, ornamentika. Beveik visų kanklių autoriai – nežinomi.

Žaliūkių malūnininko troboje veikiančioje parodoje, skirtoje Kanklių metams, galite pamatyti net 19 unikalių muziejaus rinkinyje saugomų kanklių. Įrašai muziejinių vertybių metrikose liudija, kad daugiausiai muziejinių vertybių yra iš Šiaulių apskr., taip pat yra ir iš Mažeikių, Biržų, Kretingos apskričių. Lietuvoje kanklės paplitusios vakarinėje ir šiaurinėje šalies dalyse, Dzūkijoje kanklių niekada nenaudojo. Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo sutartinių kankliavimo tradicija, kanklės buvo pačios archajiškiausios, dažniausiai skobtos, luotelio formos, penkiastygės. Iki 20 a. pirmosios pusės kanklės šiame regione buvo kaip dvasinės kontempliacijos priemonė. Likusioje Aukštaitijos dalyje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje kanklių paskirtis buvo šiek tiek kitokia – jomis skambino įvairiose šeimos, kalendorinėse šventėse, gegužinėse, kankliavo ir per laidotuves. Kanklių forma čia irgi šiek tiek kitokia – kur kas didesnis plokščiadugnis korpusas, smailiau nusklembtas drūtgalis, didesnis stygų skaičius. Parodoje kanklės įvairios – nuo archajiškų skobtinių iki tradicinių septynstygių ar devynstygių ir netgi 23 stygų citros pavyzdžio kanklių.

Eksponuojamos pačios pirmosios kanklės iš Joniškio valsčiaus, paaukotos Stasio Brašiškio. Jos muziejuje atsirado 1923 m. –  apie tai byloja įrašas tuometinėje gaunamų eksponatų knygoje. 1935 m. Trokadero (Paryžius) etnografijos muziejuje buvo surengta Pabaltijo tautų liaudies meno paroda. Parodai buvo surinkti įvairūs liaudies meno eksponatai iš M. K. Čiurlionio galerijos, Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“ muziejų. Tarp įvairių materialiąją ir dvasinę liaudies kultūrą liudijančių eksponatų čia buvo ir kanklės su ant šono išraižyta data „1818“. Šias unikalias dvylikastyges kankles (tikėtina, kad tai –  seniausia kolekcijos vertybė), kadaise gautas iš Bugenių k., Tirkšlių vlsč., Mažeikių apskr., o vėliau pabuvojusias Paryžiuje, taip pat galite išvysti šioje parodoje.

Naujausios kanklės, skirtos Stanislavai Venclauskienei, padarytos žinomo meistro Alberto Martinaičio, liudija dabar gal kiek primirštą paprotį kankles daryti, mirus artimam žmogui. Meistras jau daug metų puoselėja šią tradiciją ir savo gamintas kankles dedikuoja ne tik artimiesiems, bet ir tiems Lietuvos šviesuoliams, kuriems jaučia meilę ir pagarbą.

Unikalus ir dar vienas šios parodos eksponatas naujosios kanklės-klaviklės, kurias 1931 m. Šiauliuose pagal žinomo dailininko Gerardo Bagdonavičiaus projektą pagamino šiaulietis Jeronimas Jankauskas (1900–1945) gimęs Šiaulių apskrityje, Padubysio valsčiuje, Būdų kaime. 1933–1945 m. Šiauliuose vadovavo savo įsteigtiems Naujųjų kanklių klaviklių kursams. 1945 m. klaviklių kursai buvo perkelti į Kauną ir ten veikė iki 1947 m. Naujosios modifikuotos kanklės buvo gan populiarios ir 1936 m. va­sa­rio 2 d. Šiaulių laikraštyje „Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“ rašoma, kad jos užkariauja vis naujas pozicijas: „Ne­se­niai Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios ku­ni­gas Ja­su­kai­tis už­pir­ko sa­vo­mis lė­šo­mis p. Jan­kaus­ko konst­ruk­ci­jos 12 nau­jų­jų kank­lių. Da­bar kun. Ja­su­kai­tis or­ga­ni­zuo­ja or­kest­rą ir ne­tru­kus ti­ki­si pa­si­ro­dy­ti vie­šai. Tuo bū­du Šiau­liuo­se bus jau du nau­jų­jų kank­lių or­kest­rai“. Gaila, kad naujosios kanklės – klaviklės jau tapo istorija. Būtų smagu išgirsti, kaip jos skamba.

Nors kai kurios parodoje eksponuojamos kanklės stygų visai nebeturi, kai kur jų likę nedaug, bet visi instrumentai, nepaisant laiko žymių ir praradimų, liudija keleto šimtmečių istoriją. Kviečiame pažvelgti į formų ir dekoro įvairovę, pajusti kanklių meistrų, kankliavusiųjų ir laiko tėkmės žymes. Mistikos ir ritualų ieškotojai gali atrasti maginio instrumento iš luoto, rogių ar karsto versijas, o muzikos instrumentų meistrai ir tyrinėtojai – įkvėpimo šaltinį.  

Paroda veiks iki lapkričio 15 d.