Šiuo metu veikiančios parodos

Nuo 2022 m. liepos 21 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikia paroda „Molyje įamžinta istorija“. Parodoje pristatomi keleto Šiaurės Lietuvos dvarų (Biržų dvarvietės, Papilio, Mantagailiškio, Kelmės, Pakruojo, Kurtuvėnų, Burbiškio dvarų, Kražių dvaro ir pilies) kokliai. Lankytojai susipažins su koklių istorija: kaip jie atkeliavo iš Europos į Lietuvą, kokie buvo gaminami, kaip dekoruojami.

Paroda veiks iki 2022 m. spalio 30 d.

Parodoje „Molyje įamžinta istorija“ kokliai atsiskleidžia kaip neatsiejama dvarų interjero puošybinė dalis, kaip vienas iš dvarų kultūros pažinimo šaltinių. Paroda siekiama skatinti patyrinėti koklius ir kaip fizinį objektą, ir kaip kultūrinį reiškinį, teikiantį praktinę naudą ir kuriantį meninę vertę. Tikimasi, kad vaikščiodami po parodą lankytojai nusikels į laikus, kai buvo šildomasi krosnimis bei išsamiau susipažins su Šiaurės Lietuvos dvarais.

Senųjų krosnių kokliai provincijos dvaruose – aktuali, turinti plačias erdves tyrinėjimams tema. Per ilgą laikotarpį trunkančius nuolatinius archeologinius tyrinėjimus sukaupta daugybė radinių ir nemaža koklinių krosnių koklių kolekcija, kuri saugoma kultūros atminties institucijose. Archeologų gausiai randami senųjų krosnių kokliai yra itin charakteringi ir iškalbingi radiniai. Kokliai gali atskleisti įvairias temas: meninę, ekonominę, buitinę.

XIII–XIV a. koklinės šildymo krosnys tapo svarbiu dekoratyviniu interjero akcentu visoje Europoje. Ypač puošnios buvo gotikinės, renesansinės, barokinės Austrijos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos krosnys. Archeologinių ir istorinių tyrinėjimų duomenimis, koklinės krosnys ne tik šildė menes (ar svetaines) ir kambarius, bet buvo ir statinio interjero puošmena. Koklinių krosnių ir jų koklių išvaizdą (formą, dekorą) nulemdavo krosnies šeimininkų turtai ir meninis skonis, to meto mados, o koklininkai dažnai įkūnijo gyvenamojo laikotarpio skonio ir kūrybos bruožus bei įkvėpimo semdavosi iš skirtingų praeities epochų meno (gotikos, baroko ir Renesanso) ir, žinoma, atsižvelgdavo į užsakovų norus ir poreikius. Kokliai buvo dekoruojami herbais, įvairių šventųjų, angelų, riterių figūromis, religinėmis, alegorinėmis kompozicijomis, augaliniais ir gyvuliniais ornamentais. Panašūs dekoro motyvai, atspindintys laikotarpio stilistinius bruožus, plito įvairiose šalyse grafikos lakštuose, knygose, juos platino keliaujantys amatininkai. Nors kokliai yra tik sudėtinė, puošybinė krosnies dalis, juos galima vertinti kaip savarankiškus meno kūrinius.

Pirmuosius koklius Lietuvoje pradėta gaminti XIV a., o visai šalia Šiaulių 1886 m. įsteigtas Nikolajaus Zubovo koklių fabrikas Aleksandrijoje. Džiugu, kad iš kartos į kartą perduotas koklių gamybos amatas išliko iki šių dienų. Kaune įsikūrusios UAB „Kachelkeramika“ meistrai šį amatą jau ketvirtį amžiaus puoselėja ir modernizuoja. Keletą naujai pagamintų koklių fragmentų įmonė padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui, tad juos taip pat bus galima išvysti parodoje.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Partneriai: Biržų krašto muziejus „Sėla“, Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis, Kurtuvėnų regioninis parkas, Kelmės krašto muziejus ir Kelmės dvaras.

Nuo 2022 m. birželio 1 d. Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veikia  Lietuvos nacionalinio muziejaus parengta paroda ,,Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“. Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

2014 m. visiškai atsitiktinai Biržų rajone, Parupės kaime, buvo rastas seniausias kirvis Lietuvoje. Kadaise ten telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus.

Tikslios priežasties, kodėl kirvis buvo pamestas būtent šioje vietoje ir išbuvo čia tokį ilgą laiką, ko gero, nesužinosime. Tačiau, ką tikrai žinome – šiam kirviui yra net 13 000 metų, o netikėtai atrastas, jis bematant tapo seniausiu šiuo metu žinomu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitvirtino labai retai Europoje randamų Lyngby tipo dirbinių sąraše. 

Parodoje rasite kirvelio kopiją, kurią parodos eksponavimo metu bus galima palaikyti rankose, taip pasijaučiant tų laikų elnių medžiotoju.

Nuo 2022 m. balandžio 19 d. Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veikia  Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos iniciatyva parengta paroda ,,Pasaulis semiotiko akimis“.  Paroda veiks iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. 

Paroda buvo sukurta minint lietuvių ir prancūzų semiotiko, mitologo, kalbininko Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) šimtąsias gimimo metines. A. J. Greimas susijęs su Šiauliais – 1929–1931 m. jis mokėsi Berniukų gimnazijoje. Vėliau, 1934–1935 m. studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, o 1936–1939 m. studijavo kalbotyrą Grenoblio universitete. 1939 m. grįžo į Lietuvą, nuo 1940 m. rudens dėstė prancūzų ir lietuvių kalbas Šiaulių mergaičių gimnazijoje, Prekybos institute, buvo Tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania narys, priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui. Buvo vienas iš almanacho „Varpai“ leidimo iniciatorių, vertė teatro pjeses, konsultavo aktorius literatūros klausimais 1944 m. A. J. Greimas išvyko į Prancūziją. Dėstė Prancūzijoje, Egipte, Turkijoje. A. J. Greimas – žinomiausias lietuvis pasaulinėje humanitarikoje, sukūręs Paryžiaus arba greimiškąją semiotikos mokyklą. A. J. Greimo semiotika neapsiribodama ženklų sistemos aprašymu, suvokia reikšmę kaip procesą. Būtent Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje savo kelią pradėjo ir ši paroda. Prancūzijoje, Belgijoje, Rusijoje eksponuota paroda buvo pristatyta ir Lietuvoje – Vilniuje, Kaune.

Parodą sudaro kelios dalys – „Semiotizatorius“ (skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti kasdienybės objektai) ir trys pasakojimai: apie Greimo gyvenimo vaidmenis, jo įkurtą semiotikos mokyklą ir kelias svarbias semiotines sąvokas. Semiotizatorius – tai instaliacija, suteikianti galimybę kiekvienam parodos lankytojui išmėginti semiotinį žvilgsnį į pasaulį, skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti pasiūlytus kasdienybės fragmentus. „Semiotizuojami“ objektai (laiškas, vynas ir šuo Rudis) buvo ypatingai svarbūs Greimui: jis nuolat susirašinėjo su bendraminčiais ir kolegomis visame pasaulyje, šalia savęs turėjo keturkojį bičiulį Rudį, mėgdavo gurkšnoti vyną. „Semiotizatoriaus“ tekstuose pabraukti žodžiai – tai nuorodos į komiksus, pristatančius kelias Greimo semiotikos sąvokas: reikšmė, sakymas, būsena, utopija. Komiksai padeda susidaryti įspūdį apie semiotinių tyrinėjimų pobūdį. Parodoje taip pat eksponuojamas žemėlapis, pristatantis Greimo semiotikos mokyklos idėjų paplitimą pasaulinės semiotinės minties fone.

Parodą rengė Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir kūrybinė grupė: kuratorė Gintautė Žemaitytė, architektai Justinas Dūdėnas, Jurgis Dagelis, kuratorės asistentas Paulius Jevsejevas, grafikos dizainerės Aušra Lisauskienė, Kamilė Lisauskaitė, komiksų autorė Miglė Anušauskaitė, tekstų autoriai Dmitrij Gluščevskij, Paulius Jevsejevas, Austėja Oržekauskienė, Gintautė Žemaitytė, koordinatorė Milda Valančiauskienė.

Parodos partneriai ir rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijos Respublikoje, Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie UNESCO, Vilniaus dailės akademija, Prancūzijos semiotikų asociacija, Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras.