Chaimo Frenkelio vila-muziejus
Venclauskių namai-muziejus
Šiaulių istorijos muziejus
Fotografijos muziejus
Dviračių muziejus
Radijo ir televizijos muziejus
Žaliūkių malūnininko sodyba-muziejus
Poeto Jovaro namas-muziejus
Sauliaus Paukščio fotografijų paroda „Vatikano soduose“ Fotografijos muziejaus Studijoje veiks nuo 2024 m. lapkričio 12 d. iki 2024 m. gruodžio 15 d.
- Titulinis
- Lankytojams
- Šiuo metu veikiančios parodos
Šiuo metu veikiančios parodos
Chaimo Frenkelio vila-muziejus (Vilniaus g. 74, Šiauliai)
Paroda „ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Dvarų kultūros paveldas“
Nuo gruodžio 3 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje eksponuojama parodos dalis „Dvarų kultūros paveldas“ supažindins lankytojus su „Aušros“ muziejuje sukaupta išskirtine dvarų kultūros paveldo kolekcija bei jos patekimo į muziejų aplinkybėmis. Parodoje bus apžvelgiamos kryptingos muziejaus pastangos tarpukariu aktualizuoti dvarų kultūrinio palikimo reikšmę, pristatomas 1940–1943 metais nacionalizuotuose dvaruose organizuotas kultūros vertybių registracijos ir apsaugos procesas bei „Aušros“ muziejaus vaidmuo jame.
Nuo gruodžio 3 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje eksponuojama parodos dalis „Dvarų kultūros paveldas“ supažindins lankytojus su „Aušros“ muziejuje sukaupta išskirtine dvarų kultūros paveldo kolekcija bei jos patekimo į muziejų aplinkybėmis. Parodoje bus apžvelgiamos kryptingos muziejaus pastangos tarpukariu aktualizuoti dvarų kultūrinio palikimo reikšmę, pristatomas 1940–1943 metais nacionalizuotuose dvaruose organizuotas kultūros vertybių registracijos ir apsaugos procesas bei „Aušros“ muziejaus vaidmuo jame.Parodoje bus eksponuojamos dvarų kultūros vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių bei specialiai šiai parodai iš kitų atminties institucijų atsivežti eksponatai: nuo Beržėnų dvaro raktų iki vertingų XVIII–XIX a. porceliano dirbtinių, paveikslų, skulptūrų, baldų. Kai kurios iš šių vertybių visuomenei bus pristatomos pirmą kartą. Parodoje sukurta stilizuota dvaro interjero rekonstrukcija atspindės XIX a.–XX a. I p. Šiaurės Lietuvos regiono dvarų vaizdą, to meto bajorų kasdienybę, jų meninį skonį ir išsilavinimą, domėjimąsi Vakarų Europos kultūros naujovėmis ir reikšmingai papildys Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje veikiančią ekspoziciją „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. – XX a. vid.“.
Paroda Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje bus eksponuojama iki 2025 m. balandžio 13 d.
Parodos „ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Dvarų kultūros paveldas“ kuratorė – Jūratė Kaučikaitė, tekstų autorė – Jovita Vilimaitienė.
Parodos dizainas – UAB ZET-A-ZET. Parodos komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius.
Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Rėmėja – LR Kultūros ministerija
Fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140, Šiauliai)
Paroda „Vizijos“
Paroda „Vizijos“ atspindi naujumo ir originalumo paieškas XX a. Lietuvos fotografijoje. Joje pristatoma avangardinė, modernioji, eksperimentinė ir konceptualioji Lietuvos fotografija, skirtingi kūrėjų požiūriai, lėmę fotografijos raidos tendencijas.
Paroda (pavadinimu „VISIONS“), pristatyta šių metų tarptautiniame Białystok Interphoto festivalyje Palenkės muziejuje Balstogėje, Fotografijos muziejuje bus eksponuojama nuo 2024 m. lapkričio 7 d. iki 2024 m. gruodžio 8 d.
Paroda pradedama nuo Povilo Karpavičiaus, ėmusio fotografuoti tarpukario laikotarpiu, kūrinių. Autorius kūrė novatoriškas vaizdines konstrukcijas – pasitelkęs fotomontažą ir siurrealistines kompozicijas, tikrovę pavertė meniniu reiškiniu. Jo kūryba susiejo tarpukario fotografijos mėgėjus ir kylantį XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių fotojudėjimą.
P. Karpavičiaus įtakoje formavosi ir vadinamoji Lietuvos fotografijos mokykla, kuriai parodoje atstovauja Vitalijus Butyrinas, Aleksandras Macijauskas ir Vitas Luckus. Ankstyvieji V. Butyrino montažai priminė reportažinius kadrus, o vėliau, autoriui pasitelkus poetinius vaizdus ir simbolizmą, jo kūryboje gimė savitos siurrealistinės karalystės. A. Macijauskas išgarsėjo dinamiškomis serijomis, tokiomis kaip „Lietuvos kaimo turguose ar „Veterinarijos klinikose“, kuriose su plačiakampiu objektyvu užfiksuotos intymios ir paveikios scenos. V. Luckus, performatyvios fotografijos pradininkas, į savo kūrybą įtraukė „proto koncepciją“, perkurdamas nuotraukas, keisdamas spalvas ir savaip jas dėliodamas į unikalius derinius, kuriuos parodoje reprezentuoja ciklo „Mimai“ kūriniai.
Devintajame dešimtmetyje Lietuvos fotografijoje prasidėjo pokyčio laikotarpis. Virgilijaus Šontos cikle „Mokykla – mano namai“ buvo vaizduojama našlaičių, turinčių specialiųjų poreikių, kasdienė patirtis, gvildenamos anksčiau draustos temos ir kvestionuojamos nusistovėjusios socialinės normos. Algirdas Šeškus be baimės metė iššūkį tradicinei Lietuvos fotografijai, motyvuodamas jaunąją kartą imtis novatoriškų, konceptualių ir estetinių metodų. Violeta Bubelytė kūrė konceptualius performansus fotoaparatu, o Alfonsas Budvytis, Remigijus Pačėsa ir Vytautas Balčytis nuo dokumentinių metodų perėjo prie „defektinių“ fotografijų, sukeliančių irimo ir sulėtėjusio laiko suvokimo pojūtį. Panašiai ir Arūnas Kulikauskas bei Giedrius Liagas iš Kauno „Plėšrūnų grupės“, naudodami rastas fotografijas, apmąstė kasdienius objektus ir situacijas.
Parodoje, kurioje eksponuojami Fotografijos muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus bei privačių kolekcijų darbai, atsispindi įvairialypė ir sudėtinga Lietuvos fotografijos raida, pabrėžiamos individualios naujovės ir nepaliaujamas originalumo bei saviraiškos siekis.
Kuratoriai:
Valentyn Odnoviun
Vilija Ulinskytė-Balzienė
Koordinatorius – Mindaugas Laurinaitis
Parodos komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius
Organizatoriai:
Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus
Białystok Interphoto festivalis
Sauliaus Paukščio fotografijų paroda „Vatikano soduose“
Ši paroda – tai fotografo Sauliaus Paukščio ekskursija po Vatikano sodus. Unikalioje ekskursijoje dalyvauja ir parodos žiūrovas. Fotografinių vaizdų pagalba keliaujame per Vatikano sodus, susipažįstame su mažiausios pasaulio valstybės kasdienybe, žiūrime į architektūros ir meno objektus: Pijaus IV vilą, Aitvarų fontaną, Lurdo grotą, Vatikano radijo pastatą, Vatikano valstybės geležinkelį, žvelgiame į nuo Vatikano kalvos atsiveriančią Romos panoramą.
Kartu su Sauliumi Paukščiu vaikščiodami Vatikano sodų takais pamatome trijų stilių – itališkojo, angliškojo ir prancūziškojo – sodų įvairovę. Itališkasis sodas formalus ir geometrinis, Prancūzų sodas išsiskiria klasikinio ir barokinio meno raiška, angliškam sodui būdingi geometriniai bruožai su natūraliais ir dirbtiniais elementais, tokiais kaip urvai, upeliai, pagodos, pavėsinės, šventyklos ir griuvėsiai.
Vatikano sodai – tai nuostabi gamtos, architektūros ir meno erdvė, užimanti 23 hektarų ploto Vatikano kalvos dalį. 1279 m. popiežius Mikalojus III savo rezidenciją iš Laterano rūmų perkėlė į Vatikaną ir aptvėrė šią teritoriją sienomis. Ant kalvos nuo seno plytėję sodai ir vynuogynai, šio popiežiaus pastangomis pasipildė daržais, pievomis ir sodu. XVI a. pradžioje popiežius Julijus II pertvarkė kraštovaizdį, kuris pagal Donato Bramantės projektą buvo padalytas į tris – Belvederio, Bibliotekos ir Kankorėžio kiemus. Taip pat buvo sukurtas stačiakampis labirintas su krūmais ir mažais visžaliais medžiais, įrėmintas Libano pušimis ir kedrais. Toje vietoje, kur Mikalojus III buvo pastatęs sieną, Bramantė sumūrijo didelę stačiakampę gynybinę sieną. Šiandien Vatikano sodai yra sudėtingas miškų, viduramžių paminklų, renesanso ir baroko pastatų, dirbtinių grotų, fontanų, skulptūrinių šventųjų atvaizdų gausus kraštovaizdis.
Tylioje ekskursijoje po Vatikaną ir jo sodus žiūrovą lydi ne akredituotas Vatikano muziejų gidas, bet Vilniaus Markučių metraštininkas Saulius Paukštys.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Parodos komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius
Parodos organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus
Rėmėjai:
Šv. Ivono teisininkų draugija
Gerhard Petri Vilnius
Šiaulių istorijos muziejus (Aušros al. 47, Šiauliai)
Parodos „ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais“ dalis „Etninės kultūros paveldas“
Šiaulių „Aušros“ muziejus buvo įkurtas prieš daugiau nei 101-erius metus – 1923 m. kovo 11 d., švenčiant pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 40-metį, ir pavadintas tuo pačiu vardu. Per intensyvios veiklos šimtmetį gausius ir turtingus eksponatų rinkinius sukaupęs muziejus, aktualizuoja pirmąsias muziejaus kolekcijas bei jų formavimo kryptis ir atidaro parodą „ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais“.
Šiaulių „Aušros“ muziejus buvo įkurtas prieš daugiau nei 101-erius metus – 1923 m. kovo 11 d., švenčiant pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 40-metį, ir pavadintas tuo pačiu vardu. Per intensyvios veiklos šimtmetį gausius ir turtingus eksponatų rinkinius sukaupęs muziejus, aktualizuoja pirmąsias muziejaus kolekcijas bei jų formavimo kryptis ir atidaro parodą „ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais“.Parodos dalyje „Etninės kultūros paveldas“ Šiaulių istorijos muziejuje supažindinama su pagrindinėmis Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolekcijų formavimo kryptimis: etnografinėmis ekspedicijomis, privačių asmenų muziejui perduotomis pavienėmis vertybėmis ir kolekcijomis, sukauptomis teminėmis kolekcijomis, rengiant muziejaus parodas. Pristatomas „Aušros“ muziejaus pasididžiavimas – Etnografinis archyvas – 2006 m. įtrauktas į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, pasakojama apie asmenybes, kūrusias ir puoselėjusias „Aušros“ muziejų. Parodoje eksponuojama Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių medžiaga. O tarpukariu sukauptų muziejinių vertybių didžiąją dalį galima pamatyti Šiaulių istorijos muziejaus atvirų saugyklų ekspozicijoje.
Paroda Šiaulių istorijos muziejuje bus eksponuojama iki 2025 m. balandžio 13 d.
Parodos „ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Etninės kultūros paveldas“ kuratorė Birutė Lukošiūtė.
Parodos dizainas – UAB ZET-A-ZET. Parodos komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius.
Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Rėmėja – LR Kultūros ministerija
Venclauskių namai-muziejus (Vytauto g. 89, Šiauliai)
Paroda „Tarpukario moters portretas“, skirta Stanislavos Venclauskienės 150-osioms gimimo metinėms.
1902 m. Stanislava susituokė su jaunu teisininku Kazimieru Venclauskiu (1880–1940), o 1903 m. šeima sulaukė pirmagimės dukters Danutės (1903–1999). Stanislava ir toliau buvo aktyvi lietuviškų kultūrinių ir teatro veiklų organizatorė bei dalyvė. Šiauliuose, kur XX a. pradžioje virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, Stanislavai buvo kur reikštis – Didžiosios Šiaulių gegužinės, lietuviški vakarai, dainos, dramos ir muzikos draugija „Varpas“. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo daug nuveikta. Karo metus Stanislava su dviem savo dukromis – Danute ir Gražbyle (1912–2017) – bei būreliu globotinių praleido pasitraukusi į Rusiją, kur buvo saugiau. Kazimieras tuo metu buvo mobilizuotas. Po karo sugrįžusi į gimtuosius Šiaulius ir į taip išsvajotą jau nepriklausomą Lietuvą Stanislava, kaip ir daugelis to meto šviesuolių, kūrė naują, prasmingą ir gražų gyvenimą. Ne tik sau, bet ir kitiems. Savo namais, savo gerove ji dalinosi su kitais, augindama našlaičius ir vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Būdama aktyvi visuomenės narė, Stanislava neapleido ir kitų veiklų. Tarpukariu ji – ir kultūrinių veiklų dalyvė, ir visuomenininkė. Drąsiai įsitraukia ir į visai naują to meto moterims veiklą – politiką. Ji viena iš keleto moterų, tarpukariu išrinktų į Šiaulių miesto tarybą. Stanislava Venclauskienė savo gyvenimo pavyzdžiu padarė įtaką ne tik savo dukrų, bet ir globotinių pasirinkimams. Deja, vėl užklumpa karas. Nacių okupacijos metai praleisti Šiauliuose, gelbėjant žydus. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. Stanislava ryžtasi pasitraukti iš Lietuvos. Kartu su dukra Danute ir keliais globotiniais keletą metų sunkiomis sąlygomis ji praleidžia Vokietijos pabėgėlių stovyklose, kol emigruoja į JAV. Čia Stanislava praleido savo likusius gyvenimo metus iki mirties 1958 m. Ji palaidota Voterberio lietuvių kapinėse.
Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skirta paroda atkurė jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodė Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidė to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakojo apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių buvo kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje buvo pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat buvo aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.
Nuo 2024 m. gegužės 18 d. iki 2025 m. sausio 26 d. Venclauskių namuose-muziejuje veikia paroda „Tarpukario moters portretas“, skirta Stanislavos Venclauskienės 150-osioms gimimo metinėms.
2024 m. minėjome Lietuvos šviesuolės Stanislavos Venclauskienės 150-ąsias gimimo metines. Ši moteris buvo išskirtinė savo laikotarpio asmenybė, palikusi ryškų ir šviesų pėdsaką gimtojo miesto ir šalies istorijoje. Gimė Stanislava 1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose bajorų Jakševičių šeimoje. Ji augo patriotiškoje aplinkoje. Abu tėvai dalyvavo 1863 m. sukilime. Stanislavos tėvas Jonas Jakševičius, tik laimingai susiklosčius aplinkybėms, išvengė mirties bausmės. Patriotiška veikla garsėjo ir Stanislavos mama Marija Rudavičiūtė. Tad mergaitė, nors augo cariniu laikmečiu, nuo pat mažens brandino meilę gimtajam kraštui ir jo žmonėms. Paaugusią vienintelę dukrą tėvai išleido mokytis į Rygą, mergaičių gimnaziją. Tuo metu Šiauliuose mergaičių gimnazijos dar nebuvo, o ji norėjo mokytis. Dar vienas drąsus šiaulietės bajoraitės žingsnis – baigus gimnaziją rinktis aktorystės meno mokslus. Stanislavą traukė teatrinė veikla, jai atidavė gražiausius savo gyvenimo metus. Būtent teatrinėje veikloje ji realizavo savo kūrybiškumą, išreiškė patriotinius jausmus, meilę Lietuvai. Per šią veiklą Stanislava įsitraukė į lietuvių tautinį atgimimą. 1899 m. rugpjūtį Palangoje ji kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite rengė ir režisavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, kuriame Stanislava atliko ir pagrindinį vaidmenį.
1902 m. Stanislava susituokė su jaunu teisininku Kazimieru Venclauskiu (1880–1940), o 1903 m. šeima sulaukė pirmagimės dukters Danutės (1903–1999). Stanislava ir toliau buvo aktyvi lietuviškų kultūrinių ir teatro veiklų organizatorė bei dalyvė. Šiauliuose, kur XX a. pradžioje virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, Stanislavai buvo kur reikštis – Didžiosios Šiaulių gegužinės, lietuviški vakarai, dainos, dramos ir muzikos draugija „Varpas“. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo daug nuveikta. Karo metus Stanislava su dviem savo dukromis – Danute ir Gražbyle (1912–2017) – bei būreliu globotinių praleido pasitraukusi į Rusiją, kur buvo saugiau. Kazimieras tuo metu buvo mobilizuotas. Po karo sugrįžusi į gimtuosius Šiaulius ir į taip išsvajotą jau nepriklausomą Lietuvą Stanislava, kaip ir daugelis to meto šviesuolių, kūrė naują, prasmingą ir gražų gyvenimą. Ne tik sau, bet ir kitiems. Savo namais, savo gerove ji dalinosi su kitais, augindama našlaičius ir vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Būdama aktyvi visuomenės narė, Stanislava neapleido ir kitų veiklų. Tarpukariu ji – ir kultūrinių veiklų dalyvė, ir visuomenininkė. Drąsiai įsitraukia ir į visai naują to meto moterims veiklą – politiką. Ji viena iš keleto moterų, tarpukariu išrinktų į Šiaulių miesto tarybą. Stanislava Venclauskienė savo gyvenimo pavyzdžiu padarė įtaką ne tik savo dukrų, bet ir globotinių pasirinkimams. Deja, vėl užklumpa karas. Nacių okupacijos metai praleisti Šiauliuose, gelbėjant žydus. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. Stanislava ryžtasi pasitraukti iš Lietuvos. Kartu su dukra Danute ir keliais globotiniais keletą metų sunkiomis sąlygomis ji praleidžia Vokietijos pabėgėlių stovyklose, kol emigruoja į JAV. Čia Stanislava praleido savo likusius gyvenimo metus iki mirties 1958 m. Ji palaidota Voterberio lietuvių kapinėse.Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skirta paroda atkurė jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodė Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidė to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakojo apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių buvo kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje buvo pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat buvo aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.Parodoje buvo galima susipažinti ir su tarpukario moterų gyvenimo būdu, to meto madomis, laisvalaikiu. Vizualiniams parodos sprendimams buvo pasirinktas tarpukario Lietuvoje populiarus ir moteris žavėjęs art deco stilius. Paroda kvietė pasinerti į tarpukario moters pasaulį. Ir nepamiršti, kad šioms drąsioms ir veiklioms moterims turi būti dėkingos ir šiandienos moterys, gyvenančios dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
Organizatorius Šiaulių „Aušros“ muziejus
Parodos dizainas UAB ZET-A-ZET