Parodos

Atgal

Šiuo metu veikiančios parodos




Chaimo Frenkelio vila

Paroda „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“
2021 m. balandžio 15-ąją, minint Pasaulinę kultūros dieną, Chaimo Frenkelio viloje pradeda veikti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paroda „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“. Parodoje platesniame kontekste atskleidžiamos Pakruojo dvaro meno vertybės – skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės (porceliano ir stiklo) eksponatai, nuosekliai kaupti kelių baronų von der Roppų kartų atstovų, išlikę ir išsaugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Parodą papildo „Aušros“ muziejuje saugomos XX a. 3–4 deš. Pakruojo dvaro fotografijos.

Baronų von der Roppų meno kolekcijos pradininkas – Theodoras von der Roppas (1783–1852). 1801 m. 18-metis baronaitis, baigęs mokslus Akademia Petrina Mintaujoje, išvyko į Grand Tour – pažintinę edukacinę kelionę po Europą, žymėjusią žengimą į suaugusiojo žmogaus gyvenimą. Aplankęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Olandiją, Vokietiją ir kt. šalis, domėjosi kultūra, menu, įsigijo pirmąsias vertybes meno kolekcijai, kurią turtino ir pildė vėlesnės Roppų kartos. Jau XIX a. Roppų kolekcija garsėjo Baltijos vokiečių provincijose. Šiandien kolekcija yra neblogai dokumentuota. Atradus daugiau biografinės medžiagos (Latvijos archyvuose išlikę atsiminimai ir šeimos kronikos), ryškėja nuosekli puikiai išsilavinusio Apšvietos epochos atstovo T. von der Roppo veikla, atskleidžiama kolekcijos sudarytojo asmenybė.
Bene garsiausias faktas yra tas, kad T. von der Roppas buvo Bertelio Thorvaldseno (1770–1844) mecenatas, tiesiogiai iš garsiojo danų skulptoriaus dirbtuvės įsigijęs marmuro bareljefą „Achilas ir Briseidė“ ir „Veneros su obuoliu“ (Venus victrix) skulptūrą (abu kūriniai yra išlikę), taip pat devynias antikinių marmuro biustų kopijas. Pastarųjų metų tyrinėtojai pripažįsta, kad jaunojo baronaičio užsakymas buvo labai reikšmingas danų skulptoriaus karjerai, nes buvo pateiktas tuo metu, kai šiam reikėjo apsispręsti, ar grįžti namo, pasibaigus karališkosios Danijos akademijos stipendijai, ar likti Romoje ir imtis savarankiško darbo.
Baronų von der Roppų meno kūrinių kolekcijos didžioji ir svarbiausia dalis buvo saugoma Pakruojo dvare. Valstybiniam kultūros muziejui (dabar – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) ji buvo perduota 1940 m. rudenį. Švietimo ministerijos įgalioti dailininkas Vladas Sipaitis ir Šiaulių viešosios bibliotekos atstovas rašytojas Borisas Melngailis, dalyvaujant šeimos atstovams, surašė Pakruojo dvare sukauptus meno turtus ir perėmė juos Kultūros paminklų apsaugos įstaigos žinion. Kadangi registratoriai buvo iš Šiaulių, tai vertybės buvo gabenamos ne tik į Kauną, bet ir į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Didžiąją dalį meno vertybių galima atpažinti pagal KPAĮ registro sąrašus, tačiau abu muziejai ir vėliau yra sukaupę eksponatų, susijusių su Pakruojo dvaru. Tarp Pakruojo meno turtų yra įvairų laikotarpių eksponatų, kauptų įvairių kartų atstovų iki pat lemtingųjų 1940 metų.
Paroda 2020 m. buvo eksponuota Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Parodos kuratorius – menotyrininkas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis (1955–2020), Roppų kolekcijos tyrinėjimui paskyręs ne vieną dešimtmetį.  Chaimo Frenkelio viloje paroda veiks iki 2021 m. birželio 20 d.
Organizatorius – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, partneris – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Radijo ir televizijos muziejus

Paroda „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“
Nuo 2020 m. liepos 1 d. Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) pradėjo veikti paroda „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“.
Jau 30 metų žengiame atkurtos nepriklausomos Lietuvos keliu, tad galime atsigręžti į praeitį. 1939 m. Sovietų Sąjunga, bendradarbiaudama su nacistine Vokietija, įgyvendino savo valstybines užmačias ir pradėjo vykdyti okupacinę politiką. 1940 m. Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos įtakos zoną. Iš jos ištrūkti pavyko tik 1990 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę.
Sovietų Sąjunga naudojo įvairias priemones, siekdama paveikti okupuotų šalių gyventojus ir pajungti juos valstybės labui. Šiems tikslams pasiekti buvo sukurtas stiprus propagandos aparatas.
Parodoje „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“ atkuriamas vieno iš sovietų propagandos elementų, vadinamo Raudonuoju kampeliu, vaizdas. Šie kampeliai buvo įrengiami visose valstybės įstaigose: miesto gamyklose ar fabrikuose, kolūkiuose ir kt. Jie buvo privaloma ir neatskiriama politinio švietimo dalis. Čia buvo galima rasti sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika (plakatai, stendai ir kt.). Taip pat čia buvo galima klausytis radijo ar stebėti įvykius per televiziją. Pasitelkus sovietmečio akcentus – to laikotarpio daiktus, techniką, fotografijas, spaudą, simbolius, siekiama atskleisti radijo ir televizijos svarbą propagandos kampanijoje.
Paroda Radijo ir televizijos muziejuje veikia nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.

Fotografijos muziejus

Arūno Kulikausko paroda „Paskutinė“
2021 m. balandžio 16 d., penktadienį, Fotografijos muziejuje Šiauliuose (Vilniaus g. 140) atidaryta Arūno Kulikausko paroda „Paskutinė“. Kiekvieną savaitę autorius parodą papildys naujais kūriniais. Pirmojo apsilankymo parodoje metu įsigytu bilietu, pažymėtu specialiu antspaudu, lankytojai galės pasinaudoti visu parodos eksponavimo laikotarpiu – sugrįžti į muziejų ir stebėti parodos kaitą.
Vengiant pretenzingo žodžio „retrospektyvinė“, „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. A. Kulikausko kūrybą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu (kitokio požiūrio į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdus) iki Niujorko laikotarpio (kapitalistinio pasaulio megapolio ir Jono Meko įkurto Antologijos filmų archyvo (angl. Anthology Film Archives), fotografijos objektų dirbant su „Polaroid“ fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijų ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėse fotografijose, lėtojo Saulės tako fotografavimo (pavyzdžiui, pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui).
„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų kūrybos laikotarpį, inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, bet nesistengia jo skrupulingai surūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką svarbaus ištraukia, nupučia dulkes: „čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš, nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats“.
Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys yra šios: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime, – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.
Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą. Pirma, ji yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą parodą autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis parodos vaizdas turėtų išryškėti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama. Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti kūrybą ir gyvenimą kaip vientisą audinį. Į parodą jis įtraukia tai, kas tuo laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia, buvo po akimis, todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių, ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš naudotų daiktų parduotuvės ar net buities rakandą.
A. Kulikauskas didelę parodą rengia pirmą kartą. Ar pavyko autoriui susidoroti su tokia laisvamaniška parodos koncepcija? Arūnas yra seno sukirpimo maištininkas ar bent jau nonkonformistas, tad jis tikrai dėl to galvos nesuka. Ne kurti tinkamai, „į mostį“ – kas madinga, šiuolaikiška, einama, bet prisiliesti prie Nežinomybės – tai Arūnui yra vienas iš esminių meno kriterijų. Tas pats ir su „Paskutine“.
Paroda Fotografijos muziejuje veiks iki 2021 m. gegužės 23 d.
 
Organizatoriai: Fotografijos muziejus, VšĮ Trys kaimai.
Rėmėjas Lietuvos kultūros taryba.
Fotografijos būrelio „Studija“ baigiamųjų darbų paroda
2020 m. liepos 9 d. Fotografijos muziejus jau ketvirtus metus iš eilės pristatė čia veikiančio fotografijos būrelio „Studija“ baigiamųjų darbų parodą. Šiemet ji pateikiama virtualiu formatu.
Dėl pasaulyje išplitusios pandemijos ir karantino Fotografijos būrelio užsiėmimai, kaip ir įprastos pamokos mokykloje, antrojoje mokslo metų pusėje persikėlė į virtualią erdvę. Įprastai mokslo metus vaikai užbaigdavo būrelio baigiamųjų darbų ekspozicija Fotografijos muziejuje, o šiemet ji pristatoma virtualioje parodų salėje.
Būrelio vadovas fotografas Edvardas Tamošiūnas kartu su vaikais sukūrė virtualų parodų centrą, kuriame kiekvienam būrelio parodos dalyviui skirta asmeninė galerija. Vaikai turėjo galimybę ne tik pateikti savo fotografijas, bet ir patys susikūrė erdvės interjerą bei stilių. Iššūkiu tapusi nuotolinio mokymosi situacija virto nauja kūrybine patirtimi. Dar niekada paroda nebuvo taip lengvai pasiekiama – ją galima apžiūrėti, kad ir kur bebūtumėte, naudojantis nuoroda – https://i.fotomuziejus.lt/PVJ. Parodą galima apžiūrėti ir Fotografijos muziejuje su virtualiosios realybės akiniais.
Fotografijos muziejus linki parodos dalyviams turiningų atostogų, o rudenį vėl kvies vaikus į Fotografijos būrelio užsiėmimus, kuriuose jie mokysis fotografijos pagrindų, įgus valdyti šiuolaikinę profesionalią fotografijos techniką, dirbs su studijine įranga, naudosis nuotraukų redagavimo programomis, išbandys senuosius fotografinius procesus.


Parodos autoriai:
Džiugas Dulka, 12 m., Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokykla.
Gabija Domarkaitė, 16 m., Didždvario gimnazija. 
Arminas Masiliūnas, 14 m., Juventos progimnazija.
Justina Širiakovaitė, 18 m., Didždvario gimnazija.
Martynas Varnagiris, 15 m., Juliaus Janonio gimnazija.
Dovydas Žilinskas, 16 m., Juliaus Janonio gimnazija.