Lankytojams

Atgal

Šiuo metu veikiančios parodos




Chaimo Frenkelio vila-muziejus (Vilniaus g. 74, Šiauliai)

„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“

 
Australijos lietuvių menininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) dukrų Carolynos Leigh ir Helenos Miksevicius suformuota ir Lietuvai padovanota kolekcija (tapybos ir grafikos darbai bei dalis jo asmeninio archyvo) šiais metais buvo eksponuojama Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, o nuo gegužės 14 d. atkeliauja į Šiaulius. Paroda, pritaikius ją Chaimo Frenkelio vilos-muziejaus parodinei erdvei, eksponuojama mažesne apimtimi.

Dailininko paroda Šiauliuose eksponuojama neatsitiktinai – J. Mikševičius gimė 1923 m. kovo 8 d. Šiauliuose, inžinieriaus Medardo ir gydytojos Elenos šeimoje. 1940 m. baigė berniukų „Aušros“ gimnaziją Kaune. 1941 m. šeimai pasitraukus iš Lietuvos, mokėsi Berlyne, nuo 1946 m. studijavo architektūrą Darmštato technikos universitete. Lankė prof. Pauliaus Thesingo studiją Darmštato kūrybinėse meno dirbtuvėse. Studijų metai Vokietijoje subrandino J. Mikševičių kaip menininką, suformavo estetinių vertybių sistemą, išlavino meninį skonį.

1948 m. dailininkas emigravo į Australiją. Pradžioje gyveno ir dirbo migrantų stovykloje Baterste (Naujasis Pietų Velsas). 1949 m. persikėlė į Kanberą. Tais pačiais metais jis pirmasis iš lietuvių tapo Kanberos dailininkų draugijos nariu, aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje. 1953 m. dailininkas persikėlė į Sidnėjų, kur reiškėsi Šiuolaikinio meno draugijos  veikloje, rengė dailės parodas. Buvo vienas iš pabaltijiečių menininkų grupuotės „Šešios kryptys“ (Six Directions) steigėjų (1956). Rengė bendras parodas su lietuvių menininkais Algirdu Šimkūnu, Henriku Šalkausku ir kitais. Nuo 1961 m. dirbo dailės pedagogu. Dar studijų metais ir vėliau, rengdamasis pedagoginei veiklai, J. Mikševičius domėjosi religiniais ir filosofiniais hinduizmo tekstais, Indijos menu. Ne sykį keliavo po Indiją (1978, 1982, 1987 m.), praktikavo budizmą. Apie 1978 m. J. Mikševičius pasitraukė iš viešojo meninio gyvenimo, tačiau kūrybos neapleido, tapė iki paskutinių gyvenimo dienų. Dailininkas mirė savo namuose Bensvilyje 2014 m. liepos 23 d. Jo pelenai išbarstyti namų apylinkėse.

J. Mikševičiaus kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.

Dailininko kūrinių savo rinkiniuose turi Australijos nacionalinė galerija Kanberoje, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Batersto regioninė galerija, Manlio meno galerija ir muziejus, dailininko šeima, privatūs kolekcininkai.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje eksponuojama iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.

 
Parodos kuratorės ir koordinatorės: Ilona Mažeikienė, Regina Urbonienė, Carolyn Leigh, parodos dizainerė Rūta Mozūraitė, parodos architektė Austė Kuliešiūtė-Šemetė. Parodos koordinatorė Šiauliuose – Jūratė Kaučikaitė.

 
Organizatorius – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, partneris – Šiaulių „Aušros“ muziejus.


Venclauskių namai-muziejus (Vytauto g. 89, Šiauliai)

„Kovojančios Lietuvos prezidentas. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas (1909-03-15–1954-11-26)“

2024 m. lapkričio 26 d. sukako 70 metų, kai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininkui, partizanų generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui Maskvos Butyrkų kalėjime buvo įvykdyta mirties bausmė. LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, pagerbdamas ryškiausio Lietuvos partizaninio karo vado atminimą, parengė parodą, skirtą šio neeilinio žmogaus gyvenimui ir kovai. Parodą parengė muziejaus darbuotojos: Gerda Kazickienė, Vega Ribikauskienė, Aistė Tarabildienė.

 

Jonas Žemaitis neabejotinai yra ryškiausia Lietuvos ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo figūra, įkūnijanti lietuvių tautos drąsą, pasiaukojimą ir ryžtą kovoje dėl valstybės Nepriklausomybės. 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimas, pripažinęs J. Žemaičio nuopelnus Lietuvos valstybingumui, paskelbė jį kovojusios su sovietų okupacija Lietuvos valstybės vadovu, 1949–1954 m. faktiškai vykdžiusiu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Paroda skirta šio neeilinio žmogaus gyvenimo ir kovos istorijai atminti. Joje pasakojama Žemaičių šeimos istorija, pristatomi J. Žemaičio mokslai Karo mokykloje Kaune, tarnyba nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, veikla sovietų ir nacių okupacijų metais, pokario kova antisovietiniame pogrindyje, nelaisvės metai sovietų rėžimo gniaužtuose. Aptariamas ir partizanų generolo atminimo įamžinimas.


Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo, Lietuvos centrinio valstybės,  Lietuvos valstybės istorijos ir Kauno regioninio valstybės  archyvų; Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų, Raseinių krašto istorijos, Kėdainių krašto, Vytauto Didžiojo karo ir Šiaulių „Aušros“ muziejų bei privačių asmenų archyvų.

Paroda Venclauskių namuose-muziejuje veikia nuo 2025-06-06 – 2025-08-03

Parodos organizatorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Šiaulių istorijos muziejus (Aušros al. 47, Šiauliai)

„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“

 

1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.

Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.

 Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.

 

Paroda eksponuojama iki 2025 m. gruodžio 31 d. Šiaulių istorijos muziejuje


Fotografijos muziejus (Vilniaus g., 140, Šiauliai)

„Argentinos lietuviai: išvykimai ir sugrįžimai“

2025 m. liepos 9 d. – rugsėjo 7 d. Fotografijos muziejuje veiks paroda „Argentinos lietuviai: išvykimai ir sugrįžimai“. Tai bendras fotografo Mykolo Juodelės ir Argentinos lietuvės Sandros Rivero kūrybinis projektas, nagrinėjantis lietuvių diasporos Argentinoje istoriją bei dabartį.

Tarpukariu, bėgdami nuo skurdo ir politinio nestabilumo, daugiau nei 30 000 lietuvių emigravo į Argentiną. Tarp jų buvo ir Sandros Rivero proseneliai Povilas Lipnickas ir Adelė Baršauskaitė, kurie 1925 metais iš Daujėnų valsčiaus išvyko į Buenos Aires. Apie savo lietuviškas šaknis Sandra sužinojo paauglystėje, o ilgai trukusios giminės istorijos paieškos galiausiai ją atvedė į tą pačią Daujėnų bažnyčią, kurioje beveik prieš šimtmetį susituokė jos proseneliai.

Paroda „Argentinos lietuviai: išvykimai ir sugrįžimai“ – tai dokumentinis fotopasakojimas, sudarytas iš trijų dalių.

Pirmojoje dalyje pasakojama apie Kupiškėnų Szlapelių (Šlapelių) šeimą, XIX a. pabaigoje Patagonijoje įkūrusią Sarmiento miestelį. Šią dalį papildo niekur anksčiau nepublikuoti pirmojo Sarmiento fotografo José Szlapelio (Juozo Šlapelio) kadrai bei dienoraščių ištraukos. Antroje dalyje atskleidžiamos Argentinos lietuvių bendruomenių istorijos Buenos Airėse, Rosarijuje, Berise ir Eskelyje, o taip pat – jaunosios Argentinos lietuvių kartos sugrįžimai į Lietuvą. Trečioji dalis – tai foto esė apie Sandros Rivero kelionę į protėvių kaimus Pasvalio rajone, ieškant savo prosenelių gyvenimo pėdsakų.

Per dešimt mėnesių trukusias keliones po Argentiną ir Lietuvą kūrėjai rinko archyvinę medžiagą, atliko interviu su keliomis dešimtimis Argentinos lietuvių, lankėsi Argentinos lietuvių bendruomenėse nuo Buenos Airių iki Eskelio ir nuo Rozarijo iki Sarmiento. Fotografijų ciklą papildo archyvinės nuotraukos, emigrantų dienoraščių ir laiškų fragmentai, o tekstiniai intarpai perteikia tiek istorinius kontekstus, tiek asmeninius pasakojimus.

Parodos organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus
Kuratorius – Valentyn Odnoviun
Komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius

Projektą finansuoja:
Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos LATGA


Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais.

Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.

Sutinku
Parinktys