Šiuo metu veikiančios parodos

1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.

Nuo 2026 m. gegužės 15 d. 18.30 val. Fotografijos muziejuje eksponuojama paroda „Permainų karta. Šiaulių fotografijos virsmai XX a. 9-ajame dešimtmetyje“, veiksianti iki 2026 m. liepos 26 d. Parodos kuratorė – Vilija Ulinskytė-Balzienė. Paroda yra Šiaulių fotografijos savaitės‘2026 parodų ir renginių ciklo dalis.

1980-ieji laikomi naujos kūrybinės bangos Lietuvos fotografijoje pradžia. Tais metais Vilniuje, Lietuvos TSR fotografijos meno draugijos (toliau – FMD) parodų salone, surengtoje III Lietuvos jaunųjų fotografų parodoje (eksponuota ir Šiauliuose 1981 m.) išryškėjo naujos estetinės nuostatos, tolusios nuo tuo metu dominavusio dokumentalizmo, humanistinės fotografijos tradicijų ir išryškinusios savitą naujosios fotografų kartos pasaulėvaizdį, kurį jie drąsiai reiškė nauja fotografine kalba, pasižymėjusia konceptualumu, technologiškumu, polinkiu į antiestetiką, savirefleksiją, kasdienybės monotonijos poetiką, fragmentavimą, ironišką santykį su aplinka.

Šias tendencijas atitiko ir parodoje dalyvavusių jaunosios kartos šiauliečių fotografų – Arūno Vileikio (g. 1954 m.) ir Algimanto Vaivados (g. 1953 m.) kūryba. A. Vileikis jau turėjo parodinės patirties, nuo 1979 m. buvo kandidatas į FMD narius (nuo 1982 m. – narys), o A. Vaivadai tai buvo debiutinė paroda. Šiedu kūrėjai reprezentavo Šiauliuose besiformavusią negausią, bet savitą ir progresyvią kūrybinę bendruomenę, nusigręžusią nuo tradicinės fotografijos raiškos ir ieškojusią individualaus kūrybinio kelio. Dauguma jų buvo gimę 6-ajame dešimtmetyje ir dar tik pradėjo savo profesinę bei kūrybinę veiklą.

Tuomet dar neviešai, tačiau nuosekliai avangardinės fotografijos srityje eksperimentavo vienas iš ryškiausių dešimtmečio Šiaulių fotomenininkų Klemas Jankūnas (g. 1953 m.) – principingas nonkonformistas, drąsus, aštrus, technologiškai įgudęs kūrėjas, iš kurio patirties pasisemti į Šiaulius atvykdavo ir žinomiausi to meto Lietuvos fotografijos novatoriai. Pažintis su K. Jankūnu, užsimezgusi tarnaujant sovietinėje armijoje, lėmė tauragiškio A. Vaivados sprendimą įsikurti ir savo gyvenimą susieti su Šiauliais. Čia bendraminčių autorių kūrybinė ir idėjinė bendrystė tęsėsi daugiau nei dešimtmetį. Nors į formalų kūrybinį duetą ji neišaugo, tačiau paliko teminių, estetinių ir technologinių sąsajų autorių kūryboje.

Kurdami gan uždarai, daug diskutuodami ir reflektuodami, tačiau taupiai savo kūrinius viešai rodę autoriai sukūrė vientisas, išgryninto braižo avangardinių kūrinių serijas, kurių išsamesnius pristatymus personalinėse parodose surengė gana vėlai, 9 deš. pabaigoje ir 10 deš. pradžioje.

Iki 9 dešimtmečio vidurio į jaunųjų Šiaulių fotografijos entuziastų gretas įsiliejo Kęstutis Bingelis (g. 1954 m.), Vidmantas Patamsis (g. 1959 m.), Albinas Mataitis (g. 1961 m.), Jonas Kaučikas (g. 1954 m.) ir kiti kūrėjai. Daugelis jų telkėsi apie A. Vileikį, kuris nuo 1984 m. jau ėjo FMD Šiaulių skyriaus atsakingojo sekretoriaus pareigas ir aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje Lietuvoje ir užsienyje. Turiningas miesto fotografinis gyvenimas, kurio epicentrais buvo Fotografijos muziejus ir 1984 m. atidarytas draugijos Šiaulių skyriaus Fotografijos salonas, kūrybiniai susibūrimai, paskaitos, parodų aptarimai, išvykos į Nidos fotografų seminarus jaunajai kartai tapo svarbia kūrybine terpe, eksperimentų ir idėjų mainų erdve.

Nors laikėsi atokiau, tačiau individualizmu ir antitradicine kūrybine raiška jaunajai bendruomenei idėjiškai buvo artimas tuomet jau pripažintas savito braižo fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas (g. 1951 m.). Jis jau nuo 1976 m. buvo FMD narys, žinomas kūrėjas ne tik Lietuvoje, bet ir ne kartą atrinktas FMD atstovauti šalies fotografiją užsienyje. 8 ir 9 dešimtmečių sandūroje susiformavo autoriaus jautri filosofinė kūrybos kryptis, šiandien apibūdinama kaip „nuobodulio“ estetika, tapusi išskirtiniu Šiaulių fotografijos reiškiniu ir svarbia miesto kultūrinės tapatybės dalimi.

Kūrybiniams eksperimentams atrasdavo laiko ir organizaciniais fotografijos reikalais užsiėmęs tuometinis Fotografijos muziejaus vadovas Vaidotas Kisielis (g. 1953 m.), kol kas nedrąsiai savo kūrinius eksponavo Janina Siliūnaitė (g. 1948 m.), naujai akto žanrą interpretuoti bandė Juozas Bindokas (g. 1951 m.).

Po 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dauguma šios kartos šiauliečių fotografų, išskyrus fotožurnalistą A. Ostašenkovą , fotografę Janiną Siliūnaitę, palaipsniui pasitraukė iš aktyvios fotografinės kūrybos. Taip baigėsi trumpas, tačiau reikšmingas ir savitas Šiaulių fotografijos istorijos etapas. Per kelis nepriklausomybės dešimtmečius šio laikotarpio alternatyvioji kūryba buvo mažai rodyta ir menkai tyrinėta. Ji kiek plačiau Lietuvos fotografijos meno raidos kontekste 2015 m. apžvelgta Fotografijos muziejaus rinkinio parodoje „Kolekcija“ (kuratoriai Vilija Ulinskytė-Balzienė ir Rolandas Parafinavičius).

Prie šio laikotarpio vėl sugrįžta 2024 m., Fotografijos muziejui inicijavus renginių ciklą „Naujos pažintys su senais pažįstamais“ (koordinatorius Viktoras Gundajevas), vykstantį iki šiol. Rengiant pristatymus, tiriamos autorių biografijos, dirbama su archyvais, jie skaitmeninami, kūriniais papildoma Fotografijos muziejaus kolekcija. Į ją nuguls ir dalis parodoje „Permainų karta. Šiaulių fotografijos virsmai XX a. 9-ajame dešimtmetyje“ pristatomų darbų, iki šiol kelis dešimtmečius saugotų autorių archyvuose.

Parodoje eksponuojami išskirtinai originalūs, kūrinių sukūrimo laikotarpio autoriniai fotografijų atspaudai, dauguma jų apipavidalinti pačių autorių gamintais autentiškais pasportais. Daugelis atspaudų vienetiniai, sukurti naudojant tonavimo, viražavimo, montažo ir kitas fotografines technikas.

Eksponuojami kūriniai iš Fotografijos muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos rinkinių, Arūno Uoginto, Klemo Jankūno, Algimanto Vaivados, Kęstučio Bingelio, Vidmanto Patamsio, Arūno Vileikio, Albino Mataičio archyvų.

Parodos kuratorė – Vilija Ulinskytė-Balzienė
Komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius
Organizatorius – Fotografijos muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys

2026 m. gegužės 14 d. 17 val. Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai) atidaroma Egidijaus Kovieros personalinė paroda „Paklydę žmonės”. Paroda veiks iki 2026 m. birželio 7 d. Galeriją galima aplankyti II–V 15.00–18.00 val. bei VI 13.00–16.00 val.  Paroda yra Šiaulių fotografijos savaitės‘2026 parodų ir renginių ciklo dalis.

„Paklydę žmonės” – tai daugiau nei du dešimtmečius trunkantis dokumentinės fotografijos projektas, kuriame fiksuojami asmenys, patiriantys benamystę ar gyvenantys socialinės atskirties paribyje. Šiauliuose prasidėjęs projektas ilgainiui išaugo už vieno miesto ribų, išsiplėtė atsispindėdamas situacijas iš skirtingų Lietuvos ir kitų šalių regionų bei atskleisdamas, kad tai nėra vietinis, bet pasikartojantis skirtinguose kontekstuose socialinis reiškinys.

Paroda pristatoma kaip devynių individualių istorijų seka. Kiekviena jų kuriama per nedidelę fotografijų grupę, daugiausia portretų, kuriuose žmogus žiūri tiesiai į kamerą arba yra užfiksuotas savo kasdienėje aplinkoje, lydimoje gyvenimo fragmentų – atvirų ir neišbaigtų. Tai nėra dokumentacija tiesiogine prasme. Tai artumo rezultatas. Greta šių asmeninių trajektorijų pateikiama platesnė fotografijų ekspozicija, fiksuojanti erdves, rutinas ir aplinkybes, formuojančias šių žmonių kasdienybę.

Projekto išskirtinumas yra jo metodas. Autorius veikia ne kaip atsiribojęs stebėtojas. Jis palaiko ilgalaikį ir artimą ryšį su fotografuojamais žmonėmis: nuolat grįžta juos aplankyti, pasikalbėti. Šis santykis tampa esmine projekto sąlyga. Vaizdai atsiranda iš pasitikėjimo, o ne iš intervencijos.

Benamystė visuomenėje dažnai suvokiama stereotipiškai, kaip asmeninės nesėkmės neišvengiama aplinkybė. Šis projektas tokį suvokimą kvestionuoja. Ne retorika, ne statistika, o veidais ir momentais, kurie kviečia sustoti ir iš naujo apsvarstyti, ką iš tikrųjų matome, žiūrėdami į kitą žmogų.

Projektas nekelia tezių ir nesiūlo sprendimų. Vietoje to yra klausimai, kurie lieka atviri:

Kada gyvenimas pradeda slysti? Kur baigiasi pasirinkimas ir prasideda aplinkybės? Ar įmanoma iš tikrųjų „grįžti” ir ką tai reiškia? Ką reiškia prarasti viską, arba niekada to neturėti? Ar mes matome, ar tik žiūrime? Kas lieka, kai nelieka nieko?

Projektas tęsiamas ir šiandien. Taip pat, kaip ir šių žmonių nematomos istorijos.

Apie autorių