Lankytojams

Atgal

Šiuo metu veikiančios parodos




Chaimo Frenkelio vila-muziejus (Vilniaus g. 74, Šiauliai)

Paroda „Renesansinė Šiaulių katedra dailėje“

Šiaulių „Aušros“ muziejaus dailės rinkiniuose saugoma kūrinių kolekcija, vaizduojanti Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą – ryškiausią renesansinio manierizmo architektūros kūrinį Lietuvoje. Jos baltas, grakštus, 70 m. aukščio bokštas iš tolo matosi artėjant prie Šiaulių iš bet kurios pusės. Katedra didingai iškyla virš miesto ir kviečia aplankyti Šiaulius.

Paroda „Nikolajus Novikovas: dekonstrukcija“
Iki rugpjūčio 11 d. Chaimo FrenkeliO viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikia paroda „Nikolajus Novikovas: dekonstrukcija“.

Nikolajus Novikovas (1935–1996) amžininkų apibūdinamas kaip pogrindžio dailininkas, opozicionierius, vienišas maištingasis genijus. Jis nepriklausė jokiai menininkų grupei, nors pristatydavo savo kūrinius neoficialiose parodose, bendraudavo su dailininkais, dalyvaudavo susiėjimuose jų dirbtuvėse. Jo laisvės ir nepriklausomybės siekis pamažu suformavo žmogų be nuolatinės gyvenamosios vietos – benamį, atsiskyrėlį, kuris nenorėjo taikytis prie visuomenės normų. Toks ir jo menas – nepaklūstantis taisyklėms, savito išraiškos būdo – tušo nutekėjimai ir smulkiais kryžiukais dengtas fonas, daug dėmesio nuogam kūnui, ypač moteriškam. Dailininkui patiko neišbaigtumas, netikslumas, netvarka. Ne kartą už valkatavimą, kuris sovietmečiu buvo nelegalus, už jį buvo baudžiama, dailininkas sėdėjo kalėjime, todėl darbuose matyti to meto kalinių meno pėdsakų: tatuiruočių simbolių, štrichavimo kryžiukais ir kitų detalių. Kūryba pasižymi brutaliajam (pranc. art brut) menui būdingais bruožais: vitališkumu, spontaniškumu, nevientisumu, deformacija, erotiškumu. Šiam dailininkui tinka ir tokį meną kuriančiųjų apibūdinimas: kalėjo, buvo patalpintas į psichiatrijos ligoninę.

Novikovas gimė 1935 m. Maskvoje. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1940 m., pateko į vaikų namus, užaugo karo pasaulyje. 1951 m. vaikų namus paliko ir mokėsi laivų mašinisto profesijos. Nuo 1956 m. prasidėjo klajonės po SSRS miestus, pragyvenimui užsidirbant laikinuose darbuose. Besiblaškydamas po Sovietų Sąjungą, susidomėjo piešimu, pajuto meno trauką ir nusprendė studijuoti Odesoje. Įstojo į Grekovo meno mokyklą, iš kurios buvo pašalintas už nepažangumą. Net dešimtį metų jis buvo tai sugrąžinamas į studijas, tai vėl iš jų pašalinamas. Dėl pasirinkto gyvenimo būdo ne kartą buvo teistas ir kalintas. Ribinį gyvenimo būdą Novikovas suvokė, kaip asketizmo formą, ideologinį egzistavimą už sistemos ribų, kur kūrybingumas galėjo dominuoti.  Net į psichiatrijos ligoninę draugų pastangomis buvo patalpintas tam, kad ten ramiai galėtų kurti. Tapo tikra Odesos legenda – dailininku-benamiu, visų žinomu ir atpažįstamu. Mirė 1996 m. nuo įprastos benamių ligos – tuberkuliozės.

Novikovo kūryba verčia suabejoti pamatiniais žmogaus gyvenimo dalykais: grožiu, gėriu, prigimties taurumu. Jo kūriniai ypač suglumins tuos, kurie tiki, jog meno misija – nešti grožį ir gėrį. Nors šio autoriaus kompozicijos nestulbina išraiškos priemonių gausa, spalvomis, sudėtingais siužetais, dydžiu, visgi tai nesutrukdo sukelti šiokią tokią minčių audrą žiūrovo galvoje, priversti įsižiūrėti ir pamatyti. Grožis kelia susižavėjimą, o tai, kas negražu – smalsumą, dažnai pasąmonėje sutapatinant su blogiu. Tad pasmalsaukime. Menininkas apnuogina savo sielą netgi tada, kai nubrėžia vieną liniją arba kai lape padeda tik tašką. Žiūrovui atsiranda klausimų: kas išgelbės pasaulį? Grožis ar bjaurasties pripažinimas? Lengviau neigti ar pripažinti? Akivaizdus ir paties autoriaus neapsisprendimas: šventieji su aureolėmis ar begėdiškai išdrikę nuogi kūnai? Monochromija autoriaus darbuose nuteikia, jog kompromisų nebus. Šis pasirinkimas leidžia kalbėti iš esmės. Dailininkas apsinuogina prieš žiūrovą, kaip ir nuogi personažai jo piešiniuose. Nieko užslėpto. Novikovas atvirai, tiesmukai, ciniškai dekonstruoja ir defragmentuoja ŽMOGŲ, taip jį nuvainikuodamas. Autorius žmogų, kaip vabalą, drąsiai „prismeigia“ prie popieriaus lapo ir tyrinėja jį su biologo atidumu. Regis, jis siekia visiškai ir iki galo išnarstyti, išgliaudyti ir žmogaus kūną, ir sielą. Menininko kūryboje ryškus antagonizmas: juoda–balta, vyras–moteris, šventumas–nuodėmė, gėris–blogis. Visas dėmesys tik personažui, beveik kiekviena kompozicija kelia amžiną klausimą: pasaulis gražus ar bjaurus? Žmogus – geras ar blogas? Galbūt todėl menininkas vaizduoja tokius tolimus nuo tobulybės žmones, nes jiems simpatizuoja. O gal atvirkščiai – nori aikštėn iškelti ir išlieti pasibjaurėjimą žmogiška paderme? Yra žmonių, kurie žūtbūt nori pasaulį matyti gražų, mielą, rausvą ir pūkuotą, bet yra ir tokių, kurie mato tik tamsą, purvą ir blogį. Vis dėlto pasaulis yra joks. Greičiausiai jis tiesiog bespalvis, bekvapis, bedaiktis. Žmonės prikuria objektų ir apvynioja juos idėjomis. Indą pripildome mes patys. Ši paroda suteiks progą pamąstyti, ko tą indą pripildote Jūs...

Novikovo kūrybą Lietuvoje pristato Odesos meno galerija „Galerie Les Noms“  (savininkas – Yuriy Gutsu), kurios specializacija  – šiuolaikinis Ukrainos menas. Dailininko kūrybos paroda „Laisvės potėpis“ buvo eksponuota Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Tarpininkaujant kolegoms, Novikovo kūriniai atkeliavo ir į Šiaulius.

 
Parodos organizatorius Šiaulių „Aušros“ muziejus

Fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140, Šiauliai)

Remigijaus Treigio fotografijų paroda „Tribūna“
Remigijaus Treigio fotografijų paroda „Tribūna“. Paroda veiks iki 2024 m. rugpjūčio 25 d.

Tribūna – pakyla, iš kurios įprastai viešai reiškiama nuomonė, transliuojama vienokia ar kitokia žinia susirinkusiai auditorijai. Priklausomai nuo to, kas yra viešosios kalbos autorius ir/ar kalbėtojas, jos turinys, stilius, retorika gali gerokai skirtis. Bet tikslas veikiausiai liks tas pats – informaciją perteikti įtaigiai, kad klausytojas patikėtų. Ir nebūtinai ta informacija oratoriui svarbi, kalbos iš tribūnų sakomos ir dėl kitų priežasčių. Bet tai ne Remigijaus Treigio atveju. Šiam menininkui tribūna pirmiausia reikalinga tam, kad ištransliuotų, kas labiausiai rūpi. Nepriklausomai nuo to, kiek tai paveiku ar naudinga kitiems. Todėl aukštesnę poziciją jis renkasi ne spekuliavimui ar manipuliavimui, o siekdamas būti išgirstas. Autorius žino, kad jo fotografinei kalbai suvokti nereikalingos ypatingos sąlygos. Lig šiol ji puikiausiai išryškėdavo bet kokiame kontekste, prasibraudama net ir pro tirščiausią triukšmą. Tačiau šįkart R. Treigys prašo išskirtinio dėmesio ir tylos, nes bus pristatomas jo kūrybos branduolys, ir viskas čia vienodai svarbu – tiek tai, kas sukurta prieš trisdešimt metų, tiek ir tai, kas prieš pusmetį.


Viena pirmųjų R. Treigio fotografijų „Tribūna“ (1989) pasirinkta kaip simbolinis parodos centras –kaip vieta reikšmingam pranešimui, dabartinė autoriaus pozicija, momentas, nuo kurio prasidėjo jo kūrybinė veikla, ir taškas, į kurį sugrįžtama, kad ją apžvelgtų. Naudodamas gana kompaktišką raiškų ir temų rinkinį jau keli dešimtmečiai R. Treigys kuria daugiasluoksnes ir daugiaprasmes fotografijas. Jis – vienas ryškiausių nuobodulio estetikai priskiriamų autorių, turintis unikalų, atpažįstamą ir vis dar koreguojamą braižą. Buvo įprasta, kad R. Treigio fotografija išlaikydavo ryšį su tikrove, nors šis ryšys neatpažįstamai pasikeisdavo, kai vėliau fotolaboratorijoje menininkas siekdavo sukurti savą realybę. Pastaraisiais metais R. Treigys fotografiją plėtoja iki (ne)fotografijos – kūrinių, turinčių tiek tapybos, tiek ir fotografijos bruožų, tačiau net ir pradiniame etape neturinčių jokio sąlyčio su tikrove. Tokie kūriniai maitinami vien autoriaus vaizdiniais, momentinėmis ar užsilaikiusiomis emocijomis, prisiminimais, etc.

Nepaisant to kiek keičiasi autorius ir jo kūryba, jis lieka toks pat (at)pažįstamas. Todėl juo tikėti lengva. Nekalbėdamas apie vietą, jis kiekvienam atveria savas ir svetimas erdves. (Nu)tylėdamas apie laiką, jis sujungia praeitį, dabartį ir ateitį į sąvotišką absoliutą. Viskas čia vienodai stabilu, kiek ir reliatyvu. Ir tai – ne mistika, veikiau tikrovės reziumavimas. R. Treigys rodo į paprastus dalykus. Ir nors jo fotografinių pranešimų kalba atrodo aiški, žodžiai skamba kaskart kitaip. Turbūt tai ir galėtų paaiškinti jo kūrybos nerealumą.

Kuratorė Danguolė Ruškienė


Remigijus Treigys (g. 1961 m.) – fotografijos menininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Kūrėjų sąjungos, Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto docentas. 1991 m. skirta LR kultūros ministerijos premija jauniesiems menininkams. 2005 m. – CEC Arts Link (Niujorkas, JAV) stipendija, LR kultūros ministerijos stipendijos. 2018 m. suteiktas Klaipėdos miesto kultūros magistro vardas. 2020 m. išrinktas „ArtVilnius’ 20“ geriausiu menininku. 2021 m. Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Parodose dalyvauja nuo 1986 m., surengė 60 personalinių parodų, dalyvavo per 80 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Rezidavo kūrybinėse studijose Suomijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Pelnė daugybę reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų.

Kūriniai saugomi Nacionalinėje dailės galerijoje, MO muziejuje, Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Fotografijos muziejuje Šiauliuose, Odensės fotografijos meno muziejuje (Danija), Europos Parlamento meno galerijoje (Briuselis), PROARTIBUS centre (Suomija), privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Gyvena ir dirba Klaipėdoje.


Kuratorė – Danguolė Ruškienė

Organizatorius
Asociacija „Kūrėjų sąjunga“ (Klaipėda)

Partneriai
Fotografijos muziejus
Šiaulių „Aušros“ muziejus

Rėmėjas
Lietuvos kultūros taryba
Fotografijos ir kino būrelio baigiamųjų darbų paroda „Fotografijos muziejaus studija“

Fotografijos ir kino būrelio baigiamųjų darbų paroda „Fotografijos muziejaus studija“ atspindi devynis mėnesius užsiėmimų metu vykusius fotografinius ir kino eksperimentus, kūrybiškumo ir saviraiškos paieškas. Paroda veiks iki 2024 m. rugpjūčio 25 d.

Fotografijos būrelis Fotografijos muziejuje vykdo savo misiją jau nuo 2016 m. Visus mokslo metus besitęsiančiuose užsiėmimuose dalyviai (12–18 m. amžiaus jaunuoliai) išmoksta valdyti šiuolaikinę profesionalią fotografijos techniką, dirbti su studijine įranga, praktiškai išbandyti įvairius fotografinius procesus, susipažįsta su fotografijos ir jos technologijos raidos istorija.

Nuo 2023 m. neformalaus ugdymo programa praplėtė užsiėmimų spektrą, pasipildydama kino pažinimo programa: būrelio dalyviai susipažino su kino kūrimo pagrindais, operatoriaus ir montažo režisieriaus darbu, vaizdo efektų kūrimu. Užsiėmimų metu buvo kuriamas televizijos reportažas, trumpametražis filmukas, reklaminis klipas, animacija.

Parodoje eksponuojami 2023–2024 m. Fotografijos ir kino būrelio dalyvių – Danieliaus Aukščionio, Patricijos Elizabetos Belyaevos, Gerdos Gintalaitės, Adomo Juškevičiaus, Tito Leišio, Gerdos Patkauskaitės, Ruslanos Petraitytės, Emilijos Štaraitės ir Orintos Zaicevaitės fotografiniai bei kino eksperimentai, individualumo ir saviraiškos paieškos žymi kelionės į profesionalumą pradžią.

Plačiau apie parodą: https://i.fotomuziejus.lt/nBgUR

Būrelio vadovai:
Fotografas Edvardas Tamošiūnas
Šiaulių kino meno klubo vadovas Viktoras Gundajevas

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys Fotografijos muziejus


Venclauskių namai-muziejus (Vytauto g. 89, Šiauliai)

Paroda „Tarpukario moters portretas“, skirta Stanislavos Venclauskienės 150-osioms gimimo metinėms
Nuo 2024 m. gegužės 18 d. Venclauskių namuose-muziejuje eksponuojama paroda „Tarpukario moters portretas“, skirta Stanislavos Venclauskienės 150-osioms gimimo metinėms. Paroda veiks iki 2024 m. spalio 20 d.

2024 m. minime Lietuvos šviesuolės Stanislavos Venclauskienės 150-ąsias gimimo metines. Ši moteris buvo išskirtinė savo laikotarpio asmenybė, palikusi ryškų ir šviesų pėdsaką gimtojo miesto ir šalies istorijoje. Gimė Stanislava 1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose bajorų Jakševičių šeimoje. Ji augo patriotiškoje aplinkoje. Abu tėvai dalyvavo 1863 m. sukilime. Stanislavos tėvas Jonas Jakševičius, tik laimingai susiklosčius aplinkybėms, išvengė mirties bausmės. Patriotiška veikla garsėjo ir Stanislavos mama Marija Rudavičiūtė. Tad mergaitė, nors augo cariniu laikmečiu, nuo pat mažens brandino meilę gimtajam kraštui ir jo žmonėms. Paaugusią vienintelę dukrą tėvai išleido mokytis į Rygą, mergaičių gimnaziją. Tuo metu Šiauliuose mergaičių gimnazijos dar nebuvo, o ji norėjo mokytis. Dar vienas drąsus šiaulietės bajoraitės žingsnis – baigus gimnaziją rinktis aktorystės meno mokslus. Stanislavą traukė teatrinė veikla, jai atidavė gražiausius savo gyvenimo metus. Būtent teatrinėje veikloje ji realizavo savo kūrybiškumą, išreiškė patriotinius jausmus, meilę Lietuvai. Per šią veiklą Stanislava įsitraukė į lietuvių tautinį atgimimą. 1899 m. rugpjūtį Palangoje ji kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite rengė ir režisavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, kuriame Stanislava atliko ir pagrindinį vaidmenį.

1902 m. Stanislava susituokė su jaunu teisininku Kazimieru Venclauskiu (1880–1940), o 1903 m. šeima sulaukė pirmagimės dukters Danutės (1903–1999). Stanislava ir toliau buvo aktyvi lietuviškų kultūrinių ir teatro veiklų organizatorė bei dalyvė. Šiauliuose, kur XX a. pradžioje virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, Stanislavai buvo kur reikštis – Didžiosios Šiaulių gegužinės, lietuviški vakarai, dainos, dramos ir muzikos draugija „Varpas“. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo daug nuveikta. Karo metus Stanislava su dviem savo dukromis – Danute ir Gražbyle (1912–2017) – bei būreliu globotinių praleido pasitraukusi į Rusiją, kur buvo saugiau. Kazimieras tuo metu buvo mobilizuotas. Po karo sugrįžusi į gimtuosius Šiaulius ir į taip išsvajotą jau nepriklausomą Lietuvą Stanislava, kaip ir daugelis to meto šviesuolių, kūrė naują, prasmingą ir gražų gyvenimą. Ne tik sau, bet ir kitiems. Savo namais, savo gerove ji dalinosi su kitais, augindama našlaičius ir vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Būdama aktyvi visuomenės narė, Stanislava neapleido ir kitų veiklų. Tarpukariu ji – ir kultūrinių veiklų dalyvė, ir visuomenininkė. Drąsiai įsitraukia ir į visai naują to meto moterims veiklą – politiką. Ji viena iš keleto moterų, tarpukariu išrinktų į Šiaulių miesto tarybą. Stanislava Venclauskienė savo gyvenimo pavyzdžiu padarė įtaką ne tik savo dukrų, bet ir globotinių pasirinkimams. Deja, vėl užklumpa karas. Nacių okupacijos metai praleisti Šiauliuose, gelbėjant žydus. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. Stanislava ryžtasi pasitraukti iš Lietuvos. Kartu su dukra Danute ir keliais globotiniais keletą metų sunkiomis sąlygomis ji praleidžia Vokietijos pabėgėlių stovyklose, kol emigruoja į JAV. Čia Stanislava praleido savo likusius gyvenimo metus iki mirties 1958 m. Ji palaidota Voterberio lietuvių kapinėse.

Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skiriama paroda atkuria jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodo Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidžia to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakoja apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.

Parodoje galėsite susipažinti ir su tarpukario moterų gyvenimo būdu, to meto madomis, laisvalaikiu. Vizualiniams parodos sprendimams pasirinktas tarpukario Lietuvoje populiarus ir moteris žavėjęs art deco stilius. Tad kviečiame pasinerti į tarpukario moters pasaulį. Ir nepamiršti, kad šioms drąsioms ir veiklioms moterims turi būti dėkingos ir šiandienos moterys, gyvenančios dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
 
 
Organizatorius Šiaulių „Aušros“ muziejus
Parodos dizainas UAB ZET-A-ZET

Šiaulių istorijos muziejus (Aušros al. 47, Šiauliai)

Paroda „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“

Tekstilininkės Agnietės Janušaitės-Vitkūnienės projektas „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“. Projektas vykdytas Kauno kultūros centro tekstilės studijoje „Gijų sodai“, jis buvo skirtas Lietuvos valstybingumo šimtmečiui paminėti. Prie projekto prisidėti buvo kviečiamas kiekvienas norintysis. Tris metus dalyviai buvo kviečiami išausti savo mintis ir jausmus Lietuvai, kūrė savo mažas tapiserijas, kurių net 950 tapo vieno didelio kūrinio dalimi. Kūrinį-mozaiką sudaro daug spalvotų kvadratėlių, bendrajame kontekste, visumoje kalbančių spalvotais ženklais ir simboliais. Bendrame didžiajame tekstilės kūrinyje visų dalyvių darbai buvo komponuojami pagal spalvas ir sudarė medžio kontūrą, kuris taip pat labai simbolinis. Prie projekto prisidėjo ir grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė, kai kuriuos mozaikos fragmentus pavertusi itin lietuviškais simboliais-interpretacijomis, turinčiomis savo prasmę ir reikšmę, išryškinusi simbolinius kryžiaus, rombo ir saulės motyvus.

Parodoje kartu su tapiserija eksponuojamos nuotraukos ir jų koliažai, iliustruojantys vykusias projekto kūrybines dirbtuves. 2020 m. paroda pirmą kartą eksponuota Kauno kultūros centre.

Šiaulių istorijos muziejuje paroda veiks iki 2024 m. spalio 10 d. Šią dieną planuojamas parodos pristatymo-uždarymo renginys, kurio metu bus surengta ir edukacija.


Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais.

Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.

Sutinku
Parinktys