Lankytojams

Seniausias apavas

Seniausios Lietuvoje rasto apavo liekanos datuojamos I tūkst. vid. Tai auliniai batai, susegami dirželiu su sagtele, iš Plinkaigalio kapinyno (Kėdainių r.). Atliekant archeologinius kasinėjimus, dažnai aptinkama avalynę puošusių sagtelių, spurgelių, įvijėlių. Geriausiai yra išlikusios VIII–XI a. žalvario spurgeliais puoštos naginės, rastos Diržių kapinyne (Pakruojo r.). Turtuoliai tuo laikotarpiu prie batų dirželiais tvirtindavo geležinius ir žalvarinius pentinus, skirtus žirgams raginti, o prastuomenė nešiojo paprastesnį apavą: nagines, kojenas ir vyžas.

Gedimino laikų Lietuvai užmezgus glaudesnius kontaktus su Europos valstybėmis, į mūsų kraštus atkeliavo europietiškos apavo mados. Nuo XIV a. miestų ir dvarų kultūriniuose sluoksniuose aptinkama įvairios odinės avalynės: basučių, pusbačių, pušnų. Tuomet batus jau siuvo profesionalai amatininkai, turėję savo dirbtuves ir specialius įrankius – kurpalius, ylas, peilius odai pjauti. Tą liudija Klaipėdoje, Kurpių gatvėje 4, tyrinėta XV a. pab. – XVI a. kurpiaus dirbtuvės vieta, Vilniuje, Valdovų rūmų teritorijoje, rastas XV a. pr. odininko įrankių lobis. O 1522 m. Vilniaus batsiuviai jau susivienijo į cechą. Taigi, XVI–XVII a. Lietuvos didikų ir miestiečių avalynės grožiu ir patogumu rūpinosi tikri profesionalai.