Parodos

Salduvės piliakalnis

Lietuva išsiskiria iš aplinkinių kraštų piliakalnių gausumu. Jų priskaičiuojama arti tūkstančio. Vienas iš jų yra ir rytiniame miesto pakraštyje stūksantis Šiaulių, arba Žuvininkų, piliakalnis, šiauliečių dažniau vadinamas Salduvės kalnu. Senesnėje literatūroje Salduvė dar vadinama Salda, o vienas iš pirmųjų Lietuvos piliakalnių tyrinėtojų Liudvikas Kšivickis rašė, kad tikrasis pamirštas piliakalnio vardas yra Kareivių kalnas. Šiaulių ekonomijos metraštininkas Mauricijus Griškevičius, 1850 m. aprašinėdamas Šiaulių apylinkes, irgi mini, kad „ant Žuvininkų kaimo žemės, prie Lepšių rakto prigulenčios, nuo Šiaulių miesto per 3 1/2 varstų yra kalnas, didokas, kurį žemaitiškai vadin Salduva, o lenkiškai Slodka“. Kazimieras Būga pavadinimą Salduvė priskiria žiemgalių kalbai pagal priesagą -uvė.
Salduvė, kaip ir daugelis kitų Lietuvos piliakalnių, apipintas legendomis. Vienoje iš jų pasakojama, jog kažkada pilies kunigaikštis su savo mylimąja mergaite ant šio kalno pradėjęs gyventi be vedybų. Už tai dievas Perkūnas sukėlęs didžiulę audrą ir trenkęs žaibais į kalną. Esą nuo taip tragiškai pasibaigusios saldžios meilės ir piliakalnio pavadinimas – Salduvė. Gali būti, kad vietovardis atsirado nuo asmenvardžio Saldus.
Kita legenda teigia, jog ten, kur dabar Salduvė, kažkada buvęs labai turtingas miestas, bet jo gyventojai užmiršę dorovę – kilęs baisus viesulas ir viską užnešęs, užpylęs žemėmis… Dar pasakojama, kad kalne degusi šventa ugnis, buvo aukojami gyvuliai ir žmonės, kad kalne gyvenę milžinai, kad čia buvusi šalies valdovo pilis, kad ant piliakalnio stovėjusi bažnyčia. Ūkininkai, ardami ir kasinėdami piliakalnio papėdę, rasdavę milžinų kaulų ir senovinių dirbinių.
Salduvės piliakalnyje, sprendžiant iš išorinių požymių, stovėjo viena iš galingesnių medinių pilių, kurios sudarė ištisą gynybinę liniją, saugojusią Lietuvą nuo Kalavijuočių ordino puldinėjimų iš šiaurės. Piliakalnis įrengtas aukštumoje, aukščiausioje iš šioje vietoje esančių kalvų. Piliakalnio aikštelė apskrita, 20 m skersmens, iš visų pusių apjuosta pylimo. Piliakalnio papėdėje iškastas 1–4 m gylio griovys, už jo supiltas dar vienas pylimas. Šiandien pylimai ir grioviai apnaikinti, tačiau dar prieškarinėse nuotraukose jie matosi aiškiau. Tokie galingi įtvirtinimai liudija, kad piliakalnis tikrai buvo naudojamas gynybai nuo priešų paskutiniame medinių pilių gyvavimo laikotarpyje – XI–XIV a. Be išsamesnių archeologinių tyrinėjimų negalime atsakyti į klausimą, nuo kada tiksliai reikia skaičiuoti Salduvės piliakalnio įtvirtinimų pradžią. Jis galėjo būti naudojamas visą I tūkst., gynybiniai įrengimai nuolat tobulinti, pritaikius naujausius to laikotarpio pasiekimus.