Parodų archyvas

2018 m. lapkričio 14 d. – 2019 m. vasario 3 d. Chaimo frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė  paroda „Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova", skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui. Romanas Suta (Romans Suta) ir Aleksandra Belcova (Aлександра Бельцовa, Aleksandra Beļcova) – žymiausi Latvijos klasikinio modernizmo atstovai. Jų vardo muziejuje Rygoje yra saugoma daugiau kaip 4000 jų kūrinių. Chaimo Frenkelio viloje eksponuojami brandžiausi menininkų kūriniai – peizažai, natiurmortai, portretai, scenografija, sukurti iki XX a. 4 deš., atspindintys modernistinės dailės kryptį Latvijoje bei Paryžiaus mokyklos įtaką (kubizmą, purizmą, art deco stilių). Šių menininkų kūryboje išskirtinę vietą užima tapyba ant porceliano (lėkštės, vazos) – tai lyg miniatiūriniai paveikslai, kurių kompozicijose susipina liaudies meno, folkloro elementai su modernizmo apraiškomis. Dekoruoti porceliano kūriniai buvo eksponuoti Tarptautinėje dekoratyvinio ir industrinio meno parodoje Paryžiuje (1925), parodose Lenkijoje, Estijoje, Lietuvoje.

Po Latvijos menininkų parodos Kaune, surengtos 1926 m., R. Sutos ir A. Belcovos kūryba Lietuvoje daugiau nebuvo pristatoma, todėl ši paroda – tai išskirtinė proga šių Latvijos klasikinio modernizmo atstovų kūrybą pristatyti originalioje aplinkoje – Chaimo Frenkelio viloje, parodyti iškilius kaimyninės šalies kūrėjus, palikusius žymę ne tik Latvijos dailės istorijoje, bet ir kultūriniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime: dalyvaudami parodose, skaitydami paskaitas meno mokyklose, jie siekė dviejų kaimyninių valstybių bendradarbiavimo, skleidė sukauptą patirtį, kūrybinį potencialą.






Chaimo Frenkelio viloje eksponuojami kūriniai iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus filialo Romano Sutos ir Aleksandros Belcovos muziejaus (Ryga, Latvija), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno miesto muziejaus (Kaunas, Lietuva) rinkinių.  

2019 m. vasario 15 d. – balandžio 7 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė dailininkės, tapytojos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės (JAV) paroda „Poeto mūza – Savoldo angelas“.

Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė, draugų ir artimųjų vadinta švelniu vardu Sandra, gimė 1922 metų balandžio 25 dieną Kuršėnuose. Persikėlusi į Kauną, mokėsi gimnazijoje ir domėjosi daile, o ypač mistiniu M. K. Čiurlionio pasauliu, vėliau – A. Samuolio ir A. Gudaičio kūryba. 1947 metais Sandra sėkmingai baigė meno mokyklą ir gavo V. K. Jonyno pasirašytą mokslo baigimo pažymėjimą.

Vokietijoje sutiko artimą sielą – poetą Alfonsą Čipkų (Alfonas Nyka-Niliūnas), ištekėjo. Persikėlę į Ameriką, apsigyveno Baltimorėje. Amerikoje dirbo keliose privačiose tapytojų studijose, bendravo su dailininku J. Westerman’u. Lankė Baltimorės meno mokyklą – Museum of Art School, tobulinosi pas tapytoją K. Martin’ą, bet didžiulę įtaką padarė vienas iš žymių dailininkų ekspresionistų – J. Pollock’as. A. Laucevičiūtė buvo vertinama amerikiečių dailininkų pasaulyje.

Dailininkas A. Valeška, kuravęs vieną iš A. Laucevičiūtės parodų, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau, negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos. Dailininkės mėgiama spalva yra geltona, kuri tapyboje ypač sunkiai yra rišama su kitom spalvom. Sandra ilgą laiką tylėjo. Atrodė, kad ji tapybą jau užmetusi. Bet šiandien štai regime visą jos individualią parodą, kurioje akys užkliūva už spalviniu ir kompoziciniu atžvilgiu gerai nusisekusių kūrinių.“

2019 m. kovo 16 d. – balandžio 21 d.  Fotografijos muziejaus studijoje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veikė pirmoji personalinė fotografo, 2018 m. Šiaulių miesto Jaunojo menininko stipendijos laureato Edvardo Tamošiūno paroda „buvo ir yra“.

Žinomas Lietuvos fotografas ir E. Tamošiūno mokytojas R. Parafinavičius teigia, kad „Jaunojo menininko stipendiją gavęs E. Tamošiūnas, galima sakyti, grąžino ją miestui – sukūrė fotografijų parodą apie Šiaulius: „buvo ir yra“. Fotografijose – reprezentacinės (ir ne tik) Šiaulių vietos, kurias senieji fotografijos meistrai užfiksavo tarpukaryje ir po Antrojo pasaulinio karo. Atkartojimo žanras, mėginimas į tas pačias erdves pažvelgti iš laiko perspektyvos nėra nauja idėja. Vis dėlto, iš atkartojimo srauto autorius išsiskiria pasirinkta fotografijos technika – miestą jis fotografavo senovine (1907 m. pagaminta) medine dumpline kamera (negatyvo dydis 13 x 18 cm). Taip E. Tamošiūnas tarsi sumaišė laiko kortų kaladę ir labai priartėjo prie senųjų meistrų metodikos: analoginės fotografijos darbo įrankių, priverstinio neskubėjimo, kūrybos ritmo. Akivaizdu, kad senų vaizdų paieškos reikalavo daug kantrybės ir pastangų. Autorius dažnai galėjo fotografuoti tik tuo metų laiku, kai žaliuojantys medžiai neužstoja išlikusios Šiaulių architektūros, erdvinės perspektyvos.“

E. Tamošiūnas gimė Utenoje, vaikystės dienas leido Druskininkuose ir Anykščių apylinkėse. Kaip žmogus ir menininkas subrendo Šiauliuose, kur šiuo metu dirba Fotografijos muziejuje, skaitmenina muziejines vertybes. E. Tamošiūną dažnai galima išvysti „apsiginklavusį“ fotoaparatu Šiaulių „Aušros“ muziejaus renginiuose, fiksuojant ir dokumentuojant muziejaus veiklą.

Sukauptas fotografines žinias E. Tamošiūnas perduoda ir ateinančioms kartoms – yra Fotografijos muziejaus studijos moksleivių būrelio vadovas. Kartu su kolegomis konsultuoja ir rengia Fotografijos muziejaus edukacines programas, kūrybinėse dirbtuvėse pristato senąsias fotografijos technikas.

Organizatorius Fotografijos muziejus (Šiaulių „Aušros“ muziejus)
Projektą finansuoja Šiaulių miesto savivaldybė.

2018 m. lapkričio 21 d. – 2019 m. sausio 1 d. Fotografijos muziejuje veikė paroda „Nerealizuoti projektai“. Parodoje buvo eksponuojami originalūs leidinių maketai ar rankų darbo vienetiniai albumai, kurių dėl įvairių priežasčių nepavyko išleisti. Tai ne eskizai ar juodraščiai, o jau išbaigti leidinių maketai, tačiau sukurti ne kompiuteriu, kaip šiandien esamę įpratę, bet rankomis –  suklijuoti iš originalių fotografijų, spausdintų ar kaligrafiškais šriftais ranka rašytų tekstų koliažų, kuriuose atsispindi ir visi taisymai ar pildymai. Nors anuomet tokie leidinių eskizai tebuvo kaip savotiški juodraščiai, tačiau šiandien šios vienetinės knygos yra vertingi laiko dokumentai, atskleidžiantys anuometę leidybos technologiją, estetines nuostatas, taip pat ir politinę kūrybos konjuktūrą, cenzūros įtaką kūrybos skaidai.

Nors fotocheminės fotografijos laikais nemažai fotografų turėjo savo gamintų savadarbių vienetinių ar riboto tiražo fotografijų leidinių, tačiau parodoje pasirinkta eksponuoti tuos, kurie buvo sumanyti ir rengti kaip realūs leidybiniai projektai. Vienas iš šio projekto sumanymą inspiravusių atvejų – parodoje eksponuojamas Alfonso Budvyčio kartu su Vytautu Balčyčiu kurtas albumas „Lietuvos miesteliai“ (maketo autorė A. Budvyčio žmona Rima Mačiulytė, įvadinio teksto autorius – Herkus Kunčius), kurį menininkai ketino išleisti praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje. Yra išlikusios net dvi šio leidinio maketo versijos, parodančios pačių menininkų ir knygos dailininkės mąstymo kaitą.  Yra išlikęs ir menininkų rašytas tekstas, kuriame anuomet įvardinta knygos idėja, šiandien atrodo dar aktualesnė, nei anuomet. Eksponuojami ir įspūdingi Vito Luckaus kūriniai: 1969 – 1971 m. sukurti albumai „Mimai“, kurie yra pirmieji konceptualaus fotografijos meno projektai Lietuvoje, taip pat iš jo 1986 m. sukurtų penkių rankų darbo albumų ekspozicijai atrinkti“ Įspūdžiai“, „Požiūris į senovinę fotografiją“, albumų juodraščiai ir eskizai, leidžiantys stebėti ir analizuoti autoriaus kūrybos procesą. Įdomus ir nerealizuotas Kauno fotoklubo penkmečio parodos katalogas. Parodoje pirmą kartą po karo buvo pakviesti dalyvauti ir išeivijos fotografai Kazys Daugėla, Mikalojus Ivanauskas, Algimantas Kazys ir Vytautas Vosylius, tačiau jie buvo „išcenzūruoti“ o parodos leidinio taip ir nepavyko išleisti.

Šie nerealizuoti praėjusio amžiaus projektai yra ne tik spaudos istorijos artefaktai, tačiau yra aktualūs šiandien vis populiarėjančios mažatiražės rankų darbo leidybos kontekste, kaip autoriaus kūrybos katalogizavimo, savianalizės, ir nuoseklaus kūrybos proceso, leidžiančio sukurti teminį koncentratą, pavyzdžiai.

2018 m. lapkričio 14 d. – 2019 m. sausio 27 d. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veikė Vilio Rydzenieko (1884-1962) fotografijų paroda, skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui.

Parodoje lankytojai susipažino su vieno iš žymiausių XX a. I pusės latvių fotografų Vilio Rydzenieko (Vilis Rīdzenieks) darbais. Latvijos Nepriklausomybės 100-mečiui pažymėti šio fotografo kūryba pasirinkta neatsitiktinai. Autorių labiausiai išgarsino 1918 m. lapkričio 18 d. jo užfiksuotas Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo momentas. Istorinio įvykio fotografiją V. Rydzeniekas su šeima slėpė visą sovietmetį ir visuomenė apie originalą sužinojo tik šaliai atgavus nepriklausomybę. 

Ne ką mažiau vertinga yra fotografo originali meninė kūryba, orientuota į pasaulines to laikmečio fotografijos tendencijas. Ji pasižymi simbolių ir metaforų kupina subtilia piktorialistine raiška, išgaunama naudojant naują tiems laikams bromoilio techniką, papildytą subtiliais spalviniais sprendimais. V. Rydzenieko kūryboje dominuoja gamtos ir miesto peizažai, tačiau ypač išsiskiria jo sukurti Latvijos žymių žmonių portretai, tarp kurių yra ir Chaimo Frenkelio viloje eksponuojamų darbų autorių – A. Belcovos ir R. Sutos – portretinės fotografijos.

Autorius dalyvavo tarptautinėse meninės fotografijos parodose, jo fotografijos 1928 m. laimėjo aukso medalį tarptautinėje parodoje Vimbldone (Didžioji Britanija). Įdomus faktas, kad V. Rydzenieko gyvenimas yra susijęs su Lietuva ir Šiauliais. Fotografas kilęs iš Žagarės, apie 1900 m. mokėsi ir gyveno Šiauliuose, panašu, kad čia žengė ir pirmuosius žingsnius fotografijoje. Autoriui gyvenant  Latvijoje, Venspilyje, pirmąsias fotografijos amato žinias iš jo perėmė vėliau Lietuvoje išgarsėjęs portretistas Karlas Baulas.

Fotografijos muziejuje buvo eksponuojami Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriuje (Fotografijos muziejuje) saugoma V. Rydzenieko kūrinių kolekcija bei rinktiniai darbai iš Rygos istorijos ir jūreivystės muziejaus, kuriame saugoma didžioji V. Rydzenieko kūrybos palikimo dalis, fondų.

Projektą finansavo: Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija, Šiaulių miesto savivaldybė.