Parodos

Atgal

Parodų archyvas




Chaimo Frenkelio vila

Objektų paroda „Archyvas“
Šiaulių menininkų objektų paroda „Archyvas“ – tai trečiasis tęstinio projekto „Archyvas“ renginys. Pirmoje projekto dalyje, kuri įvyko 2017 m. rugsėjo 16 d. ištuštėjusioje „Žiburio” knygyno erdvėje, buvo skaitomi rašančių Šiaulių miesto menininkų tekstai, poezija, proza, dienoraščiai, kelionių užrašai, haiku... Patys menininkai skaitė bei dalinosi savo patirtimi su kitais kūrėjais ir miesto meno bendruomene.                     
Antroje projekto dalyje – buvo suburti fotografuojantys Šiaulių miesto vizualiųjų menų kūrėjai (ne fotografai). Menininkai pristatė pavienes nuotraukas bei mini kolekcijas, papildytas asmeninėmis istorijomis, poezija, proza ir konceptualiais pamąstymais. Šioje parodoje tekstai buvo svarbi kūrinių dalis. Renginys vyko 2018 m. sausio 25 d. Fotografijos muziejuje Šiauliuose.
Trečioji projekto dalis subūrė menininkus, kurių kūrybos laukas nėra tiesiogiai susijęs su skulptūra ar instaliacija. Menininkai erdvines konceptualias kompozicijas pristatė specialiai šiam projektui parinktose Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vilos salėse. Pagrindinė idėja yra konceptualiai bei vizualiai integruoti šiuolaikinių Šiaulių menininkų kūrybą į istorines erdves-ekspozicines sales. Netikėti ir originalūs menininkų sprendimai, šiuolaikine meno kalba aktualizuotą istoriją, priartina dabartinį žiūrovą prie praeities temų, skatina atrasti dialogą tarp praeities ir dabarties, leidžia naujai atrasti bei suprasti istorines erdves bei ten esančius muziejaus eksponatus.

Paroda veikia iki 2019 m. rugsėjo 29 d.
Organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus ir Šiaulių dailininkų organizacija.
 
Rožės kodas
2019 m. birželio 6 d. – rugpjūčio 25 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė paroda „Rožės kodas“. 2018 m. pavasarį Chaimo Frenkelio vilos parke įkurtas secesinio stiliaus rožynas, skirtas Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui. Jis įkvėpė parodos „Rožės kodas“ idėjos atsiradimą.
Rožė – nepaprastai plataus spektro simbolis, kuris randamas vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje, religijoje, istorijoje, heraldikoje, mitologijoje, literatūroje, grožio industrijoje, medicinoje. Šis simbolis plačiai paplitęs ir geografine prasme (Europos, Tolimųjų ir Artimųjų Rytų šalys). Paroda buvo skirta iškoduoti, atskleisti „rožės kodą“ kuo įvairiapusiškiau, todėl šalia vaizduojamosios ir taikomosios dailės lygiavertę vietą užima informacija apie rožės ir jos simbolio vietą istorijoje, mene, buityje, literatūroje, atskleidžiamos sąsajos su religija ir kt. sritimis. Paroda sudaryta iš dviejų dalių: informacinės ir edukacinės.
Idėja surengti parodą apie rožes paskatino muziejų darbuotojus naujai pažvelgti į eksponatus, saugomus muziejų rinkiniuose. Buvo atrasta eksponatų su rožėmis, kurie anksčiau nebuvo taip akivaizdžiai siejami su rožėmis, nes jos buvo „pasislėpusios“ paveikslų fonuose, detalėse ir pan.
Rožė yra vienas iš nedaugelio gyvosios gamtos objektų, kurie yra tapę įvairių kultūrų, religijų, tautų folkloro simboliais. Rožė yra užvaldžiusi žmonių vaizduotę jau daugelį amžių ir net tūkstantmečių. Tai gėlė, turinti paslaptį, – sudėtingas simbolis, galintis reikšti įvairiausius dalykus. Ir šiandien jis yra nepraradęs reikšmės, nes sukuriami, pavadinami ar atrandami nauji dalykai, ir jie vėl siejami su rožėmis (rožinis šokoladas, vynas, auksas, rožinis ūkas ir kt.).
Nuo neatmenamų laikų rožė pirmiausiai buvo meilės ir grožio simbolis. Be to, ji buvo laikoma šventu simboliu, sietinu su daugeliu skirtingų tikėjimų dievais ir deivėmis. Įvairiose kultūrose rožė yra jaunystės, tyrumo, žemiškos meilės ir atgimimo atitikmuo, nors drauge gali reikšti liūdesį, amžinybę, paslapties saugojimą ir ramybę.
Kada rožė tapo simboliu, sunku tiksliai pasakyti, tačiau, regis, jau nuo pradžių buvo nulemta, kad ja bus žavimasi ir ji bus garbinama. Pamažu ji „įsišaknijo“ ne tik rožynuose ir gėlynuose, bet ir įvairiausiose žmonių veiklos srityse. Rožės simbolika žmogaus pasąmonėn įsiskverbė labiau nei kitų gėlių.
Menininkus ir amatininkus pakerėjo šios gėlės svaigus kvapas, žiedlapių švelnumas, rožės spygliai sužeidė ne tik pirštus, bet ir širdis… Rožės piešinį ar stilizuotą ornamentą (rozetę) galime rasti ant įvairiausių daiktų (staltiesių, skarų, audinių, servetėlių, dėžučių, albumų, papuošalų, batų, rankinių ir kt.).
Rožės gausiai „veši“ ne tik taikomojoje, bet ir vaizduojamojoje dailėje. Rožių puokštė, kompozicija ar viena rožė jau nuo seno yra dailininkų mėgstamas motyvas. Rožės vaizduojamos ne tik mene, bet yra paplitusios ir kasdienėje aplinkoje – rožėmis dvelkia prabangūs kvepalai, jos puošia gėlynus ir mylimų žmonių kambarius.
Kartais šios gėlės piešinys buvo naudojamas pagražinti daiktus nesuteikiant jai ypatingos prasmės, tačiau ji tapo prasmingiausiu ir svarbiausiu įvairių religijų simboliu, ypač krikščionių tikėjimo. Juk Kristus buvo nukryžiuotas su erškėtrožių vainiku, o Švč. Mergelė Marija vadinama „rože be spyglių“.
Artimųjų ir Tolimųjų Rytų šalyse rožė traktuojama kiek buitiškiau, žemiškiau. Šių šalių poezijoje moterys prilyginamos rožėms, o jų lūpos, oda – rausvam ir švelniam rožės pumpurui.
Nuo vėlyvųjų viduramžių Europos kultūroje rožė tampa tarsi moters grožio įkūnijimu ir tik vėliau ji įgauna aistringos, romantiškos, neblėstančios meilės prasmę. Tačiau su rože siejami ne tik romantiniai jausmai, bet ir pragmatiškumas – puikiuose karalių ir imperatorių rūmuose ji tampa puoselėjama gėle ir rafinuotumo, turto, statuso, prabangos simboliu.
Prie rožės populiarinimo prisidėjo ne tik to meto filosofai, poetai ir trubadūrai, bet ir egzotines, prabangos prekes (audinius, išpuoštus gėlių motyvais, kvepalus ir neįkainojamą jaunystės eliksyrą – rožių aliejų) į Europą gabenę pirkliai.
Rožė tapo ir vis dar yra įvairių judėjimų, draugijų, miestų, šalių ir mokymo įstaigų simbolis, o kai kurios slaptos draugijos įšventinimo ceremonijas atlieka naudodamos rožes.
Matyt, rožė visuomet liks neatsibostančia gėle, nes mūsų, žmonių, fantazija, išradingumas ir kūryba dar ne kartą suteiks jai vis kitų prasmių, nors galbūt vienintelė rožės prasmė – skleisti grožį.
Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova


2018 m. lapkričio 14 d. – 2019 m. vasario 3 d. Chaimo frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė  paroda „Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova", skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui. Romanas Suta (Romans Suta) ir Aleksandra Belcova (Aлександра Бельцовa, Aleksandra Beļcova) – žymiausi Latvijos klasikinio modernizmo atstovai. Jų vardo muziejuje Rygoje yra saugoma daugiau kaip 4000 jų kūrinių. Chaimo Frenkelio viloje eksponuojami brandžiausi menininkų kūriniai – peizažai, natiurmortai, portretai, scenografija, sukurti iki XX a. 4 deš., atspindintys modernistinės dailės kryptį Latvijoje bei Paryžiaus mokyklos įtaką (kubizmą, purizmą, art deco stilių). Šių menininkų kūryboje išskirtinę vietą užima tapyba ant porceliano (lėkštės, vazos) – tai lyg miniatiūriniai paveikslai, kurių kompozicijose susipina liaudies meno, folkloro elementai su modernizmo apraiškomis. Dekoruoti porceliano kūriniai buvo eksponuoti Tarptautinėje dekoratyvinio ir industrinio meno parodoje Paryžiuje (1925), parodose Lenkijoje, Estijoje, Lietuvoje.



Po Latvijos menininkų parodos Kaune, surengtos 1926 m., R. Sutos ir A. Belcovos kūryba Lietuvoje daugiau nebuvo pristatoma, todėl ši paroda – tai išskirtinė proga šių Latvijos klasikinio modernizmo atstovų kūrybą pristatyti originalioje aplinkoje – Chaimo Frenkelio viloje, parodyti iškilius kaimyninės šalies kūrėjus, palikusius žymę ne tik Latvijos dailės istorijoje, bet ir kultūriniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime: dalyvaudami parodose, skaitydami paskaitas meno mokyklose, jie siekė dviejų kaimyninių valstybių bendradarbiavimo, skleidė sukauptą patirtį, kūrybinį potencialą.






Chaimo Frenkelio viloje eksponuojami kūriniai iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus filialo Romano Sutos ir Aleksandros Belcovos muziejaus (Ryga, Latvija), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno miesto muziejaus (Kaunas, Lietuva) rinkinių.  

 

Dailininkės, tapytojos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės (JAV) paroda „Poeto mūza – Savoldo angelas“

2019 m. vasario 15 d. – balandžio 7 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė dailininkės, tapytojos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės (JAV) paroda „Poeto mūza – Savoldo angelas“.

Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė, draugų ir artimųjų vadinta švelniu vardu Sandra, gimė 1922 metų balandžio 25 dieną Kuršėnuose. Persikėlusi į Kauną, mokėsi gimnazijoje ir domėjosi daile, o ypač mistiniu M. K. Čiurlionio pasauliu, vėliau – A. Samuolio ir A. Gudaičio kūryba. 1947 metais Sandra sėkmingai baigė meno mokyklą ir gavo V. K. Jonyno pasirašytą mokslo baigimo pažymėjimą.

Vokietijoje sutiko artimą sielą – poetą Alfonsą Čipkų (Alfonas Nyka-Niliūnas), ištekėjo. Persikėlę į Ameriką, apsigyveno Baltimorėje. Amerikoje dirbo keliose privačiose tapytojų studijose, bendravo su dailininku J. Westerman’u. Lankė Baltimorės meno mokyklą – Museum of Art School, tobulinosi pas tapytoją K. Martin’ą, bet didžiulę įtaką padarė vienas iš žymių dailininkų ekspresionistų – J. Pollock’as. A. Laucevičiūtė buvo vertinama amerikiečių dailininkų pasaulyje.

Dailininkas A. Valeška, kuravęs vieną iš A. Laucevičiūtės parodų, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau, negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos. Dailininkės mėgiama spalva yra geltona, kuri tapyboje ypač sunkiai yra rišama su kitom spalvom. Sandra ilgą laiką tylėjo. Atrodė, kad ji tapybą jau užmetusi. Bet šiandien štai regime visą jos individualią parodą, kurioje akys užkliūva už spalviniu ir kompoziciniu atžvilgiu gerai nusisekusių kūrinių.“

„LIETUVA LITVAKŲ KŪRYBOJE“
Nuo 2019 m. balandžio 12 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus paroda „Lietuva litvakų kūryboje“. Paroda akcentavo svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia populiariausius Lietuvos vaizdinius tapyboje, grafikoje, poezijoje, romanuose, dainose, muzikoje, kine, teatre. Vieniems menininkams rūpėjo romantizuoto istorinio Vilniaus vaizdai, kitiems – gimtasis štetlas ar tradicinis Lietuvos peizažas, tretiems – vargani darbininkų kvartalai, miestų griuvėsiai ar Lietuva už spygliuotos tvoros. Poezijos mėgėjus paroda pradžiugins iš jidiš kalbos verstais eilėraščiais apie Vilnių ir Lietuvą, tarp jų ir unikalus kūrinys – garsaus dailininko Marko Šagalo eilėraštis apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. Istorijos, muzikos, dailės, kino ir teatro gerbėjai parodoje atras ne vieną įdomų faktą.
Paroda taip pat paliečia litvakų tapatybės paieškas daugiakultūriame pasaulyje, kurios reiškiasi įvairiausiais būdais – nuo gimtųjų vietų prisiminimų ir kūrybos lietuvių kalba iki pavardės pasikeitimo į Litay (hebrajų k. lietuvis) grįžus į protėvynę.
Paroda parengta pasitelkus vaizdinę ir dokumentinę medžiagą iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Izraelio, Rusijos, JAV ir Urugvajaus muziejų, archyvų ir privačių kolekcijų.
Parodoje lankytojai gali pažiūrėti du unikalius ir pamirštus filmus: 1) 1924 m. Lenkijos kino kompanijos sukurtą nebylųjį filmą Vilniaus legenda, kuris buvo įgarsintas 1933 m., o siužeto pasakotoju tapo vilnietis Jozefas Bulovas, tuo metu jau sėkmingai dirbęs aktoriumi Niujorke; 2) 1964 m. Lietuvos kino studijoje režisieriaus Raimundo Vabalo sukurtą pirmąjį spalvotą lietuvišką vaidybinį filmą-pamfletą Marš, marš, tra-ta-ta!, kurio politinė satyra liko to meto žiūrovų nesuprasta ir neįvertinta.
Parodą lydi specialiai regėjimo negalią turintiems lankytojams sukurtas audiogidas, nuodugniai pristatantis parodos turinį. Įtaigūs Audriaus Čaikausko, Reginos Jokubauskaitės ir Virgilijaus Kubiliaus balsai kviečia lankytojus pasinerti į Lietuvos žydų istorijos fragmentus, pasiklausyti iš jidiš kalbos į lietuvių kalbą išverstų eilėraščių ir vizualizuoti analizuojamus dailės kūrinius.
Jaunieji parodos lankytojai gali praleisti laiką prie magnetinių dėlionių kurdami Lietuvos peizažą ar Lietuvos miestelio vaizdus.
Paroda veikė iki 2019 m. gegužės 26 d.

Fotografijos muziejus

Violetos Bubelytės retrospektyvinė fotografijų paroda „Savas kūnas“
V. Bubelytės kūryba yra išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijoje. Nuo 1981 m. jos fotografuojamus autoaktus galima įrašyti šalia tokių pasaulio garsenybių kaip Claude Cahun ir Francesca Woodman, tik ji dirba kur kas ilgiau ir rezultatai praturtėja laiko dimensija.
Jau daugiau nei tris dešimtmečius fotografuojamas kūnas keičiasi, bet keičiasi ir autorės požiūris į jį, į save, į fotografiją. 9-ajame dešimtmetyje jauna mergina valiūkiškai rodosi ir slapstosi už draperijų, už veidrodžių, už atspindžių. Ji sprunka nuo mūsų žvilgsnio susidvejindama ir leisdama aplinkai pasiglemžti jos efemerišką kūną. Ji daro bandymus, vis grįžta pažiūrėti į fotografiją tarsi veidrodį, tarsi klausdama: kaip aš atrodau, kas aš esu? O kartu ir vaidindama nusisukusią, tiriančią, laukiančią, matuojančią, matuojamą, prislėgtą, liudijančią, liūdinčią merginą-moterį. Ir besikeičiančią – dešimtajame dešimtmetyje kūnas ima prarasti stangrų jaunystės liaunumą, darosi toks, kokį vizualinė kultūra atmeta kaip neišvaizdų. Bubelytė drąsiai rodo paprastai nematomą vyresnės moters kūną, atranda kritišką distanciją jo ir savęs pačios atžvilgiu. Naujausiuose darbuose kritiką keičia ironija. Fotografavimasis tampa performansu inscenizuojant pašaipius komentarus kultūrinių klišių atžvilgiu, o juos išreikšti padeda ir pavadinimai, pakeitę neutralų „Aktą“ su numeriu. Meilės sau gestai, net ir „Nevykęs bučinys“ su savimi rodo išsilaisvinimą nuo amžinų vidinių priklausomybių. „Tos pačios beždžionės“ juokiasi iš savęs ir iš tų, kurie atmeta ir žemina „netinkamus“ vyresnio amžiaus žmones, nes ši besijuokianti moteris yra stipri, ji sudaužo nebereikalingus veidrodžius. Skirtingai nei daugelis vyresnės kartos fotografų, Bubelytė eksperimentuoja su šiuolaikine medija – skaitmenine fotografija – tol, kol išgauna analoginei prilygstančią kokybę.

Fotografuodama save Bubelytė atskleidžia vyrų fotografijoje paplitusių moters aktų dirbtinumą, kai kūnas išnaudojamas kaip žvilgsnio objektas ir niekada netampa subjektu. Neįprasta akto traktuote, o taip pat ir pačiu savęs nuogos fotografavimo veiksmu ji erzina visuomenę, tradiciškai atmetančią tokį moters veiksmą. Prisimenant 1989 m. po parodos Kaune Bubelytei tekusią kritiką „grupės moterų“ laiške, dar labiau stebina menininkės drąsa kalbėti taip, kaip niekas nekalba Lietuvoje, nors ir kitur būtų sunku atrasti analogų. Tylinčių jaunos Bubelytės autoaktų fotografijose įsimena tiesus žvilgsnis, išdidi stovėsena, negailestingas savęs tyrimas ir ironija. O vyresnės menininkės performansuose ryškėja išminties būsena, grįsta žinojimu, kad jaunystės iliuzijos nuėjo per niek, bet dabar jau galima iš viso to pasijuokti ir kurti be apribojimų.

Agnė Narušytė

Paroda veiks iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.

Fotografijos būrelio „Fotografijos muziejaus studija“ mokinių paroda
Fotografijos muziejaus edukaciniame centre „Studija“ savo baigiamuosius darbus pristato fotografijos būrelio „Fotografijos muziejaus studija“ mokiniai.
Užbaigdami mokslo metus jaunieji kūrėjai trečius metus iš eilės pristato savarankiškai parengtą baigiamąją fotografijos kūrinių parodą. Parodos atidaryme apie savo darbus bei kūrybos procesą pasakojo patys jaunieji kūrėjai, žodį tarė būrelio vadovas Edvardas Tamošiūnas, fotografai Rolandas Parafinavičius ir Ričardas Dailidė. Per mokslo metus pasiekta pažanga bei įgytos žinios buvo įvertintos „Fotografijos muziejaus studijos“ baigimo pažymėjimais.

Vakaro eigoje prie renginio prisijungė muzikuojantis jaunimas – Fotografijos muziejaus stogo terasoje muzikinėmis improvizacijomis visus susirinkusius džiugino Nedas Uzakov, Matas Beržinskas, Arnas Grušas, Titas Jukšta.

Paroda veiks iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vlado Mikalausko fotografijų paroda „Šiauliai, Vilniaus gatvė“
2019 m. vasario 16 d. – balandžio 21 d. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veikė Vlado Mikalausko fotografijų paroda „Šiauliai, Vilniaus gatvė“ iš parodų ciklo „Šiaulių albumas“.

Muziejaus fonduose saugomas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius (daugiausia 1985–1986 m.) sukurtas beveik 240 fotografijų ciklas pirmą kartą buvo pristatytas Fotografijos muziejuje 1986 m., parodoje, skirtoje Šiaulių miesto 750-mečiui. Jis perteikia anuometinę vienos iš seniausių miesto gatvių būseną: urbanistinį miesto pavidalą, istorijos ženklus jo veide, žmones, jų nuotaikas; kasdienybės momentai ir šventės susilieja į vientisą, vos per keletą metų sukurtą išsamų tos epochos fotografinį dokumentą, su visais atpažįstamais jos atributais ir pasakoja ne tik šios gatvės, bet ir viso miesto istoriją, atskleidžia jo dvasią.
Menotyrininkas, profesorius Vytenis Rimkus tuo metu vertindamas parodą pastebėjo, kad V. Mikalauskas fotografijose „perteikia gatvės visumą, neišskirdamas, bet ir neatmesdamas ir gražių, ir vidutiniškų, ir net visai menkų motyvų. (...) Autoriui pavyko duoti išraiškingą gatvės portretą. Akivaizdus ekspozicijos ryšys su literatūra, publicistika: tai tartum apysaka ar net romanas, kurį reikia perskaityti nuo pradžios iki galo.“ 
Edvardo Tamošiūno fotografijų paroda „buvo ir yra“

2019 m. kovo 16 d. – balandžio 21 d.  Fotografijos muziejaus studijoje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veikė pirmoji personalinė fotografo, 2018 m. Šiaulių miesto Jaunojo menininko stipendijos laureato Edvardo Tamošiūno paroda „buvo ir yra“.

Žinomas Lietuvos fotografas ir E. Tamošiūno mokytojas R. Parafinavičius teigia, kad „Jaunojo menininko stipendiją gavęs E. Tamošiūnas, galima sakyti, grąžino ją miestui – sukūrė fotografijų parodą apie Šiaulius: „buvo ir yra“. Fotografijose – reprezentacinės (ir ne tik) Šiaulių vietos, kurias senieji fotografijos meistrai užfiksavo tarpukaryje ir po Antrojo pasaulinio karo. Atkartojimo žanras, mėginimas į tas pačias erdves pažvelgti iš laiko perspektyvos nėra nauja idėja. Vis dėlto, iš atkartojimo srauto autorius išsiskiria pasirinkta fotografijos technika – miestą jis fotografavo senovine (1907 m. pagaminta) medine dumpline kamera (negatyvo dydis 13 x 18 cm). Taip E. Tamošiūnas tarsi sumaišė laiko kortų kaladę ir labai priartėjo prie senųjų meistrų metodikos: analoginės fotografijos darbo įrankių, priverstinio neskubėjimo, kūrybos ritmo. Akivaizdu, kad senų vaizdų paieškos reikalavo daug kantrybės ir pastangų. Autorius dažnai galėjo fotografuoti tik tuo metų laiku, kai žaliuojantys medžiai neužstoja išlikusios Šiaulių architektūros, erdvinės perspektyvos.“

E. Tamošiūnas gimė Utenoje, vaikystės dienas leido Druskininkuose ir Anykščių apylinkėse. Kaip žmogus ir menininkas subrendo Šiauliuose, kur šiuo metu dirba Fotografijos muziejuje, skaitmenina muziejines vertybes. E. Tamošiūną dažnai galima išvysti „apsiginklavusį“ fotoaparatu Šiaulių „Aušros“ muziejaus renginiuose, fiksuojant ir dokumentuojant muziejaus veiklą.

Sukauptas fotografines žinias E. Tamošiūnas perduoda ir ateinančioms kartoms – yra Fotografijos muziejaus studijos moksleivių būrelio vadovas. Kartu su kolegomis konsultuoja ir rengia Fotografijos muziejaus edukacines programas, kūrybinėse dirbtuvėse pristato senąsias fotografijos technikas.


Organizatorius Fotografijos muziejus (Šiaulių „Aušros“ muziejus)
Projektą finansuoja Šiaulių miesto savivaldybė.

NEREALIZUOTI PROJEKTAI
2018 m. lapkričio 21 d. – 2019 m. sausio 1 d. Fotografijos muziejuje veikė paroda „Nerealizuoti projektai“. Parodoje buvo eksponuojami originalūs leidinių maketai ar rankų darbo vienetiniai albumai, kurių dėl įvairių priežasčių nepavyko išleisti. Tai ne eskizai ar juodraščiai, o jau išbaigti leidinių maketai, tačiau sukurti ne kompiuteriu, kaip šiandien esamę įpratę, bet rankomis –  suklijuoti iš originalių fotografijų, spausdintų ar kaligrafiškais šriftais ranka rašytų tekstų koliažų, kuriuose atsispindi ir visi taisymai ar pildymai. Nors anuomet tokie leidinių eskizai tebuvo kaip savotiški juodraščiai, tačiau šiandien šios vienetinės knygos yra vertingi laiko dokumentai, atskleidžiantys anuometę leidybos technologiją, estetines nuostatas, taip pat ir politinę kūrybos konjuktūrą, cenzūros įtaką kūrybos skaidai.

Nors fotocheminės fotografijos laikais nemažai fotografų turėjo savo gamintų savadarbių vienetinių ar riboto tiražo fotografijų leidinių, tačiau parodoje pasirinkta eksponuoti tuos, kurie buvo sumanyti ir rengti kaip realūs leidybiniai projektai. Vienas iš šio projekto sumanymą inspiravusių atvejų – parodoje eksponuojamas Alfonso Budvyčio kartu su Vytautu Balčyčiu kurtas albumas „Lietuvos miesteliai“ (maketo autorė A. Budvyčio žmona Rima Mačiulytė, įvadinio teksto autorius – Herkus Kunčius), kurį menininkai ketino išleisti praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje. Yra išlikusios net dvi šio leidinio maketo versijos, parodančios pačių menininkų ir knygos dailininkės mąstymo kaitą.  Yra išlikęs ir menininkų rašytas tekstas, kuriame anuomet įvardinta knygos idėja, šiandien atrodo dar aktualesnė, nei anuomet. Eksponuojami ir įspūdingi Vito Luckaus kūriniai: 1969 – 1971 m. sukurti albumai „Mimai“, kurie yra pirmieji konceptualaus fotografijos meno projektai Lietuvoje, taip pat iš jo 1986 m. sukurtų penkių rankų darbo albumų ekspozicijai atrinkti“ Įspūdžiai“, „Požiūris į senovinę fotografiją“, albumų juodraščiai ir eskizai, leidžiantys stebėti ir analizuoti autoriaus kūrybos procesą. Įdomus ir nerealizuotas Kauno fotoklubo penkmečio parodos katalogas. Parodoje pirmą kartą po karo buvo pakviesti dalyvauti ir išeivijos fotografai Kazys Daugėla, Mikalojus Ivanauskas, Algimantas Kazys ir Vytautas Vosylius, tačiau jie buvo „išcenzūruoti“ o parodos leidinio taip ir nepavyko išleisti.




Šie nerealizuoti praėjusio amžiaus projektai yra ne tik spaudos istorijos artefaktai, tačiau yra aktualūs šiandien vis populiarėjančios mažatiražės rankų darbo leidybos kontekste, kaip autoriaus kūrybos katalogizavimo, savianalizės, ir nuoseklaus kūrybos proceso, leidžiančio sukurti teminį koncentratą, pavyzdžiai.

Parodoje eksponuojami kūriniai ir Fotografijos muziejaus fondų, Vitas Luckus LLC kolekcijos, privačių archyvų.
Projekto idėja – Ievos Meilutės-Svinkūnienės.
Organiztoriai: Fotografijos muziejaus Vito Luckaus fotografijos centras.
VILIO RYDZENIEKO (1884-1962) FOTOGRAFIJŲ PARODA


2018 m. lapkričio 14 d. – 2019 m. sausio 27 d. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veikė Vilio Rydzenieko (1884-1962) fotografijų paroda, skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui.

Parodoje lankytojai susipažino su vieno iš žymiausių XX a. I pusės latvių fotografų Vilio Rydzenieko (Vilis Rīdzenieks) darbais. Latvijos Nepriklausomybės 100-mečiui pažymėti šio fotografo kūryba pasirinkta neatsitiktinai. Autorių labiausiai išgarsino 1918 m. lapkričio 18 d. jo užfiksuotas Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo momentas. Istorinio įvykio fotografiją V. Rydzeniekas su šeima slėpė visą sovietmetį ir visuomenė apie originalą sužinojo tik šaliai atgavus nepriklausomybę. 

Ne ką mažiau vertinga yra fotografo originali meninė kūryba, orientuota į pasaulines to laikmečio fotografijos tendencijas. Ji pasižymi simbolių ir metaforų kupina subtilia piktorialistine raiška, išgaunama naudojant naują tiems laikams bromoilio techniką, papildytą subtiliais spalviniais sprendimais. V. Rydzenieko kūryboje dominuoja gamtos ir miesto peizažai, tačiau ypač išsiskiria jo sukurti Latvijos žymių žmonių portretai, tarp kurių yra ir Chaimo Frenkelio viloje eksponuojamų darbų autorių – A. Belcovos ir R. Sutos – portretinės fotografijos.

Autorius dalyvavo tarptautinėse meninės fotografijos parodose, jo fotografijos 1928 m. laimėjo aukso medalį tarptautinėje parodoje Vimbldone (Didžioji Britanija). Įdomus faktas, kad V. Rydzenieko gyvenimas yra susijęs su Lietuva ir Šiauliais. Fotografas kilęs iš Žagarės, apie 1900 m. mokėsi ir gyveno Šiauliuose, panašu, kad čia žengė ir pirmuosius žingsnius fotografijoje. Autoriui gyvenant  Latvijoje, Venspilyje, pirmąsias fotografijos amato žinias iš jo perėmė vėliau Lietuvoje išgarsėjęs portretistas Karlas Baulas.

Fotografijos muziejuje buvo eksponuojami Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriuje (Fotografijos muziejuje) saugoma V. Rydzenieko kūrinių kolekcija bei rinktiniai darbai iš Rygos istorijos ir jūreivystės muziejaus, kuriame saugoma didžioji V. Rydzenieko kūrybos palikimo dalis, fondų.

Projektą finansavo: Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija, Šiaulių miesto savivaldybė.

M. MEŠKAUSKO FORETIPŲ PARODA „AMŽINAS ATVAIZDAS“

2019 m. sausio 9 d. – kovo 11 d. Fotografijos muziejaus studijoje (Vilnaus g. 140, Šiauliai) veikė Mindaugo Meškausko ferotipų paroda „Amžinas atvaizdas“. Ferotipija – tai XIX a. viduryje išrastas fotografinis procesas, kai atvaizdas sukuriamas ant metalinės plokštelės šlapio kolodijaus būdu. Parodos atidaryme lankytojai galėjo pamatyti, kaip gimsta šie vienetiniai ferotipiniai atvaizdai, kuriuose, pasak autoriaus, jis stengiasi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą. Parodos atidaryme taip pat dalyvavo Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis.
 
Įvairių televizinių projektų režisierius ir fotografas Mindaugas Meškauskas savo fotografinei kūrybai pasirinko sudėtingas, nemenkų žinių ir įgūdžių reikalaujančias vienas iš pirmųjų fotografijos technologijų, tarp kurių ir tiesioginio pozityvo technikos – ambrotipija ir ferotipija.

Fotografija šiuolaikiniam žmogui – tik trumpas nerūpestingas stabtelėjimas ir akimirką trunkantis dėmesio sutelkimas į objektyvą, tačiau XIX a. viduryje, kai fotografijos technologija žengė pirmuosius žingsnius pasaulyje, tai buvo nemenkas išbandymas besifotografuojančiajam ir fotografo meistriškumui. Štai ambrotipijai ir ferotipijai, fotografas pirmiausia turėdavo įgudusiai paruošti stiklo ar metalo plokštelę, nupoliruoti, užlieti ją kolodijaus emulsija ir, šiai dar neišdžiūvus, fotografuoti. Kad fotografija būtų kokybiška, besifotografuojančiajam tekdavo išsėdėti be menkiausio judesio 8–20 sekundžių, o tai nemenkas iššūkis kiekvienam, ypač prie milžiniško gyvenimo tempo pripratusiam šiuolaikiniam žmogui.

Sustoti, nurimti ir susikoncentruoti nekasdieniam fotografijos laukimo ritualui teko ir M. Meškausko fotografijų herojams – daugiausia profesinėje veikloje jį supantiems žinomiems Lietuvos meno pasaulio žmonėms. Tikriausiai dėl šios meditacinės susikaupimo būsenos M. Meškausko portretuose herojų charakteriai atsiveria ypatingu gyliu ir jausmingumu, sustingusiu skulptūriškame figūrų monumentalume.

Menotyrininkė dr. Simona Makselienė, apibūdindama M. Meškausko kūrybą, pastebi: „Mindaugo ferotipų ir ambrotipų stilistiką būtų galima pavadinti piktorialistine. Nors šiuo terminu dažniausiai apibūdinami gamtos peizažai, tačiau jis tinka ir portreto žanrui. Mindaugas iš esmės elgiasi ir mąsto kaip tapytojas, ir kuria ne tiek fotografiją, kiek tapybinį portretą šlapio kolodijaus technika. Jam svarbus apšvietimas, tačiau ne ta prasme, kaip jis svarbus kiekvienam fotografui, bet kaip chiaroscuro buvo svarbi Renesanso, ar šviesotamsa Baroko tapytojams, kai pati forma ir trimatiškumas yra kuriami lengvesne ar aštresne šviesšešėliuote. Šviesšešėliuotė tampa ir pagrindine vidinio modelio turinio – draminio kur kas dažniau nei lyrinio – perteikimo priemone. <…> Ferotipai spinduliuoja sunkiai paaiškinamą magiją. Gal jų grizailiška monochromija, o gal metalizuotas sidabro žvilgesys suteikia šiems atvaizdams savotiško kilnumo, taurumo, rafinuotos prabangos skonį? Tokį atvaizdą norisi įrėminti kaip brangų paveikslą, perduoti kaip paveldimą vertybę. Ir dar: ferotipų akivaizdoje turėtų organiškai gesti visi ginčai, o įsivyrauti ramus, atviras ir gilus pokalbis tête–à–tête. Ferotipiniai portretai – tai tarsi ikonos, tik ne šventųjų, o mūsų artimųjų“. Visą straipsnį rasite čia>>.
 
Menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda SUBLIME II
2019 m. balandžio 26 d.–birželio 16 d. Fotografijos muziejaus Galerijoje veikė menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda SUBLIME II. Parodos atidarymas buvo vienas iš įvadinių šiuolaikinio meno festivalio ENTER’17 renginių. Paroda parengta bendradarbiaujant su Vilniaus rotuše. 
„Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia sukeistinti, pasikeitę, persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu, šalia esantys vaizdai atidaro vienas kitą kaip žodžiai prasmę atsidūrę šalia poezijos eilutėje. Prasmių netikėtumas verčia aiktelėti.“ M. Krikštopaitytė
Fotodialogas „Dubliai“
Gintauto Trimako ir Vytauto Razmos bendras projektas – fotodialogas „Dubliai“ – 2009 m. spalį prasidėjęs foto pokalbis, kuris tęsiasi iki dabar. G. Trimakas užduoda „klausimą“ 4×5 colio kamera, o ją sukonstravęs V. Razma iš karto į jį „atsako“ – taip atsiranda dviejų autorių diptikas. Fotografijos muziejuje šis projektas, tokios plačios apimties, pristatomas pirmą kartą.

Paroda veikė iki 2019 m. lapkričio 20 d.
Fot. E. Tamošiūnas

Radijo ir televizijos muziejus

LIETUVIŠKAM GRAMOFONO ĮRAŠUI – PER ŠIMTĄ

Parodoje buvo eksponuojamos seniausios šelakinės plokštelės, įspūdinga vinilinių plokštelių su lietuviškais ir kt. įrašais kolekcija, o taip pat įvairiūs įrašų atkūrimo prietaisai nuo pačių seniausių iki dabartinių. Parodos eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, vertybės iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bei Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos.



Kilnojamosios parodos

Paroda „Sveika, Nepriklausomoji! Tautiškumo ir modernumo ženklai tarpukario Lietuvoje“
Tarpukario nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) laikotarpis – tai visų valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių pažangos ir pokyčių laikotarpis. Pažinti jį iš arčiau padės Šiaulių „Aušros“ muziejaus paroda „Sveika, Nepriklausomoji! Tautiškumo ir modernumo ženklai tarpukario Lietuvoje“. Parodos pristatymas vyks lapkričio 7 d. 11 val. Seimo I rūmų Vitražo galerijoje. Paroda eksponuojama spalio 28–lapkričio 11 dienomis.
Paroda supažindina su tarpukario Lietuva ir tuo laikotarpiu susiformavusiais ir išryškėjusiais visuomeninio, kultūrinio, politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo ženklais, kurie kalba apie jaunos valstybės siekius kartu su visu pasauliu eiti pažangos keliu, būti modernia valstybe ir drauge išsaugoti savitumą, puoselėjant ilgametes tradicijas. Parodos leitmotyvu pasirinkti autentiški to laikotarpio posakiai, frazės, šūkiai, kurie išsako esmines to meto aktualijas ir atskleidžia tarpukario Lietuvos gyvenimo niuansus.
Parodoje gausu tautiškumą ir modernumą išreiškiančių simbolių, kuriais siekiama ne tik apžvelgti svarbiausius įvykius, bet ir parodyti, kaip jie buvo priimami to meto visuomenės ir kaip tai buvo išreiškiama viešojoje erdvėje. Išraiškingi tarpukario dailininkų plakatai, fotografijos, garbingus darbus Lietuvai liudijantys apdovanojimai, simboliais ir šūkiais papuoštos vėliavos, aprangos detalės, lietuviškos produkcijos reklamos ir pakuotės, nauji importiniai daiktai ir kiti to meto aktualijas atspindintys eksponatai pa
deda geriau pažinti tarpukario Lietuvą.
Parodoje pristatomi eksponatai ne tik iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, bet ir iš kitų Lietuvos muziejų bei institucijų: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Kauno miesto muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Telšių vyskupijos kurijos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos, Lietuvos centrinio valstybės archyvo rinkinių ir kt.
Parodos eksponavimą Seime iniciavo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.

Informaciją parengė LR Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuro vyriausioji specialistė Asta Markevičienė.
Fot. Tomas Eitutis