Parodos

Atgal

Parodų archyvas




Chaimo Frenkelio vila-muziejus

Paroda „Stebuklingas Zsolnay porceliano pasaulis“
2021 m. birželio 29 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyko parodos „Stebuklingas Zsolnay porceliano pasaulis“ atidarymas. Dalyvavo Vengrijos ambasados Vilniuje Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Gabor Diczhazi, kultūros atašė Vanda Leticia Szell.
Vengrijos Zsolnay porceliano manufaktūros dekoratyvinių indų ir interjero akcentų paroda į Šiaulių „Aušros“ muziejų atkeliavo tarpininkaujant Vengrijos ambasadai Vilniuje. Zsolnay porceliano manufaktūros secesijos, kitaip art nouveau ar jugendo, stiliaus indai Lietuvoje eksponuojami pirmą kartą.
Tarp manufaktūros gaminių indai, dekoruoti šio XIX a. pab. – XX a. pr. paplitusio stiliaus motyvais, užima ypatingą vietą. Jie dekoruojami gamtos įkvėptais raštais ir ornamentais – populiarūs gėlių, augalų, paukščių ir gyvūnų vaizdai.
Šių indų išskirtinumą lemia ne tik jų meninė stilistika, bet ir technologiniai ypatumai. Manufaktūros įkūrėjas Miklós Zsolnay pradėjo naudoti metaliniu blizgesiu pasižyminčią dengimo techniką, kuri gaminiams suteikia ypatingo blizgesio. Ši technika vadinama eozino procesu (pavadinta graikų aušros deivės Eos vardu).
Laikui bėgant atsirado skirtingų eozino spalvų ir procesų. Tipiškos spalvos yra žalia, raudona, mėlyna ir violetinė. Ši technika tapo itin populiari tarp art nouveau menininkų ir iki pat šių dienų yra žinoma kaip Zsolnay manufaktūros porceliano prekinis ženklas. Zsolnay – tai  aukščiausia kokybė, turtinga istorija, gilios tradicijos ir nuolatinė naujovių paieška.
Zsolnay manufaktūrą Vengrijoje įkūrė prekybininkas Miklós Zsolnay (1800–1880). 1853 m. jis pradėjo gaminti fajanso ir keramikos dirbinius. 1863 m. į manufaktūros veiklą įsitraukė jo sūnus Vilmos Zsolnay (1828–1900), kuris vėliau perėmė vadovavimą. Dėl jo pastangų ji tapo pripažinta visame pasaulyje.
Laikotarpis apie 1900 m. buvo manufaktūros „aukso amžius“, o 1890–1910 m. atsiradęs naujas meninis stilius – art nouveau, pasižymintis natūraliomis, stilizuotomis ir dekoratyvinėmis formomis, – atvėrė naujas kūrybines erdves. Iki 1914 m. Zsolnay manufaktūra buvo didžiausia Austrijos-Vengrijos įmonė.
1991 m. Zsolnay porceliano manufaktūra tapo akcine bendrove, o po penkerių metų ją nusipirko privataus kapitalo įmonė. 2012 m. ją įsigijo Šveicarijos ir Sirijos verslininkas Bacharu Najari. Šalia gamyklos yra Zsolnay porceliano muziejus.
Paroda veikė iki rugpjūčio 29 d.

Organizatoriai:
Vengrijos ambasada Vilniuje, UAB „Zsolnay porceliano manufaktūra“, Šiaulių „Aušros“ muziejus.
PARODA „GRAND TOUR: DIDŽIOSIOS KELIONĖS LIUDIJIMAI BARONŲ VON DER ROPPŲ MENO KOLEKCIJOJE“
2021 m. balandžio 15-ąją, minint Pasaulinę kultūros dieną, Chaimo Frenkelio viloje pradeda veikti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paroda „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“. Parodoje platesniame kontekste atskleidžiamos Pakruojo dvaro meno vertybės – skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės (porceliano ir stiklo) eksponatai, nuosekliai kaupti kelių baronų von der Roppų kartų atstovų, išlikę ir išsaugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Parodą papildo „Aušros“ muziejuje saugomos XX a. 3–4 deš. Pakruojo dvaro fotografijos.

Baronų von der Roppų meno kolekcijos pradininkas – Theodoras von der Roppas (1783–1852). 1801 m. 18-metis baronaitis, baigęs mokslus Akademia Petrina Mintaujoje, išvyko į Grand Tour – pažintinę edukacinę kelionę po Europą, žymėjusią žengimą į suaugusiojo žmogaus gyvenimą. Aplankęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Olandiją, Vokietiją ir kt. šalis, domėjosi kultūra, menu, įsigijo pirmąsias vertybes meno kolekcijai, kurią turtino ir pildė vėlesnės Roppų kartos. Jau XIX a. Roppų kolekcija garsėjo Baltijos vokiečių provincijose. Šiandien kolekcija yra neblogai dokumentuota. Atradus daugiau biografinės medžiagos (Latvijos archyvuose išlikę atsiminimai ir šeimos kronikos), ryškėja nuosekli puikiai išsilavinusio Apšvietos epochos atstovo T. von der Roppo veikla, atskleidžiama kolekcijos sudarytojo asmenybė.
Bene garsiausias faktas yra tas, kad T. von der Roppas buvo Bertelio Thorvaldseno (1770–1844) mecenatas, tiesiogiai iš garsiojo danų skulptoriaus dirbtuvės įsigijęs marmuro bareljefą „Achilas ir Briseidė“ ir „Veneros su obuoliu“ (Venus victrix) skulptūrą (abu kūriniai yra išlikę), taip pat devynias antikinių marmuro biustų kopijas. Pastarųjų metų tyrinėtojai pripažįsta, kad jaunojo baronaičio užsakymas buvo labai reikšmingas danų skulptoriaus karjerai, nes buvo pateiktas tuo metu, kai šiam reikėjo apsispręsti, ar grįžti namo, pasibaigus karališkosios Danijos akademijos stipendijai, ar likti Romoje ir imtis savarankiško darbo.
Baronų von der Roppų meno kūrinių kolekcijos didžioji ir svarbiausia dalis buvo saugoma Pakruojo dvare. Valstybiniam kultūros muziejui (dabar – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) ji buvo perduota 1940 m. rudenį. Švietimo ministerijos įgalioti dailininkas Vladas Sipaitis ir Šiaulių viešosios bibliotekos atstovas rašytojas Borisas Melngailis, dalyvaujant šeimos atstovams, surašė Pakruojo dvare sukauptus meno turtus ir perėmė juos Kultūros paminklų apsaugos įstaigos žinion. Kadangi registratoriai buvo iš Šiaulių, tai vertybės buvo gabenamos ne tik į Kauną, bet ir į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Didžiąją dalį meno vertybių galima atpažinti pagal KPAĮ registro sąrašus, tačiau abu muziejai ir vėliau yra sukaupę eksponatų, susijusių su Pakruojo dvaru. Tarp Pakruojo meno turtų yra įvairų laikotarpių eksponatų, kauptų įvairių kartų atstovų iki pat lemtingųjų 1940 metų.
Paroda 2020 m. buvo eksponuota Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Parodos kuratorius – menotyrininkas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis (1955–2020), Roppų kolekcijos tyrinėjimui paskyręs ne vieną dešimtmetį.
Chaimo Frenkelio viloje paroda veikė iki 2021 m. liepos 12 d.
Organizatorius – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, partneris – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda „Materijų skambesys“
Pasibaigus karantinui Chaimo Frenkelio viloje visų lankytojų laukė nauja paroda „Materijų skambesys“. Jos koncepcija netiesiogiai susieja juvelyriką ir tradicinį japonų meną – ukijo-ė graviūras. Pagrindinė ir vienijanti parodos idėja – gamta, natūralumas, estetika. Parodoje galima išvysti įvairių idėjų, medžiagų ir atlikimo technikų. Joje dalyvavo patyrę menininkai, kurie sėkmingai garsina Lietuvos vardą užsienio parodose, ir tie, kurie dar tik pradeda savo kelią šioje meno srityje. Eksponuoti kūriniai iš metalo, medžio, stiklo, akmens ir kitų medžiagų.
Kas gi vienija konceptualiąją juvelyriką ir japonų ukijo-ė graviūras? Tai atida niuansams ir detalėms, rafinuotumas, subtilumas, estetinė švara ir harmonija. Parodos tikslas – pateikti lankytojams juvelyrikos kūrinius, kurie peržengia ribą iš taikomojo į vaizduojamąjį meną. Konceptualioji juvelyrika (metalo plastika, mažoji plastika, šiuolaikinė juvelyrika) tapo savarankiška meno šaka. Lietuvos juvelyrai kuria dirbinius, kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir drauge kuria trimačius objektus, papuošalą traktuoja kaip antifunkcionalų dirbinį, apeliuoja į intelektualųjį, emocinį žmogaus suvokimo lygmenį.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose yra saugoma išskirtinė ukijo-ė – japonų medžio graviūrų kolekcija – viena iš unikaliausių ir vertingiausių kolekcijų. Nuo 2003 m. šios japonų graviūros eksponuojamos Chaimo Frenkelio vilos ekspozicijos „Provincijos dvaras“ Rytų meno galerijoje. Kolekcija yra įtraukta į japonų meno paveldo registrą. Unikalią Edo epochos (1603–1868) japonų graviūrų kolekciją į Lietuvą iš Paryžiaus parsivežė paskutinė Santeklių dvaro (Viekšnių vlsč., Mažeikių apskr.) valdytoja menininkė Ona Bagnickaitė (1875–1941). Ją sudaro beveik visų garsiausių Edo laikotarpio autorių kūriniai: Ando Hiroshige (1797–1858), Utagawa Kunisada (Toyokuni III) (1786–1865), Sinsuke Kiyonaga (1752–1815), Katsukawa Shunsen (1790–1823), Katsushika Hokusai (1760–1849), Keisai Yeisen (1790–1848), Kikugawa Eizan (1787–1867), Takahashi Hiroaki (1871–1945). Ši 21-os graviūros kolekcija yra stilinga ir vientisa, atspindi kasdienio gyvenimo temas – tai gamtos ir miesto vaizdai, kabuki teatro aktorių ir geišų portretai, istorinės ir mitologinės scenos.
„Aušros“ muziejus šiais metais išleido ir parodos leidinį tuo pačiu pavadinimu. Jį galima įsigyti muziejaus elektroninėje leidinių parduotuvėje.
Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė iki 2021 m. balandžio 4 d.
 
Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus
Rėmėjos: Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė
ANTANO SUTKAUS PARODA „IN MEMORIAM“
Nuo 2020 m. rugsėjo 11 d. Chaimo Frenkelio viloje pradėjo veikti Antano Sutkaus fotografijų paroda „In memoriam“, skirta Holokausto aukoms atminti.
Antanas Sutkus (g. 1939 m.) – fotomenininkas, Lietuvos fotografijos meno draugijos iniciatorius ir ilgametis jos vadovas, bene didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs Lietuvos fotografas. Jis dažnai vadinamas Lietuvos žmonių fotografu. Fotografo kūriniuose dėmesys koncentruojamas į atsitiktinai ar išlauktai įvairiausiose gyvenimiškose situacijose sutiktus žmones. Lietuvos humanistinės fotografijos vėliavnešio kūryba – tai monumentalus epochinis jo amžininkų – Lietuvos žmonių portretas.
1988 m. A. Sutkus pradėjo fotografuoti Holokaustą išgyvenusių žmonių susitikimus. Tai buvo didžių permainų laikas, kurį vadiname tautos ir valstybės Atgimimu. Atgimimą išgyveno ir Lietuvos žydai. Jiems demokratinės permainos leido garsiau kalbėti apie praeityje patirtą Holokausto siaubą, kuris sovietmečiu buvo nutylimas ar pateikiamas iškreiptai. Tuomet, kai daugelis metraštininkų dėmesį sutelkė į didžiąsias epochinių lūžių batalijas, A. Sutkus išgirdo šį žydų tautos tiesos balsą ir į juos nukreipė savo objektyvą. Per keletą metų (daugiausiai 1994–1997 m.) jis sukūrė unikalią portretų seriją, įamžinančią atminimą tų, kurie tapo karo beprotybės kankiniais ir liudytojais. Iš fotografijų žvelgiančios akys pamena Vilniaus ir Kauno getų nerimastingą kasdienybę, tautiečių, artimųjų žudynes, Štuthofą ir kitas mirties stovyklas. „Iškart pastebėjau, kad jų veidai skiriasi, – sako A. Sutkus. – Galbūt ne veidai, bet dvasia. Tai daug iškentusių žmonių dvasia.“ A. Sutkus spėlioja, kaipgi atrodytų Lietuva šiandien, jei jos piliečiai žydai nebūtų nužudyti. Holokaustą jis vadina aukščiausia fašizmo metastazės forma. Fotomenininko nuomone, kalbėjimo apie tai, kaip ir palaikymo bei dėmesio, tiems, kurie išliko gyvi, niekuomet nebus per daug.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė 2020 m. rugsėjo 11 d. – lapkričio 8 d.

Parodos organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, Fotografijos muziejus, VšĮ Antano Sutkaus fotografijų archyvas.

Fot. Antanas Sutkus. Klara Černiauskienė, gimusi / born 1917
TARPTAUTINĖ PARODA „ŽYDŲ DAILININKAI TARPUKARIO RYTŲ IR CENTRINĖJE EUROPOJE“
2020 m. rugsėjo 5 d., šeštadienį, 13 val. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyko muziejaus „Žydai Latvijoje“ ir Latvijos nacionalinio dailės muziejaus parodos „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ atidarymas. Koncertavo Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos auklėtiniai (mokytoja Marytė Markevičienė) ir mokytojos ekspertės Nijolės Prascevičienės smuiko klasės mokiniai.
2020 m. Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tai ypatinga proga dar kartą atsigręžti į ilgus šimtmečius Lietuvoje gyvenančius žydus, jų savitą kultūrą, istoriją. Šiaulių „Aušros“ muziejus žvelgia dar plačiau ir sudaro galimybę pažinti žydiškąją kultūrą ir meną platesniame, europietiškame kontekste.
Paroda „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ parengta 1939 m. Rygoje ir Liepojoje vykusios jungtinės Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos žydų dailininkų parodos pagrindu. Parodoje pristatomi žymiausių Latvijos žydų dailininkų – Isoko Frydlenderio (Īzaks Frīdlenders, 1890–1968), Bernardo Danenhiršo (Benhards Dannenhiršs, 1894–1972), Samuelio Haskinso (Samuels Haskins, 1909–1974) ofortų ir graviūrų originalai bei kopijos, Michailo Jo (Mihails Io, 1895–1960), Dovydo Skolniko (Dāvids Skolniks, 1878–1941) tapybos darbai. Šių autorių vardai įrašyti į XX a. Latvijos meno istoriją, o jų darbai saugomi prestižinėje Latvijos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijoje.
Parodoje eksponuojami kūriniai pasižymi nuoširdumu, pajaustu nacionaliniu savitumu, išryškina kai kurių menininkų modernizmo paieškas. Plati žanrų įvairovė – peizažai, portretai, natiurmortai, žanriniai ir istoriniai paveikslai, karikatūros.
Parodą papildo informaciniai stendai apie menininkų gyvenimą ir kūrybą. Šie menininkai buvo 1927 m. įkurtos „Žydų vaizduojamojo meno draugijos“ nariai. Organizacijos veikla buvo orientuota į parodų rengimą, per septynerius metus buvo suorganizuotos net penkios parodos. Po 1934 m. Karlo Ulmanio perversmo draugija buvo likviduota, kaip „politiškai nepageidaujama“.
Lietuvos ir Latvijos, Šiaulių ir Rygos žydų bendruomenes nuo seno siejo ir tebesieja tamprūs istoriniai, ekonominiai, kultūriniai, socialiniai ryšiai. Šiaulių žydams Ryga buvo itin svarbus miestas. Prekyba vyko per Rygos, Liepojos uostus, žydai iš Lietuvos traukdavo į Rygą parduoti ar įsigyti prekių. Fabrikantų Frenkelių šeima netgi turėjo Rygoje eksperimentinį avalynės fabriką.
Paroda neatsitiktinai atidaryta pirmąjį rugsėjo savaitgalį, kai visoje Europoje ir Lietuvoje vyksta Europos žydų kultūros dienų renginiai. Neatsitiktinė ir parodos eksponavimo vieta – Chaimo Frenkelio vila yra pats ryškiausias Šiaulių žydų identiteto ir kultūrinės raiškos simbolis.
Parodos atidaryme šventinę nuotaiką kūrė Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos auklėtiniai (mokytojos Marytė Markevičienė, Nijolė Prascevičienė), kurie atliko žydų muzikos kūrinius.
Paroda „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo rugsėjo 5 d. iki lapkričio 1 d.

Organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, Rygos žydų bendruomenė, Latvijos nacionalinis dailės muziejus.
Projektą finansuoja: ES programa „Europa piliečiams“, Latvijos kultūros ministerija.
LIETUVOS ŠIUOLAIKINĖS SKULPTŪROS KŪRĖJŲ PARODA „LŪŽIS“
2020 m. birželio 18 d. Chaimo Frenkelio vilos parke (Vilniaus g. 74, Šiauliai) atidaryta Lietuvos šiuolaikinės skulptūros paroda „Lūžis“, kurioje pristatyti Jono Aničo, Tauro Kensmino, Rimanto Milkinto, Rafal Piesliak kūriniai. 
Chaimo Frenkelio vilos parkas su rožynu – išskirtinė lauko ekspozicijų erdvė, kurioje „Aušros“ muziejus visais metų laikais organiz
io Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio renginius, bet ir apžiūrėti Lietuvos šiuolaikinės skulptūros parodą „Lūžis“.uoja įvairius renginius. Šią vasarą parke bus galima išvysti ne tik tarptautin
Bendradarbiaujant su Vilniuje įsikūrusia galerija (AV17), vilos parko erdvėse eksponuojami keturių šiuolaikinės skulptūros kūrėjų darbai. Pristatyti menininkai yra skirtingų kartų: Tauras Kensminas ir Jonas Aničas – prieš keletą metų baigę Vilniaus dailės akademiją skulptoriai, o Rimantas Milkintas ir Rafal Piesliak – Lietuvos meno scenoje jau įsitvirtinę, gerai žinomi menininkai. Šiuos autorius vienija konceptualumas, naujų išraiškos formų paieška, tad ši paroda kviečia artimiau susipažinti su Lietuvos šiuolaikinės skulptūros tendencijomis ir drauge permąstyti galimas medžiagos variacijas, siekiant perteikti savitas kūrinių prasmes.
Paroda „Lūžis“ aprėpia skirtingų išraiškų objektus, atliepiančius vieną iš svarbiausių šiuolaikinės skulptūros tendencijų – skulptūrinio objekto įvairovę. Pristatomi kūriniai atspindi takų perėjimą nuo figūratyvių, modernistinės skulptūros estetiką menančių formų iki šiuolaikinių, globalias problemas įprasminančių motyvų. Kūrinius vienija plieno, kaip skulptūrinio objekto medžiagos, pasirinkimas, demonstruojamos įvairios skulptūros kūrimo technikos: plieno liejimas, lenkimas, plieninių sijų pjaustymas ar netgi jo panaudojimas garso instaliacijai.
Parodą pristatanti galerija (AV17) devintus metus aktyviai populiarina šiuolaikinį meną ir yra viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, išskirtinai propaguojančių šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną.

Paroda Chaimo Frenkelio vilos parke veikė 2020 m. birželio 18 d. – rugsėjo 27 d.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus.
Partneris – (AV17) GALLERY.
Projektą finansuoja – Šiaulių miesto savivaldybė.
Fot. E. Tamošiūnas
Paroda „Kovo 11–oji: laisvės istorijos liudijimai“
Dabartinio valstybės gyvenimo pamatu tapęs 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos priimtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo nebuvo istorinis meteoritas, iki jo lietuvių tauta nuėjo sudėtingą ypatingos drąsos, pasiaukojimo ir susitelkimo pareikalavusį kovos dėl laisvės kelią. „Aušros“ muziejaus parengta paroda pasakoja lietuvių tautos pasipriešinimo bei nuolatinio tikėjimo nepriklausomybės atkūrimu ir tautiniu išsivadavimu istoriją.  Joje atspindimi svarbiausi dešimtmetį trukusios ginkluotos kovos, visą okupacijos laikotarpį taip ir nesugebėto užgniaužti intelektualinio pasipriešinimo, kultūriniam ir politiniam atgimimui visą tautą sutelkusio Sąjūdžio bei Nepriklausomybės įtvirtinimo istorijos momentai. Išskirtinis dėmesys parodoje skiriamas Šiaulių bei šiauliečių indėliui į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, pristatant Šiaulius, kaip vieną svarbiausių partizaninės kovos židinių, aktyvios disidentinės veiklos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio centrų, reikšmingų politinių, ekonominių ir socialinių transformacijų pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, liudininkų.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikia nuo 2020 m. kovo 11 d. iki rugsėjo 4 d.
Fot. J. Kirkilaitė
PARODA „ŽAVESYS IŠ PRAEITIES“
Šiaulių „Aušros“ muziejus tęsia bendradarbiavimą su Šiaulių miesto ir apskrities socialinės globos įstaigomis ir Chaimo Frenkelio vilos (Vilniaus g. 74, Šiauliai) ekspozicijos „Provincijos dvaras“ salėse (II aukštas) pristatė puošnių renesanso, baroko, rokoko suknelių, sukurtų iš netradicinių medžiagų, parodą „Žavesys iš praeities“. 
Suknelių autoriai – Aukštelkės socialinės globos namų ir Aukštelkės socialinės globos namų Kelmės miesto grupinio gyvenimo namų gyventojai.
Parodoje eksponuojamos suknelės sukurtos iš netradicinių medžiagų, kurias naudojame buityje ar kurias dovanoja mums gamta. Suknelėms naudota plėvelė, krepinis popierius, monetos, kompaktiniai diskai, purškiami dažai, sagos, kartoniniai kiaušinių dėklai, tualetinio popieriaus ritinėliai, tapetai, šiukšlių maišai ir kt.
Ši paroda – tai dar viena puiki proga pakalbėti apie mūsų aplinkos tvarką, gamtos tausojimą, šiukšlių rūšiavimą. Kūrybiškas požiūris į antrinių žaliavų pritaikymą skatina turiningai leisti laisvalaikį tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.
Aukštelkės socialinės globos namai prisideda prie gamtos saugojimo, o ši paroda – tai projekto „EKO MADA – 2019“, kuris buvo įgyvendintas 2019 m., tęsinys. Paroda buvo eksponuojama Aukštelkės socialinės globos namuose, Kelmės krašto muziejuje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje 
bibliotekoje, Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių padalinyje.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2020 m. birželio 9 d. iki rugpjūčio 30 d.  

Parodos rengėjas – Aukštelkės socialinės globos namai (Poilsio g. 15, Aukštelkė, Šiaulių r.).
Fot. S. Bubienė
SKULPTŪRŲ PARODA „DVASIOS KELIAIS“
Aleksejaus Leonovo skulptūrų paroda į Lietuvą atvežama pirmą kartą. Chaimo Frenkelio vilos ekspozicijoje „Provincijos dvaras“ buvo eksponuojami 27 autoriaus darbai. Parodos skulptūros perteikia tikėjimą žmogaus gebėjimais, meile, grožiu ir šviesesnio pasaulio viltimi.
Aleksejus Leonovas – jaunas garsus menininkas iš Ukrainos. Per pastaruosius penkiolika metų visame pasaulyje buvo pristatyta per 150 jo personalinių parodų: Indijoje, Kinijoje, JAV, Italijoje, Pranūzijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje ir kt. A. Leonovo darbų galima pamatyti 55-iuose pasaulio miestuose.
Menininkas gimė 1982 m. Sumų mieste Ukrainoje. Nuo jaunystės gyveno Kijeve. Jau nuo penkerių metų paėmė į rankas molį. Vėliau A. Leonovas kaip kūrėjas formavosi Valstybinėje Taraso Ševčenkos vidurinės dailės mokyklos skulptūros skyriuje. 2005 m. su pagyrimu baigė Nacionalinę vaizduojamojo meno ir architektūros akademiją. Studijavo doktorantūroje, vadovaujant akademikui V. Z. Borodajui. 2008 m. skulptorius tapo Ukrainos dailininkų sąjungos nariu.
Ypatingą dėmesį A. Leonovas savo kūryboje skiria religijai ir geriausiems žmonijos pasiekimams. Dar studijų metais menininkas nepaprastai susidomėjo filosofija, pasaulio kultūra ir religijos istorija. A. Leonovas kuria pasitelkdamas gilias žmogaus kūno anatomijos žinias, meniškai apmąstydamas žmonijos istoriją. Jis turi savo nepakartojamą stilių, o mėgstamiausia medžiaga tapo šamotinis molis, kuris turi ypatingas energetines savybes, leidžia giliau išreikšti vidinę vaizdo esmę. Menininkas per savo kūrybą siekia atskleisti amžinųjų vertybių – dieviškumo, motinystės, vaikystės, grožio, harmonijos – temas.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2020 m. sausio 14 iki balandžio 30 d. A. Leonovo skulptūrų fotografijų paroda buvo eksponuojama Šiaulių Gegužių progimnazijoje.

Fot. Malda, 2009.
Paroda „Šiauliai – Žemaitijos kunigaikštystės centras“
Šiaulių „Aušros“ muziejaus parengta paroda atspindi ryškiausius XVI–XIX a. pirmos pusės Šiaulių istorijos momentus, lėmusius Šiaulių, kaip vieno iš svarbiausių Žemaitijos administracinių centrų, susiformavimą. Čia buvo sutelkta Šiaulių ekonomijos administracija, rezidavo bajorų seimeliai ir teismai. Šiauliuose iškilusi mūrinė bažnyčia tapo katalikų Bažnyčios ideologiniu
simboliu. Greta bažnyčios, prekybinių kelių Karaliaučius–Ryga ir Vilnius–Klaipėda sankirtoje įkurta turgaus aikštė tapo regiono prekybos ašimi.
Maža to, šiauliečiai buvo aktyvūs XVIII a. sukilimų dalyviai ir organizatoriai, Šiaulių miestas buvo pasipriešinimo židinys, o regione aktyviai veikusių didikų giminių dėka Šiauliai tapo kultūros lopšiu.
Paroda lankytojams atskleidžia Žemaitijos ir vieno iš jos centrų – Šiaulių miesto – istoriją bei parodo, kaip Šiauliai iš nedidelio miesto XVI a. palaipsniui virto reikšmingu administraciniu centru. Parodos turinys padės susipažinti su svarbiausiais XVI–XIX a. pirmos pusės įvykiais, nulėmusiais šį miesto virsmą, bei asmenybėmis – Žemaitijos didikų giminėmis, dvasininkais, miesto administratoriais – savo veikla prisidėjusiomis prie miesto kaitos ir augimo.
Apsilankymą muziejuje paįvairina teminės edukacinės veiklos – lankytojai gali pasivaikščioti po Šiaulių ekonomiją, susipažinti su bajoriškais simboliais ar prisijaukinti lokį.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė 2019 m. lapkričio 12 d. – 2020 m. kovo 1 d.
Fot. E. Tamošiūnas
Paroda „Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“
Römerienės – Sofija ir Ona (Sofija 1918 m. pakeitė pavardės rašybą ir tapo Romeriene) – talentingos dailininkės, skirtingos asmenybės, tačiau labai panašių likimų moterys. Abi – tapytojos, XX a. pr. įsiliejusios į dailininkų Römerių dŠi paroda – tai puiki proga susipažinti, prisiminti, atrasti garsios Römerių giminės iškilias dailininkes, kurios paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Latvijos meninėje kultūroje, yra itin svarbios ir reikšmingos atkuriant kai kuriuos primirštus ar visai nežinomus abiejų šalių kultūros istorijos faktus.
Pagrindiniai dailininkių kūrybos žanrai – portretas, peizažas, natiurmortas. Mėgstamos temos: šeimos ir vaikų portretai, dvarų, kuriuose gyveno, interjeras ir peizažai, valstiečių portretai ir jų kasdienybė.
Dailininkių kūryba iliustruoja nepriklausomybę atgavusių Lietuvos ir Latvijos valstybių socialinį, ekonominį, kultūrinį, meninį gyvenimą. Ne visų Römerių dailininkų kūrybą šiandien galime įvertinti. Laikas pasiglemžė didžiąją dalį jų kūrinių: vieni jų sudegė, kiti išsi
barstė po įvairias šalis ar tiesiog buvo sunaikinti.
Parodoje eksponuojami brandžiausi abiejų dailininkių kūriniai iš Šiaulių „Aušros“ ir Latgalos kultūros ir istorijos muziejų rinkinių. Atidarymo renginyje bus pristatyti du katalogai: „Atgriešanās. Janopoles Romeru mantojums“ (Sugrįžimas. Janopolės Romerių paveldas), Rėzeknė, 2018 m., 132 p., latvių, lietuvių, anglų, rusų k.; „Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“, Šiauliai, 2019, 192 p., lietuvių, latvių, anglų k. Parodą papildys edukacinė veikla: ekskursijos ir paskaita.
Paroda 2019 m. rugsėjo 4 d. – lapkričio 24 d. eksponuojama „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje (Šiauliai, Lietuva), 2020 m. rugsėjo 9 d. – lapkričio 7 d. – Latgalos kultūros ir istorijos muziejuje (Rėzeknė, Latvija).

Fot. J. Kirkilaitė
Objektų paroda „Archyvas“
Šiaulių menininkų objektų paroda „Archyvas“ – tai trečiasis tęstinio projekto „Archyvas“ renginys. Pirmoje projekto dalyje, kuri įvyko 2017 m. rugsėjo 16 d. ištuštėjusioje „Žiburio” knygyno erdvėje, buvo skaitomi rašančių Šiaulių miesto menininkų tekstai, poezija, proza, dienoraščiai, kelionių užrašai, haiku... Patys menininkai skaitė bei dalinosi savo patirtimi su kitais kūrėjais ir miesto meno bendruomene.                     
Antroje projekto dalyje – buvo suburti fotografuojantys Šiaulių miesto vizualiųjų menų kūrėjai (ne fotografai). Menininkai pristatė pavienes nuotraukas bei mini kolekcijas, papildytas asmeninėmis istorijomis, poezija, proza ir konceptualiais pamąstymais. Šioje parodoje tekstai buvo svarbi kūrinių dalis. Renginys vyko 2018 m. sausio 25 d. Fotografijos muziejuje Šiauliuose.
Trečioji projekto dalis subūrė menininkus, kurių kūrybos laukas nėra tiesiogiai susijęs su skulptūra ar instaliacija. Menininkai erdvines konceptualias kompozicijas pristatė specialiai šiam projektui parinktose Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vilos salėse. Pagrindinė idėja yra konceptualiai bei vizualiai integruoti šiuolaikinių Šiaulių menininkų kūrybą į istorines erdves-ekspozicines sales. Netikėti ir originalūs menininkų sprendimai, šiuolaikine meno kalba aktualizuotą istoriją, priartina dabartinį žiūrovą prie praeities temų, skatina atrasti dialogą tarp praeities ir dabarties, leidžia naujai atrasti bei suprasti istorines erdves bei ten esančius muziejaus eksponatus.

Paroda veikė iki 2019 m. rugsėjo 29 d.
Organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus ir Šiaulių dailininkų organizacija.

Fot. V. Dirmeikytė
 
Rožės kodas
2018 m. pavasarį Chaimo Frenkelio vilos parke įkurtas secesinio stiliaus rožynas, skirtas Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui. Jis įkvėpė parodos „Rožės kodas“ idėjos atsiradimą.
Rožė – nepaprastai plataus spektro simbolis, kuris randamas vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje, religijoje, istorijoje, heraldikoje, mitologijoje, literatūroje, grožio industrijoje, medicinoje. Šis simbolis plačiai paplitęs ir geografine prasme (Europos, Tolimųjų ir Artimųjų Rytų šalys). Paroda buvo skirta iškoduoti, atskleisti „rožės kodą“ kuo įvairiapusiškiau, todėl šalia vaizduojamosios ir taikomosios dailės lygiavertę vietą užima informacija apie rožės ir jos simbolio vietą istorijoje, mene, buityje, literatūroje, atskleidžiamos sąsajos su religija ir kt. sritimis. Paroda sudaryta iš dviejų dalių: informacinės ir edukacinės.
Idėja surengti parodą apie rožes paskatino muziejų darbuotojus naujai pažvelgti į eksponatus, saugomus muziejų rinkiniuose. Buvo atrasta eksponatų su rožėmis, kurie anksčiau nebuvo taip akivaizdžiai siejami su rožėmis, nes jos buvo „pasislėpusios“ paveikslų fonuose, detalėse ir pan.
Rožė yra vienas iš nedaugelio gyvosios gamtos objektų, kurie yra tapę įvairių kultūrų, religijų, tautų folkloro simboliais. Rožė yra užvaldžiusi žmonių vaizduotę jau daugelį amžių ir net tūkstantmečių. Tai gėlė, turinti paslaptį, – sudėtingas simbolis, galintis reikšti įvairiausius dalykus. Ir šiandien jis yra nepraradęs reikšmės, nes sukuriami, pavadinami ar atrandami nauji dalykai, ir jie vėl siejami su rožėmis (rožinis šokoladas, vynas, auksas, rožinis ūkas ir kt.).
Nuo neatmenamų laikų rožė pirmiausiai buvo meilės ir grožio simbolis. Be to, ji buvo laikoma šventu simboliu, sietinu su daugeliu skirtingų tikėjimų dievais ir deivėmis. Įvairiose kultūrose rožė yra jaunystės, tyrumo, žemiškos meilės ir atgimimo atitikmuo, nors drauge gali reikšti liūdesį, amžinybę, paslapties saugojimą ir ramybę.
Kada rožė tapo simboliu, sunku tiksliai pasakyti, tačiau, regis, jau nuo pradžių buvo nulemta, kad ja bus žavimasi ir ji bus garbinama. Pamažu ji „įsišaknijo“ ne tik rožynuose ir gėlynuose, bet ir įvairiausiose žmonių veiklos srityse. Rožės simbolika žmogaus pasąmonėn įsiskverbė labiau nei kitų gėlių.
Menininkus ir amatininkus pakerėjo šios gėlės svaigus kvapas, žiedlapių švelnumas, rožės spygliai sužeidė ne tik pirštus, bet ir širdis… Rožės piešinį ar stilizuotą ornamentą (rozetę) galime rasti ant įvairiausių daiktų (staltiesių, skarų, audinių, servetėlių, dėžučių, albumų, papuošalų, batų, rankinių ir kt.).
Rožės gausiai „veši“ ne tik taikomojoje, bet ir vaizduojamojoje dailėje. Rožių puokštė, kompozicija ar viena rožė jau nuo seno yra dailininkų mėgstamas motyvas. Rožės vaizduojamos ne tik mene, bet yra paplitusios ir kasdienėje aplinkoje – rožėmis dvelkia prabangūs kvepalai, jos puošia gėlynus ir mylimų žmonių kambarius.
Kartais šios gėlės piešinys buvo naudojamas pagražinti daiktus nesuteikiant jai ypatingos prasmės, tačiau ji tapo prasmingiausiu ir svarbiausiu įvairių religijų simboliu, ypač krikščionių tikėjimo. Juk Kristus buvo nukryžiuotas su erškėtrožių vainiku, o Švč. Mergelė Marija vadinama „rože be spyglių“.
Artimųjų ir Tolimųjų Rytų šalyse rožė traktuojama kiek buitiškiau, žemiškiau. Šių šalių poezijoje moterys prilyginamos rožėms, o jų lūpos, oda – rausvam ir švelniam rožės pumpurui.
Nuo vėlyvųjų viduramžių Europos kultūroje rožė tampa tarsi moters grožio įkūnijimu ir tik vėliau ji įgauna aistringos, romantiškos, neblėstančios meilės prasmę. Tačiau su rože siejami ne tik romantiniai jausmai, bet ir pragmatiškumas – puikiuose karalių ir imperatorių rūmuose ji tampa puoselėjama gėle ir rafinuotumo, turto, statuso, prabangos simboliu.
Prie rožės populiarinimo prisidėjo ne tik to meto filosofai, poetai ir trubadūrai, bet ir egzotines, prabangos prekes (audinius, išpuoštus gėlių motyvais, kvepalus ir neįkainojamą jaunystės eliksyrą – rožių aliejų) į Europą gabenę pirkliai.
Rožė tapo ir vis dar yra įvairių judėjimų, draugijų, miestų, šalių ir mokymo įstaigų simbolis, o kai kurios slaptos draugijos įšventinimo ceremonijas atlieka naudodamos rožes.
Matyt, rožė visuomet liks neatsibostančia gėle, nes mūsų, žmonių, fantazija, išradingumas ir kūryba dar ne kartą suteiks jai vis kitų prasmių, nors galbūt vienintelė rožės prasmė – skleisti grožį.
Paroda „Rožės kodas“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2019 m. birželio 6 d. iki rugpjūčio 25 d.
„LIETUVA LITVAKŲ KŪRYBOJE“
Paroda akcentavo svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia populiariausius Lietuvos vaizdinius tapyboje, grafikoje, poezijoje, romanuose, dainose, muzikoje, kine, teatre. Vieniems menininkams rūpėjo romantizuoto istorinio Vilniaus vaizdai, kitiems – gimtasis štetlas ar tradicinis Lietuvos peizažas, tretiems – vargani darbininkų kvartalai, miestų griuvėsiai ar Lietuva už spygliuotos tvoros. Poezijos mėgėjus paroda pradžiugins iš jidiš kalbos verstais eilėraščiais apie Vilnių ir Lietuvą, tarp jų ir unikalus kūrinys – garsaus dailininko Marko Šagalo eilėraštis apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. Istorijos, muzikos, dailės, kino ir teatro gerbėjai parodoje atras ne vieną įdomų faktą.
Paroda taip pat paliečia litvakų tapatybės paieškas daugiakultūriame pasaulyje, kurios reiškiasi įvairiausiais būdais – nuo gimtųjų vietų prisiminimų ir kūrybos lietuvių kalba iki pavardės pasikeitimo į Litay (hebrajų k. lietuvis) grįžus į protėvynę.
Paroda parengta pasitelkus vaizdinę ir dokumentinę medžiagą iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Izraelio, Rusijos, JAV ir Urugvajaus muziejų, archyvų ir privačių kolekcijų.
Parodoje lankytojai gali pažiūrėti du unikalius ir pamirštus filmus: 1) 1924 m. Lenkijos kino kompanijos sukurtą nebylųjį filmą Vilniaus legenda, kuris buvo įgarsintas 1933 m., o siužeto pasakotoju tapo vilnietis Jozefas Bulovas, tuo metu jau sėkmingai dirbęs aktoriumi Niujorke; 2) 1964 m. Lietuvos kino studijoje režisieriaus Raimundo Vabalo sukurtą pirmąjį spalvotą lietuvišką vaidybinį filmą-pamfletą Marš, marš, tra-ta-ta!, kurio politinė satyra liko to meto žiūrovų nesuprasta ir neįvertinta.
Parodą lydi specialiai regėjimo negalią turintiems lankytojams sukurtas audiogidas, nuodugniai pristatantis parodos turinį. Įtaigūs Audriaus Čaikausko, Reginos Jokubauskaitės ir Virgilijaus Kubiliaus balsai kviečia lankytojus pasinerti į Lietuvos žydų istorijos fragmentus, pasiklausyti iš jidiš kalbos į lietuvių kalbą išverstų eilėraščių ir vizualizuoti analizuojamus dailės kūrinius.
Jaunieji parodos lankytojai gali praleisti laiką prie magnetinių dėlionių kurdami Lietuvos peizažą ar Lietuvos miestelio vaizdus.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus paroda „Lietuva litvakų kūryboje“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki  2019 m. gegužės 26 d.
Dailininkės, tapytojos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės (JAV) paroda „Poeto mūza – Savoldo angelas“


Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė, draugų ir artimųjų vadinta švelniu vardu Sandra, gimė 1922 metų balandžio 25 dieną Kuršėnuose. Persikėlusi į Kauną, mokėsi gimnazijoje ir domėjosi daile, o ypač mistiniu M. K. Čiurlionio pasauliu, vėliau – A. Samuolio ir A. Gudaičio kūryba. 1947 metais Sandra sėkmingai baigė meno mokyklą ir gavo V. K. Jonyno pasirašytą mokslo baigimo pažymėjimą.
Vokietijoje sutiko artimą sielą – poetą Alfonsą Čipkų (Alfonas Nyka-Niliūnas), ištekėjo. Persikėlę į Ameriką, apsigyveno Baltimorėje. Amerikoje dirbo keliose privačiose tapytojų studijose, bendravo su dailininku J. Westerman’u. Lankė Baltimorės meno mokyklą – Museum of Art School, tobulinosi pas tapytoją K. Martin’ą, bet didžiulę įtaką padarė vienas iš žymių dailininkų ekspresionistų – J. Pollock’as. A. Laucevičiūtė buvo vertinama amerikiečių dailininkų pasaulyje.
Dailininkas A. Valeška, kuravęs vieną iš A. Laucevičiūtės parodų, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau, negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos. Dailininkės mėgiama spalva yra geltona, kuri tapyboje ypač sunkiai yra rišama su kitom spalvom. Sandra ilgą laiką tylėjo. Atrodė, kad ji tapybą jau užmetusi. Bet šiandien štai regime visą jos individualią parodą, kurioje akys užkliūva už spalviniu ir kompoziciniu atžvilgiu gerai nusisekusių kūrinių.“

Dailininkės, tapytojos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės (JAV) paroda „Poeto mūza – Savoldo angelas“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2019 m. vasario 15 d. iki balandžio 7 d.

Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova


Romanas Suta (Romans Suta) ir Aleksandra Belcova (Aлександра Бельцовa, Aleksandra Beļcova) – žymiausi Latvijos klasikinio modernizmo atstovai. Jų vardo muziejuje Rygoje yra saugoma daugiau kaip 4000 jų kūrinių. Chaimo Frenkelio viloje eksponuojami brandžiausi menininkų kūriniai – peizažai, natiurmortai, portretai, scenografija, sukurti iki XX a. 4 deš., atspindintys modernistinės dailės kryptį Latvijoje bei Paryžiaus mokyklos įtaką (kubizmą, purizmą, art deco stilių). Šių menininkų kūryboje išskirtinę vietą užima tapyba ant porceliano (lėkštės, vazos) – tai lyg miniatiūriniai paveikslai, kurių kompozicijose susipina liaudies meno, folkloro elementai su modernizmo apraiškomis. Dekoruoti porceliano kūriniai buvo eksponuoti Tarptautinėje dekoratyvinio ir industrinio meno parodoje Paryžiuje (1925), parodose Lenkijoje, Estijoje, Lietuvoje.
Po Latvijos menininkų parodos Kaune, surengtos 1926 m., R. Sutos ir A. Belcovos kūryba Lietuvoje daugiau nebuvo pristatoma, todėl ši paroda – tai išskirtinė proga šių Latvijos klasikinio modernizmo atstovų kūrybą pristatyti originalioje aplinkoje – Chaimo Frenkelio viloje, parodyti iškilius kaimyninės šalies kūrėjus, palikusius žymę ne tik Latvijos dailės istorijoje, bet ir kultūriniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime: dalyvaudami parodose, skaitydami paskaitas meno mokyklose, jie siekė dviejų kaimyninių valstybių bendradarbiavimo, skleidė sukauptą patirtį, kūrybinį potencialą.

Chaimo Frenkelio viloje eksponuojami kūriniai iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus filialo Romano Sutos ir Aleksandros Belcovos muziejaus (Ryga, Latvija), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno miesto muziejaus (Kaunas, Lietuva) rinkinių.  

Paroda „Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova", skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui, Chaimo frenkelio viloje veikė nuo 2018 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. vasario 3 d.


Fotografijos muziejus

MALVINOS JELINSKAITĖS PARODA „PIETINIS PIETRYČIŲ VĖJAS“
Fotografijos muziejaus galerijoje buvo eksponuojama vilnietės Malvinos Jelinskaitės paroda „Pietinis pietryčių vėjas“. Malvina yra viena paslaptingiausių Lietuvos menininkių. Baigusi filosofijos ir menotyros studijas, ji laisvai audžia sudėtingus minties ir meno interpretacijų ornamentus, tačiau kūrybiškai labiau reiškiasi kaip fotografė ir menininkė. Retai dalyvaudama parodose, Malvina slapukauja dvigubai – jos tirpstantys fotografiniai vaizdiniai kupini laukimo ir netikėtų nušvitimų, o ji pati retai dalinasi savo meniniais ieškojimais su publika.
Šios originalios asmenybės paroda Fotografijos muziejuje itin laukiama dėl keleto priežasčių. Pirma, Malvina šią parodą skiria savo gimtajam miestui – Šiauliams. Neatsitiktinis ir pavadinimas – „Pietinis pietryčių vėjas“ su užuomina į gyvenimo skersvėjus Pietiniame rajone. Antra, tai netradicinė fotografijų paroda, greičiau, antigravitacinė šviesos virpėjimų kolekcija. Todėl ši ekspozicija kontrasto principu įdomiai suskambės muziejaus erdvėse. Trečia, turėsime galimybę pamatyti išplėstinės fotografijos meną, pasąmoninės optikos žaismą, kuris puikiai atspindi medijų meno festivalio „Enter“ nuotaiką.


Paroda Fotografijos muziejuje veikė iki 2021 m. birželio 27 d.

Organizatoriai: Fotografijos muziejus, Šiaulių dailės galerija.
Rėmėja: Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė.
ANDRIAUS GRIGALAIČIO IR TOMO ANDRIJAUSKO PARODA „NEFILMUOTA TIKROVĖ. MIGLOS ŽEMĖLAPIAI“
Fotografijos muziejaus studijoje lankytojai turėjo galimybę tyrinėti dviejų kūrėjų – Tomo Andrijausko ir Andriaus Grigalaičio parodos „Nefilmuota tikrovė. Miglos žemėlapiai“ maršrutus. Paroda sumanyta kaip dviejų, Šiaulių miesto erdve ir požiūriu į kūrybą susietų, kūrėjų vizualus dialogas Fotografijos muziejaus erdvėje, tarpusavyje derinant chemiją, fiziką ir metafiziką. Sukurti maršrutai klaidinantys ir migloti. Tačiau labai dažnai tai, kas svetima ir baugina, greitai tampa artimiausia aplinka. 
T. Andrijauskas, būdamas vienas iš videomeno Lietuvoje pradininkų ir eksperimentinio audiovizualinio meno iniciatorių Šiauliuose, buvusiuose šiuolaikinio meno epicentru, sugrįžta į „Enter“ festivalį kaip parodos bendraautoris ir tęsia ieškojimus videoeksperimentuose. Jis parodoje vaizdu siekia perteikti savo vidinės būsenos ir vis greitėjančio gyvenimo tempo sąveikas.
Kartu parodoje įpinamas ir A. Grigalaičio pasakojimas – „Miglų žemėlapiai“. Fotografas, žiūrėdamas į žemėlapį, ieško ne kelio. Priešingai – galimybės pasiklysti. Dairosi vietų, kurios neturi koordinačių, kurios yra tarp ten ir čia. Minimalistinis iš miglų išnyrantis vizualinis maršrutas žada kelionę į unikalią vizualinę patirtį.
Paroda Fotografijos muziejuje veikė iki 2021 m. liepos 6 d.

Organizatoriai: Fotografijos muziejus, Šiaulių dailės galerija.
Rėmėja: Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė.
ARŪNO KULIKAUSKO PARODA „PASKUTINĖ“
2021 m. balandžio 16 d., penktadienį, Fotografijos muziejuje Šiauliuose (Vilniaus g. 140) atidaryta Arūno Kulikausko paroda „Paskutinė“. Kiekvieną savaitę autorius parodą papildys naujais kūriniais. Pirmojo apsilankymo parodoje metu įsigytu bilietu, pažymėtu specialiu antspaudu, lankytojai galės pasinaudoti visu parodos eksponavimo laikotarpiu – sugrįžti į muziejų ir stebėti parodos kaitą.
Vengiant pretenzingo žodžio „retrospektyvinė“, „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. A. Kulikausko kūrybą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu (kitokio požiūrio į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdus) iki Niujorko laikotarpio (kapitalistinio pasaulio megapolio ir Jono Meko įkurto Antologijos filmų archyvo (angl. Anthology Film Archives), fotografijos objektų dirbant su „Polaroid“ fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijų ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėse fotografijose, lėtojo Saulės tako fotografavimo (pavyzdžiui, pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui).
„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų kūrybos laikotarpį, inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, bet nesistengia jo skrupulingai surūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką svarbaus ištraukia, nupučia dulkes: „čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš, nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats“.
Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys yra šios: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime, – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.
Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą. Pirma, ji yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą parodą autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis parodos vaizdas turėtų išryškėti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama. Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti kūrybą ir gyvenimą kaip vientisą audinį. Į parodą jis įtraukia tai, kas tuo laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia, buvo po akimis, todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių, ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš naudotų daiktų parduotuvės ar net buities rakandą.
A. Kulikauskas didelę parodą rengia pirmą kartą. Ar pavyko autoriui susidoroti su tokia laisvamaniška parodos koncepcija? Arūnas yra seno sukirpimo maištininkas ar bent jau nonkonformistas, tad jis tikrai dėl to galvos nesuka. Ne kurti tinkamai, „į mostį“ – kas madinga, šiuolaikiška, einama, bet prisiliesti prie Nežinomybės – tai Arūnui yra vienas iš esminių meno kriterijų. Tas pats ir su „Paskutine“.
Paroda Fotografijos muziejuje veikė iki 2021 m. gegužės 23 d.
 
Organizatoriai: Fotografijos muziejus, VšĮ Trys kaimai.
Rėmėjas Lietuvos kultūros taryba.
Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Per Lietuvą – per Dievo sodą“
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) nuo kovo 16 d. veikė fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodą „Per Lietuvą – per Dievo sodą“.

Daugelis fotografijos meno gerbėjų žino A. Aleksandravičių kaip puikų portretistą, tačiau per keletą pastarųjų metų jo kūryboje gausiai suklestėjo peizažo žanras. Kelionės po Lietuvą, fotografuojant regionus, ieškant Žemaitijos ar Aukštaitijos žemės genotipo, papildė fotografo archyvą gausiais gamtovaizdžiais. Palaipsniui susidėliojo visa apimanti lietuviško kraštovaizdžio panorama.
„Koks tai peizažas, kas būdingiausia panteistiniame šio fotografo pasaulėvaizdyje? Akivaizdu, kad tai ne realus pasaulis, o juodai baltos gamtovaizdžių graviūros, preciziškai komponuojamos žemės ir dangaus jungtys. Algimantas vengia žmogaus pėdsakų žemėje, jam artimesnis kosminis lygmuo, geologinis kalvų ir miškų laikas, kuriame nėra vietos žmogiškos būtybės triukšmui. Vengiama urbanistinės geometrijos ar sujauktos priemiesčių topografijos. Tačiau istoriniai motyvai nesunaikinami, jie sugrįžta piliakalnių linijomis, rudeninio kelio provėžomis. Tai elegiški gamtos ir kultūros susitaikymo motyvai. Horizonte sumirgančios mažos žmonių figūrėlės paklūsta gamtos cikliškumui, jos bruzda amžinoje debesijos girliandų paunksmėje“. (V. Kinčinaitis)
 
Paroda Fotografijos muziejuje buvo eksponuojama iki 2021 m. balandžio 11 d.

Parodą pristato Vilniaus rotušė.
Organizatorius – Fotografijos muziejus.
Remėja – Lietuvos kultūros taryba.
PARODA „SVEIKINIMAI IŠ XX AMŽIAUS“
2020 m. rugpjūčio 19 d. (trečiadienį), 17.30 val., Fotografijos muziejuje Šiauliuose (Vilniaus g. 140) buvo atidaryta fotografo Antano Sutkaus fotografijų paroda „Sveikinimai iš XX amžiaus". Parodos atidaryme dalyvavo vienas iš jos kuratorių Artūras Morozovas.
„Sveikinimai iš XX amžiaus“ – taip savo albumus mėgsta pasirašinėti Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus (g. 1939). Tokiu pat pavadinimu pavadinta ir autoriaus kūrinių paroda, kuri šį kartą išsiskiria iki šiol dar nematytų ir naujų fotografijų gausa. Su fotografijos archyvu daugiau nei dvidešimt metų dirbantis A. Sutkus sako, kad ten iki šiol aptinka pamirštų momentų, daug paveikių vaizdų iš praeities. Šie darbai – tai ištisa fotografijos epocha, pasakojanti apie XX amžiaus Lietuvą ir jos žmones.
Parodos pilną versiją šių metų pradžioje turėjo galimybę išvyksti Kauno žiūrovai, o dabar, adaptuota Fotografijos muziejaus erdvėms, ji atkeliauja į Šiaulius. Čia A. Sutkaus kūriniai personalinėje autoriaus parodoje paskutinį kartą buvo rodyti Fotografijos muziejuje prieš beveik dvidešimt penkerius metus.
Kuruoti parodą „Sveikinimai iš XX amžiaus“ A. Sutkus pakvietė kolegas Bertą Tilmantaitę ir Artūrą Morozovą. „Šių fotografų darbai, jų jautrumas žmogui man yra artimi. Man įdomu, kaip jaunosios kartos atstovai pamatys mano praeities darbus“, – apie kuratorių pasirinkimą pasakoja fotografas.
Parodos darbų atrankoje kuratoriams buvo labai svarbu greta visiems puikiai žinomų ir jau fotografijos klasika tapusių kūrinių parodyti kuo daugiau nematytų A. Sutkaus darbų. Ekspozicijoje bus galima išvysti ir paskutinių poros metų fotografijas.
„Su Antanu bendraujame pastaruosius kelerius metus – lydėjome jį atsiimti ir prestižinės E. Salomono fotografijos premijos Berlyne, pristatėme jo darbus Lenkijoje bei Baltarusijoje. Šios draugystės metu pažinome Antaną ne tik kaip fotografijos legendą, tvirtą, kūrybišką asmenybę, tačiau ir kaip tikrą bei atvirą žmogų su visomis jam būdingomis savybėmis – dvejonėmis, džiaugsmu, nostalgija bei smalsumu. Su tokiu A. Sutkumi norime supažindinti ir parodos lankytoją“, – sako parodos kuratoriai.

Paroda Fotografijos muziejuje veikė iki 2020 m. lapkričio 22 d.

Kuratoriai: Artūras Morozovas, Berta Tilmantaitė.
Dizainerė – Inga Navickaitė-Drąsutė.
Organizatoriai: VšĮ Antano Sutkaus fotografijų archyvas, Fotografijos muziejus.
Partneris – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Informacinis partneris – Nanook.
Rėmėja – Lietuvos kultūros taryba.
FOTOGRAFIJŲ PARODA „DEKODUOTI RAF“
2020 m. liepos 30 d. Fotografijos muziejuje buvo atidaryta fotografijų paroda „Dekoduoti RAF“. Trijų fotografų – Iain’o Curlett’o, Rolando Parafinavičiaus, Edvardo Tamošiūno – darbuose įamžintos Jungtinės Karalystės Karališkųjų oro pajėgų (angl. Royal Air Force – RAF), atliekančių NATO oro policijos misiją Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje Zoknių oro uoste, kasdienybės akimirkos.
Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje B. Olley atidarymo metu džiaugėsi įgyvendintu projektu ir pastebėjo, kad pavadinimas „Karališkosios oro pajėgos“ skamba galingai, tačiau po šiais žodžiais slypi žmonės, jų emocijos, išgyvenimai, o tai įamžinti bei atksleisti gali fotografija.
Projekto iniciatorė H. Davies prisiminė pirmąsias savo dienas Šiauliuose, kai tyrinėdama miestą atrado Fotografijos muziejų. „Pagalvojau, kad savo komandoje turiu fotografą, galbūt galėtume dirbti kartu ir sukurti bendrą projektą“, – tuometinius svarstymus išsakė H. Davies. Jai gimusią idėją įamžino Karališkųjų oro pajėgų fotografas, dokumentuojantis karių gyvenimą, Iain’as Curlett’as ir šiauliečiai Rolandas Parafinavičiaus, Edvardas Tamošiūnas.
Šiauliečiai fotografai praleido dieną karinėje Aviacijos bazėje, fiksavo karių kasdienybės akimirkas, nuotaikas, jų aplinką. Iki rugsėjo 6 d. Fotografijos muziejuje apsilankę lankytojai išvys fotoreportažą, kuriame užfiksuota tai, ko paprastai mūsų akis nemato – kariai ne paraduose ir valstybinėse šventėse, ne oficialiuose vizituose, o besišnekučiuojantys, sportuojantys ir besiilsintys, vaikštinėjantys aplink karinius objektus.
Parodos pavadinimas suponuoja, kad pasitelkus fotografiją siekiama įminti „kario“ kodą ir išvysti, ką slepia uniforma, užčiuopti žmogaus emocijas ir artefaktus, kalbančius apie kario-žmogaus kasdieniškumą, individualumą. Ne veltui parodoje portretai tampa vienu iš įrankių dekoduoti „kario“ sąvoką. Šis žanras pasitelkiamas ne tik fotografijoms: parodą lydi filmuota medžiaga, kurioje kariams užduodami žaismingi klausimai, reikalaujantys trumpo, iš anksto neparuošto atsakymo, tokiu būdu tęsiama pažintis, tampanti vis artimesnė ir asmeniškesnė, ir vis labiau nutolstanti nuo karinio reglamento.
Projektas „Dekoduoti RAF“ kilo iš entuziazmo užmegzti kontaktą tarp miestiečių, miesto svečių ir atvykusių į Lietuvą oro erdvės sergėtojų, kurie dažnai suvienodinami ir tiesiog vadinami vienu vardu – NATO. Šiuo projektu siekiama geriau pažinti vieniems kitus susitinkant kultūrinėje erdvėje.

Fot. E. Tamošiūnas

Fotografijų paroda „Dekoduoti RAF“ Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140) veikė nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2020 m.  rugsėjo 6 d.
Paroda „Laisvės tribūnoje“
Nepriklausomybės atkūrimo diena yra tik viena iš daugelio į laisvę vedusio kelio stotelių. Demokratijos, laisvės ir savarankiškumo siekius kėlė visą sovietų okupacijos laikotarpį veikęs disidentų judėjimas, o 1988 m., įsikūrus Sąjūdžiui, minėtieji reikalavimai įgavo masinį pobūdį. Didžiulės, vis daugiau drąsos turinčios žmonių minios savo noru traukė į masinius mitingus, demonstracijas, piketus, minėjimus. Po ilgų dešimtmečių vėl viešai pasirodė tautinė simbolika, suplevėsavo trispalvės vėliavos. Lietuvoje laisvą žodį skleidė nepriklausoma spauda. Vis dėlto, net ir oficialiai deklaruotą Nepriklausomybę reikėjo paremti viešuose mitinguose, apginti budint per 1991 m. kruvinuosius sausio įvykius ar rugpjūtį per Maskvoje vykusį pučą.
Šiaulių neaplenkusi XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje prasidėjusio Atgimimo banga neatsiejama nuo žodžio „tribūna“. Ir nesvarbu, ką tas žodis reiškia – pakylą oratoriui, kylantį statinį žiūrovams ar vietą viešai reikšti savo nuomonę. Mitingai, masinės akcijos, istorinių datų minėjimai, diskusijos – Atgimimas kiekvienam dalyviui suteikė tribūną ir progą prisidėti prie laisvės siekių. Čia susivienijo visi – ir pakylėti oratoriai, ir atsargūs stebėtojai, ir aktyvūs dalyviai.
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-osioms metinėms skiriama fotografijų paroda „Laisvės tribūnoje“ leidžia iš naujo pažvelgti į 1988–1992 m. įvykius Šiauliuose, šiauliečių emocijas ir nuotaikas kelyje į Nepriklausomybę – kai buvo aišku, jog vyksta kažkas naujo, tačiau nežinia, kuo viskas baigsis... Parodoje eksponuojami Atgimimo įvykius įamžinusių šiauliečių fotografų darbai.
 
Paroda Fotografijos muziejuje veikė nuo 2020 m. kovo 11 d. iki birželio 21 d.
Fot. E. Tamošiūnas
PARODA „INKILAI TARPUKARIO MODERNIZMO STILIUMI“
Menininkas T. Norvila, dar žinomas pseudonimu Morfai, mezga emocinį ryšį su architektūriniu paveldu, žvelgdamas į jį kitoniškai ir kurdamas stilingus miesto inkilus, kuriuose įpina architektūros motyvų. Parodoje eksponuojama dešimt medinių miniatiūrų-improvizacijų, įkvėptų tarpukario modernistinės Kauno architektūros, kuriose galima įžvelgti ir bendrų modernizmo architektūros bruožų, būdingų miestų tarpukario moderniajai architektūrai. Daug tokių objektų yra ir Šiauliuose, kurie tarpukariu buvo antras po Kauno pagal svarbą miestas, tad čia išaugo daug modernių išskirtinių gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų. Simboliška, kad paroda buvo atidaryta Fotografijos muziejuje, kurio pastatas atspindi tarpukario modernizmo stilių.
Visi inkilai yra tikri, perėjimui skirti paukščių nameliai, pagaminti pagal ornitologų rekomendacijas. Praėjusį pavasarį dešimt tokių inkilų jau buvo įkelta į Kauno medžius ir sulaukė naujakurių. Šios parodos inkilai taip pat netrukus taps paukščių nameliais Kaune.
Pavasaris – tai Fotografijos muziejaus stogo terasos sezono lankymo pradžia, tad į ją vėl sugrįžta edukaciniai „Fotografiniai filtrai“, staliukai bei kėdės šiltos arbatos puodeliui gryname ore.

Paroda Fotografijos muziejaus terasoje veikė nuo 2020 m. kovo 1 d. iki birželio 21 d.
Fot. E. Tamošiūnas
Pauliaus Lileikio paroda „Fotoamnestija 1988–1999“
Spaudos fotografo Pauliaus Lileikio  istorinė retrospektyvinė paroda „Fotoamnestija 1988–1999“ tęsia dar 2016 m. pradėtą turą ir Kovo 11-osios išvakarėse atkeliauja į Šiaulius. Parodoje autorius antram gyvenimui prikelia archyvuose primirštus negatyvus ir gaivina vaizdus, kurie šiandien mums kalba apie Atgimimo bei pirmųjų kelerių Nepriklausomybės metų įvykius ir to laikmečio dvasią. Istorinėse nuotraukose – valstybės politikos, kultūros, verslo veikėjų portretai, reikšmingi atgimimo įvykių reportažai, simbolinės akimirkos.
„Fotoamnestija“ – giliai fotoarchyvuose įkalintų atgimstančios Lietuvos vaizdų, įamžintų 1988–1999 m., inventorizacija. 50 darbų – tarsi 50 bylų, unikaliais fotovaizdiniais fiksuojančių atgimstančios Lietuvos įvykių raidą ir transformacijos periodą. Vizualus ir konceptualus savo archyvų peržiūrėjimas leido skelbti fotografiškąją amnestiją primirštoms erdvėms – portretams, įvykių akimirkoms, vaizdams – liudijančioms tiek ypatingą tautos dvasią, tiek kontrastingą sistemų kaitos periodą“ – parodą apibūdina autorius.

Paroda Fotografijos muziejuje veikė nuo 2020 m. kovo 5 d. iki birželio 21 d.
Fot. E. Tamošiūnas
 
Aleksandro Ostašenkovo fotografijų paroda „Atminties vieškeliai“
Parodoje eksponuojama per 140 Šiaulių kultūros, politikos, meno, medicinos ir kitų sričių atstovų portretų, kurių gyvenimai susikirto su fotografo Aleksandro Ostašenkovo ir paliko savą pėdsaką. Žurnalistinis darbas autoriui suteikė galimybę stebėti šiuos žmones, užfiksuoti jų gyvenimų akimirkas ir dalintis jomis dabar, praėjus nemažam laiko tarpsniui.

Parodoje autorius iš savo atminties gelmių ištraukia sutiktus veidus, taip atverdamas savo prisiminimų, primirštų istorijų, jausmų knygą, nukeliančią žiūrovą į praeitį. Pats parodos autorius rašo: „Pasirinkau savo žmogaus stebėjimo ir pateikimo būdą – atvirą žvilgsnį į objektyvą. Ne visi jie atsivėrė, bet visi buvo nuoširdūs, pagarbūs savo ir būsimam laikui.
Fotografuojant, svarbiausia buvo ne išankstinis santykis, o kontaktas su žmogaus vidumi. Gal todėl, žvelgdami į objektyvą, jie peržengdavo profesijų ir pareigų ribas, ir dabar fotografijose – tiesiog unikalios ir nepakartojamos asmenybės. Jų likimai skirtingi. Nuo sėkmingų, apdovanotų laiko ir politinių santvarkų dėmesio – iki pavargusių nuo gyvenimo prieštaravimų, patirties naštos, užmaršties, o kartais – baigusių savo gyvenimą savižudybe. Laikas ant jų visų uždėjo savo atspaudą – jie visi tapo istorijos dalimi.“


Paroda veikė nuo 2020 m. sausio 16 d. iki  2020 m. kovo 1 d.
 
Fot. E. Tamošiūnas
Justino Vilučio paroda „Baimė ryja sielą“
Justino Vilučio darbų cikle „Baimė ryja sielą“ pasitelkiami įvairūs popkultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai, brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti abjekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo.
Justinas Vilutis – gimė Vilniuje, šiuo metu gyvena tarp Lozanos, Paryžiaus ir Vilniaus, bei derina meninius projektus su darbais Nike, Kenzo, MIT bei kitomis garsiomis įmonėmis. Fotografijos magistro mokslus baigė Ecal universitete Lozanoje, Šveicarijoje. Savo darbuose pasitelkia įvairias disciplinas nuo fotografijos iki grafinio dizaino, skulptūros ir teksto, kūriniai pasižymi spontaniškais buities, hiperrealumo, šiurkštumo bei daugialypiškumo deriniais.
Paroda veikė nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2019 m. gruodžio 29 d.
Fot. E. Tamošiūnas
Fotodialogas „Dubliai“
Gintauto Trimako ir Vytauto Razmos bendras projektas – fotodialogas „Dubliai“ – 2009 m. spalį prasidėjęs foto pokalbis, kuris tęsiasi iki dabar. G. Trimakas užduoda „klausimą“ 4×5 colio kamera, o ją sukonstravęs V. Razma iš karto į jį „atsako“ – taip atsiranda dviejų autorių diptikas. Fotografijos muziejuje šis projektas, tokios plačios apimties, pristatomas pirmą kartą.

Paroda veikė nuo 2019 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. lapkričio 20 d.
Fot. E. Tamošiūnas
Violetos Bubelytės retrospektyvinė fotografijų paroda „Savas kūnas“
V. Bubelytės kūryba yra išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijoje. Nuo 1981 m. jos fotografuojamus autoaktus galima įrašyti šalia tokių pasaulio garsenybių kaip Claude Cahun ir Francesca Woodman, tik ji dirba kur kas ilgiau ir rezultatai praturtėja laiko dimensija.
Jau daugiau nei tris dešimtmečius fotografuojamas kūnas keičiasi, bet keičiasi ir autorės požiūris į jį, į save, į fotografiją. 9-ajame dešimtmetyje jauna mergina valiūkiškai rodosi ir slapstosi už draperijų, už veidrodžių, už atspindžių. Ji sprunka nuo mūsų žvilgsnio susidvejindama ir leisdama aplinkai pasiglemžti jos efemerišką kūną. Ji daro bandymus, vis grįžta pažiūrėti į fotografiją tarsi veidrodį, tarsi klausdama: kaip aš atrodau, kas aš esu? O kartu ir vaidindama nusisukusią, tiriančią, laukiančią, matuojančią, matuojamą, prislėgtą, liudijančią, liūdinčią merginą-moterį. Ir besikeičiančią – dešimtajame dešimtmetyje kūnas ima prarasti stangrų jaunystės liaunumą, darosi toks, kokį vizualinė kultūra atmeta kaip neišvaizdų. Bubelytė drąsiai rodo paprastai nematomą vyresnės moters kūną, atranda kritišką distanciją jo ir savęs pačios atžvilgiu. Naujausiuose darbuose kritiką keičia ironija. Fotografavimasis tampa performansu inscenizuojant pašaipius komentarus kultūrinių klišių atžvilgiu, o juos išreikšti padeda ir pavadinimai, pakeitę neutralų „Aktą“ su numeriu. Meilės sau gestai, net ir „Nevykęs bučinys“ su savimi rodo išsilaisvinimą nuo amžinų vidinių priklausomybių. „Tos pačios beždžionės“ juokiasi iš savęs ir iš tų, kurie atmeta ir žemina „netinkamus“ vyresnio amžiaus žmones, nes ši besijuokianti moteris yra stipri, ji sudaužo nebereikalingus veidrodžius. Skirtingai nei daugelis vyresnės kartos fotografų, Bubelytė eksperimentuoja su šiuolaikine medija – skaitmenine fotografija – tol, kol išgauna analoginei prilygstančią kokybę.

Fotografuodama save Bubelytė atskleidžia vyrų fotografijoje paplitusių moters aktų dirbtinumą, kai kūnas išnaudojamas kaip žvilgsnio objektas ir niekada netampa subjektu. Neįprasta akto traktuote, o taip pat ir pačiu savęs nuogos fotografavimo veiksmu ji erzina visuomenę, tradiciškai atmetančią tokį moters veiksmą. Prisimenant 1989 m. po parodos Kaune Bubelytei tekusią kritiką „grupės moterų“ laiške, dar labiau stebina menininkės drąsa kalbėti taip, kaip niekas nekalba Lietuvoje, nors ir kitur būtų sunku atrasti analogų. Tylinčių jaunos Bubelytės autoaktų fotografijose įsimena tiesus žvilgsnis, išdidi stovėsena, negailestingas savęs tyrimas ir ironija. O vyresnės menininkės performansuose ryškėja išminties būsena, grįsta žinojimu, kad jaunystės iliuzijos nuėjo per niek, bet dabar jau galima iš viso to pasijuokti ir kurti be apribojimų.

Agnė Narušytė

Paroda veikė nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.

Fotografijos būrelio „Fotografijos muziejaus studija“ mokinių paroda
Fotografijos muziejaus edukaciniame centre „Studija“ savo baigiamuosius darbus pristato fotografijos būrelio „Fotografijos muziejaus studija“ mokiniai.
Užbaigdami mokslo metus jaunieji kūrėjai trečius metus iš eilės pristato savarankiškai parengtą baigiamąją fotografijos kūrinių parodą. Parodos atidaryme apie savo darbus bei kūrybos procesą pasakojo patys jaunieji kūrėjai, žodį tarė būrelio vadovas Edvardas Tamošiūnas, fotografai Rolandas Parafinavičius ir Ričardas Dailidė. Per mokslo metus pasiekta pažanga bei įgytos žinios buvo įvertintos „Fotografijos muziejaus studijos“ baigimo pažymėjimais.

Vakaro eigoje prie renginio prisijungė muzikuojantis jaunimas – Fotografijos muziejaus stogo terasoje muzikinėmis improvizacijomis visus susirinkusius džiugino Nedas Uzakov, Matas Beržinskas, Arnas Grušas, Titas Jukšta.

Paroda veikė nuo 2019 m. birželio 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.

Menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda SUBLIME II

„Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia sukeistinti, pasikeitę, persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu, šalia esantys vaizdai atidaro vienas kitą kaip žodžiai prasmę atsidūrę šalia poezijos eilutėje. Prasmių netikėtumas verčia aiktelėti.“ M. Krikštopaitytė

Menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda SUBLIME II Fotografijos muziejaus Galerijoje veikė nuo 2019 m. balandžio 26 d. iki birželio 16 d.  Parodos atidarymas buvo vienas iš įvadinių šiuolaikinio meno festivalio ENTER’17 renginių. Paroda parengta bendradarbiaujant su Vilniaus rotuše.
Edvardo Tamošiūno fotografijų paroda „buvo ir yra“

Žinomas Lietuvos fotografas ir E. Tamošiūno mokytojas R. Parafinavičius teigia, kad „Jaunojo menininko stipendiją gavęs E. Tamošiūnas, galima sakyti, grąžino ją miestui – sukūrė fotografijų parodą apie Šiaulius: „buvo ir yra“. Fotografijose – reprezentacinės (ir ne tik) Šiaulių vietos, kurias senieji fotografijos meistrai užfiksavo tarpukaryje ir po Antrojo pasaulinio karo. Atkartojimo žanras, mėginimas į tas pačias erdves pažvelgti iš laiko perspektyvos nėra nauja idėja. Vis dėlto, iš atkartojimo srauto autorius išsiskiria pasirinkta fotografijos technika – miestą jis fotografavo senovine (1907 m. pagaminta) medine dumpline kamera (negatyvo dydis 13 x 18 cm). Taip E. Tamošiūnas tarsi sumaišė laiko kortų kaladę ir labai priartėjo prie senųjų meistrų metodikos: analoginės fotografijos darbo įrankių, priverstinio neskubėjimo, kūrybos ritmo. Akivaizdu, kad senų vaizdų paieškos reikalavo daug kantrybės ir pastangų. Autorius dažnai galėjo fotografuoti tik tuo metų laiku, kai žaliuojantys medžiai neužstoja išlikusios Šiaulių architektūros, erdvinės perspektyvos.“
E. Tamošiūnas gimė Utenoje, vaikystės dienas leido Druskininkuose ir Anykščių apylinkėse. Kaip žmogus ir menininkas subrendo Šiauliuose, kur šiuo metu dirba Fotografijos muziejuje, skaitmenina muziejines vertybes. E. Tamošiūną dažnai galima išvysti „apsiginklavusį“ fotoaparatu Šiaulių „Aušros“ muziejaus renginiuose, fiksuojant ir dokumentuojant muziejaus veiklą.
Sukauptas fotografines žinias E. Tamošiūnas perduoda ir ateinančioms kartoms – yra Fotografijos muziejaus studijos moksleivių būrelio vadovas. Kartu su kolegomis konsultuoja ir rengia Fotografijos muziejaus edukacines programas, kūrybinėse dirbtuvėse pristato senąsias fotografijos technikas.

Pirmoji personalinė fotografo, 2018 m. Šiaulių miesto Jaunojo menininko stipendijos laureato Edvardo Tamošiūno paroda „buvo ir yra“ Fotografijos muziejuje veikė nuo 2019 m. kovo 16 d. iki balandžio 21 d.

Vlado Mikalausko fotografijų paroda „Šiauliai, Vilniaus gatvė“

Muziejaus fonduose saugomas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius (daugiausia 1985–1986 m.) sukurtas beveik 240 fotografijų ciklas pirmą kartą buvo pristatytas Fotografijos muziejuje 1986 m., parodoje, skirtoje Šiaulių miesto 750-mečiui. Jis perteikia anuometinę vienos iš seniausių miesto gatvių būseną: urbanistinį miesto pavidalą, istorijos ženklus jo veide, žmones, jų nuotaikas; kasdienybės momentai ir šventės susilieja į vientisą, vos per keletą metų sukurtą išsamų tos epochos fotografinį dokumentą, su visais atpažįstamais jos atributais ir pasakoja ne tik šios gatvės, bet ir viso miesto istoriją, atskleidžia jo dvasią.
Menotyrininkas, profesorius Vytenis Rimkus tuo metu vertindamas parodą pastebėjo, kad V. Mikalauskas fotografijose „perteikia gatvės visumą, neišskirdamas, bet ir neatmesdamas ir gražių, ir vidutiniškų, ir net visai menkų motyvų. (...) Autoriui pavyko duoti išraiškingą gatvės portretą. Akivaizdus ekspozicijos ryšys su literatūra, publicistika: tai tartum apysaka ar net romanas, kurį reikia perskaityti nuo pradžios iki galo.“ 

Vlado Mikalausko fotografijų paroda „Šiauliai, Vilniaus gatvė“ iš parodų ciklo „Šiaulių albumas“ Fotografijos muziejuje veikė nuo 2019 m. vasario 16 d. iki balandžio 21 d.
M. MEŠKAUSKO FORETIPŲ PARODA „AMŽINAS ATVAIZDAS“

Ferotipija – tai XIX a. viduryje išrastas fotografinis procesas, kai atvaizdas sukuriamas ant metalinės plokštelės šlapio kolodijaus būdu. Parodos atidaryme lankytojai galėjo pamatyti, kaip gimsta šie vienetiniai ferotipiniai atvaizdai, kuriuose, pasak autoriaus, jis stengiasi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą. Parodos atidaryme taip pat dalyvavo Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis.
Įvairių televizinių projektų režisierius ir fotografas Mindaugas Meškauskas savo fotografinei kūrybai pasirinko sudėtingas, nemenkų žinių ir įgūdžių reikalaujančias vienas iš pirmųjų fotografijos technologijų, tarp kurių ir tiesioginio pozityvo technikos – ambrotipija ir ferotipija.
Fotografija šiuolaikiniam žmogui – tik trumpas nerūpestingas stabtelėjimas ir akimirką trunkantis dėmesio sutelkimas į objektyvą, tačiau XIX a. viduryje, kai fotografijos technologija žengė pirmuosius žingsnius pasaulyje, tai buvo nemenkas išbandymas besifotografuojančiajam ir fotografo meistriškumui. Štai ambrotipijai ir ferotipijai, fotografas pirmiausia turėdavo įgudusiai paruošti stiklo ar metalo plokštelę, nupoliruoti, užlieti ją kolodijaus emulsija ir, šiai dar neišdžiūvus, fotografuoti. Kad fotografija būtų kokybiška, besifotografuojančiajam tekdavo išsėdėti be menkiausio judesio 8–20 sekundžių, o tai nemenkas iššūkis kiekvienam, ypač prie milžiniško gyvenimo tempo pripratusiam šiuolaikiniam žmogui.
Sustoti, nurimti ir susikoncentruoti nekasdieniam fotografijos laukimo ritualui teko ir M. Meškausko fotografijų herojams – daugiausia profesinėje veikloje jį supantiems žinomiems Lietuvos meno pasaulio žmonėms. Tikriausiai dėl šios meditacinės susikaupimo būsenos M. Meškausko portretuose herojų charakteriai atsiveria ypatingu gyliu ir jausmingumu, sustingusiu skulptūriškame figūrų monumentalume.
Menotyrininkė dr. Simona Makselienė, apibūdindama M. Meškausko kūrybą, pastebi: „Mindaugo ferotipų ir ambrotipų stilistiką būtų galima pavadinti piktorialistine. Nors šiuo terminu dažniausiai apibūdinami gamtos peizažai, tačiau jis tinka ir portreto žanrui. Mindaugas iš esmės elgiasi ir mąsto kaip tapytojas, ir kuria ne tiek fotografiją, kiek tapybinį portretą šlapio kolodijaus technika. Jam svarbus apšvietimas, tačiau ne ta prasme, kaip jis svarbus kiekvienam fotografui, bet kaip chiaroscuro buvo svarbi Renesanso, ar šviesotamsa Baroko tapytojams, kai pati forma ir trimatiškumas yra kuriami lengvesne ar aštresne šviesšešėliuote. Šviesšešėliuotė tampa ir pagrindine vidinio modelio turinio – draminio kur kas dažniau nei lyrinio – perteikimo priemone. <…> Ferotipai spinduliuoja sunkiai paaiškinamą magiją. Gal jų grizailiška monochromija, o gal metalizuotas sidabro žvilgesys suteikia šiems atvaizdams savotiško kilnumo, taurumo, rafinuotos prabangos skonį? Tokį atvaizdą norisi įrėminti kaip brangų paveikslą, perduoti kaip paveldimą vertybę. Ir dar: ferotipų akivaizdoje turėtų organiškai gesti visi ginčai, o įsivyrauti ramus, atviras ir gilus pokalbis tête–à–tête. Ferotipiniai portretai – tai tarsi ikonos, tik ne šventųjų, o mūsų artimųjų“. Visą straipsnį rasite čia>>.

Mindaugo Meškausko ferotipų paroda „Amžinas atvaizdas“ Fotografijos muziejuje veikė nuo 2019 m. sausio 9 d. iki kovo 11 d.
 
NEREALIZUOTI PROJEKTAI
Parodoje buvo eksponuojami originalūs leidinių maketai ar rankų darbo vienetiniai albumai, kurių dėl įvairių priežasčių nepavyko išleisti. Tai ne eskizai ar juodraščiai, o jau išbaigti leidinių maketai, tačiau sukurti ne kompiuteriu, kaip šiandien esamę įpratę, bet rankomis –  suklijuoti iš originalių fotografijų, spausdintų ar kaligrafiškais šriftais ranka rašytų tekstų koliažų, kuriuose atsispindi ir visi taisymai ar pildymai. Nors anuomet tokie leidinių eskizai tebuvo kaip savotiški juodraščiai, tačiau šiandien šios vienetinės knygos yra vertingi laiko dokumentai, atskleidžiantys anuometę leidybos technologiją, estetines nuostatas, taip pat ir politinę kūrybos konjuktūrą, cenzūros įtaką kūrybos skaidai.
Nors fotocheminės fotografijos laikais nemažai fotografų turėjo savo gamintų savadarbių vienetinių ar riboto tiražo fotografijų leidinių, tačiau parodoje pasirinkta eksponuoti tuos, kurie buvo sumanyti ir rengti kaip realūs leidybiniai projektai. Vienas iš šio projekto sumanymą inspiravusių atvejų – parodoje eksponuojamas Alfonso Budvyčio kartu su Vytautu Balčyčiu kurtas albumas „Lietuvos miesteliai“ (maketo autorė A. Budvyčio žmona Rima Mačiulytė, įvadinio teksto autorius – Herkus Kunčius), kurį menininkai ketino išleisti
praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje. Yra išlikusios net dvi šio leidinio maketo versijos, parodančios pačių menininkų ir knygos dailininkės mąstymo kaitą.  Yra išlikęs ir menininkų rašytas tekstas, kuriame anuomet įvardinta knygos idėja, šiandien atrodo dar aktualesnė, nei anuomet. Eksponuojami ir įspūdingi Vito Luckaus kūriniai: 1969 – 1971 m. sukurti albumai „Mimai“, kurie yra pirmieji konceptualaus fotografijos meno projektai Lietuvoje, taip pat iš jo 1986 m. sukurtų penkių rankų darbo albumų ekspozicijai atrinkti“ Įspūdžiai“, „Požiūris į senovinę fotografiją“, albumų juodraščiai ir eskizai, leidžiantys stebėti ir analizuoti autoriaus kūrybos procesą. Įdomus ir nerealizuotas Kauno fotoklubo penkmečio parodos katalogas. Parodoje pirmą kartą po karo buvo pakviesti dalyvauti ir išeivijos fotografai Kazys Daugėla, Mikalojus Ivanauskas, Algimantas Kazys ir Vytautas Vosylius, tačiau jie buvo „išcenzūruoti“ o parodos leidinio taip ir nepavyko išleisti.
Šie nerealizuoti praėjusio amžiaus projektai yra ne tik spaudos istorijos artefaktai, tačiau yra aktualūs šiandien vis populiarėjančios mažatiražės rankų darbo leidybos kontekste, kaip autoriaus kūrybos katalogizavimo, savianalizės, ir nuoseklaus kūrybos proceso, leidžiančio sukurti teminį koncentratą, pavyzdžiai.
Parodoje eksponuojami kūriniai ir Fotografijos muziejaus fondų, Vitas Luckus LLC kolekcijos, privačių archyvų.
Projekto idėja – Ievos Meilutės-Svinkūnienės.

Paroda „Nerealizuoti projektai“ Fotografjos muziejuje veikė nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. sausio 1 d.
VILIO RYDZENIEKO (1884-1962) FOTOGRAFIJŲ PARODA


Parodoje lankytojai susipažino su vieno iš žymiausių XX a. I pusės latvių fotografų Vilio Rydzenieko (Vilis Rīdzenieks) darbais. Latvijos Nepriklausomybės 100-mečiui pažymėti šio fotografo kūryba pasirinkta neatsitiktinai. Autorių labiausiai išgarsino 1918 m. lapkričio 18 d. jo užfiksuotas Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo momentas. Istorinio įvykio fotografiją V. Rydzeniekas su šeima slėpė visą sovietmetį ir visuomenė apie originalą sužinojo tik šaliai atgavus nepriklausomybę. 
Ne ką mažiau vertinga yra fotografo originali meninė kūryba, orientuota į pasaulines to laikmečio fotografijos tendencijas. Ji pasižymi simbolių ir metaforų kupina subtilia piktorialistine raiška, išgaunama naudojant naują tiems laikams bromoilio techniką, papildytą subtiliais spalviniais sprendimais. V. Rydzenieko kūryboje dominuoja gamtos ir miesto peizažai, tačiau ypač išsiskiria jo sukurti Latvijos žymių žmonių portretai, tarp kurių yra ir Chaimo Frenkelio viloje eksponuojamų darbų autorių – A. Belcovos ir R. Sutos – portretinės fotografijos.
Autorius dalyvavo tarptautinėse meninės fotografijos parodose, jo fotografijos 1928 m. laimėjo aukso medalį tarptautinėje parodoje Vimbldone (Didžioji Britanija). Įdomus faktas, kad V. Rydzenieko gyvenimas yra susijęs su Lietuva ir Šiauliais. Fotografas kilęs iš Žagarės, apie 1900 m. mokėsi ir gyveno Šiauliuose, panašu, kad čia žengė ir pirmuosius žingsnius fotografijoje. Autoriui gyvenant  Latvijoje, Venspilyje, pirmąsias fotografijos amato žinias iš jo perėmė vėliau Lietuvoje išgarsėjęs portretistas Karlas Baulas.
Fotografijos muziejuje buvo eksponuojami Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriuje (Fotografijos muziejuje) saugoma V. Rydzenieko kūrinių kolekcija bei rinktiniai darbai iš Rygos istorijos ir jūreivystės muziejaus, kuriame saugoma didžioji V. Rydzenieko kūrybos palikimo dalis, fondų.

Vilio Rydzenieko (1884-1962) fotografijų paroda, skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui Fotografijos muziejuje veikė nuo 2018 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. sausio 27 d.


Radijo ir televizijos muziejus

Paroda „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“
Nuo 2020 m. liepos 1 d. Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė paroda „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“.
Jau 30 metų žengiame atkurtos nepriklausomos Lietuvos keliu, tad galime atsigręžti į praeitį. 1939 m. Sovietų Sąjunga, bendradarbiaudama su nacistine Vokietija, įgyvendino savo valstybines užmačias ir pradėjo vykdyti okupacinę politiką. 1940 m. Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos įtakos zoną. Iš jos ištrūkti pavyko tik 1990 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę.
Sovietų Sąjunga naudojo įvairias priemones, siekdama paveikti okupuotų šalių gyventojus ir pajungti juos valstybės labui. Šiems tikslams pasiekti buvo sukurtas stiprus propagandos aparatas.
Parodoje „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“ atkuriamas vieno iš sovietų propagandos elementų, vadinamo Raudonuoju kampeliu, vaizdas. Šie kampeliai buvo įrengiami visose valstybės įstaigose: miesto gamyklose ar fabrikuose, kolūkiuose ir kt. Jie buvo privaloma ir neatskiriama politinio švietimo dalis. Čia buvo galima rasti sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika (plakatai, stendai ir kt.). Taip pat čia buvo galima klausytis radijo ar stebėti įvykius per televiziją. Pasitelkus sovietmečio akcentus – to laikotarpio daiktus, techniką, fotografijas, spaudą, simbolius, siekiama atskleisti radijo ir televizijos svarbą propagandos kampanijoje.
Paroda Radijo ir televizijos muziejuje veikė nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.
LIETUVIŠKAM GRAMOFONO ĮRAŠUI – PER ŠIMTĄ

Parodoje buvo eksponuojamos seniausios šelakinės plokštelės, įspūdinga vinilinių plokštelių su lietuviškais ir kt. įrašais kolekcija, o taip pat įvairiūs įrašų atkūrimo prietaisai nuo pačių seniausių iki dabartinių. Parodos eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, vertybės iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bei Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos.



Kilnojamosios parodos

PARODA „SUSITIKIMAS: DAILININKĖS SOFIJA ROMERIENĖ IR ONA RÖMERIENĖ“ RĖZEKNĖJE (LATVIJA)
2020 m. rugsėjo 9 d., trečiadienį, Latgalos kultūros ir istorijos muziejuje Rėzeknėje (Latvija) įvyko parodos „Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“ iš Šiaulių „Aušros“ ir Latgalos kultūros ir istorijos muziejų rinkinių atidarymas. Dalyvavo Lenkijos ambasados Latvijoje atstovė Kristina Barkovska, Rėzeknės lenkų bendruomenės vadovė Bernadeta Geikina-Tolstova, Rėzeknės miesto tarybos pirmininko pavaduotoja švietimo, kultūros ir socialiniais klausimais Lidija Ostapceva, Latgalos kultūros ir istorijos muziejaus direktorė Anastasija Strauta ir Dailės skyriaus vedėja Inesė Dundurė.
Römerienės – Sofija ir Ona (Sofija 1918 m. pakeitė pavardės rašybą ir tapo Romeriene) – talentingos dailininkės, skirtingos asmenybės, tačiau labai panašių likimų moterys. Abi – tapytojos, XX a. pr. įsiliejusios į dailininkų Römerių dinastiją. Ši paroda – tai puiki proga susipažinti, prisiminti, atrasti garsios Römerių giminės iškilias dailininkes, kurios paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Latvijos meninėje kultūroje, yra itin svarbios ir reikšmingos atkuriant kai kuriuos primirštus ar visai nežinomus abiejų šalių kultūros istorijos faktus.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas didžiausias ir vertingiausias Lietuvoje dailininkės Sofijos Romerienės tapybos rinkinys (apie 80 kūrinių), kurio didžiąją dalį muziejui perdavė patys šeimos nariai, laimingai išvengę tremties. 2016 m. Römerių giminės atstovai Latgalos kultūros ir istorijos muziejui padovanojo dalį Onos Römerienės kūrybinio palikimo (110 akvarelių) ir archyvinę medžiagą (150 vnt.). Tai viena iš didžiausių Latvijos ir Lietuvos muziejuose esančių šios menininkės kūrybinio palikimo dalių. Paroda suvienijo abejų muziejų išteklius ir pirmą kartą Latvijoje pristatė bendrą garsios Römerių giminės dailininkų dinastijos atstovių Sofijos Romerienės (1885–1972) ir Onos Römerienės (1895–1974) kūrybos parodą, eksponuojami brandžiausi abiejų dailininkių kūriniai.
Dailininkių gyvenimai ir kūryba turi daug paralelių. Abi ištekėjo už Antanašės Römerių giminės linijos atstovų ir apsigyveno XX a. pr. klestėjusiuose dvaruose: Sofija – Tytuvėnų dvare Lietuvoje, Ona  – Janapolės dvare, netoli Rėžicos (dab. Rėzeknė, Latvija). Tiek Sofija, tiek Ona patyrė emigraciją ir tremtį. Abi buvo profesionalios dailininkės: Sofija studijavo Krokuvoje, Miunchene ir Paryžiuje, Ona mokėsi Varšuvoje. Jų kūrybai būdingas realizmas, raiškus piešinys, lengvas modeliuojamasis potėpis. Sofija tapė aliejumi, akvarele, piešė pieštuku ir pastele. Ona tapė tik akvarele, tačiau išgaudavo intensyvius tonus, kurie jos tapybą darė panašią į aliejinę.
Pagrindiniai dailininkių kūrybos žanrai – portretas, peizažas, natiurmortas. Mėgstamos temos: šeimos ir vaikų portretai, dvarų, kuriuose gyveno, interjeras ir peizažai, valstiečių portretai ir jų kasdienybė. Abi dailininkės 1921–1963 m. surengė nemažai asmeninių parodų Rygoje, Kaune, Vilniuje, Varšuvoje, Paryžiuje, Londone, Kaire, Granbyje, Toronte ir kt.
Dailininkių kūryba iliustruoja nepriklausomybę atgavusių Lietuvos ir Latvijos valstybių socialinį, ekonominį, kultūrinį, meninį gyvenimą. Ne visų Römerių dailininkų kūrybą šiandien galime įvertinti. Laikas pasiglemžė didžiąją dalį jų kūrinių: vieni jų sudegė, kiti išsibarstė po įvairias šalis ar tiesiog buvo sunaikinti.

Paroda 2020 m. rugsėjo 9 d. – lapkričio 7 d. eksponuojama Latgalos kultūros ir istorijos muziejuje (Rėzeknė, Latvija).

Organizatoriai – Šiaulių „Aušros“ muziejus, Latgalos kultūros ir istorijos muziejus.
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba.
Informaciją teikia Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja Odeta Stripinienė, tel. (8 41) 43 96 75.
 
Užgavėnių kaukių paroda „Žemaitiškas ličynas“
Parodoje buvo eksponuojamos 28 Užgavėnių kaukės, sukurtos 2019 m. rugsėjo mėn. Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje, Žaliūkių malūnininko sodyboje vykusio medžio drožėjų plenero metu.
Pirmą kartą prie Žaliūkių vėjo malūno suorganizuotas medžio drožėjų pleneras „Žemaitiškas ličynas“ subūrė 12 geriausių žemaitiškų ličynų meistrų ir kvietė visus, norinčius prisiliesti prie šio tradicinio žemaitiško amato. Norėdami išsaugoti Šiaulių krašto, kaip istorinių žemaičių, kultūrinį tapatumą ir gyvosios tradicijos tęstinumą (kad ličynos neliktų tik muziejuose saugomais eksponatais), ir praturtinti muziejaus Užgavėnių kaukių kolekciją XXI amžiaus eksponatais, į plenerą pakvietėme žinomų drožėjų ne tik iš Šiaulių miesto ir rajono, bet ir iš įvairių Žemaitijos vietovių (Mažeikių, Telšių, Kretingos, Platelių). Dalyvavo šie visoje Lietuvoje žinomi meistrai: Raimundas Puškorius, Vytas Jaugėla, Viktoras Raibužis, Augustinas Zaleckis, Antanas Viskantas, Eugenijus Arbušauskas, Saulius Tamulis, Gintaras Daukša, Albertas Martinaitis, Zenonas Tomkus, Julius Vainorius. Paskutinę plenero dieną  savo drožtų ličynų kolekciją pristatė Algerdas Česnauskas iš Mažeikių. Plenero metu sukurtus darbus drožėjai padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui.
Šiaulietis meistras Albertas Martinaitis plenero metu atskleidė Užgavėnių lėlių teatro kūrimo subtilybes. Jo sukurti personažai dar laukia tolesnio savo gyvenimo, kurio metu visi –  ir muziejininkai, ir lankytojai, taps šio Užgavėnių lėlių teatro dalyviais.
Visi drožėjai saviti, unikalūs, išlaikantys tradicinę drožimo manierą ir įdomūs lankytojams kaip asmenybės, mokančios perteikti amato ypatybes. Gintaras Daukša ir Viktoras Raibužis atsivežė ir savo mokinius, kuriuos moko jau ne pirmus metus ir dalyvauja įvairiuose konkursuose ir parodose. Parodoje buvo galima pamatyti ir plungiškių moksleivių darbus.

Fot. E. Tamošiūnas 

Paroda veikė Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centre (Ventos g. 7 A, Kuršėnai), nuo 2020 m. kovo 5 d. iki 2020 m. kovo 31 d.
Taktilinė paroda „Daiktai, kurie kalba“
Šiandien regėjimo negalią turintiems žmonėms veiklos ir kultūrinių renginių netrūksta, tačiau visapusiškai jie gali pažinti ne visas kultūros sritis, ypač muziejuose eksponuojamas kultūros vertybes, todėl „Aušros“ muziejus ėmėsi iniciatyvos užpildyti šią spragą ir lankytojams pristatyti taktilinę parodą „Daiktai, kurie kalba“. Parodoje galima išvysti „Aušros“ muziejaus eksponatus ir jų kopijas, kurie supažindina su Lietuvos istorijos ir kultūros fragmentais bei šiuolaikiniu menu. Eksponuojamus daiktus galima ne tik apžiūrėti, bet ir paliesti.
Paroda pradedama nuo seniausių laikų – geležies amžiaus. Archeologiniai radiniai leidžia pažvelgti į žmonių gyvenimą prieš šimtus ir tūkstančius metų. Jie suteikia žinių apie mūsų protėvių gyvenamąją aplinką, drabužius ir papuošalus, ginklus ir darbo įrankius, padeda suprasti papročius ir tikėjimus. Geležies amžius gausiausias radinių. Jis truko nuo pirmųjų amžių prieš Kristų iki pat Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. Šioje parodos dalyje eksponuojami kirvio ir ieties antgaliai, papuošalai (apyrankės, žiedai, antkaklė, segė) ir buities reikmenys (skiltuvas, molinis puodas, verpstukas).
Apie XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos kaimą pasakoja daiktai, kurie buvo naudojami buityje ar apeigose. Tai prieverpstės, kryžių viršūnės, margučiai, Užgavėnių kaukės, tradiciniai liaudies muzikos instrumentai (ožragis, kleketas, terkšlė, dūda, kanklės). Jie parodo liaudies menininkų išmonę, supažindina su kalendorinėmis šventėmis ir papročiais, o ant jų pavaizduoti ornamentai ir simboliai atspindi žmonių tikėjimą.
Po Pirmojo pasaulinio karo sparčiai ėmė plėstis seni ir augti nauji Lietuvos miestai. Pradėtos statyti didelės parduotuvės, gyvenamieji namai su centriniu šildymu ir kitais patogumais, tiestos gatvės ir šaligatviai, įvesta elektra, telefono linijos. Su miesto aplinka supažindina parodoje eksponuojami žemėlapiai (Šiaulių miesto ir Lietuvos žemėlapis Brailio raštu). Laisvalaikį miestiečiai leido labai įvairiai. Tuo metu buvo populiarūs šokių vakarai, šventės, lankymasis kino teatruose. Viena iš mėgstamų pramogų – apsilankyti miesto fotoateljė ir įsiamžinti fotografijoje.
Parodą užbaigia šiuolaikinių menininkų Jurgos Sutkutės, Arūno ir Redos Uogintų kūriniai, atskleidžiantys nuolat kintantį meno pasaulį, skatinantys patirti naujų įspūdžių, reikšti emocijas, pasisemti idėjų.

Paroda Šiaulių universiteto bibliotekoje veikė 2019 m. gruodžio 17 d.–2020 m. vasario 21 d.
Fot. E. Tamošiūnas
Paroda „Sveika, Nepriklausomoji! Tautiškumo ir modernumo ženklai tarpukario Lietuvoje“
Tarpukario nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) laikotarpis – tai visų valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių pažangos ir pokyčių laikotarpis. Pažinti jį iš arčiau padės Šiaulių „Aušros“ muziejaus paroda „Sveika, Nepriklausomoji! Tautiškumo ir modernumo ženklai tarpukario Lietuvoje“. Parodos pristatymas vyks lapkričio 7 d. 11 val. Seimo I rūmų Vitražo galerijoje. Paroda eksponuojama spalio 28–lapkričio 11 dienomis.
Paroda supažindina su tarpukario Lietuva ir tuo laikotarpiu susiformavusiais ir išryškėjusiais visuomeninio, kultūrinio, politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo ženklais, kurie kalba apie jaunos valstybės siekius kartu su visu pasauliu eiti pažangos keliu, būti modernia valstybe ir drauge išsaugoti savitumą, puoselėjant ilgametes tradicijas. Parodos leitmotyvu pasirinkti autentiški to laikotarpio posakiai, frazės, šūkiai, kurie išsako esmines to meto aktualijas ir atskleidžia tarpukario Lietuvos gyvenimo niuansus.
Parodoje gausu tautiškumą ir modernumą išreiškiančių simbolių, kuriais siekiama ne tik apžvelgti svarbiausius įvykius, bet ir parodyti, kaip jie buvo priimami to meto visuomenės ir kaip tai buvo išreiškiama viešojoje erdvėje. Išraiškingi tarpukario dailininkų plakatai, fotografijos, garbingus darbus Lietuvai liudijantys apdovanojimai, simboliais ir šūkiais papuoštos vėliavos, aprangos detalės, lietuviškos produkcijos reklamos ir pakuotės, nauji importiniai daiktai ir kiti to meto aktualijas atspindintys eksponatai padeda geriau pažinti tarpukario Lietuvą.
Parodoje pristatomi eksponatai ne tik iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, bet ir iš kitų Lietuvos muziejų bei institucijų: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Kauno miesto muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Telšių vyskupijos kurijos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos, Lietuvos centrinio valstybės archyvo rinkinių ir kt.
Parodos eksponavimą Seime iniciavo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.

Informaciją parengė LR Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuro vyriausioji specialistė Asta Markevičienė.

Fot. Tomas Eitutis

 


Venclauskių namai-muziejus

Jūratės Jukštienės personalinės tapybos darbų paroda „Lieka žydėti“
2021 m. birželio 9 d. Venclauskių namuose (Vytauto g. 89, Šiauliai) atidaryta Dailės studijos suaugusiems Šiauliuose įkūrėjos bei vadovės, plenerų organizatorės Jūratės Jukštienės personalinės tapybos darbų paroda „Lieka žydėti“.
Muziejuje eksponuojami darbai, sukurti tapybos magistro studijų Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete metu (2020–2021 m.). Jie sukurti ne dažnai taikoma technika – tapyti gėlėmis, iš jų išgaunant autentiškas spalvas ir išskirtinius raštus.
J. Jukštienė pasakoja: „Gamta – pagrindinis ir svarbiausias elementas mano paveikslų kūrime, ji sugrąžina prie ištakų ir pasiūlo naują kūrybos formą. Ši nauja kūrybinė plastika, tapybos transformacija, atsivėrę naujumo slėpiniai – tai kintantis pasakojimas, pasitelkiant savo išjautimą, nuojautą, patyrimą. Žavesys gamtos įvairiapusiškumu kūrybos procese užburia. Paliekama įtrintų gėlių žymė popieriuje galutinai pavergia. Mokausi tylėti, kai kalba gamta. Pievoje susirenku savo teptukus ir dažus – gėlių žiedus. Imu vieną gamtos man suteiktą teptuką ir braukiu per baltą popieriaus lapą. Suku, tepu, trinu. Pati gamta įsigeria į popierių atiduodama visą save. Pasirenku tyrinėti kiekvieno augalo paliekamą žymę drobėje. Taip išgyvenu gamtos dvasinę prozą. Kiekvienas paveikslas – vis kito augalo veidas. Konvertuodama gyvą kūriniją į kitą laikmeną, mėgaujuosi procesu, naujais plastiniais ir spalviniais atradimais. Gėlės žydi trumpą laiką, mano kūriniuose jos lieka žydėti.“
Paroda Venclauskių namuose veikė iki birželio 27 d.

Žaliūkių malūnininko sodyba-muziejus

SIGITOS MILVIDIENĖS PARODA „100 MAMUTĖS JUOSTŲ“
Sigitą Milvidienę daugelis žino kaip Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėją. Tačiau ji yra ne tik muziejininkė, bet ir sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, aktyvi tautodailės parodų dalyvė, kuri įvairiuose kursuose ir seminaruose moko tradicinių amatų, demonstruoja juostų audimo amatą folkloro festivaliuose bei kituose renginiuose. Autorė dalyvavo daugelyje Lietuvos dainų, Šiaulių miesto švenčių, ne kartą buvo ir užsienio šalių folkloro bei liaudies amatų festivaliuose (Ukrainoje, Suomijoje, Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje).
S. Milvidienės mama L. Malakauskienė visą gyvenimą audžia juostas ir kuria juostų raštus. Šio amato ji išmokė abi savo dukras, o jos – savo vaikus. L Malakauskienė sako, kad dukros ir vaikaičiai negalėjo netapti juostų audėjais: „Jau lovytėje gulėdami matė, kaip audžiama, o paaugę norėjo ir juostą pačiupinėti, ir patys pabandyti“. Ne veltui 2014 m. tautodailininkės L. Malakauskienės šeimai Šiaulių miesto savivaldybė skyrė kultūros ir meno premiją už etninės kultūros ir paveldo puoselėjimą, ilgametę aktyvią kūrybinę veiklą bei patirties perdavimą iš kartos į kartą.
Pageltusio popieriaus lapuose Mamutės ranka išrašyti ornamentai – parodos autorės įkvėpimo šaltinis. Raštai, kurie iki šiol buvo tik juodai balti ornamentai popieriuje, atgimė spalvingose rinktinėse juostose. Kiekvienam piešiniui parinkus spalvas, siūlus, pritaikius būdingus tam tikram regionui pakraštėlių spalvų derinius, sukurta unikali dviejų kartų – mamos ir dukros – kūrybą atspindinti rinktinių juostų kolekcija. Iš visų Mamutės pieštų ornamentų autorė atrinko 100 pačių įdomiausių ir autentiškiausių raštų, kurie atspindi įvairių Lietuvos regionų tradiciją. Parodoje eksponuojamose juostose yra žemaitiškų, aukštaitiškų, dzūkiškų ir suvalkietiškų raštų. Eksponuojamos juostos gali būti juosiamos prie tautinio kostiumo, prie folk stiliaus rūbų ar dovanojamos krikštynų, vestuvių progomis.
Juostos išaustos 2020–2021 m., buvo eksponuojamos Šiaulių Dailės galerijoje pavasarį vykusioje Šiaulių krašto tautodailės parodoje. Šios parodos metu vyko ir konkursinės parodos „Aukso vainikas“ regioninis turas, kuriame S. Milvidienė tapo laureate ir buvo apdovanota I vietos Diplomu.
 
Kolekcijos sukūrimą rėmė Lietuvos kultūros taryba.
Paroda veikė iki birželio 20 d.