Parodos

Sukilimo eiga ir dalyviai

Viena iš opiausių problemų, organizuojant sukilimą, buvo kovotojus aprūpinti ginklais. Caro valdžia sugriežtino ginklų kontrolę, tad jų įsigyti buvo stengiamasi įvairiausiais būdais. Tam išnaudota pasienio zona su Prūsija. Gyventojai, turintys vietinius leidimus, pereidavo sieną ir kitapus jos nupirktus ginklus atiduodavo pergabenti kontrabandininkams. Taip pat ginklų buvo mėginama įsigyti ir pačioje Rusijoje. Sankt Peterburge studijuojantys studentai supirkinėjo ginklus, buvo suorganizavę jų remontą ir siuntimą į Lietuvą tik pradėjusiu veikti geležinkeliu. Šiuo keliu į Lietuvą gabeno šautuvus, revolverius, metalą kulkoms lieti, dalgius, paraką ir chemines medžiagas parako gamybai, bet šis kelias nebuvo saugus (žr. 1–4 pav.). Geležinkeliu gabenamos siuntos Rusijos administracijos pareigūnų nuolat buvo tikrinamos. Be to, įvairių, tik ne visada kokybiškų ginklų (žr. 5–7 pav.) kovotojai atsinešdavo patys stodami į sukilėlių gretas. Siekdami apsirūpinti ginklais, sukilėliai rengdavo pasalas nedideliems Rusijos kariuomenės daliniams, užpuldavo ginklų sandėlius, atimdavo iš miškų tarnautojų ir policijos pareigūnų (žr. 8 pav.). Taip pat sukilėliai organizavo ginklų gamybą: liejo šautuvų ir pistoletų kulkas, gamino dalgius ir ietis, stengėsi remontuoti šaunamuosius ginklus ir netgi konstravo minas (žr. 9–11 pav.). Šaunamaisiais ginklais buvo ginkluota mažiau negu pusė sukilėlių. Pagrindinį sukilėlių šaunamųjų ginklų arsenalą sudarė vienvamzdžiai ir dvivamzdžiai medžiokliniai šautuvai kapsulinėmis spynomis (žr. 12–14 pav.). 1863–1864 m. sukilimą buvo organizuoti specialūs dalgininkų mokymai (žr. 15 pav.), kuriems vadovavo Povilas Vivulskis.

Atskirų sukilėlių būrių buvo daugiau negu 150. Jiems vadovavo Liudvikas Narbutas, Zigmantas Citavičius, Eliziejus Liutkevičius, Jonas Stanevičius, Boleslavas Koliška, Petras Puzinas, Vladislavas Šulcas, Otonas Kognovickis (žr. 16–24 pav.) ir kt. Iš viso sukilime galėjo dalyvauti iki 200 tūkst. sukilėlių: bajorų – Leonas Pliateris, Jonas Moigis, Felicijonas Karpis, Juozapas Huščia (žr. 25–29 pav.) ir kt., kariškių, dvasininkų – Motiejus Valančius, Izidorius Noreika, Antanas Gargasas, Boleslavas Aleksandravičius, Mykolas Skorupskis (žr. 30–33 pav.) ir daugelis kt., valstiečių.

Vilniaus gubernijoje pirmas susirėmimas įvyko 1863 m. kovo 9 d. prie Rūdninkų, kur į kovą stojo kapitono L. Narbuto vadovaujamas sukilėlių būrys, kuris laimėjo prieš 3 kuopas pėstininkų ir šimtinę kazokų (žr. 34 pav.). Kauno gubernijoje pirmos kautynės įvyko 1863 m. kovo 27 d. ties Naujaberže, kur kelių šimtų sukilėlių rinktinei vadovavo Boleslavas Dluskis (žr. 35 pav.).

Intensyviausios kovos su Rusijos kariuomenės daliniais buvo Kauno gubernijoje. 1863 m. joje įvyko net 168 įvairūs susirėmimai. Tuo tarpu Vilniaus gubernijoje susirėmimų būta 81, Augustavo gubernijoje – 62. Daugiausiai susirėmimų įvyko gegužės–birželio mėn. – 55. Didžiausias susirėmimų skaičius buvo Trakų apskrityje – 40, Šiaulių apskrityje – 36, Panevėžio apskrityje – 34, Raseinių apskrityje – 26, Ukmergės apskrityje – 24 (žr. 36 pav.). Iš jų reikšmingiausias 1863 m. gegužės 7–9 d. mūšis ties Medeikiais, netoli Biržų. Po šio mūšio, patyrusi rimtų nuostolių, netekusi pagrindinių vadų, sukilimo vadovybė atsisakė organizuoti dideles operacijas ir apsiribojo partizaniniais mažų judrių būrių veiksmais. Patirtas pralaimėjimas pakirto ir iki tol kurtą vieningą organizacinę struktūrą, ėmė trūkinėti ryšiai tarp sukilėlių padalinių, galiausiai dauguma būrių pradėjo veikti savarankiškai. Nuožmios ir gausybės aukų pareikalavusios kovos tęsėsi net iki 1864 m. rudens.