Parodos

Atgal

Antano Krištopaičio medinių bažnyčių akvarelės

Dailininkas, kolekcininkas, etnografas, visuomenės veikėjas, tremtinys, didžiulės autoportretų serijos rekordininkas, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą (1996 m.), Mikelio prizininkas (1997 m.), Pelikso Bugailiškio premijos laureatas (2001 m.), Šiaulių garbės pilietis (2003 m.), ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiaus savininkas (2007 m.) – visa tai apie vieną ir tą patį žmogų, apie Antaną Krištopaitį.

A. Krištopaitis gimė 1921 m. gegužės 21 d. Šiaulių rajone, Gruzdžių apylinkės Valdomų kaime. Pradinį mokslą įgijo Valdomų pradinėje mokykloje. Vėliau mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje (nuo 1996 m. – Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija), kurioje pirmąsias dailės žinias jam suteikė mokytojas skulptorius Petras Aleksandravičius (1906–1997 m.).

Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. areštuotas, 1942 m. išvežtas kalėti į Rusiją.

1958 m. grįžo į Lietuvą, į Šiaulius. Nuo tada iki 1982 m. dirbo Šiaulių dramos teatre vyresniuoju dailininku dekoratoriumi, dekoravo daugiau nei 120 spektaklių.

Visą gyvenimą A. Krištopaitis tapė, liejo akvareles. Važinėdamas po Lietuvą, įamžino apie 600 bažnyčių, apie 200 malūnų, daug istorijos ir gamtos paminklų (pvz., piliakalnių, paminklinių medžių), kai kuriuos Šiaulių miesto mikrorajonus ir kitus vaizdus. Šiaulių „Aušros" muziejuje saugomi 646 paveikslai, kuriuose nutapyti vėjo, garo, vandens malūnai (100 eksponatų), bažnyčios, varpinės, koplyčios (525 eksponatai), Aleksandrijos, Rėkyvos, Lieporių vaizdai (13 eksponatų). Jo paveikslų yra įsigiję Telšių, Plungės, Kretingos muziejai bei privatūs kolekcininkai.

Virtualioji paroda „Antano Krištopaičio medinių bažnyčių akvarelės" yra skirta visiems, kas domisi senąja lietuvių liaudies architektūra, istorija, akvarele ar tiesiog nori susiplanuoti įdomų pažintinį atostogų maršrutą automobiliu, dviračiais, pėsčiomis. Parodoje eksponuojamos Šiaulių vyskupijos bažnyčių ir koplyčių bei cerkvės, kurias A. Krištopaitis vadino bažnyčiomis, akvarelės, saugomos Šiaulių „Aušros" muziejuje.

Drauge su dailininku nusikelkime į 1972–1979 m. Kelionę pradėsime, kaip ir anuomet pradėjo A. Krištopaitis, iš Užvenčio (Kelmės rajone) ir baigsime Lauksodyje (Pakruojo rajone).

Užventyje, prie kelio Varniai–Kuršėnai, stovi didelė medinė bažnyčia. 1973 m. tuometinis Gruzdžių klebonas Juozapas Vosylius A. Krištopaitį paprašė nulieti Užvenčio bažnyčios akvarelę, mat šioji buvusi pirmoji J. Vosyliaus kunigavimo vieta.

Kaip spėjama, Užvenčio bažnyčia pastatyta 1703 m., konsekruota Šv. Marijos Magdalenos titulu.

1827 m. šioje bažnyčioje klebonavo Jurgis Tvarijonavičius. Jis ėmėsi remontuoti tuo metu apgailėtinos būklės bažnyčią. Parapijiečių ir koliatorių lėšomis 1835 m. bažnyčia buvo suremontuota: perkeltos sienos, sutvirtintas ir perdengtas stogas, virš presbiterijos iškilo bokštas ir dar 3 nedideli bokšteliai kampuose. Vėliau bažnyčia remontuota ne kartą, tad niekas tiksliai nežino, kiek išliko 1703 m. statytos bažnyčios.

1934 m. sudaryta komisija nusprendė – bažnyčia sena, bet ji neturi vertės ir remontuoti jos neapsimoka. 1937 m. pradėtos rinkti lėšos naujai mūrinei bažnyčiai, turėjusiai iškilti senosios vietoje, tačiau tam pasipriešino Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejus ir jo vadovas Paulius Galaunė. Klebonas A. Kinderis, nerasdamas kitos vietos naujai bažnyčiai, siūlė senąją išvežti į Tėviškės muziejų.

Nors dabartinė Užvenčio bažnyčia liudija įvairių laikotarpių perstatymus, matyti, kad išlaikytas XVIII a. pradžios planas. Kryžiaus formą sukuria 2 šoninės koplyčios. Dvišlaitis baroko formas primenantis stogas ir masyvus kupolo pavidalo bokštas virš presbiterijos išlikę po remontų XIX a. antrojoje pusėje. Bažnyčia trinavė, šoninės navos gerokai mažesnės už pagrindinę. Joje stovi 5 altoriai.

Paprastų formų varpinė šventoriaus kampe nedidelė, su bokšteliu, statyta XIX a. pabaigoje. Joje kabo 2 Valdajuje lieti varpai.(1) Bažnyčios šventoriuje yra kunigo Juozapo Rutalės kapas, kuris ten kunigavo paskutiniaisiais gyvenimo metais.

(1) Paknys M. Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia, Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, sud. D. Klajumienė, Vilnius, 2008, p. 269–271.

Apžiūrėję Užvenčio bažnyčią, keliausime 5 km į pietvakarius, Kolainių link. Čia stovi Kolainių Dievo Motinos ikonos „Smolenskaja“ cerkvė, kuri iš Kolainiuose veikusios karmelitų vienuolyno bažnyčios 1867 m. pertvarkyta į Viešpaties Atsivertimo cerkvę.

1922 m. cerkvė ir 44 ha žemės sugrąžinti katalikams, cerkvė rekonstruota į bažnyčią. 1947 m. oficialiai užregistruota parapija.(2)

(2) Prieiga per internetą: http://www.orthodoxy.lt/index.php/where,eparhia;sub,kaun-klayp;sub3,165, žiūrėta 2010-10-13.

Trumpai paviešėję Kolainiuose, toliau vyksime pietvakarių kryptimi maždaug 13 km ir pasieksime Karklėnus, kuriuose prie kelio Varniai–Kražiai stovi Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia su dvitarpsne varpine, apjuosta sumūrytų akmenų tvora. Ji pastatyta 1871 m.

Iki mūsų dienų išlikusios Karklėnų bažnyčios architektūrą habilituota humanitarinių mokslų daktarė Algė Jankevičienė apibūdina kaip pabrėžtinai liaudiško klasicizmo. Tai kryžiaus plano, vienanavė halinė bažnyčia. Pagrindinio fasado portike 4 išlakūs briaunuoti stulpai laiko profiliuotą karnizą ir virš jo iškilusį aukštą trikampį frontoną su mažu bokšteliu.

1923 m. Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia tapo parapine, jos klebonu paskirtas kunigas Jonas Janauskas. Bažnyčia tuo metu priklausė Kaltinėnų dekanatui.

Yra išlikęs XX a. viduryje Karklėnų bažnyčiai priklausiusio turto sąrašas – jame išvardyti 1948 m. nacionalizuoti bažnyčios daiktai. Paminėta, kad klebonas buvo Domininkas Audzevičius. Bažnyčioje suskaičiuoti 5 altoriai (didysis ir 4 šoniniai), 18 šventųjų paveikslų, 5 klausyklos, 12 suolų, vargonai, zakristijos bufetas su stalčiais, sieninis „Gustav Beker" firmos laikrodis, šviestuvas, veidrodis, metalinis kryžius, 3 paauksuotos šv. Mišių taurės, 2 varpai, 5 vėliavos, įvairūs liturginiai drabužiai. Bažnyčiai dar priklausė varpinė, klebonija, tvartas, daržinė, malkinė ir špitolė su atskiru tvartu. 1977 m. įregistruojant Karklėnų religinę bendruomenę, špitolės pastatas nebeminimas, o kaip svarbiausias bažnyčios turtas išvardyti 5 altoriai, komoda, vargonai ir 3 varpai. Vienas iš varpų nulietas Rygoje I. A. Hetzelio 1799 m.(3)

(3) Klajumienė D. Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, p. 11–20.

Pasigrožėję jaukia Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia ir varpine, toliau vyksime per Kražius, Kelmę į Liolius (maždaug 39 km). Juose nuo 1768 m. stovi Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia. 1791 m. rugpjūčio 24 d. ji iškilmingai konsekruota.

Liolių parapinė bažnyčia – viena iš geriausiai išsilaikiusių seniausių medinių bažnyčių Žemaitijoje. Ji yra trinavė, su dviem kryžmą suformuojančiomis šoninėmis koplyčiomis, primenančiomis lotyniškąjį kryžių. Vidurinė nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines. Bažnyčią dengia vientisas stogas, abipus jo, kiek žemiau, yra vienšlaičiai navų stogeliai ir dvišlaičiai koplyčių stogai. Iš kryžmos kyla aukštas aštuonkampis bokštas, pastatytas 1851 m., klebonaujant Vladislovui Lukauskui.

Atkreipkite dėmesį į bažnyčios lubose apie 1955 m. ištapytas scenas, išaukštinančias Kristaus Prisikėlimą ir Švč. Sakramentą. Presbiterijos lubose vaizduojamas prisikėlęs Kristus, kairiajame transepte Kristus pasirodo šv. Magdalenai, o dešiniajame – apaštalams. Ant sienų virš langų transeptuose vienoje pusėje ištapytas angelas su Švč. Sakramentu, kitoje – su liturgine taure rankose.

Vertingi bažnyčios vargonai greičiausiai padaryti 1808 m. Rytų Prūsijoje.

Šventoriuje stovi gana reto tipo varpinė. Ji pastatyta 1875 m. ant aukšto akmenų mūro pamato, praplatinta viršutinė medinė dalis primena gynybinį bokštą. Joje tebekabo vertingi XVIII a. lieti varpai: vienas 1734 m. pagamintas Karaliaučiuje žinomo liejiko Andriejaus Dorlingo, o kitas – su data 1796 m.

Įdomu ir tai, kad Žemaitijos bažnyčiose XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje kaip sakyklos atrama neretai naudota klausykla.(4)

1930–1940 m. klebono J. Gerėlio dėka bažnyčia remontuota, išmūryta šventoriaus tvora, kuri mus pasitinka ir šiandien.

(4) Paknys M. Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia, Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, p. 122–128.

Aplankę Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčią Lioliuose, vyksime apie 11 km per Kelmę į šiaurės vakarus, į Verpeną, kur ant nedidelės pakilumėlės, prie Kelmės – Šaukėnų kelio, paprastumu ir tūrio proporcijomis išsiskiria nedidelė Verpenos Šv. Onos koplyčia (bažnyčia).

Pirmoji Verpenos koplyčia išstovėjo daugiau kaip 50 metų. Remiantis Žemaičių vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio 1774 m. balandžio 8 d. raštu Šv. Sosto nuncijui, galima teigti, kad tais metais Verpenos capella publika dar veikė, bet po metų (1775 m.) M. Gruževskis pastatė naują medinę koplyčią, kuri išliko iki mūsų dienų. Neaišku, ar dabartinė koplyčia stovi ankstesniosios vietoje, ar M. Gruževskis parinko naują vietą. XIX a. pradžios inventoriuje minima, kad koplyčia skirta Čenstakavos Švč. Dievo Motinos garbei (nors vietiniai žmonės pavadinimą sieja tik su šv. Onos vardu) bei po ja esąs mūrinis rūsys.

Sovietmečiu Verpenos koplyčia buvo paversta grūdų sandėliu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, koplyčia iškilmingai pašventinta 1995 m. liepos 30 d.

Verpenos Šv. Onos koplyčia iš kitų Žemaitijos koplyčių išsiskiria aukštu dvitarpsniu, ant žemės pastatytu bokštu. Ji yra siauro ilgoko stačiakampio formos, vakarų pusėje užsibaigia trisiene apside, rytų pusėje – į priekį kiek išsikišusiu bokštu. Koplyčia pastatyta ant žemo, nevienodo aukščio akmenų mūro pamato, sienos ręstos iš tašytų eglinių ir pušinių rąstų. Ypatingos nuotaikos suteikia aukštas, malksnomis dengtas stogas bei virš bokšto ir ant presbiterijos iškelti nedideli kupolo pavidalo bokšteliai. Pagrindinį fasadą pabrėžia ir bokštas, ir jo priekyje vienoje ašyje įkomponuotas portalas ir virš jo prakirstas, dekoratyviniu apvadu įrėmintas pusapskritis smulkiai skaidytas langas. Fasado frontoną ir antrąjį bokšto tarpsnį atskiria karnizas, apkaltas lentelėmis. Jis atrodo tarsi nuožulni stoginukė ir paryškina lakonišką fasado struktūrą. Antrajame bokšto tarpsnyje vienoje ašyje įkomponuota pusapskritės arkos pavidalo negili siaura niša su Nukryžiuotojo statulėle ir 2 dideli, beveik durų pločio langai.

Interjere vyrauja vienanavė erdvė su plokščiomis lubomis ir lygiomis tašytų rąstų sienomis. Išsiskiria zakristijos vieta. Ji užima nedidelę presbiterijos dalį už altoriaus. Rytiniame gale įrengtas choras, kurį remia 6 tvirti keturkampiai stulpai. Koplyčioje kabo gana didelė liaudiška XVIII a. pačios pabaigos Nukryžiuotojo skulptūra.(5)

(5) Ramonienė D. Verpenos Šv. Onos koplyčia, Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, p. 292–295.

Apžiūrėję paprastą, nedidelę Verpenos Šv. Onos koplyčią, keliausime 52 km į šiaurės rytus. Prasuksime pro jau pamėgtą Kelmę, Šiaulius ir pasieksime Kužių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią (koplyčią).

Lietuvoje oficialiai Švč. Mergelės Marijos bažnyčios titulą turi 20 bažnyčių.

Jei remtumėmės dailininko A. Krištopaičio užrašais, Kužiuose pirmoji medinė bažnyčia galėjo būti pastatyta apie 1624 m.

Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis 1652 m. patvirtino Jono Kazimiero Godliausko Kužių koplyčiai paskirtus 36 valakus žemės su žmonėmis. Bažnyčiai 1653 m. padovanoti Kušleikių ir Minkštaikių kaimai. Bažnyčiai sudegus, nauja pastatyta 1775 m.

Gaisro neišvengta ir per Pirmąjį pasaulinį karą. Klebono Adolfo Keibos rūpesčiu 1920 m. pastatyta laikina bažnyčia. 1929–1932 m. iškilo gelžbetoninė bažnyčia, kuri 1944 m. buvo sugriauta.

Dabartinė bažnyčia 1946 m. įrengta mediniame name. Ji yra darnių proporcijų, stačiakampio plano, vienabokštė, su trisiene apside.(6)

(6) Misius K., Šinkūnas R. Kužiai, Lietuvos katalikų bažnyčios (žinynas), Vilnius, 1993, p. 181.

Dabar iš Kužių per Šiaulius pietryčių kryptimi turėsime įveikti 34 km, kad pasiektume Pakapę. Čia, prie Šiaulių–Tytuvėnų kelio, mus pasitiks Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, dvelkianti šiluma ir ramybe.

Šioje vietovėje, prie Vileikių kaimo kapinių, apie 1760 m. pirmiausiai buvo pastatyta koplyčia. 1780 m. paskirtas kunigas, kurį išlaikė dvaras. 1824 m. aptvertas šventorius. Pakapės dvaro savininkas Eustachijus Karpis 1860 m. pastatė medinę bažnyčią ir skyrė jai 33 dešimtines žemės, kunigui pažadėjo mokėti kasmet po 230 rb. Po metų buvo įsteigta parapija.

Prireikus bažnyčią remontuoti, iškilo bėda su apmokėjimu. Valdžia neleido jos remontuoti, kol klebonas neįsipareigojo to padaryti savo lėšomis. 1879 m. pastatyta dabartinė bažnyčia, kuri yra liaudies architektūros formų, kryžminio plano, su bokšteliu ir trisiene apside. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame stovi varpinė.(7)

(7) Misius K., Šinkūnas R. Pakapė, Lietuvos katalikų bažnyčios, p. 182.

Iš Pakapės keliaudami 44 km į šiaurės rytus maršrutu Pakapė–Šiauliai–Ginkūnai–Stačiūnai, pamatysime 1811 m. statytą Stačiūnų Šv. Lauryno bažnyčią.

Ši jauki bažnyčia su varpine ir akmenine tvora stovi tarp senų namų. Norėdami į ją patekti, žengsime pro 3 angų vartus (vidurinė anga kiek aukštesnė). Kairėje pusėje pamatysime neaukštą, stačiakampę varpinę su prieangiu. Ją sudaro 2 skirtingi tarpsniai: apatinis – žemas, platus, su stogeliu, viršutinis – aukštas, siauras, su dvišlaičiu stogeliu. Šv. Lauryno bažnyčia yra liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, priekyje aštuonkampis bokštelis, kurį puošia barokinis šalmas. Langai pusapskričiai. Vidus padalytas į 3 navas, jas skiria keturkampio pjūvio stulpai. Šoninių navų lubos plokščios, vidurinės navos įlenktos. Bažnyčią puošia 3 neobarokiniai mediniai altoriai.(8)

Ypatingomis progomis galima išgirsti skambančius vargonus. Vargonų prospektas grakščių proporcijų, klasicistinis, papuoštas drožtais akantais.

Stačiūnų kapinėse yra palaidotas kunigas, istorikas Petras Veblaitis-Veblauskas.(9)

 

(8) Prieiga per internetą: http://www.ziemgala.lt/lt/siaures-lietuvos-kulturos-paveldas-dabartis/siaures-lietuvos-kulturos-paveldas-dabartis-5/staciunu-baznycia, žiūrėta 2010-11-18.

(9) Misius K., Šinkūnas R. Stačiūnai, Lietuvos katalikų bažnyčios, p. 184.

Per Radviliškį, Šiaulėnus toliau keliausime į Šaukotą, įsikūrusį už 58 km nuo Stačiūnų. Čia apžiūrėsime Švč. Trejybės bažnyčią.

Bažnyčią savo lėšomis pastatė Kalnuotojo Šaukoto dvaro savininkas Simonas Herubavičius apie 1767 m. Bažnyčia, kaip ir šiandien, taip ir tuomet buvo medinė, liaudies architektūros formų, bebokštė, su penkiasiene apside ir zakristija prie šono. Iki 1863 m. bažnyčia buvo perstatyta, bet kas tiksliai pakeista, nėra tyrinėta. Apie 1922 m. įsteigta parapija.

Dabartinį bažnyčios kompleksą sudaro bažnyčia, varpinė, svirnas ir klebonija su ūkiniais pastatais. Šalia bažnyčios stovinti varpinė yra medinė, neaukšta, į viršų siaurėjanti, su smailėjančiu stogu, kurį puošia liaudies meistro saulutė. Varpinėje kabo 1813 m. Jankauskų funduotas varpas. Šaukoto bažnyčia, varpinė ir svirnas pripažinti architektūros paminklais, o 2 metaliniai bažnyčios kryžiai paskelbti dailės paminklais.(10)

(10) Prieiga per internetą: http://www.rtvc.lt/lankytinos-vietos/282-baznycios, žiūrėta 2010-11-22; Misius K., Šinkūnas R. Šaukotas, Lietuvos katalikų bažnyčios, p. 190. 

Šaukotas–Šiaulėnai–Karčemos–Smilgiai, ir štai – įveikę apie 74 km šiaurės rytų kryptimi, mes jau Rozalimo miestelio centre, prie medinės Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios. 1765 m. bažnyčią pastatė dvarininkai Rozalija ir Adomas Dabišiai. 1771 m. jai buvo padovanoti 8 valakai žemės su Gikonių ir Janonių kaimais bei paskirtas kunigas. Apie 1773 m. įsteigta parapija. 1794 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Klebonas Titas Gedvila (Rozalime klebonavo 1885–1893 m.) suremontavo šventoriaus tvorą, įrengė vargonus.(11)

1893 m. už seno vargonų prospekto meistras Friedrichas Weissenbornas iš Jakabpilio (dab. Latvija) sumontavo naujus vargonus. F. Weissenbornas Jakabpilyje dirbtuvę turėjo nuo 1865 iki 1895 m. Latvijoje ir Lietuvoje jis pastatė bei perstatė apie 80 vargonų. Jo instrumentai panašūs į lietuvių vargonų meistro Juozapo Radavičiaus instrumentus. Vienas iš svarbiausių skiriamųjų F. Weissenborno vargonų bruožų – garsus kuria oro virpinami liežuvėliai (tokie, kaip ir fisharmonijos ar akordeono). Taip pat šio meistro vargonuose yra ganėtinai retų įvairių fleitinių balsų menzūrų bei formų.(12)

1900–1905 m. Rozalimo klebonu paskirtas Konstantinas Olšauskas. Jis išdažė bažnyčią, įsteigė senelių prieglaudą, padidino kleboniją, joje slaptai mokė lietuviško rašto, skelbė blaivybę. Vikaras Kazimieras Kazlauskas platino lietuviškas knygas, nesutiko evangelijos skaityti lenkiškai. Kazimieras Grinkevičius, Rozalime klebonavęs 1906–1915 ir 1918–1934 m., bažnyčią apdengė skarda. Per miestelio gaisrą 1930 m. sudegė medinė varpinė. Išlydžius 3 varpus, nulietas vienas.

Dabartinė bažnyčia yra liaudies architektūros formų, kryžminio plano, dvibokštė. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame stovi medinė koplyčia.(13)

(11) Misius K., Šinkūnas R. Rozalimas, Lietuvos katalikų bažnyčios, p. 317.

(12) Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/epd08/index.php?p=306, žiūrėta 2010-11-25.

(13) Misius K., Šinkūnas R. Rozalimas, p. 317.

Aplankę Rozalimo Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią, keliausime 7,5 km į šiaurės rytus, į Klovainių Švč. Trejybės bažnyčią. Lietuvoje Švč. Trejybės titulą turi net 61 bažnyčia.(14)

Dabartinė Klovainių bažnyčia iškilo 1853–1854 m. Prieš ją stovėjo Klovainių dvaro savininko Jeronimo Valavičiaus 1621 m. pastatyta medinė bažnyčia. 1624 m. dovanotas bažnyčiai Beržinių kaimas, vėliau pakeistas į Laipuškių kaimą, turėjo miestelyje jurisdiką. 1625 m. įsteigta parapija, 1627 m. – parapinė mokykla. 1635 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Jurgis Tiškevičius. Klovainiuose nuolat gyveno 3 kunigai. 1690 m. įsteigta altarija. Kanauninko Domininko Staševskio rūpesčiu 1825 m. pastatyta mokykla. Dabartinę Švč. Trejybės bažnyčią klebonas Pranas Urbanavičius XX a. pradžioje išdažė, paauksavo altorius. Po Pirmojo pasaulinio karo, 1916 m., vokiečiai išsivežė 2 varpus, 1925 m. įsigyti nauji. Klebonas Zenonas Karečka (1890–1952 m.) bažnyčią perdengė, išdažė, įdėjo naujas grindis, suremontavo altorius, vargonus. 1945 m. jis buvo suimtas ir 1,5 metų kalintas Komijoje.(15)

Bažnyčia yra liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su išsikišusiu stačiakampiu bokštu (jį sudaro į viršų mažėjantys 4 tarpsniai su smailiu stogeliu), su siauroka presbiterija, trisiene apside. Iš išorės sienos apkaltos lentomis vertikaliai, sutvirtintos stulpeliais. Langus puošia pusapskritės arkos. Pagrindinės durys dvivėrės, apkaltos lentelėmis eglute. Jų frontonas pusės apskritimo, puoštas lapais, vazomis. Vidus halinis, 3 navų, atskirtų kvadratinio pjūvio stulpais su postamentais. Lubos plokščios. Yra 3 mediniai neobarokiniai altoriai. Šventoriaus tvora akmeninė. Vartai 3 dalių, stulpiniai, su raudonų plytų apvadais.

Apžiūrinėdami vidų, žvilgtelėkime ir į vargonus, kuriuos 1884 m. pastatė meistras J. Radavičius. Instrumentas 1 manualo su pedalais, 11 registrų. Vargonų prospektas neobarokinis, nesudėtingos kompozicijos: 3 plokščiu priekiu bokšteliai su pusapskričiais langeliais ir 2 laukeliai. Raiškūs akanto lapų ir vazų drožiniai vietoje frontonų, lapelių ornamentai prie karnizų.(16) 

(14) Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0v%C4%8D._Trejyb%C4%97s_ba%C5%BEny%C4%8Dia, žiūrėta 2010-12-06.

(15) Misius K., Šinkūnas R. Klovainiai, Lietuvos katalikų bažnyčios, p. 315.

(16) Prieiga per internetą: http://www.ziemgala.lt/lt/siaures-lietuvos-kulturos-paveldas-dabartis/siaures-lietuvos-kulturos-paveldas-dabartis-5/klovainiu-baznycia, žiūrėta 2010-12-06. 

Keliaudami 64 km iš Klovainių per Pakruojį į Šiaulių rajono pietus, atvyksime į Bazilionus, įsikūrusius kairiajame Deglės krante. Juose stovi Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčia.

Padubysio dvaro savininkai Jonas ir Antanas Beinorai, 1749 m. pasikvietę vienuolius bazilijonus ir padovanoję vienuolynui žemės, šioje vietovėje pastatė pirmąją bažnyčią. 1773 m. prie vienuolyno įkurta aukštesnioji parapinė mokykla, kuri 1793 m. pertvarkyta į keturklasę apygardos mokyklą. Vienuolynui XVIII a. pabaigoje priklausė Bazilionų miestelis ir Mekių kaimas.

XIX a. pradžioje čia stovėjo medinis vienaukštis vienuolynas ir mokykla. Mokykla uždaryta 1835 m. Po metų uždarytas ir vienuolynas, o 1838 m. perduotas stačiatikiams. Vietoje jo 1900 m. patvirtintas naujos cerkvės projektas. 1918 m. pastatas gražintas katalikams.

Dabartinė bažnyčia, pastatyta 1933 m., yra medinė, liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su išsiskiriančiu aukštu cokoliu, penkiasiene apside, žemu bokšteliu, vienanavė.(17) Jei į Bazilionus tektų užklysti sausio 1 d., galėsite apsilankyti Šv. Bazilijaus atlaiduose.

(17) Misius K., Šinkūnas R. Bazilionys, Lietuvos katalikų bažnyčios, p. 178.

Iš Bazilionų patraukę 58 km į šiaurės rytus per Bubius, Šiaulius, pasieksime Rudiškių kaimą, įsikūrusį prie Joniškio–Gruzdžių kelio. Rudiškiuose stovi Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.

Šioje vietovėje pirmoji koplyčia pastatyta 1671 m. Vėlesnė medinė iškilo 1770 m. Popiežius Pijus VI 1786 m. rugsėjo 6 d. bule leido rengti Šv. Pilypo ir Jokūbo atlaidus. 1836 m. paskirtas kunigas.

Parapijiečių lėšomis 1868 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Bažnyčia vienabokštė, stačiakampio plano.(18) Šios bažnyčios interjeras ir puošyba yra vieni iš gražiausių Joniškio rajone. Bažnyčioje išliko religinio meno kūrinių bei kulto reikmenų: 1865 m. žalvarinis varpas, geležinis ornamentuotas XIX a. kryžius, paveikslas „Šv. Kazimieras", medinės skulptūros „Mykolas Arkangelas", „Švč. Mergelė Marija", altorėlis su šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bareljefu.(19)

(18) Misius K., Šinkūnas R. Rudiškiai, Lietuvos katalikų bažnyčios, p. 122.

(19) Prieiga per internetą: http://www.joniskis.lt/BA%C5%BDNY%C4%8CIOS-1018-1-391s.html, žiūrėta 2010-12-10.

Toliau keliaudami 37 km į šiaurės rytus maršrutu Rudiškiai–Gataučiai–Joniškis–Kriukų miestelis, turėtume pamatyti Šv. Lauryno bažnyčią. Deja, ją 1993 m. sugriovė viesulas. Tad galime apžiūrėti tik griuvėsius ir viesulo nepaliestą varpinę.

Kriukai iki 1842 m. priklausė Žemaičių vyskupų Pašvitinio dvarui. Gyventojai savo lėšomis 1792 m. pastatė medinę bažnyčią. Vyskupas Steponas Jonas Giedraitis jai suteikė parapijos teises. Vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis 1803 m. paskyrė 2 valakus žemės. Lietuviškos spaudos draudimo laikais klebonas Kazimieras Marma čia platino draudžiamą spaudą, 1906 m. įsteigė knygynėlį, 1908 m. – Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių. 1928 m. Kriukuose įsikūrė pavasarininkų kuopa.

1936 m. bažnyčia paaukštinta, pristatytas bokštas. Bažnyčia buvo liaudies architektūros formų, kryžminio plano, su trisiene apside, vienabokštė. Stogų kryžmoje turėjo bokštelį.(20)

(20) Misius K., Šinkūnas R. Kriukai, Lietuvos katalikų bažnyčios, p. 119–120.

O dabar iš Kriukių per Žeimelį ir – į Lauksodį, įveikti paskutiniai 17 km. Čia apžiūrėsime medinę Šv. Aloyzo bažnyčią.

Kuršo pasienyje, Lauksodyje, Livonijos vyskupas Teodoras Volfas 1710 m. pastatė jėzuitams namą ir Šv. Petro ir Povilo bažnytėlę. Jėzuitai 1751 m. pasistatė naują medinę bažnyčią. 1767 m. ji konsekruota. Panaikinus jėzuitų ordiną, Stanislovas Augustas 1780 m. įpareigojo Lauksodžio dvaro savininką išlaikyti filialistą. 1814 m. įrengti nauji vargonai. XIX a. viduryje bažnyčia atrodė gana prastai: sienos iškrypusios, paramstytos, todėl 1852 m. ji gerokai remontuota. 1935 m. įkurta parapija.

Dabartinė bažnyčia didelė, 2 aukštų, stačiakampio plano, su šoniniais priestatais, bebokštė. Vidus 3 navų. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su Kryžiaus kelio stočių koplytėlėmis. Šventoriuje stovi varpinė. Jos apačia akmenų mūro, viršus medinis.(21)

(21) Misius K., Šinkūnas R. Lauksodis, Lietuvos katalikų bažnyčios, p. 120.

Štai ir baigėsi mūsų kelionė – pažintis su Šiaulių vyskupijos bažnyčiomis, tebestovinčiomis ir nebe, ir su A. Krištopaičio nulietomis jų akvarelėmis.

Papildoma literatūra:

1. Jakutis R. Tolimos ir artimos Antano Krištopaičio kelionės, prieiga per internetą: http://www.siauliaiplius.lt/main/turinys/kelyje/1/5291, žiūrėta 2010-10-01.

2. Jakutis R. Trys Antano Krištopaičio dailės albumai – paminklas Lietuvos istorijai, http://www.siauliaiplius.lt/article/articlearchiveview/255/2007/12/%7Barticle_url%7D, žiūrėta 2010-10-01.

3. Kirkutis V. Knyga apie pažįstamą ir nepažįstamą Antaną Krištopaitį, Šiaulių kraštas, 2000, kovo 30.

4. Morkūnienė V. Žmogus, kurį pažįsta ir miesto balandžiai, Šiaulių kraštas, 2001, geg. 30.

5. Rimkus V. Dailininkas Antanas Krištopaitis, Šiauliai, 1999.

6. Atstumą ar kelią visuomet galite pasitikslinti šiuo adresu:
www.viamichelin.com/web/Itineraires?strStartMerged=&strStartAddress=&strDepartureId=&strDepartureProductId=&strStepTemplateMerged=&strStepTemplateAddress=&strStepTemplateId=&strStepTemplateProductId=&strDestMerged=&strDestAddress=&strArrivalId=&strArri, žiūrėta 2010-12-16.

Parengė Birutė Masiliūnaitė