Parodos

Chaimo Frenkelio odų fabrikas

Ukmergiškis amatininkas Chaimas Frenkelis (1857–1920), Baltstogės fabrike išmokęs odos apdirbimo amato ir kelis metus pamėginęs juo verstis gimtajame mieste, 1879 m. Šiauliuose įsigijo vietinio žydo (vadinto „Nochumu – odų raugintoju") iš Urbanavičiaus nuomotas nedideles odų apdirbimo dirbtuves ir čia pradėjo plėtoti savo verslą. Iš pradžių viskas tilpo dabartinių įmonės mūro pastatų vietoje buvusiuose dviejuose mediniuose nameliuose. Įmonėje dirbo vos 10 darbininkų, kartu su jais ir pats savininkas Ch. Frenkelis, viskas daryta rankomis. Įmonė iš pradžių gamino tik „hamburgiškas" (arklių) odas.

Ch. Frenkelis sparčiai plėtė ir modernizavo dirbtuvę, kuri per pirmąjį gyvavimo dešimtmetį išaugo į stambų fabriką, beveik dešimteriopai padaugėjo darbininkų. Žymiai prasiplėtė ir fabriko teritorija. Vietoje medinių pastatyti mūriniai fabriko pastatai. Ch. Frenkelio šeima tuo metu (1888–1889) gyveno dviaukščio plytų namo, pastatyto prie Vilniaus gatvės (anuomet – Bolšaja Tiuremnaja), antrame aukšte 6 kambarių bute. Pirmame aukšte buvo odų minkštinimo cechas. Trijuose kambariuose buvo įrengta fabriko kontora. Tuo laiku suformuotas fabriko pastatų komplekso branduolys – administraciniai ir gamybiniai pastatai, iš kurių daugelis rekonstruoti pasiekė mūsų dienas (1, 2 nuotr. galerijoje).

Nuo pat dirbtuvės įsikūrimo Ch. Frenkelis nuolat domėjosi pasaulinėmis odų apdirbimo naujovėmis ir siekė inovacijų organizuodamas įmonės technologinį gamybos procesą, ieškojo efektyviausių sprendimų, kaip ir iš kur būtų galima tiekti reikiamą žaliavą.

1894 m. Ch. Frenkelis pradėjo gaminti padų odą ir išplėtė fabriką, modernizavo gamybą, mechanizavo iki tol įmonėje naudotą rankų darbą: sumontavo garo katilus, įsigijo garu varomų mechanizmų (garo džiovyklų, presų ir kt.), pakeitusių dalį rankų darbo, ir pirmąją Šiauliuose „elektros dinamo mašiną" - elektros generatorių savo elektros stočiai.

Pradėjęs gaminti padus, Ch. Frenkelis tobulino gamybos technologiją ir pirmasis Rusijoje vietoje eglių žievių padams rauginti pradėjo importuoti iš Pietų Amerikos kvebracho medieną. Beveik visa žalia oda įvairioms padų rūšims gaminti buvo atvežama iš kitur. Ji buvo importuojama iš visos Rusijos, Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus ir Indijos.

1906 m. baigęs Berlyno universiteto Chemijos fakultetą, į verslą įsitraukė Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas. Jis padėjo tėvo įmonėje diegti technologines naujoves. Frenkeliai pirmieji ir keletą metų vieninteliai iš visos Rusijos odų fabrikantų naudojo tuo metu (apie 1906) pasaulio rinkoje pasirodžiusią naują rauginimo medžiagą – „mangroviją". Tai buvo raudona žievė, gabenama iš Rytų Afrikos (Kamerūno). Rauginant su šia medžiaga, buvo gaunami aukštos kokybės vadinamieji „raudonieji padai", kurie sudrėkę sukietėdavo ir nepraleisdavo drėgmės. „Raudonieji padai" turėjo didelę paklausą rinkoje ir išgarsino Ch. Frenkelio odų fabriką. 1905 m. Paryžiaus ir Briuselio pasaulinėse parodose Ch. Frenkelio fabriko odos buvo pripažintos geriausios ir apdovanotos aukso medaliu.

1905 m. pereita nuo odų rauginimo kubiluose prie modernios būgnų technologijos, fabrikas pradėjo gaminti minkštą elastingą padų odą „vašlederį", skirtą mechanizuotiems avalynės fabrikams. 1909 m. Ch. Frenkelis su partneriais Rygoje atidarė nuosavą avalynės fabriką „Frenkelis, Merkuri ir kompanija", kuris buvo eksperimentinė bazė Ch. Frenkelio odų fabriko gamintoms odoms išbandyti.

1911 m. Ch. Frenkelis pastatė Šiauliuose nuosavą ekstrakto fabriką, pavadintą Rusų-prancūzų ekstrakto kompanija. Pusę pagaminamo ekstrakto sunaudodavo pats Ch. Frenkelio odų fabrikas, kita pusė buvo parduodama Rusijos odų gamykloms (3, 4 nuotr. galerijoje).

Taip XX a. pr. Ch. Frenkelio odų fabrikas išaugo į garsų ir didžiausią visoje Rusijos imperijoje ir Pabaltijyje fabriką, ypač garsėjusį padų odų gamyba. Nuo 1905 iki 1914 m. fabriko apyvarta išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 7 iki 15 milijonų rublių. Apie 80 proc. visos fabriko produkcijos sudarė padų gamyba. Buvo gaminamos įvairios padų odos skirtingoms batų rūšims: vienos rūšies padai naudoti žemdirbių batams, kiti padai – kariškiems batams, specialūs, ypač atsparūs drėgmei, padai gaminti žvejams. Moterų avalynei reikėjo lengvų padų. Skirtingi padai gaminti batsiuviams siūti rankomis ir fabrikams, kurių gamyba buvo mechanizuota.

1914 m. fabrike dirbo apie 1 000 darbuotojų. Fabriko teritorijoje buvo 48 mūriniai vieno–keturių aukštų pastatai. Teritorijos centre stovėjo elektros ir garo stotis (katilinė). Arčiau Vilniaus gatvės esančiuose korpusuose buvo odų fabriko cechai, kuriuose buvo atliekami sausieji odų gamybos (minkštinimo, džiovinimo, dažymo ir kt.) darbai, gatavų prekių sandėliai, laboratorijos ir kontora. Teritorijos gilumoje, centrinėje dalyje, vienaaukščių pastatų betoninėse grindyse buvo įrengtos odų mirkymo duobės. Sklypo pakraštyje, visai netoli Talkšos ežero, išaugo ekstrakto fabriko pastatų kompleksas.

1906–1914 m. – odų fabriko klestėjimo laikotarpis: sparčiai intensyvėjo gamyba, didėjo apyvarta, artėjant ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, daugėjo valstybinių užsakymų ir fabrikas dirbo visu pajėgumu. Šiuo laikotarpiu teritorijoje pastatyti „prabangos" statiniai: 1907 m. į mūrinę buvo perstatyta XIX a. pab. Ch. Frenkelio statyta senoji medinė sinagoga. 1908 m. šalia klestinčio fabriko Frenkelių šeima pasistatė įspūdingą secesijos stiliaus dviejų aukštų gyvenamąjį namą - Chaimo Frenkelio vilą (5 nuotr. galerijoje).

Visa fabriko teritorija buvo apšviesta elektra, kuri naudota ir patalpoms apšviesti. Nuo 1900 m. buvo įvestas telefono ryšys – 10 telefonų fabriko darbuotojams susisiekti su miestu. Fabrike buvo rūpinamasi darbininkų sveikata ir darbo sąlygomis. Po 1908 m. gaisro buvo suburta priešgaisrinė fabriko komanda, įsigyta naujausios gaisrinės technikos ir įrengimų.

Ch. Frenkelio fabriko sėkmė skatino ir kitų odų apdirbimo įmonių atsiradimą Šiauliuose – čia XIX a. pab. įsikūrė ir savo veiklą sėkmingai plėtojo brolių Vulfo ir Boriso Nurokų, brolių Naumo ir Saliamono Choronžickių ir brolių Rogalinų odų fabrikai, miestas tapo stambiu pramonės centru. 1911 m. anglų enciklopedijoje „Britanica" Šiauliai minimi kaip vienas iš stambiausių pasaulio odų pramonės centrų. Šiaulius iki Pirmojo pasaulinio karo buvus bene didžiausiu pasauliniu odų apdirbimo centru įvardija ir tarpukario užsieniniai leidiniai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. Rusijos karinės vadovybės nurodymu fabrikas dirbo visu pajėgumu dieną ir naktį ir gamino didžiausią odų kiekį Rusijos armijos reikmėms. Vėliau rusų Vakarų fronto karo vadovybės įsakymu dalis fabriko įrengimų buvo evakuota Rusijon, kita dalis vietoje sunaikinta, o gatavų odų ir žaliavų sandėliai išplėšti. Užėję vokiečiai dar išgabeno iš fabriko likusias odas ir nemažai vario. Ch. Frenkelis su šeima emigravo į Rusiją, o po revoliucijos – į Vokietiją (6 nuotr. galerijoje).

Pasibaigus karui, Frenkeliai rūpinosi fabriką atkurti, tačiau 1920 m. Ch. Frenkelis mirė ir į Lietuvą sugrįžo tik jo sūnus Jokūbas. Jis kartu su giminaičiais Chaimu Leiba Šiškinu, Hiršu Eliju ir Izaoku Mordeliais, Fainušu Potruchu ėmėsi gaivinti fabriką ir 1920 m. pabaigoje atnaujino gamybą (7–15 nuotr. galerijoje).

Tarpukariu sumažėjus rinkai, odų fabriko gamyba nepasiekė buvusio prieškarinio lygio, be to, teko prisitaikyti prie pakitusių rinkos poreikių ir pertvarkyti gamybą. Produkcija daugiausia realizuota vietinėje rinkoje, taip pat eksportuota į Angliją, Rusiją ir kitas šalis (16–28 nuotr. galerijoje).