Fabrikas „Batas“

1925 m. Chaimo Frenkelio sūnus Jokūbas Frenkelis viename iš didžiausių odų fabriko pastatų, buvusiame ekstrakto fabriko korpuse, atidarė modernų, mechanizuotą batų fabriką „Batas", kuris 1926 m. pabaigoje buvo reorganizuotas į to paties pavadinimo akcinę bendrovę. „Bato" akcinės bendrovės steigėjais tapo Debora ir Jokūbas Frenkeliai ir kiti stambūs Šiaulių odų fabrikų savininkai Naumas ir Saliamonas Choronžickiai, Vulfas ir Borisas Nurokai

Nors savininkai į naująjį fabriką sukvietė dirbti geriausius Lietuvos batsiuvius, vis dėlto trūko kvalifikuotų specialistų, išmanančių mechanizuotą gamybą, taigi juos teko kviestis iš užsienio. Pradžioje fabrike dirbo tik 50 darbininkų, kurie per dieną pagamindavo apie 50 porų avalynės. 1939 m. didžiausio Lietuvoje batų fabriko produkcija jau užėmė daugiau kaip pusę Lietuvos rinkos ir nukonkuravo nemažą dalį importinės avalynės. Fabrike tuo metu dirbo apie 500 darbininkų ir tarnautojų (1, 2 nuotr. galerijoje).

Iš Šiauliuose apdirbtų odų „Bato" fabriko gaminta avalynė buvo graži, patvari ir patogi, įvairiose vietinėse ir tarptautinėse parodose įvertinta aukštais apdovanojimais. Fabrikas turėjo vyrų, moterų, vaikų ir kambarinės avalynės skyrius. Buvo gaminami vyriški juodi ir rudi batai iš ševro ir lako, „siūti, špikliuoti ir su rantu", moteriški – juodi ir rudi, iš „bokso", „mako", ševro ir lako, „siūti, špikliuoti ir klijuoti".

Kambarinė avalynė gaminta iš „ševro, kroko ir veltinė – iš verbliūdo plaukų". Buvo siuvami ir getrai (blauzdinės). Kaip teigė reklama, „fabrikas gamino įvairiausios rūšies avalynę, paprastais darbo batais pradedant ir „liuksus avalyne baigiant". „Bato" fabriko produkcija daugiausia buvo gaminama iš Ch. Frenkelio odų fabriko, taip pat kitų stambių Šiaulių odų apdirbėjų išdirbtų odų. Ch. Frenkelio odų fabrike buvo apdirbamos odos ne tik batams ar puspadžiams, bet ir rankinukams, lagaminams, portfeliams, arklių pakinktams, diržams (3–7 nuotr. galerijoje).

Tarpukariu sumažėjus gamybai, Ch. Frenkelio fabriko teritorija nesiplėtė. Joje būta apie 60 įvairios paskirties pastatų, t. y. daugiau nei prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau abiejų fabrikų – „Bato" ir odų – pagrindiniams gamybiniams procesams užteko senųjų pastatų, dalis patalpų buvo nenaudojamos ar išnuomotos. Odų fabrikas veikė ten pat, kaip ir prieš karą, visa jo gamyba koncentruota arčiau Vilniaus gatvės ir teritorijos centre. Buvusio ekstrakto fabriko didžiausiame keturių aukštų pastate veikė „Bato" fabrikas, tiesa, jis užėmė tik pusę pastato – antrą ir trečią aukštus, likusi pastato dalis greičiausiai buvo nenaudojama. Kitas keturių aukštų ekstrakto fabriko pastatas (dabar kuriamas Menų inkubatorius) buvo pritaikytas odų fabriko reikmėms – pirmame jo aukšte greičiausiai buvo įrengtas sandėlis. Antrą pastato aukštą nėrinių dirbtuvei „Filato" nuomojo akcinė bendrovė, kurios vienas iš akcininkų ir bendrovės valdybos narys buvo J. Frenkelis. Dirbtuvė gamino nėrinius, trikotažą, kojines. Apie trečdalis pastato buvo nenaudojama. Abu pastatai buvo šildomi garu, kurį tiekė iš šalia buvusios katilinės. Prie pat stovėjusį dviejų aukštų mūro pastatą ir katilinę nuomojo fabrikas „Gliukozė", gaminęs iš bulvių krakmolą, gliukozę, sirupą, taip pat gretimai buvęs odų fabriko benzino sandėlis. 1934 m. odų fabriko teritorijoje suomių kaliošų fabrikas „Treugolnik" ir J. Frenkelis ketino statyti kaliošų fabriką, tačiau šio sumanymo neįgyvendino.