Informacija

Atgal

Muziejaus istorija

Įkurtas 1923 m. kovo 11 d. Šiaulių apskrities valdybos ir pavadintas pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ vardu, muziejus nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią, bet ir sunkiausiais istorijos etapais garbingai vykdė savo misiją – saugoti tautos atmintį.

Muziejaus veikla per pirmuosius ketverius metus neišsiplėtė, o 1928 m. jis buvo perduotas Šiaulių kraštotyros draugijai, vėliau miesto savivaldybei. Muziejui paskirtas buvusios pirties pastatas tuometinėje Maišo g., kuriame 1928 m. gegužės 15 d. buvo atidaryta pirmoji ekspozicija. Pirmuoju muziejaus vedėju tapo Česlovas Liutikas (1903–1984).

Pagrindinės muziejaus veiklos kryptys prieškaryje – etnografinių ekspedicijų rengimas, eksponatų kaupimas, parodos, leidybinė veikla.


1930 metai
Etnografinės ekspedicijos rengtos nuo 1930 m., kasmet buvo surengiama po 15–30 išvykų. Per jas surinkta apie 70% muziejaus eksponatų, sukauptas etnografinis archyvas, kurį sudaro aprašomoji ir ikonografinė medžiaga (brėžiniai, planai, fotografijos).

P. Bugailiškio iniciatyva pradėta leidybinė veikla. Nuo 1930 m. kartu su Kraštotyros draugija leistas „Šiaulių metraštis“, periodinė informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga. Išleistos 5 knygos (1930, 1931, 1932, 1933, 1938). Nuo 1934 m. leistas pirmasis ir tuo metu vienintelis šalyje kraštotyros žurnalas „Gimtasai kraštas“ (ėjo iki 1943 m., išėjo 31 numeris).
1933 - 1939 metai
Muziejaus veikla plėtėsi, trūko vietos, nutarta miesto parke, šalia grafų Zubovų rūmų, statyti naujus muziejaus rūmus. Tačiau tik pradėta statyba buvo nutraukta. Muziejui paskirtos patalpos (antras aukštas ir palėpė) Aušros alėjoje pastatytoje mokykloje. 1933 m. gegužės 14 d. čia atidaryta ekspozicija, ruoštos parodos. Muziejaus eksponatai buvo rodomi tarptautinėse parodose – Prancūzijoje Trokadero muziejuje 1935 m. ir pasaulinėje parodoje Niujorke 1939 m. Tuo metu „Aušros“ muziejus Lietuvoje buvo gerai žinomas, jame lankydavosi ir sukaupta medžiaga naudojosi garsūs to meto Lietuvos ir užsienio mokslininkai.
1940 - 1942 metai
Permainos muziejuje prasidėjo 1940 m. Pasikeitus politinei situacijai, pasikeitė ir muziejaus darbo pobūdis. 1940 m. liepos 24 d. naujoji Lietuvos vyriausybė išleido Kultūros paminklų apsaugos ir viešųjų kultūros muziejų įstatymą. „Aušros“ muziejus buvo įpareigotas savo apygardoje – Šiaulių, Raseinių ir Mažeikių apskrityse – suregistruoti kultūros paminklus ir rūpintis jų apsauga. Muziejaus darbuotojai vyko į minėtų vietovių dvarus, registravo ir gabeno į Šiaulius kultūros vertybes. Muziejuje pritrūkus vietos, dalis vertybių buvo paliekama dvaruose užantspauduota. Dėl to dalis vertybių sunyko, dalis buvo išgrobstyta. Muziejaus darbuotojai turėjo registruoti ir repatrijuojančių Vokietijos piliečių kultūrines vertybes.

1940 m. pasikeitė ir muziejaus statusas. Jis buvo suvalstybintas, o 1941 m. muziejus su „Gimtojo krašto“ žurnalu buvo perduotas tik įsikūrusios Lietuvos mokslų akademijos (toliau LMA) Etnologijos institutui. P. Bugailiškis buvo paskirtas pirmuoju šio instituto direktoriumi, o „Aušros“ muziejus tapo mokslo įstaiga. Tuo pripažinta, kad muziejaus rinkiniai ir mokslinis etnografinis archyvas bei jų tvarkymas atitiko mokslo įstaigos reikalavimus. Tačiau jau 1942 m. vasario 1 d. „Aušros“ muziejus buvo perduotas Švietimo valdybos aukštojo mokslo departamentui. Taip jam buvo sugrąžinta provincijos kraštotyros muziejaus padėtis, sumažinti etatai ir subsidijos.

„Aušros“ muziejaus priklausymo LMA rezultatas – dalies dokumentų, spaudinių, knygų išgabenimas iš Šiaulių į Vilnių. Šie eksponatai saugomi LMA bibliotekoje, išskirstyti į įvairius fondus (Žemaitijos dvarų, Šiaulių miesto valdybos, Felikso Bugailiškio ir kt.). Trumpa „Aušros“ muziejaus, kaip mokslo įstaigos, istorija, neleidžia daryti didesnių apibendrinimų. Viena vertus, tai buvo „Aušros“ muziejaus darbo įvertinimas, kita – akivaizdus LMA nesirūpinimas savo įstaiga, esančia provincijoje. Tik įsikūrusi ir pakankamai nesustiprėjusi LMA, pasitaikius pirmai progai, „Aušros“ muziejaus atsikratė.
1943 - 1950 metai
Vokiečių valdžia nesikišo į muziejaus darbą, todėl muziejus galėjo dirbti iki ypatingo karo metų įvykio – muziejaus evakuacijos 1943 m. Vokiečių komendantūrai pareikalavus, muziejus patalpas Aušros alėjoje turėjo užleisti karo ligoninei. Evakuacija prasidėjo 1943 m. spalio 18 d. ir tęsėsi iki lapkričio 21 d. Šiaulių mokslo ir meno centras muziejui suteikė piniginę paramą, už kurią buvo pagamintos dėžės eksponatams sudėti. Dėžės, kurių viduje supakuoti eksponatai bei įdėtas pastarųjų sąrašas, buvo numeruojamos, antspauduojamos, prie kiekvienos pridedamas tekstas lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis su prašymu neatidarinėti dėžių be būtino reikalo, nurodytas muziejaus adresas. Eksponatai paslėpti visoje Šiaulių apskrityje: Šiauliuose, Gruzdžių, Kairių, Kuršėnų, Kurtuvėnų, Kužių, Meškuičių, Papilės, Šakynos, Šiaulėnų, Žeimelio bažnyčiose ir klebonijose, Auksučių k. Papilės vis., Beržininkų k. Joniškio vis., Bridų k. Šiaulių vis., Medvilionių k. Kriukų vis., Ramonaičių k. Lygumų vis. ir kt. vietose.

1944 m. liepos mėn., artėjant frontui ir kilus panikai, nemaža paslėptų eksponatų liko be globos, jų slėpėjams pasitraukus į Vakarus. Buvo subombarduotos ir kartu su ten paslėptais muziejaus eksponatais sudegė keletas slėptuvių. Nukentėjo eksponatai, palikti Šiauliuose, ypatingai Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Gubernijos alaus darykloje ir kt. Sudegė muziejaus pastatas. Evakuotus eksponatus nebebuvo kur grąžinti, jie buvo naikinami, grobstomi, nyko dėl blogų saugojimo sąlygų.
Po karo komisija karo nuostoliams nustatyti apskaičiavo, kad muziejaus nuostoliai – 748 tūkst. rublių. Buvo suskaičiuota, kad iš 34 982 eksponatų žuvo 7 203. Tačiau šie skaičiai tik apytikriai.

Prasidėjo sunkus muziejaus gyvavimo laikotarpis be patalpų. Laikina muziejaus raštinė buvo įrengta P. Bugailiškio name Žemaitės g. 17. Čia patalpinta ir dalis išlikusių eksponatų. Tik 1950 m., steigiantis Šiaulių sričiai, muziejui buvo paskirtas liuteronų evangelikų bažnyčios pastatas Vilniaus ir Žemaitės gatvių kampe (pastatas nugriautas statant dabartinius Šiaulių prekybos namus). Į šias patalpas buvo suvežti išlikę eksponatai. Muziejus, neturėdamas ekspozicijų, ir toliau liko tik eksponatų sandėliu.
1953 - 1965 metai
1953 m. „Aušros“ muziejus perduotas Lietuvos kultūros ministerijai.
1955 m. muziejui paskirtas Venclauskių namas.
1966 m. muziejui grąžinti Aušros alėjos rūmai.
1967 m. muziejui perduotas mieste esantis Žaliūkių vėjo malūnas.
1976 m. prie „Aušros“ muziejaus buvo prijungtas visuomeninis Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus muziejus. Po metų muziejus tapo „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriumi ir vadinamas Fotografijos muziejumi. 
1985 m. „Aušros“ muziejui perduotas poeto Jono Krikščiūno-Jovaro namas. 
1993 m. „Aušros“ muziejui perduotas 1980 m. Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“ įkurtas visuomeninis Dviračių muziejus. 
1994 m. „Aušros“ muziejaus globon perėjo ir 1982 m. įkurtas visuomeninis Radijo ir televizijos muziejus. 
1993 m. muziejui atiteko ir Ch. Frenkelio vila, statyta 1908 m.

Lietuvos muziejininkystės kontekste „Aušros“ muziejus išsiskiria rinkinių ir ekspozicijų įvairove, turtinga istorija, aktyvia veikla. Muziejus saugo ir puoselėja senąsias muziejininkystės tradicijas, formuotas jo įkūrėjo Pelikso Bugailiškio (1883–1965) ir prieškario muziejininkų. Taip pat muziejus yra šiuolaikiškas, atviras naujovėms ir iššūkiams.

Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais.

Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.

Sutinku
Parinktys