Lankytojams

Atgal

Venclauskių namai-muziejus




2022 m.

Paroda „Kartą skautas – visad skautas: skautų judėjimas Šiauliuose ir pasaulyje“
2022 m. liepos 7 d.-lapkričio 13 d. Venclauskių namuose-muziejuje (Vytuato g. 89, Šiauliai) veikia paroda „Kartą skautas – visad skautas: skautų judėjimas Šiauliuose ir pasaulyje“, skirta Gražbylės Venclauskaitės 110-osioms gimimo metinėms. 

Skautybė – tai idėja, kuri gyvuoja beveik 115 metų ir vienija įvairaus amžiaus žmones visame pasaulyje. 1907 m. Robertas Baden-Powellis suorganizavo eksperimentinę berniukų stovyklą ir joje pritaikė specialią ugdymo programą. Tai tapo skautų judėjimo pradžia. 1908 m. oficialiai įkurtas skautų judėjimas, kuris sulaukė didžiulio susidomėjimo, ypač į jį įsitraukė jaunimas ir vaikai. 1918 m. šis judėjimas pasiekė Lietuvą, kur Petro Jurgelevičiaus-Jurgėlos iniciatyva tų metų rudenį Vilniuje buvo įkurti pirmieji skautų vienetai. Greitai judėjimo idėjos išplito Kaune, Rietave, Šiauliuose ir kituose miestuose.

Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių namai garsėjo kaip vieta, kurioje tarpukariu visuomet buvo laukiami ir mielai priimami skautai. Šie namai buvo vadinami ne tik Šiaulių, bet ir Žemaitijos skautų būstine. S. Venclauskienė su dukromis Danute, Gražbyle ir kone visais augintais vaikais buvo įsitraukę į skautų judėjimą. Jie aktyviai dalyvavo Šiaulių ir Lietuvos skautų veikloje – sueigose, renginiuose, iškylose, stovyklose. Kai kurie iš jų padėjo lietuvių skautybės pamatus.

Jaunesnioji Venclauskių dukra Gražbylė Venclauskaitė žinoma kaip aktyvi tarpukario Šiaulių skautų veikėja – Mirgos draugovės draugininkė, Šiaulių rajono tunto adjutantė, Šiaulių skaučių tunto vadė. Studijų metais ji buvo įsitraukusi į Kaune įsikūrusio Lietuvos skaučių štabo veiklą, taip pat atstovavo Lietuvos skautams tarptautinėse stovyklose, mokymuose ir kitur. G. Venclauskaitė – ne tik tarpukario skautė, bet ir asmenybė, kuri sujungė dvi skirtingas epochas. 1940 m. sovietai Lietuvoje uždraudė skautų judėjimą. 1988–1989 m. skautai pamažu pradėjo atgimti. G. Venclauskaitė buvo viena iš tų, kuri 1990 m. padėjo atkurti skautų judėjimą ne tik Šiauliuose, bet ir Žemaitijoje. Jos iniciatyva apie 1989 m. pradėti burti skautai Šiauliuose, o vėliau ji teikė visokeriopą pagalbą ir paramą skautų judėjimui Lietuvoje. 2022 m. minimos G. Venclauskaitės 110-osios gimimo metinės.


Eksponuojama paroda sugrąžina skautišką dvasią į Venclauskių namus. Parodos rengėjai – Šiaulių skautai. Kuruojami muziejininkų, būrelis skautų parengė parodos koncepciją, surinko ir susistemino medžiagą, sukūrė savitą parodos dizainą. Lankytojai parodoje kviečiami susipažinti su skautų istorija, esminiais skautybės principais ir bruožais, pagrindine veikla ir kitomis judėjimo subtilybėmis.

Parodos organizatorius – Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, partneriai: Žemaitijos skautų organizacijos Šiaulių šv. Jurgio skautų draugovė, Lietuvos skautijos Šiaulių skautų tuntas. Parodą iš dalies finansavo Šiaulių miesto savivaldybė.

Paroda „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“

2022 m. birželio 21 d.-liepos 31 d. Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta paroda „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, skirta šio pogrindinio leidinio 50-mečiui. 

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika – ilgiausiai leistas, plačiausiai pasklidęs, persekiojamos, bet nepalūžusios Bažnyčios simboliu tapęs pogrindinis žurnalas, kurio ištakos – slapti veiklių Lietuvos kunigų susirinkimai. Pirmasis leidinio numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. Simno miestelyje. Leidinio redaktoriumi, leidybos koordinatoriumi tapo vienas Vilkaviškio vyskupijos veiklių kunigų sambūrių neoficialių vadovų – kunigas Sigitas Tamkevičius (dabar – Kauno arkivyskupas emeritas), iki savo arešto 1983 m. Kronikos leidimą organizavęs Simne ir Kybartuose. 1983–1989 m. Kronikos leidimui vadovavo kunigas Jonas Boruta SJ (dabar – Telšių vyskupas).

Nepaisant KGB persekiojimų ir represijų, palietusių dešimtis įkalintų ir šimtus šantažuotų Kronikos bendradarbių ir platintojų, Kronika buvo reguliariai leidžiama iki pat laisvės atgavimo. Iki Atgimimo išėjo 81 Kronikos numeris (paskutinis – 1989 m. kovo 19 d.). JAV lietuvių pastangomis visi Kronikos numeriai išleisti dešimties tomų rinkiniu (neįskaitant leidimų užsienio kalbomis).

Venclauskių namuose-muziejuje eksponuojamą parodą sudarė dvylika stendų, kuriuose atskleistos šešios temos: „Ištakos“, „Turinys“, „Leidyba ir platinimas“, „Kelias į Vakarus“, „Sekimas ir represijos“, „Vakarų žiniasklaidoje ir politikoje“. Parodos temos pasakoja apie Kronikos gimimą, pasiaukojantį kunigų, vienuolių ir pasauliečių darbą, slaptą leidinio kelią į Vakarus, sklaidą Vakarų žiniasklaidoje ir vaidmenį kovoje už tikinčiųjų ir žmogaus teisių suvaržymus Sovietų Sąjungoje, KGB bandymus susidoroti su pogrindinio leidinio leidėjais ir platintojais.

Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvių katalikų religinės šalpos archyvo, Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Simno filialo archyvo, Kauno arkivyskupijos muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus, privačių asmenų – Gintės Damušytės, Onutės Grigaitės, Jono ir Elenos Dainauskų, Jolantos Noreikienės, Romualdo Juknelevičiaus – archyvų ir fotografų Juozo Žvinakevičiaus ir Gedimino Kanapicko nuotraukos.

Paroda „Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“
2022 m. vasario 1 d.–gegužės 29 d. d.  Venclauskių namuose-muziejuje veikė paroda „Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“. Joje buvo pristatomos tarpukario šviesuolių šeimos ir atskleidžiamos žinomų to meto Lietuvos šeimų istorijos.  

Dabartiniai Venclauskių namai-muziejus anksčiau priklausė garsiesiems šiauliečiams Stanislavai ir Kazimierui Venclauskiams – aktyviai, visuomeniškai tarpukario inteligentų šeimai, tad į jų namus atkeliauja jų pačių ir jų amžininkų gyvenimą atspindinti paroda. Kaip sako parodos rengėjai, „inteligentų šeima – tai veikliausia to meto visuomenės ląstelė, savo veikla ir gyvenimo būdu kūrusi standartus įvairiose gyvenimo srityse. Jei tautinis ir pilietinis inteligentų susivokimas yra gana plačiai aptartas filosofų ir istorikų, tai kasdienybės istorija vis dar laukia savo tyrinėtojų. Ši paroda yra nedidelis bandymas pažvelgti į privačią lietuvių inteligentų namų erdvę ir patyrinėti materialiosios kultūros elementus. Kokie šeimos rate buvo valstybės vyrai ir moterys, kaip jie derino atsidavimą Tėvynei, tautai, savo darbui ir šeimai, kaip jie auklėjo vaikus, kokius tikslus jiems kėlė, kokius lūkesčius į juos dėjo – daugybė klausimų, į kuriuos sunku vienareikšmiškai atsakyti. Parodos rengėjai, ieškodami atsakymų, inteligentų kasdienio gyvenimo vaizdinį bandė sudėlioti kaip mozaiką – iš atsiminimų, laiškų, fotografijų, to meto spaudos“. Parodoje sužinosime ne tik apie visuomenines, politines, kultūrines ir kt. inteligentų veiklas, bet ir žvilgtelėsime į kitą šių šeimų pusę, gerokai rečiau matytą viešojoje erdvėje. Šeimyninis gyvenimas, vestuvės, tarpukariu besiformavusios naujos vaikų auklėjimo nuostatos ir tendencijos, šeimų laisvalaikio pomėgiai, atostogų poilsis, užfiksuotos žaismingos gyvenimo akimirkos iš įvairių iškylų, žygių, kelionių. Parodoje galėsite išvysti garbius tarpukario asmenis su savo šeimos nariais namuose, asmenines jų šventes, šeimų susibūrimus prie šventinių stalų, taip pat sužinoti, kaip naujos vakarietiškos mados keitė namų interjerą ir pan. Parodos rengėjų pasirinktos politikų, verslininkų, visuomenės veikėjų, akademinio pasaulio atstovų, diplomatų, karininkų, medicinos darbuotojų, pedagogų, menininkų šeimos – Smetonų, Stulginskių, Grinių, Tūbelių, Vailokaičių, Venclauskių, Galaunių, Darių, Lozoraičių, Šalkauskių, Jablonskių, Landsbergių, Janulaičių, Dvarionų, Sruogų, Petrauskų, Žmuidzinavičių, Zubovų, Didžiokų, Zikarų ir kt. – reprezentuoja inteligentų šeimų kasdienybę.

XX a. tarpukaryje vyko pokyčiai visuomenės ir šeimos gyvenime. XIX a. lietuvių šeimas, kurias sudarė kelios kartos, gyvenančios po vienu stogu, keitė kitokio tipo šeimos – modernios, sukurtos vienos kartos atstovų. Tuo metu pradėjo formuotis kitoks požiūris ir į vaikų auklėjimą. Paroda kviečia atsigręžti atgal ir ne tik pažinti tarpukario gyvenimo būdą, bet ir pamąstyti apie tai, kad pasaulis niekada nestovi vietoje, nuolat keičiasi.

Parodos organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune

2021 m.

Žymių Lietuvos šeimų ženklai Šiaulių berniukų gimnazijoje

Nuo 2021 m. spalio 7 d. iki 2022 m. sausio 23 d. Venclauskių namuose-muziejuje veikė paroda „Žymių Lietuvos šeimų ženklai Šiaulių berniukų gimnazijoje“.  Paroda buvo skirta Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos 170-mečiui.
 
1851 m. rugpjūčio 30 d. Šiauliuose įsteigta gimnazija pergyveno įvairius istorinius laikus ir pakitimus. Nuo atidarymo iki Pirmojo pasaulinio karo gimnazija vadinosi „Шавельская мужская гiмназия“ (iš rusų kalbos – Šiaulių vyrų gimnazija). Tai buvo klasikinė gimnazija, kur visi bendrojo lavinimo dalykai dėstyti rusų kalba. Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliuose pradėjo veikti lietuviška gimnazija, kuri 1923 m. buvo suvalstybinta ir pavadinta Šiaulių valstybine gimnazija. 1928 m., atsiskyrus berniukų ir mergaičių gimnazijoms (po karo jos dirbo vienose patalpose), gimnazijai suteiktas Šiaulių valdžios berniukų gimnazijos pavadinimas. 1946 m. gimnazija pertvarkyta į vidurinę mokyklą ir pavadinta Juliaus Janonio vardu. 1996 m. mokymo įstaigai sugrąžintas gimnazijos statusas, dabar ji vadinasi Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija.

Per 170 metų gimnazijoje mokėsi ir dirbo daug įžymių asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką gimnazijos, Šiaulių ir visos Lietuvos istorijoje. Su gimnazija susijusios ištisos garsios šeimos: Vileišiai, Biržiškos, Jakševičiai, Venclauskiai, Šalkauskiai, Zubovai, Janavičiai, Sondeckiai, Rimkai ir kt. Dažnai net kelios šeimos kartos, jų istorija, gyvenimai ir veikla siejasi su gimnazija – tai ir atsispindi atidaromoje parodoje. Lankytojams pristatomos ne tik šeimų istorijos, bet ir jų tarpusavio sąsajos, reikšmė Šiauliams ir Lietuvos valstybei.

Neatsitiktinė parodos eksponavimo vieta – Venclauskių namai. Gimnazija pastatyta bajoro Jono Jakševičiaus (Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės tėvo) Šiaulių miestui dovanotame sklype. Žymūs lietuvių tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai, švietimo ir kultūros mecenatai, visuomenininkai Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai visada rūpinosi gimnazija, dalyvavo ją atkuriant 1918 m., daugybė jų globotinių galėjo nemokamai mokytis gimnazijoje (privilegija už J. Jakševičiaus dovanotą sklypą gimnazijai), šeima finansiškai rėmė nepasiturinčių mokinių studijas gimnazijoje. K. Venclauskis 1919–1920 m. pats dėstė gimnazijoje, o jo sutuoktinė Stanislava aktyviai dalyvavo gimnazijos tėvų komiteto veikloje.

Parodos organizatorius – Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, partneris – Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija.  Parodą iš dalies finansavo Šiaulių miesto savivaldybė.
Jūratės Jukštienės personalinės tapybos darbų paroda „Lieka žydėti“
2021 m. birželio 9 d. Venclauskių namuose (Vytauto g. 89, Šiauliai) atidaryta Dailės studijos suaugusiems Šiauliuose įkūrėjos bei vadovės, plenerų organizatorės Jūratės Jukštienės personalinės tapybos darbų paroda „Lieka žydėti“.
Muziejuje eksponuojami darbai, sukurti tapybos magistro studijų Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete metu (2020–2021 m.). Jie sukurti ne dažnai taikoma technika – tapyti gėlėmis, iš jų išgaunant autentiškas spalvas ir išskirtinius raštus.
J. Jukštienė pasakoja: „Gamta – pagrindinis ir svarbiausias elementas mano paveikslų kūrime, ji sugrąžina prie ištakų ir pasiūlo naują kūrybos formą. Ši nauja kūrybinė plastika, tapybos transformacija, atsivėrę naujumo slėpiniai – tai kintantis pasakojimas, pasitelkiant savo išjautimą, nuojautą, patyrimą. Žavesys gamtos įvairiapusiškumu kūrybos procese užburia. Paliekama įtrintų gėlių žymė popieriuje galutinai pavergia. Mokausi tylėti, kai kalba gamta. Pievoje susirenku savo teptukus ir dažus – gėlių žiedus. Imu vieną gamtos man suteiktą teptuką ir braukiu per baltą popieriaus lapą. Suku, tepu, trinu. Pati gamta įsigeria į popierių atiduodama visą save. Pasirenku tyrinėti kiekvieno augalo paliekamą žymę drobėje. Taip išgyvenu gamtos dvasinę prozą. Kiekvienas paveikslas – vis kito augalo veidas. Konvertuodama gyvą kūriniją į kitą laikmeną, mėgaujuosi procesu, naujais plastiniais ir spalviniais atradimais. Gėlės žydi trumpą laiką, mano kūriniuose jos lieka žydėti.“
Paroda Venclauskių namuose veikė iki birželio 27 d.