Lankytojams

Atgal

Chaimo Frenkelio vila-muziejus




2022 m.

Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai
2022 m. sausio 27 d.–gegužės 16 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė iš Šiaulių kilusio skulptoriaus Michaelio Brennerio (1885–1969) paroda „Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai“. Nors menininkas yra įamžinęs ne vieną garsią asmenybę, o jo kūrybą pripažino Paryžiaus kultūros elitas, M. Brenneris meno pasaulyje yra mažai žinomas. Pirmąją šio menininko parodą Lietuvoje organizuoja Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ ir Šiaulių „Aušros“ muziejus.

M. Brenneris buvo  žinomas ir labai vertinamas  kitų menininkų ir litvakų, bet visgi – nebuvo garsus. Viskas dėl uždaro būdo. Jis nenorėjo priklausyti nuo užsakovų norų, ar ateinančios ir praeinančios mados, tad nerengė personalinių bei nedalyvavo bendrose parodose ir, apskritai, retai įsileisdavo svečius į savo studiją, – pasakoja šios parodos ir muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos kuratorė Milda Jakulytė.  Ji pabrėžia, kad paroda surengta Šveicarijoje gyvenančio skulptoriaus sūnaus Joshepo Brennerio, nusprendusio tėvo skulptūras padovanoti „Dingusio štetlo“ muziejui, dėka. „Tai, kad mano tėvo darbai bus eksponuojami būtent Lietuvoje ir Šiauliuose – man reiškia labai daug. Tai – proga man iš naujo pažinti savo tėvą“, – prisipažįsta J. Brenneris.
Chaimo Frenkelio viloje atidaromoje parodoje lankytojai išvys visą gyvenimą kurtas M. Brennerio skulptūras ir dalį eskizų. Subtilias, tapybiškas, ekspresyvumu išsiskiriančias skulptūras papildys sūnaus Joshepo poezija, kurioje atsiskleis menininko asmeniniai išgyvenimai ir kūrybos istorija.
M. Brenneris gimė Šiauliuose, augo kūrybingoje žydų šeimoje, tėvas ir, turbūt, senelis, gamino antspaudus, juvelyriką bei antkapinius paminklus. Sulaukęs dešimties, jis su šeima išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), pas ten jau įsikūrusį brolį Viktorą Brennerį (žymų medalistą bei 1 JAV cento kūrėją). Gyvendamas JAV, M. Brenneris pasuko jam nuo vaikystės artimu meno keliu – pradėjo studijuoti žymiose Niujorko, vėliau ir Paryžiaus dailės akademijose. M. Brenneris visą gyvenimą kūrė Paryžiuje ir Niujorke, kur buvo įsteigęs savo studijas.
Gyvendamas Paryžiuje, menininkas sutiko įdomių asmenybių, kurias įamžino skulptūrose. Viena pirmųjų buvo Alisteris Kroulis – alpinistas, poetas, seksualinis revoliucionierius ar, kaip britų spauda praminė, „The Wickedest Man in the World“. A. Kroulį galima išvysti ir ant grupės „The Beatles“ albumo „Sgt Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ viršelio. M. Brenneriui keletą kartų pozavo rašytoja Gertrūda Stain, kiek vėliau – žymus ginekologas, Nobelio premijos nominantas ir ilgametis draugas Izidorius Rubinas. Skulptorius savo gyvenime turėjo puikią, tačiau sąmoningai neišnaudotą progą sukurti Alberto Einšteino portretą.
Paroda „Spalvotas Hunto Slonemo pasaulis“

2022 m. gegužės 26 d.–liepos 6 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė paroda „Spalvotas Hunto Slonemo pasaulis“. 

Lietuvoje pirmą kartą atidaryta amerikiečių menininko H. Slonemo paroda – tai Serge’o Sorokko galerijos iš San Fransisko (JAV) vykdomos H. Slonemo kūrybos sklaidos Europoje dalis. Dailininko darbai eksponuoti daugiau nei 350 pasaulio galerijų, yra reprezentuojami daugiau nei 100 muziejų, tarp jų – Metropoliteno meno muziejuje, Solomono R. Guggenheimo ir Whitney Amerikos meno muziejuje Niujorke. Jo darbų pasaulyje galima išvysti tiek viešose, tiek privačiose erdvėse. Jis yra pelnęs daugybę apdovanojimų.

Paroda „Spalvotas Hunto Slonemo pasaulis“ buvo pirmasis šiuolaikinio amerikiečių meno pristatymas „Aušros“ muziejuje. Parodos koncepcija remėsi menininko kūrybos temų pristatymu jo darbus eksponuojant ne tik Chaimo Frenkelio vilos-muziejaus parodų salėse, bet ir  įkomponuotus į pagrindinę muziejaus ekspoziciją. Ryškūs, ekspresyvūs darbai, savitas jų stilius patraukė dėmesį, sužadino emocijas ir nepalieko abejingų. Darbai kupini energijos, kuri turi galios sustabdyti skubantį žiūrovą ir įtraukti jį į unikalų menininko pasaulį.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus
Partneris – Serge'o Sorokko galerija (JAV)

Ukrainietės menininkės Alinos Nabokos paroda „Raudonosios Lietuvos ir Ukrainos knygos“


Nuo 2022 m. rugsėjo 8 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje veikia ukrainietės menininkės Alinos Nabokos paroda „Raudonosios Lietuvos ir Ukrainos knygos“. Paroda veiks iki 2022 m. spalio 10 d. Parodos atidarymo renginys vyks 2022 m. rugsėjo 15 d. 12 val.

Ukrainietė menininkė Alina Naboka (gim. 1995 m.), šiuo metu gyvenanti Šiauliuose, bendradarbiaudama su Šiaulių „Aušros“ muziejumi įgyvendino projektą „Raudonosios Lietuvos ir Ukrainos knygos“, finansuotą Lietuvos kultūros tarybos. Projekto tikslas – sukurti ir eksponuoti parodą, kurios idėja – lyginant Lietuvos ir Ukrainos nykstančius augalus, atkreipti dėmesį į patį nykimo fenomeną. Galbūt, ne tik augalų…

Parodos autorė atrinko dvidešimt dvi floros rūšis, kurios Ukrainoje ir Lietuvoje yra saugomos, tyrinėjo jų vizualiąją estetiką, aktualizuodama trapumo ir laikinumo sampratą agresyvioje antropoceno eroje (XXI a. pr. Nobelio premijos laureatas, chemikas Paulas Crutzenas atkreipė dėmesį į tai, jog žmogaus veikla tampa tokia reikšminga, kad nustelbia natūralius gamtinius veiksnius, todėl šis virsmas turėtų būti įamžintas, kaip nauja geologinė epocha – antropocenas). Šiuolaikinis pasaulis kupinas brutalios žmogaus veiklos: ariamos stepės, formuojami terasiniai šlaitai, plečiamos galvijų ganyklos, nekontroliuojamai renkamos gėlės komerciniais tikslais ir t. t. Šios veiklos apogėjumi Europoje tapo aktyvūs karo veiksmai, prasidėję Rusijai užpuolus Ukrainą. Tai ne tik šalies teritorijos užgrobimas, bet ir gamtos draustinių okupacija. Autorei, kaip žmogui, rūpi ekosistemų išsaugojimas, o kaip menininkei – biologinė įvairovė atrodo vizualiai patraukli bei įdomi ją stebėti ir tyrinėti. Savo kūryboje menininkė stengiasi peržengti griežtas botaninės iliustracijos ribas, kurdama ritmiškus, spalvingus ir emociškai išraiškingus darbus. Autorė ieško temų, kurios sujungtų žmones, parodytų jų vienybę, spręstų bendras problemas. Ji siekia, kad žmonės pajustų savo galios jėgą ir išnaudotų ją saugodami gamtą, įveikdami naikinimo ir griovimo trauką. Autorė teigia, kad kūryboje siekia proto ir intuicijos darnos. Tai tarsi balansavimas tarp dviejų polių. Kritinis menas reikalauja būti „naudingu“, „socialiu“, „svarbiu“ ir kelti aštrius klausimus. Idėja „menas dėl meno“ neturi prasmės. Šiuo metu jos kūryboje ryškus siekis sujungti aktualų kontekstą su skirtingomis vizualinės estetikos dimensijomis.

Apie Aliną Naboką. 2012–2016 m. studijavo vaizduojamąjį meną Valstybinėje Dnipro teatro meno kolegijoje. Mokėsi karšto emalio technikos studijose Dnipre ir Kyjive. Dalyvavo grupinėse parodose: „Žuvėdra. Reminiscencija 1992–2017“ (Lvivas, Ukraina, 2017); II Ukrainos bienalėje „Modernusis Ukrainos ugnies menas“ (Kyjivas, Ukraina, 2018); „Quadra mini metal“ (Kyjivas, Ukraina, 2018); II tarptautiniame emalio festivalyje (Dnipras, Ukraina, 2019); Ukrainos meno festivalyje „Nuova primavera“ (Roma, Italija, 2019); „Emalio kalba. Dialogas“ (Ukraina, Dnipras, 2021). Dalyvavo simpoziumuose: „Dialogas su Marija Primačenko“ (Dnipras, Ukraina, 2016), „Japonija“ (Dnipras, Ukraina, 2017), Tarptautiniame karšto emalio simpoziume (Dnipras, Ukraina, 2019). 2017 m. organizavo simpoziumą „Portretai“ (Dnipras, Ukraina).


2021 m.

Paroda „Oda ir mada“
Nuo 2021 m. spalio 5 d. iki 2022 m. sausio 16 d. Chaimo Frenkelio viloje veikė paroda „Oda ir mada“ iš Aleksandro Vasiljevo fondo, Šiaulių „Aušros“, Lietuvos nacionalinio, Ukmergės kraštotyros, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės muziejų rinkinių.

Paroda sieja odininkystę ir odinių gaminių madą. Kiekviena jų turi ilgą ir turiningą istoriją. Odinė apranga ir apavas nuo tiesioginės funkcijos – apsaugoti ir sušildyti – nuėjo labai ilgą kelią ir tapo ne tik svarbia kostiumo dalimi, bet ir kai kurių subkultūrų (kaubojai, rokeriai, baikeriai, pankai) simboliu ir neatsiejama įvaizdžio dalimi, o praktiškumas ir patvarumas lėmė platų odos pritaikymą buityje.

Galima spėti, jog odiniai apdarai, skirti apsaugoti kūną nuo gamtos keliamų nepatogumų, atsirado maždaug prieš keturis šimtus tūkstančių metų. Tai liudija rasti odos apdirbimo įrankiai, o archeologiniai tyrimai rodo, kad jau tada būta odininkystės užuomazgų. Bėgant laikui ir tobulėjant technologijoms, odiniai apdarai iš dalies prarado su kūno apsauga nuo nepalankių oro sąlygų susijusias funkcijas, tačiau pradėjo užimti reikšmingą vietą karybos istorijoje. Ilgainiui odiniai drabužiai ir aksesuarai užėmė tvirtas pozicijas formuojant įvaizdį, statusą, individualumą ar kolektyvinį identitetą.

Vėlesniais laikotarpiais, kai odininkystė darė įtaką socialiniam ir politiniam gyvenimui, miestuose, kur veikė sėkmingos odininkų dirbtuvės, didėjo gyventojų kiekis, nes žmonės kėlėsi gyventi ten, kur tikėjosi gauti darbo. XVIII a. odininkystės industrija tampa ekonomikos politikos dalimi, o XIX a. įsibėgėjus technologinei revoliucijai odos apdirbimo procesų mechanizacija padeda paspartinti odos išdirbimo procesus ir padidinti gamybos mastus.
Šiaulius galima pavadinti odininkų miestu. Vienas didžiausių odos išdirbėjų buvo Chaimas Frenkelis (1857–1920). 1879 m. jis Šiauliuose įsigijo vietinio žydo nedideles odų apdirbimo dirbtuves ir pradėjo plėtoti odininkystės verslą. 1894 m. Ch. Frenkelis pradėjo gaminti padų odą. Ištobulino odų raugimo procesą ir jau tada gamino „raudonuosius padus“, kurie buvo itin atsparūs drėgmei. „Raudonieji padai“ turėjo didelę paklausą rinkoje ir išgarsino Ch. Frenkelio odų fabriką. Jo sėkmė skatino ir kitų odų apdirbimo įmonių atsiradimą Šiauliuose – čia XIX a. pab. įsikūrė ir savo veiklą sėkmingai plėtojo brolių Vulfo ir Boriso Nurokų, brolių Naumo ir Saliamono Choronžickių ir brolių Rogalinų odų fabrikai.
      
„Oda ir mada“ buvo penktoji Alexandre Vassiliev fondo paroda Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje – Chaimo Frenkelio viloje. Ši paroda nuo buvusių skiriasi tuo, kad yra sukomplektuota bendrai sukūrus parodos koncepciją. Didžiąją ekspozicijos dalį sudaro Alexandre Vassiliev fondo kolekcijos artefaktai, ekspoziciją papildo eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kitų Lietuvos muziejų rinkinių: archeologiniai ir istoriniai eksponatai iš Lietuvos nacionalinio, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės ir Ukmergės kraštotyros muziejų.

Iš Alexandre Vassiliev fondo buvo eksponuojami 1860–2000 m. laikotarpio aprangos komplektai, atskiri drabužiai ir aksesuarai, kurie sukurti mados dizainerių ir garsių mados namų: Christiano Dioro, „Givenchy“, „Thierry Mugler“, Pierreʼo Cardino ir kt. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių rodomi istoriniai ir archeologiniai eksponatai, pristatoma „Elnio“ avalynės fabriko batų kolekcija.
Parodoje eksponuojami drabužiai ir aksesuarai apie sąsają tarp mados ir odos pasakojo tik iš dalies, nes tema labai plati, turi daug linijų. Plačiau pristatomos šios: apavas (eksponuojamas apavas datuojamas nuo VIII–X a. iki XX a. pab.), aviatoriaus švarkas ir muzikos korifėjų odinė apranga. Aviatoriaus švarko tema atskleidžia odinio švarko, skirto pilotui apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų skraidant, virsmą į tarp muzikos ir kino pasaulio atstovų išpopuliarintą ir įvaizdžiui sukurti skirtą drabužį, kuris vėliau tapo neatskiriama kasdienio garderobo dalimi daugelio žmonių spintose ir drabužinėse.
Paroda „FORMUOJANT ATEITĮ. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“
2021 m. liepos 16 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyko Lietuvos-JAV aplinkos menininkės vizionierės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės-Kasubos (1923–2019) parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ atidarymas.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parodoje buvo pristatyta Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės-Kasubos palikimas, apimantis septynis kūrybos dešimtmečius. Paroda buvo eksponuojama dvejuose Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniuose: Chaimo Frenkelio viloje ir Venclauskių namuose. Parodos atidarymo dieną (liepos 16 d. 15–18 val.) šiuose padaliniuose parodą buvo galima apžiūrėti nemokamai.

Parodos pagrindą sudarė Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui menininkės padovanotų kūrinių ir 8 000 skaitmeninių vaizdų kolekcija bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai ir daiktai. Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija – ir komandos „Weekend Warriors Studio“ kompiuterinis žaidimas pagal A. Kasubos knygą „Įrengimai sielai“ („Utility for the Soul“, 1970–1975).

Istorinės aplinkybės lėmė, kad A. Kasuba susiejo kultūrines XIX a. pabaigos Lietuvos dvarininkijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos tradicijas ir atvirą naujovėms ir eksperimentams, demokratiškai maištingą XX a. antrosios pusės Niujorko meninės kultūros energetiką.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje paroda skilo į dvi, viena kitą papildančias, dalis. Chaimo Frenkelio viloje pristatyta ankstyvoji ir eksperimentinė menininkės kūryba: nuo siužetinių reljefų, abstrakčių mozaikų iki erdvinių tampriųjų audinių aplinkų ir utopinių koliažų. Venclauskių namuose – darbų JAV viešosiose erdvėse brėžiniai, modeliai ir dokumentacija.
Abiejų parodos dalių pasakojimus papildė menininkės ryšius su gimtuoju Ginkūnų dvaru, grafais Zubovais ir Fledžinskų šeima liudijantys dokumentai. Nuo XVIII a. pabaigos iš kartos į kartą ugdytas dėmesys Šiaulių krašto ekonomikos modernizavimui, švietimui, spaudos draudimo metu grafų Zubovų ūkiuose veikė slaptos lietuviškos mokyklos darbininkų vaikams. A. Fledžinskaitės senelių ir tėvų šeimų nariai drauge muzikavo. Vaikai buvo mokomi užsienio kalbų, taip pat dirbdavo ūkio darbus. Visa tai nuo vaikystės formavo būsimos menininkės vertybines nuostatas, padėjusias įgyvendinti išsikeltus kūrybinius tikslus.

Jungiamoji parodos ašis – trijų namų (architekte norėjusios tapti menininkės kūrybinių ieškojimų kelyje ypač svarbių erdvių-gyvenamųjų vietų) motyvas. Tai Ginkūnų dvaras – senelių grafų Zubovų, tėvų Fledžinskų namai, iš kurių po 1940 m. sovietų okupacijos šeimai buvo įsakyta išsikraustyti per 24 valandas. Antrųjų namų – prie Centrinio parko Manhatane, Niujorke, kuriuose su šeima apsigyveno 1963 m., dirbtuvėje A. Kasuba įrengė viešai lankomą tampriųjų audinių „Gyvenamąją aplinką“ (1971–1972). Paskutinis – „Akmenų kalvos namas“ (2001–2005) Naujojoje Meksikoje su rezidencija, virtuve ir svečių studija – pastatytas taikant autorinį membranos sustandinimo K-metodą. Jame menininkė gyveno iki 2012 m.  

Paroda Chaimo Frenkelio viloje ir Venclauskių namuose veikė iki rugsėjo 19 d.

Parodos kuratorė Elona Lubytė. Architektas Rokas Kilčiauskas. Dizainerė Laura Grigaliūnaitė.
Paroda „Stebuklingas Zsolnay porceliano pasaulis“
2021 m. birželio 29 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyko parodos „Stebuklingas Zsolnay porceliano pasaulis“ atidarymas. Dalyvavo Vengrijos ambasados Vilniuje Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Gabor Diczhazi, kultūros atašė Vanda Leticia Szell.
Vengrijos Zsolnay porceliano manufaktūros dekoratyvinių indų ir interjero akcentų paroda į Šiaulių „Aušros“ muziejų atkeliavo tarpininkaujant Vengrijos ambasadai Vilniuje. Zsolnay porceliano manufaktūros secesijos, kitaip art nouveau ar jugendo, stiliaus indai Lietuvoje eksponuojami pirmą kartą.
Tarp manufaktūros gaminių indai, dekoruoti šio XIX a. pab. – XX a. pr. paplitusio stiliaus motyvais, užima ypatingą vietą. Jie dekoruojami gamtos įkvėptais raštais ir ornamentais – populiarūs gėlių, augalų, paukščių ir gyvūnų vaizdai.
Šių indų išskirtinumą lemia ne tik jų meninė stilistika, bet ir technologiniai ypatumai. Manufaktūros įkūrėjas Miklós Zsolnay pradėjo naudoti metaliniu blizgesiu pasižyminčią dengimo techniką, kuri gaminiams suteikia ypatingo blizgesio. Ši technika vadinama eozino procesu (pavadinta graikų aušros deivės Eos vardu).
Laikui bėgant atsirado skirtingų eozino spalvų ir procesų. Tipiškos spalvos yra žalia, raudona, mėlyna ir violetinė. Ši technika tapo itin populiari tarp art nouveau menininkų ir iki pat šių dienų yra žinoma kaip Zsolnay manufaktūros porceliano prekinis ženklas. Zsolnay – tai  aukščiausia kokybė, turtinga istorija, gilios tradicijos ir nuolatinė naujovių paieška.
Zsolnay manufaktūrą Vengrijoje įkūrė prekybininkas Miklós Zsolnay (1800–1880). 1853 m. jis pradėjo gaminti fajanso ir keramikos dirbinius. 1863 m. į manufaktūros veiklą įsitraukė jo sūnus Vilmos Zsolnay (1828–1900), kuris vėliau perėmė vadovavimą. Dėl jo pastangų ji tapo pripažinta visame pasaulyje.
Laikotarpis apie 1900 m. buvo manufaktūros „aukso amžius“, o 1890–1910 m. atsiradęs naujas meninis stilius – art nouveau, pasižymintis natūraliomis, stilizuotomis ir dekoratyvinėmis formomis, – atvėrė naujas kūrybines erdves. Iki 1914 m. Zsolnay manufaktūra buvo didžiausia Austrijos-Vengrijos įmonė.
1991 m. Zsolnay porceliano manufaktūra tapo akcine bendrove, o po penkerių metų ją nusipirko privataus kapitalo įmonė. 2012 m. ją įsigijo Šveicarijos ir Sirijos verslininkas Bacharu Najari. Šalia gamyklos yra Zsolnay porceliano muziejus.
Paroda veikė iki rugpjūčio 29 d.

Organizatoriai:
Vengrijos ambasada Vilniuje, UAB „Zsolnay porceliano manufaktūra“, Šiaulių „Aušros“ muziejus.
PARODA „GRAND TOUR: DIDŽIOSIOS KELIONĖS LIUDIJIMAI BARONŲ VON DER ROPPŲ MENO KOLEKCIJOJE“
2021 m. balandžio 15-ąją, minint Pasaulinę kultūros dieną, Chaimo Frenkelio viloje pradeda veikti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paroda „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“. Parodoje platesniame kontekste atskleidžiamos Pakruojo dvaro meno vertybės – skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės (porceliano ir stiklo) eksponatai, nuosekliai kaupti kelių baronų von der Roppų kartų atstovų, išlikę ir išsaugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Parodą papildo „Aušros“ muziejuje saugomos XX a. 3–4 deš. Pakruojo dvaro fotografijos.

Baronų von der Roppų meno kolekcijos pradininkas – Theodoras von der Roppas (1783–1852). 1801 m. 18-metis baronaitis, baigęs mokslus Akademia Petrina Mintaujoje, išvyko į Grand Tour – pažintinę edukacinę kelionę po Europą, žymėjusią žengimą į suaugusiojo žmogaus gyvenimą. Aplankęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Olandiją, Vokietiją ir kt. šalis, domėjosi kultūra, menu, įsigijo pirmąsias vertybes meno kolekcijai, kurią turtino ir pildė vėlesnės Roppų kartos. Jau XIX a. Roppų kolekcija garsėjo Baltijos vokiečių provincijose. Šiandien kolekcija yra neblogai dokumentuota. Atradus daugiau biografinės medžiagos (Latvijos archyvuose išlikę atsiminimai ir šeimos kronikos), ryškėja nuosekli puikiai išsilavinusio Apšvietos epochos atstovo T. von der Roppo veikla, atskleidžiama kolekcijos sudarytojo asmenybė.
Bene garsiausias faktas yra tas, kad T. von der Roppas buvo Bertelio Thorvaldseno (1770–1844) mecenatas, tiesiogiai iš garsiojo danų skulptoriaus dirbtuvės įsigijęs marmuro bareljefą „Achilas ir Briseidė“ ir „Veneros su obuoliu“ (Venus victrix) skulptūrą (abu kūriniai yra išlikę), taip pat devynias antikinių marmuro biustų kopijas. Pastarųjų metų tyrinėtojai pripažįsta, kad jaunojo baronaičio užsakymas buvo labai reikšmingas danų skulptoriaus karjerai, nes buvo pateiktas tuo metu, kai šiam reikėjo apsispręsti, ar grįžti namo, pasibaigus karališkosios Danijos akademijos stipendijai, ar likti Romoje ir imtis savarankiško darbo.
Baronų von der Roppų meno kūrinių kolekcijos didžioji ir svarbiausia dalis buvo saugoma Pakruojo dvare. Valstybiniam kultūros muziejui (dabar – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) ji buvo perduota 1940 m. rudenį. Švietimo ministerijos įgalioti dailininkas Vladas Sipaitis ir Šiaulių viešosios bibliotekos atstovas rašytojas Borisas Melngailis, dalyvaujant šeimos atstovams, surašė Pakruojo dvare sukauptus meno turtus ir perėmė juos Kultūros paminklų apsaugos įstaigos žinion. Kadangi registratoriai buvo iš Šiaulių, tai vertybės buvo gabenamos ne tik į Kauną, bet ir į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Didžiąją dalį meno vertybių galima atpažinti pagal KPAĮ registro sąrašus, tačiau abu muziejai ir vėliau yra sukaupę eksponatų, susijusių su Pakruojo dvaru. Tarp Pakruojo meno turtų yra įvairų laikotarpių eksponatų, kauptų įvairių kartų atstovų iki pat lemtingųjų 1940 metų.
Paroda 2020 m. buvo eksponuota Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Parodos kuratorius – menotyrininkas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis (1955–2020), Roppų kolekcijos tyrinėjimui paskyręs ne vieną dešimtmetį.
Chaimo Frenkelio viloje paroda veikė iki 2021 m. liepos 12 d.
Organizatorius – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, partneris – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

2020 m.

Paroda „Materijų skambesys“
Pasibaigus karantinui Chaimo Frenkelio viloje visų lankytojų laukė nauja paroda „Materijų skambesys“. Jos koncepcija netiesiogiai susieja juvelyriką ir tradicinį japonų meną – ukijo-ė graviūras. Pagrindinė ir vienijanti parodos idėja – gamta, natūralumas, estetika. Parodoje galima išvysti įvairių idėjų, medžiagų ir atlikimo technikų. Joje dalyvavo patyrę menininkai, kurie sėkmingai garsina Lietuvos vardą užsienio parodose, ir tie, kurie dar tik pradeda savo kelią šioje meno srityje. Eksponuoti kūriniai iš metalo, medžio, stiklo, akmens ir kitų medžiagų.
Kas gi vienija konceptualiąją juvelyriką ir japonų ukijo-ė graviūras? Tai atida niuansams ir detalėms, rafinuotumas, subtilumas, estetinė švara ir harmonija. Parodos tikslas – pateikti lankytojams juvelyrikos kūrinius, kurie peržengia ribą iš taikomojo į vaizduojamąjį meną. Konceptualioji juvelyrika (metalo plastika, mažoji plastika, šiuolaikinė juvelyrika) tapo savarankiška meno šaka. Lietuvos juvelyrai kuria dirbinius, kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir drauge kuria trimačius objektus, papuošalą traktuoja kaip antifunkcionalų dirbinį, apeliuoja į intelektualųjį, emocinį žmogaus suvokimo lygmenį.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose yra saugoma išskirtinė ukijo-ė – japonų medžio graviūrų kolekcija – viena iš unikaliausių ir vertingiausių kolekcijų. Nuo 2003 m. šios japonų graviūros eksponuojamos Chaimo Frenkelio vilos ekspozicijos „Provincijos dvaras“ Rytų meno galerijoje. Kolekcija yra įtraukta į japonų meno paveldo registrą. Unikalią Edo epochos (1603–1868) japonų graviūrų kolekciją į Lietuvą iš Paryžiaus parsivežė paskutinė Santeklių dvaro (Viekšnių vlsč., Mažeikių apskr.) valdytoja menininkė Ona Bagnickaitė (1875–1941). Ją sudaro beveik visų garsiausių Edo laikotarpio autorių kūriniai: Ando Hiroshige (1797–1858), Utagawa Kunisada (Toyokuni III) (1786–1865), Sinsuke Kiyonaga (1752–1815), Katsukawa Shunsen (1790–1823), Katsushika Hokusai (1760–1849), Keisai Yeisen (1790–1848), Kikugawa Eizan (1787–1867), Takahashi Hiroaki (1871–1945). Ši 21-os graviūros kolekcija yra stilinga ir vientisa, atspindi kasdienio gyvenimo temas – tai gamtos ir miesto vaizdai, kabuki teatro aktorių ir geišų portretai, istorinės ir mitologinės scenos.
„Aušros“ muziejus šiais metais išleido ir parodos leidinį tuo pačiu pavadinimu. Jį galima įsigyti muziejaus elektroninėje leidinių parduotuvėje.
Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė iki 2021 m. balandžio 4 d.
 
Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus
Rėmėjos: Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė
ANTANO SUTKAUS PARODA „IN MEMORIAM“
Nuo 2020 m. rugsėjo 11 d. Chaimo Frenkelio viloje pradėjo veikti Antano Sutkaus fotografijų paroda „In memoriam“, skirta Holokausto aukoms atminti.
Antanas Sutkus (g. 1939 m.) – fotomenininkas, Lietuvos fotografijos meno draugijos iniciatorius ir ilgametis jos vadovas, bene didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs Lietuvos fotografas. Jis dažnai vadinamas Lietuvos žmonių fotografu. Fotografo kūriniuose dėmesys koncentruojamas į atsitiktinai ar išlauktai įvairiausiose gyvenimiškose situacijose sutiktus žmones. Lietuvos humanistinės fotografijos vėliavnešio kūryba – tai monumentalus epochinis jo amžininkų – Lietuvos žmonių portretas.
1988 m. A. Sutkus pradėjo fotografuoti Holokaustą išgyvenusių žmonių susitikimus. Tai buvo didžių permainų laikas, kurį vadiname tautos ir valstybės Atgimimu. Atgimimą išgyveno ir Lietuvos žydai. Jiems demokratinės permainos leido garsiau kalbėti apie praeityje patirtą Holokausto siaubą, kuris sovietmečiu buvo nutylimas ar pateikiamas iškreiptai. Tuomet, kai daugelis metraštininkų dėmesį sutelkė į didžiąsias epochinių lūžių batalijas, A. Sutkus išgirdo šį žydų tautos tiesos balsą ir į juos nukreipė savo objektyvą. Per keletą metų (daugiausiai 1994–1997 m.) jis sukūrė unikalią portretų seriją, įamžinančią atminimą tų, kurie tapo karo beprotybės kankiniais ir liudytojais. Iš fotografijų žvelgiančios akys pamena Vilniaus ir Kauno getų nerimastingą kasdienybę, tautiečių, artimųjų žudynes, Štuthofą ir kitas mirties stovyklas. „Iškart pastebėjau, kad jų veidai skiriasi, – sako A. Sutkus. – Galbūt ne veidai, bet dvasia. Tai daug iškentusių žmonių dvasia.“ A. Sutkus spėlioja, kaipgi atrodytų Lietuva šiandien, jei jos piliečiai žydai nebūtų nužudyti. Holokaustą jis vadina aukščiausia fašizmo metastazės forma. Fotomenininko nuomone, kalbėjimo apie tai, kaip ir palaikymo bei dėmesio, tiems, kurie išliko gyvi, niekuomet nebus per daug.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė 2020 m. rugsėjo 11 d. – lapkričio 8 d.

Parodos organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, Fotografijos muziejus, VšĮ Antano Sutkaus fotografijų archyvas.

Fot. Antanas Sutkus. Klara Černiauskienė, gimusi / born 1917
TARPTAUTINĖ PARODA „ŽYDŲ DAILININKAI TARPUKARIO RYTŲ IR CENTRINĖJE EUROPOJE“
2020 m. rugsėjo 5 d., šeštadienį, 13 val. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyko muziejaus „Žydai Latvijoje“ ir Latvijos nacionalinio dailės muziejaus parodos „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ atidarymas. Koncertavo Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos auklėtiniai (mokytoja Marytė Markevičienė) ir mokytojos ekspertės Nijolės Prascevičienės smuiko klasės mokiniai.
2020 m. Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tai ypatinga proga dar kartą atsigręžti į ilgus šimtmečius Lietuvoje gyvenančius žydus, jų savitą kultūrą, istoriją. Šiaulių „Aušros“ muziejus žvelgia dar plačiau ir sudaro galimybę pažinti žydiškąją kultūrą ir meną platesniame, europietiškame kontekste.
Paroda „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ parengta 1939 m. Rygoje ir Liepojoje vykusios jungtinės Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos žydų dailininkų parodos pagrindu. Parodoje pristatomi žymiausių Latvijos žydų dailininkų – Isoko Frydlenderio (Īzaks Frīdlenders, 1890–1968), Bernardo Danenhiršo (Benhards Dannenhiršs, 1894–1972), Samuelio Haskinso (Samuels Haskins, 1909–1974) ofortų ir graviūrų originalai bei kopijos, Michailo Jo (Mihails Io, 1895–1960), Dovydo Skolniko (Dāvids Skolniks, 1878–1941) tapybos darbai. Šių autorių vardai įrašyti į XX a. Latvijos meno istoriją, o jų darbai saugomi prestižinėje Latvijos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijoje.
Parodoje eksponuojami kūriniai pasižymi nuoširdumu, pajaustu nacionaliniu savitumu, išryškina kai kurių menininkų modernizmo paieškas. Plati žanrų įvairovė – peizažai, portretai, natiurmortai, žanriniai ir istoriniai paveikslai, karikatūros.
Parodą papildo informaciniai stendai apie menininkų gyvenimą ir kūrybą. Šie menininkai buvo 1927 m. įkurtos „Žydų vaizduojamojo meno draugijos“ nariai. Organizacijos veikla buvo orientuota į parodų rengimą, per septynerius metus buvo suorganizuotos net penkios parodos. Po 1934 m. Karlo Ulmanio perversmo draugija buvo likviduota, kaip „politiškai nepageidaujama“.
Lietuvos ir Latvijos, Šiaulių ir Rygos žydų bendruomenes nuo seno siejo ir tebesieja tamprūs istoriniai, ekonominiai, kultūriniai, socialiniai ryšiai. Šiaulių žydams Ryga buvo itin svarbus miestas. Prekyba vyko per Rygos, Liepojos uostus, žydai iš Lietuvos traukdavo į Rygą parduoti ar įsigyti prekių. Fabrikantų Frenkelių šeima netgi turėjo Rygoje eksperimentinį avalynės fabriką.
Paroda neatsitiktinai atidaryta pirmąjį rugsėjo savaitgalį, kai visoje Europoje ir Lietuvoje vyksta Europos žydų kultūros dienų renginiai. Neatsitiktinė ir parodos eksponavimo vieta – Chaimo Frenkelio vila yra pats ryškiausias Šiaulių žydų identiteto ir kultūrinės raiškos simbolis.
Parodos atidaryme šventinę nuotaiką kūrė Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos auklėtiniai (mokytojos Marytė Markevičienė, Nijolė Prascevičienė), kurie atliko žydų muzikos kūrinius.
Paroda „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo rugsėjo 5 d. iki lapkričio 1 d.

Organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, Rygos žydų bendruomenė, Latvijos nacionalinis dailės muziejus.
Projektą finansuoja: ES programa „Europa piliečiams“, Latvijos kultūros ministerija.
LIETUVOS ŠIUOLAIKINĖS SKULPTŪROS KŪRĖJŲ PARODA „LŪŽIS“
2020 m. birželio 18 d. Chaimo Frenkelio vilos parke (Vilniaus g. 74, Šiauliai) atidaryta Lietuvos šiuolaikinės skulptūros paroda „Lūžis“, kurioje pristatyti Jono Aničo, Tauro Kensmino, Rimanto Milkinto, Rafal Piesliak kūriniai. 
Chaimo Frenkelio vilos parkas su rožynu – išskirtinė lauko ekspozicijų erdvė, kurioje „Aušros“ muziejus visais metų laikais organiz
io Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio renginius, bet ir apžiūrėti Lietuvos šiuolaikinės skulptūros parodą „Lūžis“.uoja įvairius renginius. Šią vasarą parke bus galima išvysti ne tik tarptautin
Bendradarbiaujant su Vilniuje įsikūrusia galerija (AV17), vilos parko erdvėse eksponuojami keturių šiuolaikinės skulptūros kūrėjų darbai. Pristatyti menininkai yra skirtingų kartų: Tauras Kensminas ir Jonas Aničas – prieš keletą metų baigę Vilniaus dailės akademiją skulptoriai, o Rimantas Milkintas ir Rafal Piesliak – Lietuvos meno scenoje jau įsitvirtinę, gerai žinomi menininkai. Šiuos autorius vienija konceptualumas, naujų išraiškos formų paieška, tad ši paroda kviečia artimiau susipažinti su Lietuvos šiuolaikinės skulptūros tendencijomis ir drauge permąstyti galimas medžiagos variacijas, siekiant perteikti savitas kūrinių prasmes.
Paroda „Lūžis“ aprėpia skirtingų išraiškų objektus, atliepiančius vieną iš svarbiausių šiuolaikinės skulptūros tendencijų – skulptūrinio objekto įvairovę. Pristatomi kūriniai atspindi takų perėjimą nuo figūratyvių, modernistinės skulptūros estetiką menančių formų iki šiuolaikinių, globalias problemas įprasminančių motyvų. Kūrinius vienija plieno, kaip skulptūrinio objekto medžiagos, pasirinkimas, demonstruojamos įvairios skulptūros kūrimo technikos: plieno liejimas, lenkimas, plieninių sijų pjaustymas ar netgi jo panaudojimas garso instaliacijai.
Parodą pristatanti galerija (AV17) devintus metus aktyviai populiarina šiuolaikinį meną ir yra viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, išskirtinai propaguojančių šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną.

Paroda Chaimo Frenkelio vilos parke veikė 2020 m. birželio 18 d. – rugsėjo 27 d.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus.
Partneris – (AV17) GALLERY.
Projektą finansuoja – Šiaulių miesto savivaldybė.
Fot. E. Tamošiūnas
Paroda „Kovo 11–oji: laisvės istorijos liudijimai“
Dabartinio valstybės gyvenimo pamatu tapęs 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos priimtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo nebuvo istorinis meteoritas, iki jo lietuvių tauta nuėjo sudėtingą ypatingos drąsos, pasiaukojimo ir susitelkimo pareikalavusį kovos dėl laisvės kelią. „Aušros“ muziejaus parengta paroda pasakoja lietuvių tautos pasipriešinimo bei nuolatinio tikėjimo nepriklausomybės atkūrimu ir tautiniu išsivadavimu istoriją.  Joje atspindimi svarbiausi dešimtmetį trukusios ginkluotos kovos, visą okupacijos laikotarpį taip ir nesugebėto užgniaužti intelektualinio pasipriešinimo, kultūriniam ir politiniam atgimimui visą tautą sutelkusio Sąjūdžio bei Nepriklausomybės įtvirtinimo istorijos momentai. 
Išskirtinis dėmesys parodoje skiriamas Šiaulių bei šiauliečių indėliui į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, pristatant Šiaulius, kaip vieną svarbiausių partizaninės kovos židinių, aktyvios disidentinės veiklos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio centrų, reikšmingų politinių, ekonominių ir socialinių transformacijų pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, liudininkų.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikia nuo 2020 m. kovo 11 d. iki rugsėjo 4 d.
Fot. J. Kirkilaitė
PARODA „ŽAVESYS IŠ PRAEITIES“
Šiaulių „Aušros“ muziejus tęsia bendradarbiavimą su Šiaulių miesto ir apskrities socialinės globos įstaigomis ir Chaimo Frenkelio vilos (Vilniaus g. 74, Šiauliai) ekspozicijos „Provincijos dvaras“ salėse (II aukštas) pristatė puošnių renesanso, baroko, rokoko suknelių, sukurtų iš netradicinių medžiagų, parodą „Žavesys iš praeities“. 
Suknelių autoriai – Aukštelkės socialinės globos namų ir Aukštelkės socialinės globos namų Kelmės miesto grupinio gyvenimo namų gyventojai.
Parodoje eksponuojamos suknelės sukurtos iš netradicinių medžiagų, kurias naudojame buityje ar kurias dovanoja mums gamta. Suknelėms naudota plėvelė, krepinis popierius, monetos, kompaktiniai diskai, purškiami dažai, sagos, kartoniniai kiaušinių dėklai, tualetinio popieriaus ritinėliai, tapetai, šiukšlių maišai ir kt.
Ši paroda – tai dar viena puiki proga pakalbėti apie mūsų aplinkos tvarką, gamtos tausojimą, šiukšlių rūšiavimą. Kūrybiškas požiūris į antrinių žaliavų pritaikymą skatina turiningai leisti laisvalaikį tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.
Aukštelkės socialinės globos namai prisideda prie gamtos saugojimo, o ši paroda – tai projekto „EKO MADA – 2019“, kuris buvo įgyvendintas 2019 m., tęsinys. Paroda buvo eksponuojama Aukštelkės socialinės globos namuose, Kelmės krašto muziejuje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje 
bibliotekoje, Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių padalinyje.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2020 m. birželio 9 d. iki rugpjūčio 30 d.  

Parodos rengėjas – Aukštelkės socialinės globos namai (Poilsio g. 15, Aukštelkė, Šiaulių r.).
Fot. S. Bubienė
SKULPTŪRŲ PARODA „DVASIOS KELIAIS“
Aleksejaus Leonovo skulptūrų paroda į Lietuvą atvežama pirmą kartą. Chaimo Frenkelio vilos ekspozicijoje „Provincijos dvaras“ buvo eksponuojami 27 autoriaus darbai. Parodos skulptūros perteikia tikėjimą žmogaus gebėjimais, meile, grožiu ir šviesesnio pasaulio viltimi.
Aleksejus Leonovas – jaunas garsus menininkas iš Ukrainos. Per pastaruosius penkiolika metų visame pasaulyje buvo pristatyta per 150 jo personalinių parodų: Indijoje, Kinijoje, JAV, Italijoje, Pranūzijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje ir kt. A. Leonovo darbų galima pamatyti 55-iuose pasaulio miestuose.
Menininkas gimė 1982 m. Sumų mieste Ukrainoje. Nuo jaunystės gyveno Kijeve. Jau nuo penkerių metų paėmė į rankas molį. Vėliau A. Leonovas kaip kūrėjas formavosi Valstybinėje Taraso Ševčenkos vidurinės dailės mokyklos skulptūros skyriuje. 2005 m. su pagyrimu baigė Nacionalinę vaizduojamojo meno ir architektūros akademiją. Studijavo doktorantūroje, vadovaujant akademikui V. Z. Borodajui. 2008 m. skulptorius tapo Ukrainos dailininkų sąjungos nariu.
Ypatingą dėmesį A. Leonovas savo kūryboje skiria religijai ir geriausiems žmonijos pasiekimams. Dar studijų metais menininkas nepaprastai susidomėjo filosofija, pasaulio kultūra ir religijos istorija. A. Leonovas kuria pasitelkdamas gilias žmogaus kūno anatomijos žinias, meniškai apmąstydamas žmonijos istoriją. Jis turi savo nepakartojamą stilių, o mėgstamiausia medžiaga tapo šamotinis molis, kuris turi ypatingas energetines savybes, leidžia giliau išreikšti vidinę vaizdo esmę. Menininkas per savo kūrybą siekia atskleisti amžinųjų vertybių – dieviškumo, motinystės, vaikystės, grožio, harmonijos – temas.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2020 m. sausio 14 iki balandžio 30 d. A. Leonovo skulptūrų fotografijų paroda buvo eksponuojama Šiaulių Gegužių progimnazijoje.

Fot. Malda, 2009.

2019 m.

Paroda „Šiauliai – Žemaitijos kunigaikštystės centras“
Šiaulių „Aušros“ muziejaus parengta paroda atspindi ryškiausius XVI–XIX a. pirmos pusės Šiaulių istorijos momentus, lėmusius Šiaulių, kaip vieno iš svarbiausių Žemaitijos administracinių centrų, susiformavimą. Čia buvo sutelkta Šiaulių ekonomijos administracija, rezidavo bajorų seimeliai ir teismai. Šiauliuose iškilusi mūrinė bažnyčia tapo katalikų Bažnyčios ideologiniu
simboliu. Greta bažnyčios, prekybinių kelių Karaliaučius–Ryga ir Vilnius–Klaipėda sankirtoje įkurta turgaus aikštė tapo regiono prekybos ašimi.
Maža to, šiauliečiai buvo aktyvūs XVIII a. sukilimų dalyviai ir organizatori
Paroda lankytojams atskleidžia Žemaitijos ir vieno iš jos centrų – Šiaulių miesto – istoriją bei parodo, kaip Šiauliai iš nedidelio miesto XVI a. palaipsniui virto reikšmingu administraciniu centru. Parodos turinys padės susipažinti su svarbiausiais XVI–XIX a. pirmos pusės įvykiais, nulėmusiais šį miesto virsmą, bei asmenybėmis – Žemaitijos didikų giminėmis, dvasininkais, miesto administratoriais – savo veikla prisidėjusiomis prie miesto kaitos ir augimo.ai, Šiaulių miestas buvo pasipriešinimo židinys, o regione aktyviai veikusių didikų giminių dėka Šiauliai tapo kultūros lopšiu.
Apsilankymą muziejuje paįvairina teminės edukacinės veiklos – lankytojai gali pasivaikščioti po Šiaulių ekonomiją, susipažinti su bajoriškais simboliais ar prisijaukinti lokį.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė 2019 m. lapkričio 12 d. – 2020 m. kovo 1 d.
Fot. E. Tamošiūnas
Paroda „Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“
Römerienės – Sofija ir Ona (Sofija 1918 m. pakeitė pavardės rašybą ir tapo Romeriene) – talentingos dailininkės, skirtingos asmenybės, tačiau labai panašių likimų moterys. Abi – tapytojos, XX a. pr. įsiliejusios į dailininkų Römerių dŠi paroda – tai puiki proga susipažinti, prisiminti, atrasti garsios Römerių giminės iškilias dailininkes, kurios paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Latvijos meninėje kultūroje, yra itin svarbios ir reikšmingos atkuriant kai kuriuos primirštus ar visai nežinomus abiejų šalių kultūros istorijos faktus.
Pagrindiniai dailininkių kūrybos žanrai – portretas, peizažas, natiurmortas. Mėgstamos temos: šeimos ir vaikų portretai, dvarų, kuriuose gyveno, interjeras ir peizažai, valstiečių portretai ir jų kasdienybė.
Dailininkių kūryba iliustruoja nepriklausomybę atgavusių Lietuvos ir Latvijos valstybių socialinį, ekonominį, kultūrinį, meninį gyvenimą. Ne visų Römerių dailininkų kūrybą šiandien galime įvertinti. Laikas pasiglemžė didžiąją dalį jų kūrinių: vieni jų sudegė, kiti išsi
barstė po įvairias šalis ar tiesiog buvo sunaikinti.
Parodoje eksponuojami brandžiausi abiejų dailininkių kūriniai iš Šiaulių „Aušros“ ir Latgalos kultūros ir istorijos muziejų rinkinių. Atidarymo renginyje bus pristatyti du katalogai: „Atgriešanās. Janopoles Romeru mantojums“ (Sugrįžimas. Janopolės Romerių paveldas), Rėzeknė, 2018 m., 132 p., latvių, lietuvių, anglų, rusų k.; „Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“, Šiauliai, 2019, 192 p., lietuvių, latvių, anglų k. Parodą papildys edukacinė veikla: ekskursijos ir paskaita.
Paroda 2019 m. rugsėjo 4 d. – lapkričio 24 d. eksponuojama „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje (Šiauliai, Lietuva), 2020 m. rugsėjo 9 d. – lapkričio 7 d. – Latgalos kultūros ir istorijos muziejuje (Rėzeknė, Latvija).

Fot. J. Kirkilaitė
Objektų paroda „Archyvas“
Šiaulių menininkų objektų paroda „Archyvas“ – tai trečiasis tęstinio projekto „Archyvas“ renginys. Pirmoje projekto dalyje, kuri įvyko 2017 m. rugsėjo 16 d. ištuštėjusioje „Žiburio” knygyno erdvėje, buvo skaitomi rašančių Šiaulių miesto menininkų tekstai, poezija, proza, dienoraščiai, kelionių užrašai, haiku... Patys menininkai skaitė bei dalinosi savo patirtimi su kitais kūrėjais ir miesto meno bendruomene.                     
Antroje projekto dalyje – buvo suburti fotografuojantys Šiaulių miesto vizualiųjų menų kūrėjai (ne fotografai). Menininkai pristatė pavienes nuotraukas bei mini kolekcijas, papildytas asmeninėmis istorijomis, poezija, proza ir konceptualiais pamąstymais. Šioje parodoje tekstai buvo svarbi kūrinių dalis. Renginys vyko 2018 m. sausio 25 d. Fotografijos muziejuje Šiauliuose.
Trečioji projekto dalis subūrė menininkus, kurių kūrybos laukas nėra tiesiogiai susijęs su skulptūra ar instaliacija. Menininkai erdvines konceptualias kompozicijas pristatė specialiai šiam projektui parinktose Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vilos salėse. Pagrindinė idėja yra konceptualiai bei vizualiai integruoti šiuolaikinių Šiaulių menininkų kūrybą į istorines erdves-ekspozicines sales. Netikėti ir originalūs menininkų sprendimai, šiuolaikine meno kalba aktualizuotą istoriją, priartina dabartinį žiūrovą prie praeities temų, skatina atrasti dialogą tarp praeities ir dabarties, leidžia naujai atrasti bei suprasti istorines erdves bei ten esančius muziejaus eksponatus.

Paroda veikė iki 2019 m. rugsėjo 29 d.
Organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus ir Šiaulių dailininkų organizacija.

Fot. V. Dirmeikytė
 
Paroda „Rožės kodas“
2018 m. pavasarį Chaimo Frenkelio vilos parke įkurtas secesinio stiliaus rožynas, skirtas Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui. Jis įkvėpė parodos „Rožės kodas“ idėjos atsiradimą.
Rožė – nepaprastai plataus spektro simbolis, kuris randamas vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje, religijoje, istorijoje, heraldikoje, mitologijoje, literatūroje, grožio industrijoje, medicinoje. Šis simbolis plačiai paplitęs ir geografine prasme (Europos, Tolimųjų ir Artimųjų Rytų šalys). Paroda buvo skirta iškoduoti, atskleisti „rožės kodą“ kuo įvairiapusiškiau, todėl šalia vaizduojamosios ir taikomosios dailės lygiavertę vietą užima informacija apie rožės ir jos simbolio vietą istorijoje, mene, buityje, literatūroje, atskleidžiamos sąsajos su religija ir kt. sritimis. Paroda sudaryta iš dviejų dalių: informacinės ir edukacinės.
Idėja surengti parodą apie rožes paskatino muziejų darbuotojus naujai pažvelgti į eksponatus, saugomus muziejų rinkiniuose. Buvo atrasta eksponatų su rožėmis, kurie anksčiau nebuvo taip akivaizdžiai siejami su rožėmis, nes jos buvo „pasislėpusios“ paveikslų fonuose, detalėse ir pan.
Rožė yra vienas iš nedaugelio gyvosios gamtos objektų, kurie yra tapę įvairių kultūrų, religijų, tautų folkloro simboliais. Rožė yra užvaldžiusi žmonių vaizduotę jau daugelį amžių ir net tūkstantmečių. Tai gėlė, turinti paslaptį, – sudėtingas simbolis, galintis reikšti įvairiausius dalykus. Ir šiandien jis yra nepraradęs reikšmės, nes sukuriami, pavadinami ar atrandami nauji dalykai, ir jie vėl siejami su rožėmis (rožinis šokoladas, vynas, auksas, rožinis ūkas ir kt.).
Nuo neatmenamų laikų rožė pirmiausiai buvo meilės ir grožio simbolis. Be to, ji buvo laikoma šventu simboliu, sietinu su daugeliu skirtingų tikėjimų dievais ir deivėmis. Įvairiose kultūrose rožė yra jaunystės, tyrumo, žemiškos meilės ir atgimimo atitikmuo, nors drauge gali reikšti liūdesį, amžinybę, paslapties saugojimą ir ramybę.
Kada rožė tapo simboliu, sunku tiksliai pasakyti, tačiau, regis, jau nuo pradžių buvo nulemta, kad ja bus žavimasi ir ji bus garbinama. Pamažu ji „įsišaknijo“ ne tik rožynuose ir gėlynuose, bet ir įvairiausiose žmonių veiklos srityse. Rožės simbolika žmogaus pasąmonėn įsiskverbė labiau nei kitų gėlių.
Menininkus ir amatininkus pakerėjo šios gėlės svaigus kvapas, žiedlapių švelnumas, rožės spygliai sužeidė ne tik pirštus, bet ir širdis… Rožės piešinį ar stilizuotą ornamentą (rozetę) galime rasti ant įvairiausių daiktų (staltiesių, skarų, audinių, servetėlių, dėžučių, albumų, papuošalų, batų, rankinių ir kt.).
Rožės gausiai „veši“ ne tik taikomojoje, bet ir vaizduojamojoje dailėje. Rožių puokštė, kompozicija ar viena rožė jau nuo seno yra dailininkų mėgstamas motyvas. Rožės vaizduojamos ne tik mene, bet yra paplitusios ir kasdienėje aplinkoje – rožėmis dvelkia prabangūs kvepalai, jos puošia gėlynus ir mylimų žmonių kambarius.
Kartais šios gėlės piešinys buvo naudojamas pagražinti daiktus nesuteikiant jai ypatingos prasmės, tačiau ji tapo prasmingiausiu ir svarbiausiu įvairių religijų simboliu, ypač krikščionių tikėjimo. Juk Kristus buvo nukryžiuotas su erškėtrožių vainiku, o Švč. Mergelė Marija vadinama „rože be spyglių“.
Artimųjų ir Tolimųjų Rytų šalyse rožė traktuojama kiek buitiškiau, žemiškiau. Šių šalių poezijoje moterys prilyginamos rožėms, o jų lūpos, oda – rausvam ir švelniam rožės pumpurui.
Nuo vėlyvųjų viduramžių Europos kultūroje rožė tampa tarsi moters grožio įkūnijimu ir tik vėliau ji įgauna aistringos, romantiškos, neblėstančios meilės prasmę. Tačiau su rože siejami ne tik romantiniai jausmai, bet ir pragmatiškumas – puikiuose karalių ir imperatorių rūmuose ji tampa puoselėjama gėle ir rafinuotumo, turto, statuso, prabangos simboliu.
Prie rožės populiarinimo prisidėjo ne tik to meto filosofai, poetai ir trubadūrai, bet ir egzotines, prabangos prekes (audinius, išpuoštus gėlių motyvais, kvepalus ir neįkainojamą jaunystės eliksyrą – rožių aliejų) į Europą gabenę pirkliai.
Rožė tapo ir vis dar yra įvairių judėjimų, draugijų, miestų, šalių ir mokymo įstaigų simbolis, o kai kurios slaptos draugijos įšventinimo ceremonijas atlieka naudodamos rožes.
Matyt, rožė visuomet liks neatsibostančia gėle, nes mūsų, žmonių, fantazija, išradingumas ir kūryba dar ne kartą suteiks jai vis kitų prasmių, nors galbūt vienintelė rožės prasmė – skleisti grožį.
Paroda „Rožės kodas“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2019 m. birželio 6 d. iki rugpjūčio 25 d.
„LIETUVA LITVAKŲ KŪRYBOJE“
Paroda akcentavo svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia populiariausius Lietuvos vaizdinius tapyboje, grafikoje, poezijoje, romanuose, dainose, muzikoje, kine, teatre. Vieniems menininkams rūpėjo romantizuoto istorinio Vilniaus vaizdai, kitiems – gimtasis štetlas ar tradicinis Lietuvos peizažas, tretiems – vargani darbininkų kvartalai, miestų griuvėsiai ar Lietuva už spygliuotos tvoros. Poezijos mėgėjus paroda pradžiugins iš jidiš kalbos verstais eilėraščiais apie Vilnių ir Lietuvą, tarp jų ir unikalus kūrinys – garsaus dailininko Marko Šagalo eilėraštis apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. Istorijos, muzikos, dailės, kino ir teatro gerbėjai parodoje atras ne vieną įdomų faktą.
Paroda taip pat paliečia litvakų tapatybės paieškas daugiakultūriame pasaulyje, kurios reiškiasi įvairiausiais būdais – nuo gimtųjų vietų prisiminimų ir kūrybos lietuvių kalba iki pavardės pasikeitimo į Litay (hebrajų k. lietuvis) grįžus į protėvynę.
Paroda parengta pasitelkus vaizdinę ir dokumentinę medžiagą iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Izraelio, Rusijos, JAV ir Urugvajaus muziejų, archyvų ir privačių kolekcijų.
Parodoje lankytojai gali pažiūrėti du unikalius ir pamirštus filmus: 1) 1924 m. Lenkijos kino kompanijos sukurtą nebylųjį filmą Vilniaus legenda, kuris buvo įgarsintas 1933 m., o siužeto pasakotoju tapo vilnietis Jozefas Bulovas, tuo metu jau sėkmingai dirbęs aktoriumi Niujorke; 2) 1964 m. Lietuvos kino studijoje režisieriaus Raimundo Vabalo sukurtą pirmąjį spalvotą lietuvišką vaidybinį filmą-pamfletą Marš, marš, tra-ta-ta!, kurio politinė satyra liko to meto žiūrovų nesuprasta ir neįvertinta.
Parodą lydi specialiai regėjimo negalią turintiems lankytojams sukurtas audiogidas, nuodugniai pristatantis parodos turinį. Įtaigūs Audriaus Čaikausko, Reginos Jokubauskaitės ir Virgilijaus Kubiliaus balsai kviečia lankytojus pasinerti į Lietuvos žydų istorijos fragmentus, pasiklausyti iš jidiš kalbos į lietuvių kalbą išverstų eilėraščių ir vizualizuoti analizuojamus dailės kūrinius.
Jaunieji parodos lankytojai gali praleisti laiką prie magnetinių dėlionių kurdami Lietuvos peizažą ar Lietuvos miestelio vaizdus.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus paroda „Lietuva litvakų kūryboje“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki  2019 m. gegužės 26 d.
Dailininkės, tapytojos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės (JAV) paroda „Poeto mūza – Savoldo angelas“


Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė, draugų ir artimųjų vadinta švelniu vardu Sandra, gimė 1922 metų balandžio 25 dieną Kuršėnuose. Persikėlusi į Kauną, mokėsi gimnazijoje ir domėjosi daile, o ypač mistiniu M. K. Čiurlionio pasauliu, vėliau – A. Samuolio ir A. Gudaičio kūryba. 1947 metais Sandra sėkmingai baigė meno mokyklą ir gavo V. K. Jonyno pasirašytą mokslo baigimo pažymėjimą.
Vokietijoje sutiko artimą sielą – poetą Alfonsą Čipkų (Alfonas Nyka-Niliūnas), ištekėjo. Persikėlę į Ameriką, apsigyveno Baltimorėje. Amerikoje dirbo keliose privačiose tapytojų studijose, bendravo su dailininku J. Westerman’u. Lankė Baltimorės meno mokyklą – Museum of Art School, tobulinosi pas tapytoją K. Martin’ą, bet didžiulę įtaką padarė vienas iš žymių dailininkų ekspresionistų – J. Pollock’as. A. Laucevičiūtė buvo vertinama amerikiečių dailininkų pasaulyje.
Dailininkas A. Valeška, kuravęs vieną iš A. Laucevičiūtės parodų, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau, negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos. Dailininkės mėgiama spalva yra geltona, kuri tapyboje ypač sunkiai yra rišama su kitom spalvom. Sandra ilgą laiką tylėjo. Atrodė, kad ji tapybą jau užmetusi. Bet šiandien štai regime visą jos individualią parodą, kurioje akys užkliūva už spalviniu ir kompoziciniu atžvilgiu gerai nusisekusių kūrinių.“

Dailininkės, tapytojos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės (JAV) paroda „Poeto mūza – Savoldo angelas“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2019 m. vasario 15 d. iki balandžio 7 d.


2018 m.

Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova
Romanas Suta (Romans Suta) ir Aleksandra Belcova (Aлександра Бельцовa, Aleksandra Beļcova) – žymiausi Latvijos klasikinio modernizmo atstovai. Jų vardo muziejuje Rygoje yra saugoma daugiau kaip 4000 jų kūrinių. Chaimo Frenkelio viloje eksponuojami brandžiausi menininkų kūriniai – peizažai, natiurmortai, portretai, scenografija, sukurti iki XX a. 4 deš., atspindintys modernistinės dailės kryptį Latvijoje bei Paryžiaus mokyklos įtaką (kubizmą, purizmą, art deco stilių). Šių menininkų kūryboje išskirtinę vietą užima tapyba ant porceliano (lėkštės, vazos) – tai lyg miniatiūriniai paveikslai, kurių kompozicijose susipina liaudies meno, folkloro elementai su modernizmo apraiškomis. Dekoruoti porceliano kūriniai buvo eksponuoti Tarptautinėje dekoratyvinio ir industrinio meno parodoje Paryžiuje (1925), parodose Lenkijoje, Estijoje, Lietuvoje.
Po Latvijos menininkų parodos Kaune, surengtos 1926 m., R. Sutos ir A. Belcovos kūryba Lietuvoje daugiau nebuvo pristatoma, todėl ši paroda – tai išskirtinė proga šių Latvijos klasikinio modernizmo atstovų kūrybą pristatyti originalioje aplinkoje – Chaimo Frenkelio viloje, parodyti iškilius kaimyninės šalies kūrėjus, palikusius žymę ne tik Latvijos dailės istorijoje, bet ir kultūriniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime: dalyvaudami parodose, skaitydami paskaitas meno mokyklose, jie siekė dviejų kaimyninių valstybių bendradarbiavimo, skleidė sukauptą patirtį, kūrybinį potencialą.

Chaimo Frenkelio viloje eksponuojami kūriniai iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus filialo Romano Sutos ir Aleksandros Belcovos muziejaus (Ryga, Latvija), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno miesto muziejaus (Kaunas, Lietuva) rinkinių.  

Paroda „Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova", skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui, Chaimo frenkelio viloje veikė nuo 2018 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. vasario 3 d.