Parodos

Atgal

Chaimo Frenkelio vila-muziejus




2018 m.

Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova
Romanas Suta (Romans Suta) ir Aleksandra Belcova (Aлександра Бельцовa, Aleksandra Beļcova) – žymiausi Latvijos klasikinio modernizmo atstovai. Jų vardo muziejuje Rygoje yra saugoma daugiau kaip 4000 jų kūrinių. Chaimo Frenkelio viloje eksponuojami brandžiausi menininkų kūriniai – peizažai, natiurmortai, portretai, scenografija, sukurti iki XX a. 4 deš., atspindintys modernistinės dailės kryptį Latvijoje bei Paryžiaus mokyklos įtaką (kubizmą, purizmą, art deco stilių). Šių menininkų kūryboje išskirtinę vietą užima tapyba ant porceliano (lėkštės, vazos) – tai lyg miniatiūriniai paveikslai, kurių kompozicijose susipina liaudies meno, folkloro elementai su modernizmo apraiškomis. Dekoruoti porceliano kūriniai buvo eksponuoti Tarptautinėje dekoratyvinio ir industrinio meno parodoje Paryžiuje (1925), parodose Lenkijoje, Estijoje, Lietuvoje.
Po Latvijos menininkų parodos Kaune, surengtos 1926 m., R. Sutos ir A. Belcovos kūryba Lietuvoje daugiau nebuvo pristatoma, todėl ši paroda – tai išskirtinė proga šių Latvijos klasikinio modernizmo atstovų kūrybą pristatyti originalioje aplinkoje – Chaimo Frenkelio viloje, parodyti iškilius kaimyninės šalies kūrėjus, palikusius žymę ne tik Latvijos dailės istorijoje, bet ir kultūriniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime: dalyvaudami parodose, skaitydami paskaitas meno mokyklose, jie siekė dviejų kaimyninių valstybių bendradarbiavimo, skleidė sukauptą patirtį, kūrybinį potencialą.

Chaimo Frenkelio viloje eksponuojami kūriniai iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus filialo Romano Sutos ir Aleksandros Belcovos muziejaus (Ryga, Latvija), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno miesto muziejaus (Kaunas, Lietuva) rinkinių.  

Paroda „Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova", skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui, Chaimo frenkelio viloje veikė nuo 2018 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. vasario 3 d. 

2019 m.

Objektų paroda „Archyvas“
Šiaulių menininkų objektų paroda „Archyvas“ – tai trečiasis tęstinio projekto „Archyvas“ renginys. Pirmoje projekto dalyje, kuri įvyko 2017 m. rugsėjo 16 d. ištuštėjusioje „Žiburio” knygyno erdvėje, buvo skaitomi rašančių Šiaulių miesto menininkų tekstai, poezija, proza, dienoraščiai, kelionių užrašai, haiku... Patys menininkai skaitė bei dalinosi savo patirtimi su kitais kūrėjais ir miesto meno bendruomene.                     
Antroje projekto dalyje – buvo suburti fotografuojantys Šiaulių miesto vizualiųjų menų kūrėjai (ne fotografai). Menininkai pristatė pavienes nuotraukas bei mini kolekcijas, papildytas asmeninėmis istorijomis, poezija, proza ir konceptualiais pamąstymais. Šioje parodoje tekstai buvo svarbi kūrinių dalis. Renginys vyko 2018 m. sausio 25 d. Fotografijos muziejuje Šiauliuose.
Trečioji projekto dalis subūrė menininkus, kurių kūrybos laukas nėra tiesiogiai susijęs su skulptūra ar instaliacija. Menininkai erdvines konceptualias kompozicijas pristatė specialiai šiam projektui parinktose Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vilos salėse. Pagrindinė idėja yra konceptualiai bei vizualiai integruoti šiuolaikinių Šiaulių menininkų kūrybą į istorines erdves-ekspozicines sales. Netikėti ir originalūs menininkų sprendimai, šiuolaikine meno kalba aktualizuotą istoriją, priartina dabartinį žiūrovą prie praeities temų, skatina atrasti dialogą tarp praeities ir dabarties, leidžia naujai atrasti bei suprasti istorines erdves bei ten esančius muziejaus eksponatus.

Paroda veikė iki 2019 m. rugsėjo 29 d.
Organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus ir Šiaulių dailininkų organizacija.

Fot. V. Dirmeikytė
 
Paroda „Rožės kodas“
2018 m. pavasarį Chaimo Frenkelio vilos parke įkurtas secesinio stiliaus rožynas, skirtas Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui. Jis įkvėpė parodos „Rožės kodas“ idėjos atsiradimą.
Rožė – nepaprastai plataus spektro simbolis, kuris randamas vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje, religijoje, istorijoje, heraldikoje, mitologijoje, literatūroje, grožio industrijoje, medicinoje. Šis simbolis plačiai paplitęs ir geografine prasme (Europos, Tolimųjų ir Artimųjų Rytų šalys). Paroda buvo skirta iškoduoti, atskleisti „rožės kodą“ kuo įvairiapusiškiau, todėl šalia vaizduojamosios ir taikomosios dailės lygiavertę vietą užima informacija apie rožės ir jos simbolio vietą istorijoje, mene, buityje, literatūroje, atskleidžiamos sąsajos su religija ir kt. sritimis. Paroda sudaryta iš dviejų dalių: informacinės ir edukacinės.
Idėja surengti parodą apie rožes paskatino muziejų darbuotojus naujai pažvelgti į eksponatus, saugomus muziejų rinkiniuose. Buvo atrasta eksponatų su rožėmis, kurie anksčiau nebuvo taip akivaizdžiai siejami su rožėmis, nes jos buvo „pasislėpusios“ paveikslų fonuose, detalėse ir pan.
Rožė yra vienas iš nedaugelio gyvosios gamtos objektų, kurie yra tapę įvairių kultūrų, religijų, tautų folkloro simboliais. Rožė yra užvaldžiusi žmonių vaizduotę jau daugelį amžių ir net tūkstantmečių. Tai gėlė, turinti paslaptį, – sudėtingas simbolis, galintis reikšti įvairiausius dalykus. Ir šiandien jis yra nepraradęs reikšmės, nes sukuriami, pavadinami ar atrandami nauji dalykai, ir jie vėl siejami su rožėmis (rožinis šokoladas, vynas, auksas, rožinis ūkas ir kt.).
Nuo neatmenamų laikų rožė pirmiausiai buvo meilės ir grožio simbolis. Be to, ji buvo laikoma šventu simboliu, sietinu su daugeliu skirtingų tikėjimų dievais ir deivėmis. Įvairiose kultūrose rožė yra jaunystės, tyrumo, žemiškos meilės ir atgimimo atitikmuo, nors drauge gali reikšti liūdesį, amžinybę, paslapties saugojimą ir ramybę.
Kada rožė tapo simboliu, sunku tiksliai pasakyti, tačiau, regis, jau nuo pradžių buvo nulemta, kad ja bus žavimasi ir ji bus garbinama. Pamažu ji „įsišaknijo“ ne tik rožynuose ir gėlynuose, bet ir įvairiausiose žmonių veiklos srityse. Rožės simbolika žmogaus pasąmonėn įsiskverbė labiau nei kitų gėlių.
Menininkus ir amatininkus pakerėjo šios gėlės svaigus kvapas, žiedlapių švelnumas, rožės spygliai sužeidė ne tik pirštus, bet ir širdis… Rožės piešinį ar stilizuotą ornamentą (rozetę) galime rasti ant įvairiausių daiktų (staltiesių, skarų, audinių, servetėlių, dėžučių, albumų, papuošalų, batų, rankinių ir kt.).
Rožės gausiai „veši“ ne tik taikomojoje, bet ir vaizduojamojoje dailėje. Rožių puokštė, kompozicija ar viena rožė jau nuo seno yra dailininkų mėgstamas motyvas. Rožės vaizduojamos ne tik mene, bet yra paplitusios ir kasdienėje aplinkoje – rožėmis dvelkia prabangūs kvepalai, jos puošia gėlynus ir mylimų žmonių kambarius.
Kartais šios gėlės piešinys buvo naudojamas pagražinti daiktus nesuteikiant jai ypatingos prasmės, tačiau ji tapo prasmingiausiu ir svarbiausiu įvairių religijų simboliu, ypač krikščionių tikėjimo. Juk Kristus buvo nukryžiuotas su erškėtrožių vainiku, o Švč. Mergelė Marija vadinama „rože be spyglių“.
Artimųjų ir Tolimųjų Rytų šalyse rožė traktuojama kiek buitiškiau, žemiškiau. Šių šalių poezijoje moterys prilyginamos rožėms, o jų lūpos, oda – rausvam ir švelniam rožės pumpurui.
Nuo vėlyvųjų viduramžių Europos kultūroje rožė tampa tarsi moters grožio įkūnijimu ir tik vėliau ji įgauna aistringos, romantiškos, neblėstančios meilės prasmę. Tačiau su rože siejami ne tik romantiniai jausmai, bet ir pragmatiškumas – puikiuose karalių ir imperatorių rūmuose ji tampa puoselėjama gėle ir rafinuotumo, turto, statuso, prabangos simboliu.
Prie rožės populiarinimo prisidėjo ne tik to meto filosofai, poetai ir trubadūrai, bet ir egzotines, prabangos prekes (audinius, išpuoštus gėlių motyvais, kvepalus ir neįkainojamą jaunystės eliksyrą – rožių aliejų) į Europą gabenę pirkliai.
Rožė tapo ir vis dar yra įvairių judėjimų, draugijų, miestų, šalių ir mokymo įstaigų simbolis, o kai kurios slaptos draugijos įšventinimo ceremonijas atlieka naudodamos rožes.
Matyt, rožė visuomet liks neatsibostančia gėle, nes mūsų, žmonių, fantazija, išradingumas ir kūryba dar ne kartą suteiks jai vis kitų prasmių, nors galbūt vienintelė rožės prasmė – skleisti grožį.
Paroda „Rožės kodas“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2019 m. birželio 6 d. iki rugpjūčio 25 d.
„LIETUVA LITVAKŲ KŪRYBOJE“
Paroda akcentavo svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia populiariausius Lietuvos vaizdinius tapyboje, grafikoje, poezijoje, romanuose, dainose, muzikoje, kine, teatre. Vieniems menininkams rūpėjo romantizuoto istorinio Vilniaus vaizdai, kitiems – gimtasis štetlas ar tradicinis Lietuvos peizažas, tretiems – vargani darbininkų kvartalai, miestų griuvėsiai ar Lietuva už spygliuotos tvoros. Poezijos mėgėjus paroda pradžiugins iš jidiš kalbos verstais eilėraščiais apie Vilnių ir Lietuvą, tarp jų ir unikalus kūrinys – garsaus dailininko Marko Šagalo eilėraštis apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. Istorijos, muzikos, dailės, kino ir teatro gerbėjai parodoje atras ne vieną įdomų faktą.
Paroda taip pat paliečia litvakų tapatybės paieškas daugiakultūriame pasaulyje, kurios reiškiasi įvairiausiais būdais – nuo gimtųjų vietų prisiminimų ir kūrybos lietuvių kalba iki pavardės pasikeitimo į Litay (hebrajų k. lietuvis) grįžus į protėvynę.
Paroda parengta pasitelkus vaizdinę ir dokumentinę medžiagą iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Izraelio, Rusijos, JAV ir Urugvajaus muziejų, archyvų ir privačių kolekcijų.
Parodoje lankytojai gali pažiūrėti du unikalius ir pamirštus filmus: 1) 1924 m. Lenkijos kino kompanijos sukurtą nebylųjį filmą Vilniaus legenda, kuris buvo įgarsintas 1933 m., o siužeto pasakotoju tapo vilnietis Jozefas Bulovas, tuo metu jau sėkmingai dirbęs aktoriumi Niujorke; 2) 1964 m. Lietuvos kino studijoje režisieriaus Raimundo Vabalo sukurtą pirmąjį spalvotą lietuvišką vaidybinį filmą-pamfletą Marš, marš, tra-ta-ta!, kurio politinė satyra liko to meto žiūrovų nesuprasta ir neįvertinta.
Parodą lydi specialiai regėjimo negalią turintiems lankytojams sukurtas audiogidas, nuodugniai pristatantis parodos turinį. Įtaigūs Audriaus Čaikausko, Reginos Jokubauskaitės ir Virgilijaus Kubiliaus balsai kviečia lankytojus pasinerti į Lietuvos žydų istorijos fragmentus, pasiklausyti iš jidiš kalbos į lietuvių kalbą išverstų eilėraščių ir vizualizuoti analizuojamus dailės kūrinius.
Jaunieji parodos lankytojai gali praleisti laiką prie magnetinių dėlionių kurdami Lietuvos peizažą ar Lietuvos miestelio vaizdus.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus paroda „Lietuva litvakų kūryboje“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki  2019 m. gegužės 26 d.
Dailininkės, tapytojos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės (JAV) paroda „Poeto mūza – Savoldo angelas“


Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė, draugų ir artimųjų vadinta švelniu vardu Sandra, gimė 1922 metų balandžio 25 dieną Kuršėnuose. Persikėlusi į Kauną, mokėsi gimnazijoje ir domėjosi daile, o ypač mistiniu M. K. Čiurlionio pasauliu, vėliau – A. Samuolio ir A. Gudaičio kūryba. 1947 metais Sandra sėkmingai baigė meno mokyklą ir gavo V. K. Jonyno pasirašytą mokslo baigimo pažymėjimą.
Vokietijoje sutiko artimą sielą – poetą Alfonsą Čipkų (Alfonas Nyka-Niliūnas), ištekėjo. Persikėlę į Ameriką, apsigyveno Baltimorėje. Amerikoje dirbo keliose privačiose tapytojų studijose, bendravo su dailininku J. Westerman’u. Lankė Baltimorės meno mokyklą – Museum of Art School, tobulinosi pas tapytoją K. Martin’ą, bet didžiulę įtaką padarė vienas iš žymių dailininkų ekspresionistų – J. Pollock’as. A. Laucevičiūtė buvo vertinama amerikiečių dailininkų pasaulyje.
Dailininkas A. Valeška, kuravęs vieną iš A. Laucevičiūtės parodų, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau, negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos. Dailininkės mėgiama spalva yra geltona, kuri tapyboje ypač sunkiai yra rišama su kitom spalvom. Sandra ilgą laiką tylėjo. Atrodė, kad ji tapybą jau užmetusi. Bet šiandien štai regime visą jos individualią parodą, kurioje akys užkliūva už spalviniu ir kompoziciniu atžvilgiu gerai nusisekusių kūrinių.“

Dailininkės, tapytojos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės (JAV) paroda „Poeto mūza – Savoldo angelas“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2019 m. vasario 15 d. iki balandžio 7 d.

Paroda „Šiauliai – Žemaitijos kunigaikštystės centras“
Šiaulių „Aušros“ muziejaus parengta paroda atspindi ryškiausius XVI–XIX a. pirmos pusės Šiaulių istorijos momentus, lėmusius Šiaulių, kaip vieno iš svarbiausių Žemaitijos administracinių centrų, susiformavimą. Čia buvo sutelkta Šiaulių ekonomijos administracija, rezidavo bajorų seimeliai ir teismai. Šiauliuose iškilusi mūrinė bažnyčia tapo katalikų Bažnyčios ideologiniu
simboliu. Greta bažnyčios, prekybinių kelių Karaliaučius–Ryga ir Vilnius–Klaipėda sankirtoje įkurta turgaus aikštė tapo regiono prekybos ašimi.
Maža to, šiauliečiai buvo aktyvūs XVIII a. sukilimų dalyviai ir organizatori
Paroda lankytojams atskleidžia Žemaitijos ir vieno iš jos centrų – Šiaulių miesto – istoriją bei parodo, kaip Šiauliai iš nedidelio miesto XVI a. palaipsniui virto reikšmingu administraciniu centru. Parodos turinys padės susipažinti su svarbiausiais XVI–XIX a. pirmos pusės įvykiais, nulėmusiais šį miesto virsmą, bei asmenybėmis – Žemaitijos didikų giminėmis, dvasininkais, miesto administratoriais – savo veikla prisidėjusiomis prie miesto kaitos ir augimo.ai, Šiaulių miestas buvo pasipriešinimo židinys, o regione aktyviai veikusių didikų giminių dėka Šiauliai tapo kultūros lopšiu.
Apsilankymą muziejuje paįvairina teminės edukacinės veiklos – lankytojai gali pasivaikščioti po Šiaulių ekonomiją, susipažinti su bajoriškais simboliais ar prisijaukinti lokį.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė 2019 m. lapkričio 12 d. – 2020 m. kovo 1 d.
Fot. E. Tamošiūnas

2020 m.

ANTANO SUTKAUS PARODA „IN MEMORIAM“
Nuo 2020 m. rugsėjo 11 d. Chaimo Frenkelio viloje pradėjo veikti Antano Sutkaus fotografijų paroda „In memoriam“, skirta Holokausto aukoms atminti.
Antanas Sutkus (g. 1939 m.) – fotomenininkas, Lietuvos fotografijos meno draugijos iniciatorius ir ilgametis jos vadovas, bene didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs Lietuvos fotografas. Jis dažnai vadinamas Lietuvos žmonių fotografu. Fotografo kūriniuose dėmesys koncentruojamas į atsitiktinai ar išlauktai įvairiausiose gyvenimiškose situacijose sutiktus žmones. Lietuvos humanistinės fotografijos vėliavnešio kūryba – tai monumentalus epochinis jo amžininkų – Lietuvos žmonių portretas.
1988 m. A. Sutkus pradėjo fotografuoti Holokaustą išgyvenusių žmonių susitikimus. Tai buvo didžių permainų laikas, kurį vadiname tautos ir valstybės Atgimimu. Atgimimą išgyveno ir Lietuvos žydai. Jiems demokratinės permainos leido garsiau kalbėti apie praeityje patirtą Holokausto siaubą, kuris sovietmečiu buvo nutylimas ar pateikiamas iškreiptai. Tuomet, kai daugelis metraštininkų dėmesį sutelkė į didžiąsias epochinių lūžių batalijas, A. Sutkus išgirdo šį žydų tautos tiesos balsą ir į juos nukreipė savo objektyvą. Per keletą metų (daugiausiai 1994–1997 m.) jis sukūrė unikalią portretų seriją, įamžinančią atminimą tų, kurie tapo karo beprotybės kankiniais ir liudytojais. Iš fotografijų žvelgiančios akys pamena Vilniaus ir Kauno getų nerimastingą kasdienybę, tautiečių, artimųjų žudynes, Štuthofą ir kitas mirties stovyklas. „Iškart pastebėjau, kad jų veidai skiriasi, – sako A. Sutkus. – Galbūt ne veidai, bet dvasia. Tai daug iškentusių žmonių dvasia.“ A. Sutkus spėlioja, kaipgi atrodytų Lietuva šiandien, jei jos piliečiai žydai nebūtų nužudyti. Holokaustą jis vadina aukščiausia fašizmo metastazės forma. Fotomenininko nuomone, kalbėjimo apie tai, kaip ir palaikymo bei dėmesio, tiems, kurie išliko gyvi, niekuomet nebus per daug.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė 2020 m. rugsėjo 11 d. – lapkričio 8 d.

Parodos organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, Fotografijos muziejus, VšĮ Antano Sutkaus fotografijų archyvas.

Fot. Antanas Sutkus. Klara Černiauskienė, gimusi / born 1917
TARPTAUTINĖ PARODA „ŽYDŲ DAILININKAI TARPUKARIO RYTŲ IR CENTRINĖJE EUROPOJE“
2020 m. rugsėjo 5 d., šeštadienį, 13 val. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyko muziejaus „Žydai Latvijoje“ ir Latvijos nacionalinio dailės muziejaus parodos „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ atidarymas. Koncertavo Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos auklėtiniai (mokytoja Marytė Markevičienė) ir mokytojos ekspertės Nijolės Prascevičienės smuiko klasės mokiniai.
2020 m. Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tai ypatinga proga dar kartą atsigręžti į ilgus šimtmečius Lietuvoje gyvenančius žydus, jų savitą kultūrą, istoriją. Šiaulių „Aušros“ muziejus žvelgia dar plačiau ir sudaro galimybę pažinti žydiškąją kultūrą ir meną platesniame, europietiškame kontekste.
Paroda „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ parengta 1939 m. Rygoje ir Liepojoje vykusios jungtinės Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos žydų dailininkų parodos pagrindu. Parodoje pristatomi žymiausių Latvijos žydų dailininkų – Isoko Frydlenderio (Īzaks Frīdlenders, 1890–1968), Bernardo Danenhiršo (Benhards Dannenhiršs, 1894–1972), Samuelio Haskinso (Samuels Haskins, 1909–1974) ofortų ir graviūrų originalai bei kopijos, Michailo Jo (Mihails Io, 1895–1960), Dovydo Skolniko (Dāvids Skolniks, 1878–1941) tapybos darbai. Šių autorių vardai įrašyti į XX a. Latvijos meno istoriją, o jų darbai saugomi prestižinėje Latvijos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijoje.
Parodoje eksponuojami kūriniai pasižymi nuoširdumu, pajaustu nacionaliniu savitumu, išryškina kai kurių menininkų modernizmo paieškas. Plati žanrų įvairovė – peizažai, portretai, natiurmortai, žanriniai ir istoriniai paveikslai, karikatūros.
Parodą papildo informaciniai stendai apie menininkų gyvenimą ir kūrybą. Šie menininkai buvo 1927 m. įkurtos „Žydų vaizduojamojo meno draugijos“ nariai. Organizacijos veikla buvo orientuota į parodų rengimą, per septynerius metus buvo suorganizuotos net penkios parodos. Po 1934 m. Karlo Ulmanio perversmo draugija buvo likviduota, kaip „politiškai nepageidaujama“.
Lietuvos ir Latvijos, Šiaulių ir Rygos žydų bendruomenes nuo seno siejo ir tebesieja tamprūs istoriniai, ekonominiai, kultūriniai, socialiniai ryšiai. Šiaulių žydams Ryga buvo itin svarbus miestas. Prekyba vyko per Rygos, Liepojos uostus, žydai iš Lietuvos traukdavo į Rygą parduoti ar įsigyti prekių. Fabrikantų Frenkelių šeima netgi turėjo Rygoje eksperimentinį avalynės fabriką.
Paroda neatsitiktinai atidaryta pirmąjį rugsėjo savaitgalį, kai visoje Europoje ir Lietuvoje vyksta Europos žydų kultūros dienų renginiai. Neatsitiktinė ir parodos eksponavimo vieta – Chaimo Frenkelio vila yra pats ryškiausias Šiaulių žydų identiteto ir kultūrinės raiškos simbolis.
Parodos atidaryme šventinę nuotaiką kūrė Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos auklėtiniai (mokytojos Marytė Markevičienė, Nijolė Prascevičienė), kurie atliko žydų muzikos kūrinius.
Paroda „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo rugsėjo 5 d. iki lapkričio 1 d.

Organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, Rygos žydų bendruomenė, Latvijos nacionalinis dailės muziejus.
Projektą finansuoja: ES programa „Europa piliečiams“, Latvijos kultūros ministerija.
Paroda „Kovo 11–oji: laisvės istorijos liudijimai“
Dabartinio valstybės gyvenimo pamatu tapęs 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos priimtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo nebuvo istorinis meteoritas, iki jo lietuvių tauta nuėjo sudėtingą ypatingos drąsos, pasiaukojimo ir susitelkimo pareikalavusį kovos dėl laisvės kelią. „Aušros“ muziejaus parengta paroda pasakoja lietuvių tautos pasipriešinimo bei nuolatinio tikėjimo nepriklausomybės atkūrimu ir tautiniu išsivadavimu istoriją.  Joje atspindimi svarbiausi dešimtmetį trukusios ginkluotos kovos, visą okupacijos laikotarpį taip ir nesugebėto užgniaužti intelektualinio pasipriešinimo, kultūriniam ir politiniam atgimimui visą tautą sutelkusio Sąjūdžio bei Nepriklausomybės įtvirtinimo istorijos momentai. 
Išskirtinis dėmesys parodoje skiriamas Šiaulių bei šiauliečių indėliui į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, pristatant Šiaulius, kaip vieną svarbiausių partizaninės kovos židinių, aktyvios disidentinės veiklos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio centrų, reikšmingų politinių, ekonominių ir socialinių transformacijų pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, liudininkų.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikia nuo 2020 m. kovo 11 d. iki rugsėjo 4 d.
Fot. J. Kirkilaitė
LIETUVOS ŠIUOLAIKINĖS SKULPTŪROS KŪRĖJŲ PARODA „LŪŽIS“
2020 m. birželio 18 d. Chaimo Frenkelio vilos parke (Vilniaus g. 74, Šiauliai) atidaryta Lietuvos šiuolaikinės skulptūros paroda „Lūžis“, kurioje pristatyti Jono Aničo, Tauro Kensmino, Rimanto Milkinto, Rafal Piesliak kūriniai. 
Chaimo Frenkelio vilos parkas su rožynu – išskirtinė lauko ekspozicijų erdvė, kurioje „Aušros“ muziejus visais metų laikais organiz
io Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio renginius, bet ir apžiūrėti Lietuvos šiuolaikinės skulptūros parodą „Lūžis“.uoja įvairius renginius. Šią vasarą parke bus galima išvysti ne tik tarptautin
Bendradarbiaujant su Vilniuje įsikūrusia galerija (AV17), vilos parko erdvėse eksponuojami keturių šiuolaikinės skulptūros kūrėjų darbai. Pristatyti menininkai yra skirtingų kartų: Tauras Kensminas ir Jonas Aničas – prieš keletą metų baigę Vilniaus dailės akademiją skulptoriai, o Rimantas Milkintas ir Rafal Piesliak – Lietuvos meno scenoje jau įsitvirtinę, gerai žinomi menininkai. Šiuos autorius vienija konceptualumas, naujų išraiškos formų paieška, tad ši paroda kviečia artimiau susipažinti su Lietuvos šiuolaikinės skulptūros tendencijomis ir drauge permąstyti galimas medžiagos variacijas, siekiant perteikti savitas kūrinių prasmes.
Paroda „Lūžis“ aprėpia skirtingų išraiškų objektus, atliepiančius vieną iš svarbiausių šiuolaikinės skulptūros tendencijų – skulptūrinio objekto įvairovę. Pristatomi kūriniai atspindi takų perėjimą nuo figūratyvių, modernistinės skulptūros estetiką menančių formų iki šiuolaikinių, globalias problemas įprasminančių motyvų. Kūrinius vienija plieno, kaip skulptūrinio objekto medžiagos, pasirinkimas, demonstruojamos įvairios skulptūros kūrimo technikos: plieno liejimas, lenkimas, plieninių sijų pjaustymas ar netgi jo panaudojimas garso instaliacijai.
Parodą pristatanti galerija (AV17) devintus metus aktyviai populiarina šiuolaikinį meną ir yra viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, išskirtinai propaguojančių šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną.

Paroda Chaimo Frenkelio vilos parke veikė 2020 m. birželio 18 d. – rugsėjo 27 d.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus.
Partneris – (AV17) GALLERY.
Projektą finansuoja – Šiaulių miesto savivaldybė.
Fot. E. Tamošiūnas
SKULPTŪRŲ PARODA „DVASIOS KELIAIS“
Aleksejaus Leonovo skulptūrų paroda į Lietuvą atvežama pirmą kartą. Chaimo Frenkelio vilos ekspozicijoje „Provincijos dvaras“ buvo eksponuojami 27 autoriaus darbai. Parodos skulptūros perteikia tikėjimą žmogaus gebėjimais, meile, grožiu ir šviesesnio pasaulio viltimi.
Aleksejus Leonovas – jaunas garsus menininkas iš Ukrainos. Per pastaruosius penkiolika metų visame pasaulyje buvo pristatyta per 150 jo personalinių parodų: Indijoje, Kinijoje, JAV, Italijoje, Pranūzijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje ir kt. A. Leonovo darbų galima pamatyti 55-iuose pasaulio miestuose.
Menininkas gimė 1982 m. Sumų mieste Ukrainoje. Nuo jaunystės gyveno Kijeve. Jau nuo penkerių metų paėmė į rankas molį. Vėliau A. Leonovas kaip kūrėjas formavosi Valstybinėje Taraso Ševčenkos vidurinės dailės mokyklos skulptūros skyriuje. 2005 m. su pagyrimu baigė Nacionalinę vaizduojamojo meno ir architektūros akademiją. Studijavo doktorantūroje, vadovaujant akademikui V. Z. Borodajui. 2008 m. skulptorius tapo Ukrainos dailininkų sąjungos nariu.
Ypatingą dėmesį A. Leonovas savo kūryboje skiria religijai ir geriausiems žmonijos pasiekimams. Dar studijų metais menininkas nepaprastai susidomėjo filosofija, pasaulio kultūra ir religijos istorija. A. Leonovas kuria pasitelkdamas gilias žmogaus kūno anatomijos žinias, meniškai apmąstydamas žmonijos istoriją. Jis turi savo nepakartojamą stilių, o mėgstamiausia medžiaga tapo šamotinis molis, kuris turi ypatingas energetines savybes, leidžia giliau išreikšti vidinę vaizdo esmę. Menininkas per savo kūrybą siekia atskleisti amžinųjų vertybių – dieviškumo, motinystės, vaikystės, grožio, harmonijos – temas.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2020 m. sausio 14 iki balandžio 30 d. A. Leonovo skulptūrų fotografijų paroda buvo eksponuojama Šiaulių Gegužių progimnazijoje.

Fot. Malda, 2009.
Paroda „Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“
Römerienės – Sofija ir Ona (Sofija 1918 m. pakeitė pavardės rašybą ir tapo Romeriene) – talentingos dailininkės, skirtingos asmenybės, tačiau labai panašių likimų moterys. Abi – tapytojos, XX a. pr. įsiliejusios į dailininkų Römerių dŠi paroda – tai puiki proga susipažinti, prisiminti, atrasti garsios Römerių giminės iškilias dailininkes, kurios paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Latvijos meninėje kultūroje, yra itin svarbios ir reikšmingos atkuriant kai kuriuos primirštus ar visai nežinomus abiejų šalių kultūros istorijos faktus.
Pagrindiniai dailininkių kūrybos žanrai – portretas, peizažas, natiurmortas. Mėgstamos temos: šeimos ir vaikų portretai, dvarų, kuriuose gyveno, interjeras ir peizažai, valstiečių portretai ir jų kasdienybė.
Dailininkių kūryba iliustruoja nepriklausomybę atgavusių Lietuvos ir Latvijos valstybių socialinį, ekonominį, kultūrinį, meninį gyvenimą. Ne visų Römerių dailininkų kūrybą šiandien galime įvertinti. Laikas pasiglemžė didžiąją dalį jų kūrinių: vieni jų sudegė, kiti išsi
barstė po įvairias šalis ar tiesiog buvo sunaikinti.
Parodoje eksponuojami brandžiausi abiejų dailininkių kūriniai iš Šiaulių „Aušros“ ir Latgalos kultūros ir istorijos muziejų rinkinių. Atidarymo renginyje bus pristatyti du katalogai: „Atgriešanās. Janopoles Romeru mantojums“ (Sugrįžimas. Janopolės Romerių paveldas), Rėzeknė, 2018 m., 132 p., latvių, lietuvių, anglų, rusų k.; „Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“, Šiauliai, 2019, 192 p., lietuvių, latvių, anglų k. Parodą papildys edukacinė veikla: ekskursijos ir paskaita.
Paroda 2019 m. rugsėjo 4 d. – lapkričio 24 d. eksponuojama „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje (Šiauliai, Lietuva), 2020 m. rugsėjo 9 d. – lapkričio 7 d. – Latgalos kultūros ir istorijos muziejuje (Rėzeknė, Latvija).

Fot. J. Kirkilaitė
PARODA „ŽAVESYS IŠ PRAEITIES“
Šiaulių „Aušros“ muziejus tęsia bendradarbiavimą su Šiaulių miesto ir apskrities socialinės globos įstaigomis ir Chaimo Frenkelio vilos (Vilniaus g. 74, Šiauliai) ekspozicijos „Provincijos dvaras“ salėse (II aukštas) pristatė puošnių renesanso, baroko, rokoko suknelių, sukurtų iš netradicinių medžiagų, parodą „Žavesys iš praeities“. 
Suknelių autoriai – Aukštelkės socialinės globos namų ir Aukštelkės socialinės globos namų Kelmės miesto grupinio gyvenimo namų gyventojai.
Parodoje eksponuojamos suknelės sukurtos iš netradicinių medžiagų, kurias naudojame buityje ar kurias dovanoja mums gamta. Suknelėms naudota plėvelė, krepinis popierius, monetos, kompaktiniai diskai, purškiami dažai, sagos, kartoniniai kiaušinių dėklai, tualetinio popieriaus ritinėliai, tapetai, šiukšlių maišai ir kt.
Ši paroda – tai dar viena puiki proga pakalbėti apie mūsų aplinkos tvarką, gamtos tausojimą, šiukšlių rūšiavimą. Kūrybiškas požiūris į antrinių žaliavų pritaikymą skatina turiningai leisti laisvalaikį tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.
Aukštelkės socialinės globos namai prisideda prie gamtos saugojimo, o ši paroda – tai projekto „EKO MADA – 2019“, kuris buvo įgyvendintas 2019 m., tęsinys. Paroda buvo eksponuojama Aukštelkės socialinės globos namuose, Kelmės krašto muziejuje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje 
bibliotekoje, Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių padalinyje.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė nuo 2020 m. birželio 9 d. iki rugpjūčio 30 d.  

Parodos rengėjas – Aukštelkės socialinės globos namai (Poilsio g. 15, Aukštelkė, Šiaulių r.).
Fot. S. Bubienė

2021 m.

Paroda „Oda ir mada“
Nuo 2021 m. spalio 5 d. iki 2022 m. sausio 16 d. Chaimo Frenkelio viloje veikė paroda „Oda ir mada“ iš Aleksandro Vasiljevo fondo, Šiaulių „Aušros“, Lietuvos nacionalinio, Ukmergės kraštotyros, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės muziejų rinkinių.

Paroda sieja odininkystę ir odinių gaminių madą. Kiekviena jų turi ilgą ir turiningą istoriją. Odinė apranga ir apavas nuo tiesioginės funkcijos – apsaugoti ir sušildyti – nuėjo labai ilgą kelią ir tapo ne tik svarbia kostiumo dalimi, bet ir kai kurių subkultūrų (kaubojai, rokeriai, baikeriai, pankai) simboliu ir neatsiejama įvaizdžio dalimi, o praktiškumas ir patvarumas lėmė platų odos pritaikymą buityje.

Galima spėti, jog odiniai apdarai, skirti apsaugoti kūną nuo gamtos keliamų nepatogumų, atsirado maždaug prieš keturis šimtus tūkstančių metų. Tai liudija rasti odos apdirbimo įrankiai, o archeologiniai tyrimai rodo, kad jau tada būta odininkystės užuomazgų. Bėgant laikui ir tobulėjant technologijoms, odiniai apdarai iš dalies prarado su kūno apsauga nuo nepalankių oro sąlygų susijusias funkcijas, tačiau pradėjo užimti reikšmingą vietą karybos istorijoje. Ilgainiui odiniai drabužiai ir aksesuarai užėmė tvirtas pozicijas formuojant įvaizdį, statusą, individualumą ar kolektyvinį identitetą.

Vėlesniais laikotarpiais, kai odininkystė darė įtaką socialiniam ir politiniam gyvenimui, miestuose, kur veikė sėkmingos odininkų dirbtuvės, didėjo gyventojų kiekis, nes žmonės kėlėsi gyventi ten, kur tikėjosi gauti darbo. XVIII a. odininkystės industrija tampa ekonomikos politikos dalimi, o XIX a. įsibėgėjus technologinei revoliucijai odos apdirbimo procesų mechanizacija padeda paspartinti odos išdirbimo procesus ir padidinti gamybos mastus.
Šiaulius galima pavadinti odininkų miestu. Vienas didžiausių odos išdirbėjų buvo Chaimas Frenkelis (1857–1920). 1879 m. jis Šiauliuose įsigijo vietinio žydo nedideles odų apdirbimo dirbtuves ir pradėjo plėtoti odininkystės verslą. 1894 m. Ch. Frenkelis pradėjo gaminti padų odą. Ištobulino odų raugimo procesą ir jau tada gamino „raudonuosius padus“, kurie buvo itin atsparūs drėgmei. „Raudonieji padai“ turėjo didelę paklausą rinkoje ir išgarsino Ch. Frenkelio odų fabriką. Jo sėkmė skatino ir kitų odų apdirbimo įmonių atsiradimą Šiauliuose – čia XIX a. pab. įsikūrė ir savo veiklą sėkmingai plėtojo brolių Vulfo ir Boriso Nurokų, brolių Naumo ir Saliamono Choronžickių ir brolių Rogalinų odų fabrikai.
      
„Oda ir mada“ buvo penktoji Alexandre Vassiliev fondo paroda Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje – Chaimo Frenkelio viloje. Ši paroda nuo buvusių skiriasi tuo, kad yra sukomplektuota bendrai sukūrus parodos koncepciją. Didžiąją ekspozicijos dalį sudaro Alexandre Vassiliev fondo kolekcijos artefaktai, ekspoziciją papildo eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kitų Lietuvos muziejų rinkinių: archeologiniai ir istoriniai eksponatai iš Lietuvos nacionalinio, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės ir Ukmergės kraštotyros muziejų.

Iš Alexandre Vassiliev fondo buvo eksponuojami 1860–2000 m. laikotarpio aprangos komplektai, atskiri drabužiai ir aksesuarai, kurie sukurti mados dizainerių ir garsių mados namų: Christiano Dioro, „Givenchy“, „Thierry Mugler“, Pierreʼo Cardino ir kt. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių rodomi istoriniai ir archeologiniai eksponatai, pristatoma „Elnio“ avalynės fabriko batų kolekcija.
Parodoje eksponuojami drabužiai ir aksesuarai apie sąsają tarp mados ir odos pasakojo tik iš dalies, nes tema labai plati, turi daug linijų. Plačiau pristatomos šios: apavas (eksponuojamas apavas datuojamas nuo VIII–X a. iki XX a. pab.), aviatoriaus švarkas ir muzikos korifėjų odinė apranga. Aviatoriaus švarko tema atskleidžia odinio švarko, skirto pilotui apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų skraidant, virsmą į tarp muzikos ir kino pasaulio atstovų išpopuliarintą ir įvaizdžiui sukurti skirtą drabužį, kuris vėliau tapo neatskiriama kasdienio garderobo dalimi daugelio žmonių spintose ir drabužinėse.
Paroda „FORMUOJANT ATEITĮ. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“
2021 m. liepos 16 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyko Lietuvos-JAV aplinkos menininkės vizionierės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės-Kasubos (1923–2019) parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ atidarymas.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parodoje buvo pristatyta Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės-Kasubos palikimas, apimantis septynis kūrybos dešimtmečius. Paroda buvo eksponuojama dvejuose Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniuose: Chaimo Frenkelio viloje ir Venclauskių namuose. Parodos atidarymo dieną (liepos 16 d. 15–18 val.) šiuose padaliniuose parodą buvo galima apžiūrėti nemokamai.

Parodos pagrindą sudarė Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui menininkės padovanotų kūrinių ir 8 000 skaitmeninių vaizdų kolekcija bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai ir daiktai. Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija – ir komandos „Weekend Warriors Studio“ kompiuterinis žaidimas pagal A. Kasubos knygą „Įrengimai sielai“ („Utility for the Soul“, 1970–1975).

Istorinės aplinkybės lėmė, kad A. Kasuba susiejo kultūrines XIX a. pabaigos Lietuvos dvarininkijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos tradicijas ir atvirą naujovėms ir eksperimentams, demokratiškai maištingą XX a. antrosios pusės Niujorko meninės kultūros energetiką.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje paroda skilo į dvi, viena kitą papildančias, dalis. Chaimo Frenkelio viloje pristatyta ankstyvoji ir eksperimentinė menininkės kūryba: nuo siužetinių reljefų, abstrakčių mozaikų iki erdvinių tampriųjų audinių aplinkų ir utopinių koliažų. Venclauskių namuose – darbų JAV viešosiose erdvėse brėžiniai, modeliai ir dokumentacija.
Abiejų parodos dalių pasakojimus papildė menininkės ryšius su gimtuoju Ginkūnų dvaru, grafais Zubovais ir Fledžinskų šeima liudijantys dokumentai. Nuo XVIII a. pabaigos iš kartos į kartą ugdytas dėmesys Šiaulių krašto ekonomikos modernizavimui, švietimui, spaudos draudimo metu grafų Zubovų ūkiuose veikė slaptos lietuviškos mokyklos darbininkų vaikams. A. Fledžinskaitės senelių ir tėvų šeimų nariai drauge muzikavo. Vaikai buvo mokomi užsienio kalbų, taip pat dirbdavo ūkio darbus. Visa tai nuo vaikystės formavo būsimos menininkės vertybines nuostatas, padėjusias įgyvendinti išsikeltus kūrybinius tikslus.

Jungiamoji parodos ašis – trijų namų (architekte norėjusios tapti menininkės kūrybinių ieškojimų kelyje ypač svarbių erdvių-gyvenamųjų vietų) motyvas. Tai Ginkūnų dvaras – senelių grafų Zubovų, tėvų Fledžinskų namai, iš kurių po 1940 m. sovietų okupacijos šeimai buvo įsakyta išsikraustyti per 24 valandas. Antrųjų namų – prie Centrinio parko Manhatane, Niujorke, kuriuose su šeima apsigyveno 1963 m., dirbtuvėje A. Kasuba įrengė viešai lankomą tampriųjų audinių „Gyvenamąją aplinką“ (1971–1972). Paskutinis – „Akmenų kalvos namas“ (2001–2005) Naujojoje Meksikoje su rezidencija, virtuve ir svečių studija – pastatytas taikant autorinį membranos sustandinimo K-metodą. Jame menininkė gyveno iki 2012 m.  

Paroda Chaimo Frenkelio viloje ir Venclauskių namuose veikė iki rugsėjo 19 d.

Parodos kuratorė Elona Lubytė. Architektas Rokas Kilčiauskas. Dizainerė Laura Grigaliūnaitė.
Paroda „Stebuklingas Zsolnay porceliano pasaulis“
2021 m. birželio 29 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyko parodos „Stebuklingas Zsolnay porceliano pasaulis“ atidarymas. Dalyvavo Vengrijos ambasados Vilniuje Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Gabor Diczhazi, kultūros atašė Vanda Leticia Szell.
Vengrijos Zsolnay porceliano manufaktūros dekoratyvinių indų ir interjero akcentų paroda į Šiaulių „Aušros“ muziejų atkeliavo tarpininkaujant Vengrijos ambasadai Vilniuje. Zsolnay porceliano manufaktūros secesijos, kitaip art nouveau ar jugendo, stiliaus indai Lietuvoje eksponuojami pirmą kartą.
Tarp manufaktūros gaminių indai, dekoruoti šio XIX a. pab. – XX a. pr. paplitusio stiliaus motyvais, užima ypatingą vietą. Jie dekoruojami gamtos įkvėptais raštais ir ornamentais – populiarūs gėlių, augalų, paukščių ir gyvūnų vaizdai.
Šių indų išskirtinumą lemia ne tik jų meninė stilistika, bet ir technologiniai ypatumai. Manufaktūros įkūrėjas Miklós Zsolnay pradėjo naudoti metaliniu blizgesiu pasižyminčią dengimo techniką, kuri gaminiams suteikia ypatingo blizgesio. Ši technika vadinama eozino procesu (pavadinta graikų aušros deivės Eos vardu).
Laikui bėgant atsirado skirtingų eozino spalvų ir procesų. Tipiškos spalvos yra žalia, raudona, mėlyna ir violetinė. Ši technika tapo itin populiari tarp art nouveau menininkų ir iki pat šių dienų yra žinoma kaip Zsolnay manufaktūros porceliano prekinis ženklas. Zsolnay – tai  aukščiausia kokybė, turtinga istorija, gilios tradicijos ir nuolatinė naujovių paieška.
Zsolnay manufaktūrą Vengrijoje įkūrė prekybininkas Miklós Zsolnay (1800–1880). 1853 m. jis pradėjo gaminti fajanso ir keramikos dirbinius. 1863 m. į manufaktūros veiklą įsitraukė jo sūnus Vilmos Zsolnay (1828–1900), kuris vėliau perėmė vadovavimą. Dėl jo pastangų ji tapo pripažinta visame pasaulyje.
Laikotarpis apie 1900 m. buvo manufaktūros „aukso amžius“, o 1890–1910 m. atsiradęs naujas meninis stilius – art nouveau, pasižymintis natūraliomis, stilizuotomis ir dekoratyvinėmis formomis, – atvėrė naujas kūrybines erdves. Iki 1914 m. Zsolnay manufaktūra buvo didžiausia Austrijos-Vengrijos įmonė.
1991 m. Zsolnay porceliano manufaktūra tapo akcine bendrove, o po penkerių metų ją nusipirko privataus kapitalo įmonė. 2012 m. ją įsigijo Šveicarijos ir Sirijos verslininkas Bacharu Najari. Šalia gamyklos yra Zsolnay porceliano muziejus.
Paroda veikė iki rugpjūčio 29 d.

Organizatoriai:
Vengrijos ambasada Vilniuje, UAB „Zsolnay porceliano manufaktūra“, Šiaulių „Aušros“ muziejus.
PARODA „GRAND TOUR: DIDŽIOSIOS KELIONĖS LIUDIJIMAI BARONŲ VON DER ROPPŲ MENO KOLEKCIJOJE“
2021 m. balandžio 15-ąją, minint Pasaulinę kultūros dieną, Chaimo Frenkelio viloje pradeda veikti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paroda „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“. Parodoje platesniame kontekste atskleidžiamos Pakruojo dvaro meno vertybės – skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės (porceliano ir stiklo) eksponatai, nuosekliai kaupti kelių baronų von der Roppų kartų atstovų, išlikę ir išsaugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Parodą papildo „Aušros“ muziejuje saugomos XX a. 3–4 deš. Pakruojo dvaro fotografijos.

Baronų von der Roppų meno kolekcijos pradininkas – Theodoras von der Roppas (1783–1852). 1801 m. 18-metis baronaitis, baigęs mokslus Akademia Petrina Mintaujoje, išvyko į Grand Tour – pažintinę edukacinę kelionę po Europą, žymėjusią žengimą į suaugusiojo žmogaus gyvenimą. Aplankęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Olandiją, Vokietiją ir kt. šalis, domėjosi kultūra, menu, įsigijo pirmąsias vertybes meno kolekcijai, kurią turtino ir pildė vėlesnės Roppų kartos. Jau XIX a. Roppų kolekcija garsėjo Baltijos vokiečių provincijose. Šiandien kolekcija yra neblogai dokumentuota. Atradus daugiau biografinės medžiagos (Latvijos archyvuose išlikę atsiminimai ir šeimos kronikos), ryškėja nuosekli puikiai išsilavinusio Apšvietos epochos atstovo T. von der Roppo veikla, atskleidžiama kolekcijos sudarytojo asmenybė.
Bene garsiausias faktas yra tas, kad T. von der Roppas buvo Bertelio Thorvaldseno (1770–1844) mecenatas, tiesiogiai iš garsiojo danų skulptoriaus dirbtuvės įsigijęs marmuro bareljefą „Achilas ir Briseidė“ ir „Veneros su obuoliu“ (Venus victrix) skulptūrą (abu kūriniai yra išlikę), taip pat devynias antikinių marmuro biustų kopijas. Pastarųjų metų tyrinėtojai pripažįsta, kad jaunojo baronaičio užsakymas buvo labai reikšmingas danų skulptoriaus karjerai, nes buvo pateiktas tuo metu, kai šiam reikėjo apsispręsti, ar grįžti namo, pasibaigus karališkosios Danijos akademijos stipendijai, ar likti Romoje ir imtis savarankiško darbo.
Baronų von der Roppų meno kūrinių kolekcijos didžioji ir svarbiausia dalis buvo saugoma Pakruojo dvare. Valstybiniam kultūros muziejui (dabar – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) ji buvo perduota 1940 m. rudenį. Švietimo ministerijos įgalioti dailininkas Vladas Sipaitis ir Šiaulių viešosios bibliotekos atstovas rašytojas Borisas Melngailis, dalyvaujant šeimos atstovams, surašė Pakruojo dvare sukauptus meno turtus ir perėmė juos Kultūros paminklų apsaugos įstaigos žinion. Kadangi registratoriai buvo iš Šiaulių, tai vertybės buvo gabenamos ne tik į Kauną, bet ir į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Didžiąją dalį meno vertybių galima atpažinti pagal KPAĮ registro sąrašus, tačiau abu muziejai ir vėliau yra sukaupę eksponatų, susijusių su Pakruojo dvaru. Tarp Pakruojo meno turtų yra įvairų laikotarpių eksponatų, kauptų įvairių kartų atstovų iki pat lemtingųjų 1940 metų.
Paroda 2020 m. buvo eksponuota Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Parodos kuratorius – menotyrininkas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis (1955–2020), Roppų kolekcijos tyrinėjimui paskyręs ne vieną dešimtmetį.
Chaimo Frenkelio viloje paroda veikė iki 2021 m. liepos 12 d.
Organizatorius – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, partneris – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda „Materijų skambesys“
Pasibaigus karantinui Chaimo Frenkelio viloje visų lankytojų laukė nauja paroda „Materijų skambesys“. Jos koncepcija netiesiogiai susieja juvelyriką ir tradicinį japonų meną – ukijo-ė graviūras. Pagrindinė ir vienijanti parodos idėja – gamta, natūralumas, estetika. Parodoje galima išvysti įvairių idėjų, medžiagų ir atlikimo technikų. Joje dalyvavo patyrę menininkai, kurie sėkmingai garsina Lietuvos vardą užsienio parodose, ir tie, kurie dar tik pradeda savo kelią šioje meno srityje. Eksponuoti kūriniai iš metalo, medžio, stiklo, akmens ir kitų medžiagų.
Kas gi vienija konceptualiąją juvelyriką ir japonų ukijo-ė graviūras? Tai atida niuansams ir detalėms, rafinuotumas, subtilumas, estetinė švara ir harmonija. Parodos tikslas – pateikti lankytojams juvelyrikos kūrinius, kurie peržengia ribą iš taikomojo į vaizduojamąjį meną. Konceptualioji juvelyrika (metalo plastika, mažoji plastika, šiuolaikinė juvelyrika) tapo savarankiška meno šaka. Lietuvos juvelyrai kuria dirbinius, kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir drauge kuria trimačius objektus, papuošalą traktuoja kaip antifunkcionalų dirbinį, apeliuoja į intelektualųjį, emocinį žmogaus suvokimo lygmenį.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose yra saugoma išskirtinė ukijo-ė – japonų medžio graviūrų kolekcija – viena iš unikaliausių ir vertingiausių kolekcijų. Nuo 2003 m. šios japonų graviūros eksponuojamos Chaimo Frenkelio vilos ekspozicijos „Provincijos dvaras“ Rytų meno galerijoje. Kolekcija yra įtraukta į japonų meno paveldo registrą. Unikalią Edo epochos (1603–1868) japonų graviūrų kolekciją į Lietuvą iš Paryžiaus parsivežė paskutinė Santeklių dvaro (Viekšnių vlsč., Mažeikių apskr.) valdytoja menininkė Ona Bagnickaitė (1875–1941). Ją sudaro beveik visų garsiausių Edo laikotarpio autorių kūriniai: Ando Hiroshige (1797–1858), Utagawa Kunisada (Toyokuni III) (1786–1865), Sinsuke Kiyonaga (1752–1815), Katsukawa Shunsen (1790–1823), Katsushika Hokusai (1760–1849), Keisai Yeisen (1790–1848), Kikugawa Eizan (1787–1867), Takahashi Hiroaki (1871–1945). Ši 21-os graviūros kolekcija yra stilinga ir vientisa, atspindi kasdienio gyvenimo temas – tai gamtos ir miesto vaizdai, kabuki teatro aktorių ir geišų portretai, istorinės ir mitologinės scenos.
„Aušros“ muziejus šiais metais išleido ir parodos leidinį tuo pačiu pavadinimu. Jį galima įsigyti muziejaus elektroninėje leidinių parduotuvėje.
Paroda Chaimo Frenkelio viloje veikė iki 2021 m. balandžio 4 d.
 
Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus
Rėmėjos: Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė

2022 m.

Paroda „Molyje įamžinta istorija“

2022 m. liepos 21 d.–2023 m. vasario 20 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė paroda „Molyje įamžinta istorija“. Parodoje pristatomi keleto Šiaurės Lietuvos dvarų (Biržų dvarvietės, Papilio, Mantagailiškio, Kelmės, Pakruojo, Kurtuvėnų, Burbiškio dvarų, Kražių dvaro ir pilies) kokliai. Lankytojai susipažins su koklių istorija: kaip jie atkeliavo iš Europos į Lietuvą, kokie buvo gaminami, kaip dekoruojami.

Parodoje „Molyje įamžinta istorija“ kokliai atsiskleidžia kaip neatsiejama dvarų interjero puošybinė dalis, kaip vienas iš dvarų kultūros pažinimo šaltinių. Paroda siekiama skatinti patyrinėti koklius ir kaip fizinį objektą, ir kaip kultūrinį reiškinį, teikiantį praktinę naudą ir kuriantį meninę vertę. Tikimasi, kad vaikščiodami po parodą lankytojai nusikels į laikus, kai buvo šildomasi krosnimis bei išsamiau susipažins su Šiaurės Lietuvos dvarais.

Senųjų krosnių kokliai provincijos dvaruose – aktuali, turinti plačias erdves tyrinėjimams tema. Per ilgą laikotarpį trunkančius nuolatinius archeologinius tyrinėjimus sukaupta daugybė radinių ir nemaža koklinių krosnių koklių kolekcija, kuri saugoma kultūros atminties institucijose. Archeologų gausiai randami senųjų krosnių kokliai yra itin charakteringi ir iškalbingi radiniai. Kokliai gali atskleisti įvairias temas: meninę, ekonominę, buitinę.

XIII–XIV a. koklinės šildymo krosnys tapo svarbiu dekoratyviniu interjero akcentu visoje Europoje. Ypač puošnios buvo gotikinės, renesansinės, barokinės Austrijos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos krosnys. Archeologinių ir istorinių tyrinėjimų duomenimis, koklinės krosnys ne tik šildė menes (ar svetaines) ir kambarius, bet buvo ir statinio interjero puošmena. Koklinių krosnių ir jų koklių išvaizdą (formą, dekorą) nulemdavo krosnies šeimininkų turtai ir meninis skonis, to meto mados, o koklininkai dažnai įkūnijo gyvenamojo laikotarpio skonio ir kūrybos bruožus bei įkvėpimo semdavosi iš skirtingų praeities epochų meno (gotikos, baroko ir Renesanso) ir, žinoma, atsižvelgdavo į užsakovų norus ir poreikius. Kokliai buvo dekoruojami herbais, įvairių šventųjų, angelų, riterių figūromis, religinėmis, alegorinėmis kompozicijomis, augaliniais ir gyvuliniais ornamentais. Panašūs dekoro motyvai, atspindintys laikotarpio stilistinius bruožus, plito įvairiose šalyse grafikos lakštuose, knygose, juos platino keliaujantys amatininkai. Nors kokliai yra tik sudėtinė, puošybinė krosnies dalis, juos galima vertinti kaip savarankiškus meno kūrinius.

Pirmuosius koklius Lietuvoje pradėta gaminti XIV a., o visai šalia Šiaulių 1886 m. įsteigtas Nikolajaus Zubovo koklių fabrikas Aleksandrijoje. Džiugu, kad iš kartos į kartą perduotas koklių gamybos amatas išliko iki šių dienų. Kaune įsikūrusios UAB „Kachelkeramika“ meistrai šį amatą jau ketvirtį amžiaus puoselėja ir modernizuoja. Keletą naujai pagamintų koklių fragmentų įmonė padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui, tad juos taip pat bus galima išvysti parodoje.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Rėmėja – Lietuvos kultūros taryba. Partneriai: Biržų krašto muziejus „Sėla“, Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis, Kurtuvėnų regioninis parkas, Kelmės krašto muziejus ir Kelmės dvaras.

Ukrainietės menininkės Alinos Nabokos paroda „Raudonosios Lietuvos ir Ukrainos knygos“


2022 m. rugsėjo 8 d.–spalio 10 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje veikė ukrainietės menininkės Alinos Nabokos paroda „Raudonosios Lietuvos ir Ukrainos knygos“. Paroda veiks iki 2022 m. spalio 10 d. Parodos atidarymo renginys vyko 2022 m. rugsėjo 15 d. 

Ukrainietė menininkė Alina Naboka (gim. 1995 m.), šiuo metu gyvenanti Šiauliuose, bendradarbiaudama su Šiaulių „Aušros“ muziejumi įgyvendino projektą „Raudonosios Lietuvos ir Ukrainos knygos“, finansuotą Lietuvos kultūros tarybos. Projekto tikslas – sukurti ir eksponuoti parodą, kurios idėja – lyginant Lietuvos ir Ukrainos nykstančius augalus, atkreipti dėmesį į patį nykimo fenomeną. Galbūt, ne tik augalų…

Parodos autorė atrinko dvidešimt dvi floros rūšis, kurios Ukrainoje ir Lietuvoje yra saugomos, tyrinėjo jų vizualiąją estetiką, aktualizuodama trapumo ir laikinumo sampratą agresyvioje antropoceno eroje (XXI a. pr. Nobelio premijos laureatas, chemikas Paulas Crutzenas atkreipė dėmesį į tai, jog žmogaus veikla tampa tokia reikšminga, kad nustelbia natūralius gamtinius veiksnius, todėl šis virsmas turėtų būti įamžintas, kaip nauja geologinė epocha – antropocenas). Šiuolaikinis pasaulis kupinas brutalios žmogaus veiklos: ariamos stepės, formuojami terasiniai šlaitai, plečiamos galvijų ganyklos, nekontroliuojamai renkamos gėlės komerciniais tikslais ir t. t. Šios veiklos apogėjumi Europoje tapo aktyvūs karo veiksmai, prasidėję Rusijai užpuolus Ukrainą. Tai ne tik šalies teritorijos užgrobimas, bet ir gamtos draustinių okupacija. Autorei, kaip žmogui, rūpi ekosistemų išsaugojimas, o kaip menininkei – biologinė įvairovė atrodo vizualiai patraukli bei įdomi ją stebėti ir tyrinėti. Savo kūryboje menininkė stengiasi peržengti griežtas botaninės iliustracijos ribas, kurdama ritmiškus, spalvingus ir emociškai išraiškingus darbus. Autorė ieško temų, kurios sujungtų žmones, parodytų jų vienybę, spręstų bendras problemas. Ji siekia, kad žmonės pajustų savo galios jėgą ir išnaudotų ją saugodami gamtą, įveikdami naikinimo ir griovimo trauką. Autorė teigia, kad kūryboje siekia proto ir intuicijos darnos. Tai tarsi balansavimas tarp dviejų polių. Kritinis menas reikalauja būti „naudingu“, „socialiu“, „svarbiu“ ir kelti aštrius klausimus. Idėja „menas dėl meno“ neturi prasmės. Šiuo metu jos kūryboje ryškus siekis sujungti aktualų kontekstą su skirtingomis vizualinės estetikos dimensijomis.

Apie Aliną Naboką. 2012–2016 m. studijavo vaizduojamąjį meną Valstybinėje Dnipro teatro meno kolegijoje. Mokėsi karšto emalio technikos studijose Dnipre ir Kyjive. Dalyvavo grupinėse parodose: „Žuvėdra. Reminiscencija 1992–2017“ (Lvivas, Ukraina, 2017); II Ukrainos bienalėje „Modernusis Ukrainos ugnies menas“ (Kyjivas, Ukraina, 2018); „Quadra mini metal“ (Kyjivas, Ukraina, 2018); II tarptautiniame emalio festivalyje (Dnipras, Ukraina, 2019); Ukrainos meno festivalyje „Nuova primavera“ (Roma, Italija, 2019); „Emalio kalba. Dialogas“ (Ukraina, Dnipras, 2021). Dalyvavo simpoziumuose: „Dialogas su Marija Primačenko“ (Dnipras, Ukraina, 2016), „Japonija“ (Dnipras, Ukraina, 2017), Tarptautiniame karšto emalio simpoziume (Dnipras, Ukraina, 2019). 2017 m. organizavo simpoziumą „Portretai“ (Dnipras, Ukraina).

Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai
2022 m. sausio 27 d.–gegužės 16 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė iš Šiaulių kilusio skulptoriaus Michaelio Brennerio (1885–1969) paroda „Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai“. Nors menininkas yra įamžinęs ne vieną garsią asmenybę, o jo kūrybą pripažino Paryžiaus kultūros elitas, M. Brenneris meno pasaulyje yra mažai žinomas. Pirmąją šio menininko parodą Lietuvoje organizuoja Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ ir Šiaulių „Aušros“ muziejus.

M. Brenneris buvo  žinomas ir labai vertinamas  kitų menininkų ir litvakų, bet visgi – nebuvo garsus. Viskas dėl uždaro būdo. Jis nenorėjo priklausyti nuo užsakovų norų, ar ateinančios ir praeinančios mados, tad nerengė personalinių bei nedalyvavo bendrose parodose ir, apskritai, retai įsileisdavo svečius į savo studiją, – pasakoja šios parodos ir muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos kuratorė Milda Jakulytė.  Ji pabrėžia, kad paroda surengta Šveicarijoje gyvenančio skulptoriaus sūnaus Joshepo Brennerio, nusprendusio tėvo skulptūras padovanoti „Dingusio štetlo“ muziejui, dėka. „Tai, kad mano tėvo darbai bus eksponuojami būtent Lietuvoje ir Šiauliuose – man reiškia labai daug. Tai – proga man iš naujo pažinti savo tėvą“, – prisipažįsta J. Brenneris.
Chaimo Frenkelio viloje atidaromoje parodoje lankytojai išvys visą gyvenimą kurtas M. Brennerio skulptūras ir dalį eskizų. Subtilias, tapybiškas, ekspresyvumu išsiskiriančias skulptūras papildys sūnaus Joshepo poezija, kurioje atsiskleis menininko asmeniniai išgyvenimai ir kūrybos istorija.
M. Brenneris gimė Šiauliuose, augo kūrybingoje žydų šeimoje, tėvas ir, turbūt, senelis, gamino antspaudus, juvelyriką bei antkapinius paminklus. Sulaukęs dešimties, jis su šeima išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), pas ten jau įsikūrusį brolį Viktorą Brennerį (žymų medalistą bei 1 JAV cento kūrėją). Gyvendamas JAV, M. Brenneris pasuko jam nuo vaikystės artimu meno keliu – pradėjo studijuoti žymiose Niujorko, vėliau ir Paryžiaus dailės akademijose. M. Brenneris visą gyvenimą kūrė Paryžiuje ir Niujorke, kur buvo įsteigęs savo studijas.
Gyvendamas Paryžiuje, menininkas sutiko įdomių asmenybių, kurias įamžino skulptūrose. Viena pirmųjų buvo Alisteris Kroulis – alpinistas, poetas, seksualinis revoliucionierius ar, kaip britų spauda praminė, „The Wickedest Man in the World“. A. Kroulį galima išvysti ir ant grupės „The Beatles“ albumo „Sgt Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ viršelio. M. Brenneriui keletą kartų pozavo rašytoja Gertrūda Stain, kiek vėliau – žymus ginekologas, Nobelio premijos nominantas ir ilgametis draugas Izidorius Rubinas. Skulptorius savo gyvenime turėjo puikią, tačiau sąmoningai neišnaudotą progą sukurti Alberto Einšteino portretą.
Paroda „Spalvotas Hunto Slonemo pasaulis“

2022 m. gegužės 26 d.–liepos 6 d. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė paroda „Spalvotas Hunto Slonemo pasaulis“. 

Lietuvoje pirmą kartą atidaryta amerikiečių menininko H. Slonemo paroda – tai Serge’o Sorokko galerijos iš San Fransisko (JAV) vykdomos H. Slonemo kūrybos sklaidos Europoje dalis. Dailininko darbai eksponuoti daugiau nei 350 pasaulio galerijų, yra reprezentuojami daugiau nei 100 muziejų, tarp jų – Metropoliteno meno muziejuje, Solomono R. Guggenheimo ir Whitney Amerikos meno muziejuje Niujorke. Jo darbų pasaulyje galima išvysti tiek viešose, tiek privačiose erdvėse. Jis yra pelnęs daugybę apdovanojimų.

Paroda „Spalvotas Hunto Slonemo pasaulis“ buvo pirmasis šiuolaikinio amerikiečių meno pristatymas „Aušros“ muziejuje. Parodos koncepcija remėsi menininko kūrybos temų pristatymu jo darbus eksponuojant ne tik Chaimo Frenkelio vilos-muziejaus parodų salėse, bet ir  įkomponuotus į pagrindinę muziejaus ekspoziciją. Ryškūs, ekspresyvūs darbai, savitas jų stilius patraukė dėmesį, sužadino emocijas ir nepalieko abejingų. Darbai kupini energijos, kuri turi galios sustabdyti skubantį žiūrovą ir įtraukti jį į unikalų menininko pasaulį.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus
Partneris – Serge'o Sorokko galerija (JAV)


2023 m.

Paroda „Sakralinė gotika Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“
2023 m. rugpjūčio 22 – rugsėjo 27 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) buvo eksponuojama paroda „Sakralinė gotika Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“. Paroda buvo įtraukta į Lietuvos muziejų kelio programą „Europos ženklai Lietuvoje: Gotika“.

Nepaprastai didingos, aukštos, bet kartu ir grakščios, trapios, regis, iš smulkiausių dalelių sudėliotos gotikinės bažnyčios ir katedros – daugelio Europos miestų puošmena. Žvelgiant į šiuos architektūros stebuklus apima pojūtis, jog į dangų šaunantys bokštai, aukštos navos, pailgi langai ir skliautuotos lubos širdį ir sielą pakylėja aukštyn. Į Lietuvą gotikos stilius atkeliavo, kai Europoje jis jau buvo išplitęs ir pasiekęs apogėjų, todėl turime nedaug šio stiliaus sakralinės gotikos objektų.

Lietuvos vidurinių amžių architektūra susiklostė veikiama Vidurio Europos šalių vėlyvosios gotikos, bet juntama senosios vietinės mūro statybos įtaka, yra renesanso ir iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių žemių, perimtų bizantiškosios architektūros bruožų: taip susikūrė savitas, tik Lietuvai būdingas gotikos stilius.

Seniausia išlikusi gotikinė bažnyčia Lietuvoje – Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje (pastatyta prieš 1387 m.). Puošniausia kompozicija ir formų įvairumu išsiskiria Šv. Onos bažnyčia Vilniuje (jos proporcijos atitinka Vakarų Europoje taikytus gotikos geometrinius dėsnius). Gyvuoja legenda, kad traukdamasis iš Rusijos, Napoleonas aplankė Vilnių ir susižavėjęs šia bažnyčia pasakė, kad, jei galėtų, tai pasidėtų šv. Onos bažnyčią ant delno ir pasiimtų su savimi į Paryžių.

Ankstyvosios gotikos pastatų architektūra paprasta, sienos masyvios, fasadai sunkių proporcijų. Brandžiojo gotikos laikotarpio pastatų kompozicija sudėtingesnė, proporcijos grakštesnės, formos puošnesnės. XVI a. gotikos statiniuose jau žymi Renesanso įtaka.

2023 metais Lietuvos muziejų kelias startavo su kultūros paveldo aktualinimo programa „Gimtoji Europa“, į kurią įsijungė šalies muziejai, atliepdami temą „Europos ženklai Lietuvoje: Gotika“. Šiaulių „Aušros“ muziejus, prisijungdamas prie projekto, parengė parodą „Sakralinė gotika Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“, pristatančią muziejuje saugomas XIX a. graviūras, vaizduojančias Europos gotikos stiliaus bažnyčias ir katedras. Išmaniųjų technologijų pagalba lankytojai pažintį su parodos tema gali pratęsti, nusikeldami į įvairius Europos miestus bei apžiūrėdami graviūrose matytus statinius esamuoju laiku. Parodą taip pat galima apžiūrėti virtualiai, Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje www.limis.lt.
Paroda „Šiaulių albumas“ apie vandenų apsuptą pramonės miestą

2023 m. balandžio 5 d.–gruodžio 31 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje veikė paroda „Šiaulių albumas“. 

Paroda „Šiaulių albumas“ – tai bandymas permąstyti miesto tapatybę, apibendrinti praeities kartų bei šiandienos tyrėjų įžvalgas ir miesto temai dedikuotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatų kolekcijas, kurių ekspoziciją parodoje papildė kitų institucijų saugomi ar autorių paskolinti kūriniai.

Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje paroda „Šiaulių albumas“ tęsia miesto tapatybės identifikavimo paieškas. Čia pristatoma vandenų apsupto pramoninio miesto, stambaus transporto mazgo istorija. Pelkėta vietovė, ežerai, per miestą tekančios upės, kelių sankryža – tai veiksniai, nulėmę sprendimą šioje vietoje kurti miestą, o vėliau darę įtaką miestiečių gyvenimo būdui, plėtojamiems verslams, pramonės pobūdžiui, laivalaikiui ir kt.

Šiauliai yra vienas iš seniausių Lietuvos pramonės centrų. Čia dar XVIII a. įsikūrė iki šiol veikiantis seniausias Lietuvoje bravoras, 1876 m. atidarytas pirmasis Lietuvoje saldainių ir šokolado fabrikas, vėliau, 1913 m. įkurtas iki šiol veikiantis pirmasis lietuviško kapitalo šokolado fabrikas „Rūta“, Šiaulius visame pasaulyje išgarsino odų pramonė su jos lyderiu – Chaimu Frenkeliu. Sovietmečiu tik Šiauliuose buvo gaminami dviračiai, televizoriai, mikroschemos, tęsiamos senųjų pramonės šakų tradicijos, kurios gyvos iki šiol. Karinis uždarumas ir pramonės plėtotė sąlygojo „darbininkų“, „odininkų“, „dviračių miesto“ įvaizdį, suformavo pramoninį miesto peizažą, sukėlė ekologijos iššūkių (užteršti vandenys).

Prie pramonės miesto įvaizdžio prisidėjo ir tai, kad Šiauliai nuo seno buvo stambus geležinkelio transporto mazgas, strategiškai svarbus civiliniame ir kariniame gyvenime. Simboliška, kad su geležinkelio atidarymu susijusi ir pirmoji žinoma Šiaulių fotografija.

Neatskiriama Šiaulių tapatybės dalis yra ir aviacija. 1801 m. iš Didždvario parko pakilo pirmasis oro balionas Lietuvoje. Šiauliuose nusileido ir pirmasis Lietuvoje lėktuvas, o  aviacijos pradininku laikomas šiaulietis Aleksandras Griškevičius 1851 m. sukonstravo ir aprašė skraidymo aparatą – „Žemaičių garlėkį“. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai čia pastatė cepelinų (dirižablių) angarus, tarpukariu buvo įkurtas Zoknių oro uostas, kuris gyvavo ir sovietmečiu, o Šiauliai dėl to tapo uždaru kariniu miestu. Atgavus nepriklausomybę čia įsikūrė NATO pajėgų oro bazė.


2024 m.

Paroda „Litvakų dailininkai Paryžiuje“

Nuo 2024 m. sausio 25 d.  iki 2024 m. birželio 3 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje veikė paroda „Litvakų dailininkai Paryžiuje“. Praėjusiais metais ši paroda, kurios kuratorė – dr. Vilma Gradinskaitė, buvo eksponuojama Vilniuje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Čia pirmą kartą Baltijos šalyse taip išsamiai buvo pažvelgta į Lietuvos žydų dailininkų, emigravusių į Paryžių, kūrybą. Šiauliuose mažesne apimtimi pristatyta paroda pasakojo apie litvakų dailininkų migracijos bangas į Prancūziją, jų štetlišką pasaulėžiūrą, siekius, laimėjimus, Tėvynės ilgesį.

XX a. pradžioje Paryžiaus menininkų gretas papildė daug žydų, atvykusių ne tik iš Europos didmiesčių, bet ir iš Rusijos imperijos štetlų – miestelių, kuriuose didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai. Liberaliame meno vertybių ir naujų tendencijų kupiname Paryžiuje jauni menininkai drąsiai žengė meno keliu, čia išgarsėjo ir suformavo unikalų modernaus meno reiškinį – École de Paris – Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį, kartais dar vadinamą prancūzų-žydų ekspresionizmu.

Dailininkai stebėjo ir įamžino juos supantį gyvenimą čia ir dabar: apylinkių peizažus ir miestų skverus, linksmybes kavinėse, turgaus šurmulį, karuselių ir cirko spindesį, kasdienes buitines detales, gėles ir kt. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Paryžiaus mokyklai atstovavo apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio.

Parodoje buvo pristatomi menininkų Marko Antokolskio, Arbit Blato, Makso Bando, brolių Mišelio ir Viktoro Brenerių, Iljos Gincburgo, Mišelio Kikoino, Pinchaus Kremenio, Žako Lipšico, Manė-Kaco, Jokūbo Mesenbliumo, Lazario Segalo, Boriso Šaco Viljamo Zoracho kūriniai.

Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje lankytojai išvydo, ko gero, patį žinomiausią Viktoro Brenerio (1871–1924) kūrinį – JAV vieno cento nominalo monetą, skirtą A. Linkolno gimimo 100-osioms metinėms. Tai seniausiai naudojamas dizainas JAV monetų kalyklos istorijoje.

Parodoje eksponuojamas Mišelio Kikoino (1892–1968) tapybos darbas „Autoportretas“, padovanotas Mišeliui Breneriui (1885–1969). Jo sūnus Josefas Breneris šį paveikslą kartu su tėvo sukurtomis bronzinėmis skulptūromis padovanojo Šeduvos žydų istorijos muziejui „Dingęs štetlas“.

Vienas iš įdomesnių eksponatų parodoje – dailininko Boriso Šaco (1867–1932) dvipusis paveikslas „Žydų išminčius. Bijūnų ir alyvų puokštė“. Tokie kūriniai parodose nėra dažni.

Parodoje eksponuojami kūriniai iš Lietuvos nacionalinio dailės, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejų, Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ ir privačių meno institucijų: Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“, Tumo galerijos (Martynas Tinfavičius) bei privačių Egidijaus Žvirblio, Algirdo Petraičio (ARS VIA aukcionas) kolekcijų. Privačių kolekcininkų dėka paroda papildyta kūriniais, surastais ir atgabentais iš įvairių pasaulio šalių, kuriuose gyveno ir kūrė litvakai.

Vytauto Kasiulio dailės muziejaus parodų kuratorės, litvakų dailės tyrinėtojos dr. Vilmos Gradinskaitės sudarytas trikalbis katalogas „Litvakų dailininkai Paryžiuje / Les artistes litvaks à Paris / Litvak Artists in Paris“ Lietuvos muziejų asociacijos Metų muziejininkų apdovanojimuose buvo paskelbtas 2023-ųjų metų leidiniu. Pavasariop šiauliečiai buvo pakviesti į susitikimą su parodos kuratore ir katalogo sudarytoja dr. Vilma Gradinskaite. 

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus, partneris – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Informaciją teikia Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja Jūratė Kaučikaitė tel.  (8 41) 43 96 75.

Lauko paroda, skirta Tarptautiniam Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivaliui

Chaimo Frenkelio vilos parke, žydint tūkstančiams rožių žiedų, šalia skleidžiasi ir įvairios meno formos – kasmet čia vyksta Tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis. Šiemet susiburti po vasarišku dangumi festivalio organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus – kviečia jau XXI kartą. Per šiuos metus festivalis augo, stiprėjo ir tapo tradicija, be kurios būtų sunku įsivaizduoti vasarą Šiauliuose. Festivalio meno vadovo Roberto Šerveniko sudaryta programa kasmet žiūrovams pasiūlo turiningą menų sintezę, nustebina dar Šiauliuose nematytais pasirodymais ir premjeromis. Festivalyje susipina muzika, šokis, teatras, literatūra, kinas ir kitos meno formos, kurias pristato savo sričių profesionalai iš Lietuvos ir užsienio.

„Odų karaliumi“ vadintas Chaimas Frenkelis ir jo žmona Dora prieš daugiau nei 110 metų šalia klestinčio fabriko Šiauliuose pasistatė dviejų aukštų gyvenamąjį namą-vilą, įrengė ir parką su puošniu fontanu. Tuomet niekas negalėjo pagalvoti, kad čia veiks muziejus, bus organizuojamas Frenkelio vardo vasaros festivalis, pritraukiantis tūkstančius profesionalaus meno gerbėjų.

Pirmasis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis įvyko dar 2004 m. Tai buvo Šiaulių kamerinio orkestro 4 koncertų ciklas. Po metų festivalis tapo tarptautinis. Tuometiniai jo rengėjai buvo Šiaulių miesto savivaldybė, Šiaulių miesto kamerinis orkestras, Šiaulių „Aušros“ muziejus, festivalio meno vadovas – Borisas Traubas. Kasmet festivalis ėmė sulaukti vis daugiau gerbėjų ir išaugo į vieną svarbiausių miesto muzikinių vasaros renginių. Nuo 2011 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus tapo vienintele institucija, atsakinga už Tarptautinio Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio organizavimą. Tais metais festivalio meno vadovu tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Robertas Šervenikas – iniciatyvus, produktyvus ir autoritetingas dirigentas, ypač vertinamas už aktyvią ir įvairialypę kūrybinę raišką. Su šiuo meno vadovu „Aušros“ muziejus sėkmingai bendradarbiauja iki šiol.

2013-aisiais, minint Šiaulių „Aušros“ muziejaus 90 metų jubiliejų, Chaimo Frenkelio vilos ir parko erdvėse vyko X tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis. Jubiliejinio festivalio atidarymas įvyko liepos 6-ąją. Nuo tada laikomasi tradicijos vasaros festivalio renginius pradėti Liepos 6-ąją. Kasmet Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo proga šiauliečiams ir miesto svečiams dovanojamas nemokamas koncertas. 2017 m. festivalis prisijungė prie iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“. Tai tapo gražia tradicija susirinkti Chaimo Frenkelio vilos parke ir po šventinio festivalio atidarymo koncerto kartu su viso pasaulio lietuviais giedoti „Tautišką giesmę“.

Šiaulių miesto savivaldybė 2018 m. Tarptautinį Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalį pripažino Reprezentaciniu miesto renginiu.  Džiugu, kad šį statusą festivalis išlaiko iki šiol. Tai liudija renginio svarbą tiek miestui, tiek jo svečiams ir patvirtina, kad festivalis yra reikalingas bei vertinamas kultūrinis reiškinys, pritraukiantis būrį lankytojų ir skatinantis miesto kultūrinį gyvenimą.

Daugiau nei dvidešimt metų sėkmingai vykstantis Tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis liudija, kad šiandien muziejai neapsiriboja vien tiesiogine muziejine veikla – ekspozicijomis ir parodomis, o imasi naujų veiklos formų, taip burdami ir augindami bendruomenes.

„Nikolajus Novikovas: dekonstrukcija“
Iki lapkričio 14 d. 2024 m.  Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veikė paroda „Nikolajus Novikovas: dekonstrukcija“.

Nikolajus Novikovas (1935–1996) amžininkų apibūdinamas kaip pogrindžio dailininkas, opozicionierius, vienišas maištingasis genijus. Jis nepriklausė jokiai menininkų grupei, nors pristatydavo savo kūrinius neoficialiose parodose, bendraudavo su dailininkais, dalyvaudavo susiėjimuose jų dirbtuvėse. Jo laisvės ir nepriklausomybės siekis pamažu suformavo žmogų be nuolatinės gyvenamosios vietos – benamį, atsiskyrėlį, kuris nenorėjo taikytis prie visuomenės normų. Toks ir jo menas – nepaklūstantis taisyklėms, savito išraiškos būdo – tušo nutekėjimai ir smulkiais kryžiukais dengtas fonas, daug dėmesio nuogam kūnui, ypač moteriškam. Dailininkui patiko neišbaigtumas, netikslumas, netvarka. Ne kartą už valkatavimą, kuris sovietmečiu buvo nelegalus, už jį buvo baudžiama, dailininkas sėdėjo kalėjime, todėl darbuose matyti to meto kalinių meno pėdsakų: tatuiruočių simbolių, štrichavimo kryžiukais ir kitų detalių. Kūryba pasižymi brutaliajam (pranc. art brut) menui būdingais bruožais: vitališkumu, spontaniškumu, nevientisumu, deformacija, erotiškumu. Šiam dailininkui tinka ir tokį meną kuriančiųjų apibūdinimas: kalėjo, buvo patalpintas į psichiatrijos ligoninę.

Novikovas gimė 1935 m. Maskvoje. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1940 m., pateko į vaikų namus, užaugo karo pasaulyje. 1951 m. vaikų namus paliko ir mokėsi laivų mašinisto profesijos. Nuo 1956 m. prasidėjo klajonės po SSRS miestus, pragyvenimui užsidirbant laikinuose darbuose. Besiblaškydamas po Sovietų Sąjungą, susidomėjo piešimu, pajuto meno trauką ir nusprendė studijuoti Odesoje. Įstojo į Grekovo meno mokyklą, iš kurios buvo pašalintas už nepažangumą. Net dešimtį metų jis buvo tai sugrąžinamas į studijas, tai vėl iš jų pašalinamas. Dėl pasirinkto gyvenimo būdo ne kartą buvo teistas ir kalintas. Ribinį gyvenimo būdą Novikovas suvokė, kaip asketizmo formą, ideologinį egzistavimą už sistemos ribų, kur kūrybingumas galėjo dominuoti.  Net į psichiatrijos ligoninę draugų pastangomis buvo patalpintas tam, kad ten ramiai galėtų kurti. Tapo tikra Odesos legenda – dailininku-benamiu, visų žinomu ir atpažįstamu. Mirė 1996 m. nuo įprastos benamių ligos – tuberkuliozės.

Novikovo kūryba verčia suabejoti pamatiniais žmogaus gyvenimo dalykais: grožiu, gėriu, prigimties taurumu. Jo kūriniai ypač suglumins tuos, kurie tiki, jog meno misija – nešti grožį ir gėrį. Nors šio autoriaus kompozicijos nestulbina išraiškos priemonių gausa, spalvomis, sudėtingais siužetais, dydžiu, visgi tai nesutrukdo sukelti šiokią tokią minčių audrą žiūrovo galvoje, priversti įsižiūrėti ir pamatyti. Grožis kelia susižavėjimą, o tai, kas negražu – smalsumą, dažnai pasąmonėje sutapatinant su blogiu. Tad pasmalsaukime. Menininkas apnuogina savo sielą netgi tada, kai nubrėžia vieną liniją arba kai lape padeda tik tašką. Žiūrovui atsiranda klausimų: kas išgelbės pasaulį? Grožis ar bjaurasties pripažinimas? Lengviau neigti ar pripažinti? Akivaizdus ir paties autoriaus neapsisprendimas: šventieji su aureolėmis ar begėdiškai išdrikę nuogi kūnai? Monochromija autoriaus darbuose nuteikia, jog kompromisų nebus. Šis pasirinkimas leidžia kalbėti iš esmės. Dailininkas apsinuogina prieš žiūrovą, kaip ir nuogi personažai jo piešiniuose. Nieko užslėpto. Novikovas atvirai, tiesmukai, ciniškai dekonstruoja ir defragmentuoja ŽMOGŲ, taip jį nuvainikuodamas. Autorius žmogų, kaip vabalą, drąsiai „prismeigia“ prie popieriaus lapo ir tyrinėja jį su biologo atidumu. Regis, jis siekia visiškai ir iki galo išnarstyti, išgliaudyti ir žmogaus kūną, ir sielą. Menininko kūryboje ryškus antagonizmas: juoda–balta, vyras–moteris, šventumas–nuodėmė, gėris–blogis. Visas dėmesys tik personažui, beveik kiekviena kompozicija kelia amžiną klausimą: pasaulis gražus ar bjaurus? Žmogus – geras ar blogas? Galbūt todėl menininkas vaizduoja tokius tolimus nuo tobulybės žmones, nes jiems simpatizuoja. O gal atvirkščiai – nori aikštėn iškelti ir išlieti pasibjaurėjimą žmogiška paderme? Yra žmonių, kurie žūtbūt nori pasaulį matyti gražų, mielą, rausvą ir pūkuotą, bet yra ir tokių, kurie mato tik tamsą, purvą ir blogį. Vis dėlto pasaulis yra joks. Greičiausiai jis tiesiog bespalvis, bekvapis, bedaiktis. Žmonės prikuria objektų ir apvynioja juos idėjomis. Indą pripildome mes patys. Ši paroda suteiks progą pamąstyti, ko tą indą pripildote Jūs...

Novikovo kūrybą Lietuvoje pristato Odesos meno galerija „Galerie Les Noms“  (savininkas – Yuriy Gutsu), kurios specializacija  – šiuolaikinis Ukrainos menas. Dailininko kūrybos paroda „Laisvės potėpis“ buvo eksponuota Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Tarpininkaujant kolegoms, Novikovo kūriniai atkeliavo ir į Šiaulius.

 
Parodos organizatorius Šiaulių „Aušros“ muziejus
Valdemaro Slivčinskio fotografijų paroda „Stovėjo bajoro dvaras“

Iki 2024 m. lapkričio 30 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74) veikė lenkų fotografo Valdemaro Slivčinskio fotografijų paroda „Stovėjo bajoro dvaras“, skirta iš istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusio žymaus poeto – Adomo Mickevičiaus (1798–1855) – gimimo 225-osioms metinėms, kurios buvo plačiai minimos 2023 m. Fotomenininko kūriniuose užfiksuoti Didžiosios Lenkijos dvarai, kuriuos per trumpą laiką aplankė poetas A. Mickevičius.

1829 m. rudenį poetas A. Mickevičius pradėjo kelionę po Europą – Italiją, Šveicariją. Sužinojęs apie 1831 m. Lenkijoje įsiplieskusį sukilimą, poetas siekė jame dalyvauti, tačiau kai atvyko prie Rusijos imperijos ir Didžiosios Lenkijos sienos esančią Poznanę, sukilimas jau buvo numalšintas. Tad nuo 1831 m. rugpjūčio iki 1832 m. kovo poetas lankėsi Didžiosios Lenkijos dvaruose – nuo mažų dvarelių iki didžiulių rūmų. Kartais net sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką Didžiąją Lenkiją poetas išmaišė skersai išilgai, bent keliolikai valandų apsistodamas daugybėje vietų. Būtent svetinguose Didžiosios Lenkijos dvaruose poetas paskutinį kartą ragavo nacionalinių patiekalų, grožėjosi nepakartojamais gamtovaizdžiais, prisilietė prie bajoriškos gyvensenos. Šie poeto atmintin giliai įstrigę potyriai labai padėjo jam užbaigti epinę poemą „Ponas Tadas“.

Valdemaras Slivčinskis (Waldemar Śliwczyński, g. 1958) – lenkų fotografas, leidėjas, redaktorius. Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete baigė kultūrologijos ir filosofijos studijas, šiuo metu gyvena ir dirba Vžesnioje (Września). Yra Lenkijos fotomenininkų sąjungos narys, leidinių „Kwartalnik Fotografii“ (iki 2012 m.) ir „Wiadomości Wrzesińskie“ (nuo 1991 m.) leidėjas ir vyriausiasis redaktorius, leidyklos „Wydawnictwo Kropka Śliwczyńscy“ savininkas. Jo fotografijų parodos eksponuotos Lenkijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Lietuvoje. O fotografijų albumai „Tyla“ („Cisza“, 2008 m.), „Tylos topografija“ („Topografia ciszy“, 2012 m.) ir „808,2 km“ (2015 m.) įvertinti geriausių Lenkijos fotografijos leidinių konkursuose.

Parodos rengėjas – Lenkijos institutas Vilniuje, partneris – Šiaulių „Aušros“ muziejus.

Paroda „ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Dvarų kultūros paveldas“
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje eksponuojama parodos dalis „Dvarų kultūros paveldas“ supažindino lankytojus su „Aušros“ muziejuje sukaupta išskirtine dvarų kultūros paveldo kolekcija bei jos patekimo į muziejų aplinkybėmis. Parodoje buvo apžvelgiamos kryptingos muziejaus pastangos tarpukariu aktualizuoti dvarų kultūrinio palikimo reikšmę, pristatomas 1940–1943 metais nacionalizuotuose dvaruose organizuotas kultūros vertybių registracijos ir apsaugos procesas bei „Aušros“ muziejaus vaidmuo jame.

Parodoje  buvo eksponuojamos dvarų kultūros vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių – nuo Beržėnų dvaro raktų iki vertingų XVIII–XIX a. porceliano dirbtinių, paveikslų, skulptūrų, baldų. Kai kurios iš šių vertybių visuomenei buvo pristatomos pirmą kartą. Parodoje buvo sukurta stilizuota dvaro interjero rekonstrukcija atspindinti XIX a.–XX a. I p. Šiaurės Lietuvos regiono dvarų vaizdą, to meto bajorų kasdienybę, jų meninį skonį ir išsilavinimą, domėjimąsi Vakarų Europos kultūros naujovėmis ir reikšmingai papildo Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje veikiančią ekspoziciją „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. – XX a. vid.“.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje buvo eksponuojama nuo 2024 m. gruodžio 3 d. iki 2025 m. gegužės 4 d.

Parodos „ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Dvarų kultūros paveldas“ kuratorė – Jūratė Kaučikaitė, tekstų autorė – Jovita Vilimaitienė.
Parodos dizainas – UAB ZET-A-ZET. Parodos komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius.
Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus. Rėmėja – LR Kultūros ministerija

2025 m.

„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“

Australijos lietuvių menininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) dukrų Carolynos Leigh ir Helenos Miksevicius suformuota ir Lietuvai padovanota kolekcija (tapybos ir grafikos darbai bei dalis jo asmeninio archyvo) 2025 m. buvo eksponuojama Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, o nuo gegužės 14 d. atkeliavo į Šiaulius. Paroda, pritaikius ją Chaimo Frenkelio vilos-muziejaus parodinei erdvei, buvo eksponuota mažesne apimtimi.

Dailininko paroda Šiauliuose buvo eksponuota neatsitiktinai – J. Mikševičius gimė 1923 m. kovo 8 d. Šiauliuose, inžinieriaus Medardo ir gydytojos Elenos šeimoje. 1940 m. baigė berniukų „Aušros“ gimnaziją Kaune. 1941 m., šeimai pasitraukus iš Lietuvos, mokėsi Berlyne, nuo 1946 m. studijavo architektūrą Darmštato technikos universitete. Lankė prof. Pauliaus Thesingo studiją Darmštato kūrybinėse meno dirbtuvėse. Studijų metai Vokietijoje subrandino J. Mikševičių kaip menininką, suformavo estetinių vertybių sistemą, išlavino meninį skonį.

1948 m. dailininkas emigravo į Australiją. Pradžioje gyveno ir dirbo migrantų stovykloje Baterste (Naujasis Pietų Velsas). 1949 m. persikėlė į Kanberą. Tais pačiais metais jis pirmasis iš lietuvių tapo Kanberos dailininkų draugijos nariu, aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje. 1953 m. dailininkas persikėlė į Sidnėjų, kur reiškėsi Šiuolaikinio meno draugijos veikloje, rengė dailės parodas. Buvo vienas iš pabaltijiečių menininkų grupuotės „Šešios kryptys“ (Six Directions) steigėjų (1956). Rengė bendras parodas su lietuvių menininkais Algirdu Šimkūnu, Henriku Šalkausku ir kitais. Nuo 1961 m. dirbo dailės pedagogu. Dar studijų metais ir vėliau, rengdamasis pedagoginei veiklai, J. Mikševičius domėjosi religiniais ir filosofiniais hinduizmo tekstais, Indijos menu. Ne sykį keliavo po Indiją (1978, 1982, 1987 m.), praktikavo budizmą. Apie 1978 m. J. Mikševičius pasitraukė iš viešojo meninio gyvenimo, tačiau kūrybos neapleido – tapė iki paskutinių gyvenimo dienų. Dailininkas mirė savo namuose Bensvilyje 2014 m. liepos 23 d. Jo pelenai buvo išbarstyti namų apylinkėse.

J. Mikševičiaus kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicijos, piešiniai. Spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartino jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardiniais eksperimentais, o meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipynė skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.

Dailininko kūrinių savo rinkiniuose turėjo Australijos nacionalinė galerija Kanberoje, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Batersto regioninė galerija, Manlio meno galerija ir muziejus, dailininko šeima, privatūs kolekcininkai.

Paroda Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje buvo eksponuojama iki 2025 m. rugsėjo 28 d.

Parodos kuratorės ir koordinatorės buvo Ilona Mažeikienė, Regina Urbonienė, Carolyna Leigh, parodos dizainerė – Rūta Mozūraitė, parodos architektė – Austė Kuliešiūtė-Šemetė. Parodos koordinatorė Šiauliuose – Jūratė Kaučikaitė.

Organizatorius – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, partneris – Šiaulių „Aušros“ muziejus.

„Barokas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“
Į veiklas ir renginius visoje Lietuvoje kviečiantis bendramuziejinis projektas „Lietuvos muziejų kelias“ plėtoja kultūros paveldo aktualinimo programą „Gimtoji Europa“ ir kviečia į temos „Europos ženklai Lietuvoje: Barokas“ renginius. Šiaulių „Aušros“ muziejus, prisijungdamas prie projekto, parengė parodą „Barokas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“, pristatančią graviūras, vaizduojančias Europos baroko stiliaus statinius.

Meno istorijoje barokas pakeitė vėlyvąjį renesansą ir savo ruožtu užleido vietą rokokui ir klasicizmui. Barokas – XVI a. pab. – XVIII a. pirmos pusės epocha Europoje. Pradžioje žodis „barokas“ buvo vartojamas apibūdinti kūriniams, kuriems trūko klasikinių proporcijų. Net buvo manoma, jog tokie kūriniai yra Renesanso stiliaus nuosmukis ir buvo laikotarpis, kai šios stilistikos architektūra ir menas buvo kone prasto skonio pasireiškimas. Barokiniais vadinti tariamai netaisyklingi, neskoningi, pernelyg puošnūs meno kūriniai. „Architektūroje barokas yra kažkas keisto. Jam būdingas piktnaudžiavimas ir nesaikingumas.“ („Enciklopedija“ , 1777 m.). Tik XIX a. pabaigoje meno tyrinėtojai atrado baroką kaip savarankišką ir savitą kultūros epochą. Ir dar vėliau – XX a. baroko terminą įteisino Šveicarijos mokslininkas H. Wölfflinas.

Žodžio „barocco“ kilmė nėra iki galo aiški. Italų kalboje viduramžiais „baroccio“ sąvoka vartota nusakant ne visai sąžiningą sandėrį prekyboje. Taip pat žodžiu „barocco“ ispanų ir portugalų kalbose apibūdinamas netaisyklingos formos perlas. Vis dėlto dažniausiai šis apibūdinimas ir yra siejamas su baroku.

Baroko dailės ir architektūros tėvyne yra laikoma Italija, o Roma yra svarbiausias ankstyvojo ir brandžiojo baroko dailės ir architektūros centras. Šis stilius paplito Europoje ir Lotynų Amerikoje, tačiau suklestėjo tik katalikiškose šalyse. Svarbiausi baroko puoselėtojai buvo Bažnyčia ir aristokratija, nes naujas meno stilius itin tiko šių luomų reprezentacijai – daugelis jo darbų šlovina aristokratiją ir tradicinį dvasingumą.

Dominuojančios baroko architektūros formos ir linijos išsirutuliojo iš renesanso architektūros sprendimų, tačiau barokinio pastato visuma ir detalės yra dinamiškesnės, sudėtingesnės, didingesnės, dramatiškesnės, įmantresnės, puošnesnės. Barokinė architektūra yra teatrališka, reprezentatyvi, paradiška. Vietoje aiškių renesansinių fasadų, barokinėje architektūroje ypač vertintas sudėtingumo pradas. Baroko architektūrai yra būdingas neišbaigtumo ir veržlumo įspūdis, joje siekiama spindinčios prabangos ir rafinuoto puošnumo efekto. Ypač gausiai naudotos įvairios puošybinės detalės, prabangios, kontrastingos medžiagos (įvairių spalvų marmuras, smiltainis, auksuotos detalės).

Barokas Lietuvoje. Pirmą kartą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nevėlavo – po pirmosios barokinės bažnyčios pasirodžiusios 1584 m. Italijoje, antroji buvo statoma 1586 m. LDK mieste Nesvyžiuje, Radvilų valdose. Nesvyžius tapo pirmuoju barokiniu miestu Europoje, o pradėta mada išplito po visą LDK.

Išmaniųjų technologijų pagalba lankytojai pažintį su parodos tema gali pratęsti, nusikeldami į įvairius Europos miestus bei apžiūrėdami graviūrose matytus statinius esamuoju laiku. Tai padaryti padės prie graviūrų esantys QR kodai.

Paroda buvo eksponuojama nuo 2025 m. gegužės 17 d. iki 2026 m. sausio mėnesio pabaigos.
Plačiau apie Lietuvos muziejų kelią skaitykite čia>>

2026 m.

Paroda „Iš gyvosios tradicijos į muziejaus atmintį: sakraliosios skulptūros keliai“
Iki 2026 m. kovo mėnesio vidurio Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje buvo eksponuojama paroda „Iš gyvosios tradicijos į muziejaus atmintį: sakraliosios skulptūros keliai“.

Parodoje buvo pristatoma privati lietuvių liaudies skulptūros kolekcija, atspindinti liaudies kūrybos savitumą, tikėjimą bei pasaulėjautą, taip pat kūrėjų meistrystę.

Lietuvoje dievdirbių kūryba pradėta žavėtis dar XX a. pradžioje, ieškant tautinio tapatumo vizualinio įprasminimo, tačiau nuosekliau rinkti ir kaupti muziejuose sakralinį liaudies meną pradėta tarpukariu, kai susikūrė regioninių muziejų tinklas ir buvo suvokta tradicinės liaudies skulptūros reikšmė, o skulptūros ne tik buvo gausiai kuriamos, bet ir sparčiai nyko.

Vienas seniausių „Aušros“ muziejaus rinkinių yra Liaudies skulptūros rinkinys. Jis išsiskiria muziejinių vertybių reikšmingumu, unikalumu ir gausa – jame saugomos 1 252 muziejinės vertybės. Rinkinys išskirtinai gausiai pristatomas „Aušros“ muziejaus padalinio – Istorijos muziejaus – atvirų saugyklų ekspozicijoje.

Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje eksponuota kolekcija buvo tikslingai rinkta privataus kolekcininko daugiau kaip trisdešimt metų. Ji yra vertinga keliais aspektais. Didžioji skulptūrų dalis į kolekciją pateko iš Žemaitijos. Kūriniai ne tik saugoti, bet ir tyrinėti. Visos vertybės turi metrikas – jose identifikuoti šventieji ir pažymėtos jų kilmės vietos bei autorystė.

Kolekcijoje 57 vertybės: nukryžiuotieji, pieta, Švenčiausioji Mergelė Marija su kūdikiu, šv. Jurgis, šv. Kazimieras, Švenčiausioji Mergelė Marija Sopulingoji, šv. Antanas, šv. Florijonas ir kt. Ženklūs skulptūrų ikonografiniai ypatumai. Dalies skulptūrų meistrai identifikuoti. Tai žinomi Lietuvos dievdirbiai: Jonas Danauskas (1861–1937), Kazimieras Mockus (1870–1944), Augustinas Potockis (1852–1945), Juozas Paulauskas (1860–1945), Petras Blažys (1864–1924).

Kolekcija reprezentuoja kryždirbystę – itin gilias tradicijas turinčią lietuvių liaudies meno sritį, vieną iš unikaliausių lietuvių liaudies meno ir kultūros reiškinių. Sakralinio turinio mažosios architektūros paminklai – kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės ir šventųjų skulptūros – yra savitas lietuvio kultūrinės, meninės ir dvasinės raiškos būdas. Dėl savo gyvybingumo, meninės brandos ir ypatingos vietos žmogaus bei bendruomenės gyvenime lietuviškoji kryždirbystė 2001 m. UNESCO buvo įtraukta į Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą, o 2008 m. įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Eksponuota kolekcija yra privati nuosavybė, „Aušros“ muziejus ieško finansavimo šaltinių, mecenatų, kad kolekcija būtų nupirkta ir papildytų Liaudies skulptūros rinkinį. Muziejaus rinkinių kaupimas, saugojimas ir viešinimas įvairiomis priemonėmis pagrindiniai muziejaus veiklos uždaviniai.
Paroda „Santykių architektūra istorijos kuluaruose“

Iki 2026 m. balandžio 12 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje buvo eksponuojama paroda „Santykių architektūra istorijos kuluaruose“.

Paroda tyrinėja, kaip meilės ir galios, aistros ir pareigos, asmeninio pasirinkimo ir istorinių aplinkybių sandūroje gimsta santykiai, vėliau tapę legendomis. Parodoje pristatomos Europoje XIX a. sukurtos graviūros – plieno raižinio, litografijos ir oleografijos technikomis atlikti kūriniai, anuomet buvę viena dažniausių paveikslų reprodukavimo formų ir leidę vaizdams plačiai sklisti visuomenėje.

Eksponuojamos XIX a. graviūros liudija ne tik garsias meilės istorijas, bet ir pačią intymumo dramaturgiją, vykstančią už oficialiosios istorijos scenos. Romeo ir Džuljeta, Viljamo Šekspyro tragedijos personažai, simbolizuoja jaunos meilės galią prieš lojalumą šeimai ir senąsias tradicijas, o jų tragiška pabaiga įprasmina konfliktą tarp jausmo ir pareigos, kuris Šekspyro kūrinius aktualizuoja ir šiandien. Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija atskleidžia, kaip meilė
ir politika susipina valdovų gyvenimuose – jų jausmai ir sprendimai turėjo įtakos ne tik asmeniniams likimams, bet ir Lietuvos bei Lenkijos dinastijų santykiams. Jausmų subtilybės šiose graviūrose perteikiamos per gestus, personažų pozas ir subtilius vizualinius akcentus. Estera ir Achašveras, biblinė pora, simbolizuoja drąsą ir moralinę atsakomybę – čia meilė ir ištikimybė tampa ne tik asmeniniu išbandymu, bet ir visos bendruomenės likimo klausimu. Kiekviena iš šių istorijų iliustruoja, kaip asmeniniai pasirinkimai tampa istorinių procesų dalimi, formuojančia valdžios struktūras, paveldą, kultūrą ir pačią istorijos pasakojimo eigą.

Parodoje nesiekiama nuoseklios graviūrų chronologijos – vietoj to pristatomi brandžiausi, rinktiniai XIX a. grafikos kūriniai, vaizduojantys vyro ir moters santykius ir atskleidžiantys laikmečio vaizdavimo tradicijas. Jose pabrėžiama kilmė, rangas ir valdžios ženklai, taip pat skirtingi vyro ir moters vaidmenys – valdovo ir valdovės, sutuoktinės ir mylimosios, pavaldinio ir to, kuriam paklūstama.

XIX a. graviūrose ryškūs ne tik siužetai, bet ir juos lydintys simboliai: herbai, regalijos, karūnos, skeptrai, sostai, ceremoniniai drabužiai, interjerų stilistika. Šie atributai kartu su gestais, pozomis ir žvilgsnių kryptimis tampa vizualinės kalbos dalimi, struktūruojančia pasakojimą apie valdžią, paklusnumą, pareigą ir jausmą. Intymumas čia atsiskleidžia kaip kultūriškai koduota ir griežtai reglamentuota erdvė, kurioje mylimoji gali būti ir karalienė, ir meilužė, ir politinio sandorio dalis, o asmeninis pasirinkimas nuolat susiduria su pareiga, statusu ir visuomenės lūkesčiais.

Paroda „Klasicizmas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“

Iki 2026 m. birželio 1 d. Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) buvo eksponuojama paroda „Klasicizmas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“.

Klasicizmo stilius Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, paplito XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje. Šis stilius kilo iš Švietimo epochos idėjų, atsigręžus į Antikos kultūrą ir atsisakius barokui bei rokoko būdingo puošnumo, dekoratyvumo ir manieringumo. Klasicizmui būdingas grįžimas prie antikinės architektūros principų – harmonijos, paprastumo, aiškios simetrijos, santūrumo ir monumentalumo.

Klasicizmo meno samprata rėmėsi dviejų svarbiausių vertybių – grožio ir tiesos – darna. Kadangi pasaulis buvo suvokiamas kaip valdomas tvarkos, pusiausvyros ir harmonijos dėsnių, manyta, kad menas turi padėti pažinti šią darną. Todėl klasicizmo menas buvo grindžiamas racionalumu, aiškumu ir tikrovės vaizdavimu, o ne vien fantazija ar išmone.

Parodoje lankytojai išvydo įspūdingiausias Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomas graviūras, iliustruojančias XVIII–XIX a. Lietuvos ir vakarų Europos klasicizmo architektūros „perlus“.
Renginys yra Lietuvos muziejų kelio programos „Gimtoji Europa“ 2026 m. temos „Europos ženklai Lietuvoje: Klasicizmas“ dalis. Lietuvos muziejų asociacijos inicijuotas projektas šiemet kviečia pažvelgti, kaip Vakarų Europos kultūros tradicija ir klasicizmo idėjos atsispindi Lietuvos architektūroje, pavelde ir kultūriniame kraštovaizdyje. Šie metai taip pat paskelbti Žemaičių vyskupo Motiejus Kazimieras Valančius metais, todėl projekte dėmesys skiriamas ir jo asmenybei bei veiklai.

Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais.

Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.

Sutinku
Parinktys