Lankytojams

Fotografijos muziejus




2022 m.

Alvydo Lukio paroda „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibiro archyvą“

2021 m. gruodžio 16 d. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaryta Alvydo Lukio paroda „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibiro archyvą“. Paroda veikė iki 2022 m. vasario 27 d.

Fotografijos muziejuje eksponuojama paroda tai – Juozo Lukio (1927–2001) fotografinio palikimo remediacija. Panaudoti fotonegatyvai iš tremties Irkutsko srityje, Alzamajuje ir kelių metų laikotarpio grįžus į Lietuvą bei Alvydo Lukio (g. 1958 m., tik tėvams grįžus į Tėvynę) fotografijos iš serijos „Ars Botanica“. Parodos siužetas sudarytas apmąstant augalų ir žmogaus likimo paraleles.

„Jonas ir Agota Lukiai su nepilnamečiu sūnumi Juozu, 1948 m. ištremti iš nuosavo ūkio Buvainių kaime, Joniškio rajone, bei Kazimieras ir Stanislava Petrauskai su vaikais Aldona ir Algimantu, tais pačiais metais ištremti iš Sauginių kaimo, Šiaulių rajone, atsidūrė viename barake. Visi jie ilgainiui, nors ir sunkiai dirbdami priverstinius darbus, sugebėjo imti steigti ir savo ūkelį. Aldona su Juozu sukūrė šeimą, o per stebuklą neištremta Juozo sesuo Eugenija po Stalino mirties nusiuntė broliui fotoaparatą.

Žmogiškas orumas, grožio poreikis – nepaisant netekties, nuolatinės pažeminimo, pusalkanės būsenos bei primetamos ideologijos – man tapo šio projekto įkvėpimo šaltiniu. Tai pirmiausia, ką pastebėjau ir kas man padarė didžiausią įspūdį tėvo darytose Sibiro nuotraukose, o ir vėlesnėse, jau sugrįžus į Lietuvą, kai jiems teko pradėti viską iš naujo, iš pradžių, kadangi jų turtas buvo nusavintas ir į tėviškę grįžti uždrausta.

Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai man buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla, jo dėka susipažinau ir su šio amato technine puse – ryškalų gamyba (tėvas naudojo terminą: „sutaisyti vaistus“), nuotraukų spausdinimu, atspaudo kokybės išgavimu.“

Alvydas Lukys, 2020 metų ruduo


Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba


2021 m.

Aleksandro Ostašenkovo parodos „Kelias į atmintį“ ir „Kitas krantas“
Nuo 2021 m. spalio 15 d. Fotografijos muziejuje atidarytos dvi šiauliečio fotografo Aleksandro Ostašenkovo parodos „Kelias į atmintį“ ir „Kitas krantas“. Laiko tėkmės simbolių, daugiaprasmių metaforų kupinos parodų fotografijos kalba apie tylų žmogaus pasaulį, jo egzistenciją, būvį ir vidines jausenas. Eksponuojamos parodos – tai prisiminimų, būsenų ir išminties laikas.
„Kelias į atmintį“

Tekantis vanduo, migla virš tuščio lauko, į apleistas patalpas sklindanti šviesa – tai efemeriški vaizdai be įvykio, be pasakojimo, bet kaip tik dėl to atviri žiūrovo subjektyvių patirčių projekcijoms, nekliudomoms atvaizdo dokumentinio turinio. Autoriaus darbuose atsiskleidžia atminties ir fotografijos santykio nepaprastumas. Neinformatyvios, tariamai tuščios fotografijos kaip tik ir yra prasmės ir emociniu požiūriu talpiausi Ostašenkovo kūriniai. Tuštuma atsiveria fotografijos dabartyje, jos įamžintoje laiko atkarpoje, o melancholija kyla iš ilgesio tam, kas jau fotografavimo metu buvo likę praeityje. Ostašenkovas fiksuoja trumpalaikius gamtos reiškinius ir žmogaus sukurtos aplinkos nykimą – tarsi paties laiko sukurtus ir autoriaus pastebėtus praradimų ir netekčių ženklus. Kiti laiko ženklai fotografijose sukurti ne atsitiktinumo, bet paties autoriaus vaizduotės. Jie labiau įprasti ir turi aiškią simbolinę prasmę. Ostašenkovo fotografijos sukuria žaidimo neišsemiamomis prasmėmis galimybę, nes atminties darbas niekada nėra baigtas. (Tomas Pabedinskas)

„Kitas krantas“

Tai žmogaus gyvenimo esmė, egzistencinis klausimas, pasipildantis abejonėmis, išvadomis, pastangomis aprėpti neaprėpiamą, suprasti pasaulį ir save, įvardyti gyvenimo vertybes besikeičiančioje patirtyje, mums skirtame stebuklingame egzistenciniame blyksnyje. Gyvenimas duotas, kad jį gyventum, kad bėgant metams jį pažintum, ir, kad sąmonei priartėjus prie lemtingos ribos nusiviltum, suvokdamas, kad nieko tame gyvenime nesupratai, kad anot Izaoko Niutono „Aš tik mažas vaikas, žaidžiantis ant vandenyno kranto“. „Kitas krantas“ – metafora, mūsų jau įvykusio gyvenimo apibendrinimas. Jis toks efemeriškas, kaip vizija besisklaidančiame rūke. Kiekvienas mūsų turi savo kitą krantą. Jis išryškėja ilgame prigimties ir tapatybės atpažinimo kelyje, suvokus ir įvardijus savo prigimtį. „Kitas krantas“ – tai gyvenimo turinys tarp užgimstančios ir sukauptos patirties, tarp gimimo ir mirties, nuolat atrandant vis naujas tiesas ir prasmes. (Aleksandras Ostašenkovas)
 
Paroda „Kelias į atmintį“ eksponuojama Fotografijos muziejaus galerijoje,  „Kitas krantas“ – muziejaus mažojoje parodų salėje. Parodos veiks iki 2021 m. gruodžio 12 d.
Ričardo Norvilos virtuali paroda „Dvidešimt vienas žvilgsnis į sieną“


Nuo 2021 m. rugsėjo 6 d. iki gruodžio 31 d. veikia virtuali Ričardo Norvilos paroda „Dvidešimt vienas žvilgsnis į sieną“. Virtualioje parodoje pateikiamos Ričardo Norvilos fotografijos ir jų pagrindu sukurtos muzikinės kompozicijos.

„Muzika, kurią jūs išgirsite parodoje – neparašyta žmogaus. Visos natos – tai šviesos ir šešėlio santykio rezultatas, išgautas matematiniu būdu. Šviesos pojūtis gimdo muziką. Harmonija slypi Šešėlio pavėsyje. Tamsos karalystėje – garsų pradžia. Tegul niekad nenutyla tai, kas viduj mūsų.“ R. Norvila.


Parodos kompozitorius: Šviesa / Tamsa
Fotografijos, aranžuotės, prodiuseris: Richardas Norvila
Atlieka: „The New Oslo Losers Trio“
Montažas: Tomas Andrijauskas
Parodos kompozicija: Vilija Ulinskytė-Balzienė

VIRTUALI PARODA

rys fotografijų parodos Lietuvoje pristato Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus kūrybą
Piktorialinės fotografijos meistras Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935), didžiąją gyvenimo dalį praleido kelionėse ir Prancūzijoje, bet nuolatos sugrįždavo į gimtąjį kraštą. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje jis susidomėjo menine fotografija, buvo prestižinio Paryžiaus fotoklubo narys, jo darbais gėrėjosi daugelio meninės fotografijos salonų lankytojai.
Vienose nuotraukose grafas fiksavo prabangius rūmų interjerus, dvarų aplinką, aristokratų gyvenimą ir pramogas, keliones, fotografavo savo šeimos narius ir artimus žmones, kitose gėrėjosi Nalibokų girios gamta, tyrinėjo Zakopanės ir Lietuvos žmonių tipus ir buitį, kūrė menines scenas gamtoje ir savo fotostudijoje. Ir nors vienos nuotraukos turėjo likti šeimos albumuose, o kitos buvo skirtos parodoms ir žurnalams, jos visos šiuolaikiniam žiūrovui įdomios ir kaip praeities liudininkės, ir kaip fotografo meninių aspiracijų rezultatas.
Nors ilgą laiką buvo manyta, kad visi grafo nuotraukų negatyvai ir atspaudai žuvo, kolekcininkas Gediminas Petraitis (1956–2021) prieš kelerius metus rado ir sugrąžino į Lietuvą daugiau kaip penkis šimtus B. H. Tiškevičiaus fotografijų, darytų 1891–1898 m. Jos papildė Fotografijos muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Kauno rajono muziejaus ir Trakų istorijos muziejaus rinkinius, gausi kolekcijos dalis saugoma Petraičių šeimos archyve. Įspūdingiausius kolekcijų kūrinius lankytojai turėjo galimybę išvysti koordinuotai surengtose parodose trijuose Lietuvos muziejuose. 

Kauno rajono muziejaus parodoje Raudondvario pilyje Raudondvario grafų Tyszkiewicz‘ių šeimos portretas buvo pasakojama apie B. H. Tiškevičiaus ir jo šeimos gyvenimą Raudondvaryje, Vialoje ir čia leistą laiką, išvykas, šeimos kelionių po pasaulį akimirkas. Raudondvario pilyje buvo eksponuojama 100 unikalių B. H. Tiškevičiaus fotografijų, saugomų Kauno rajono muziejuje, kolekcija, įsigyta Vilniaus ir Paryžiaus aukcionuose.

Paroda Raudondvario pilyje (Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno rajonas) veikė nuo 2021 m. liepos 6 d. iki rugpjūčio 29 d.

Parodos kuratorius Zigmas Kalesinskas
Parodos tekstų autorius Andrius Marcinkevičius
Architektė Agnė Liškauskienė
Vizualinės dalies koordinatorė Gabrielė Geležiūnaitė

Parodoje Tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Du grafo Tiškevičiaus pasauliai jo XIX a. pabaigos nuotraukose Vilniaus paveikslų galerijoje daugiausia buvo pristatomos Petraičių šeimos rinkinyje saugomos anksčiau dingusiomis laikytos grafo B. H. Tiškevičiaus dokumentinės ir meninės nuotraukos, darytos Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje bei netoli Vilniaus buvusiame Vialos dvare dabartinėje Baltarusijoje.
Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilniaus) veikė nuo 2021 m. liepos 13 d. iki spalio 3 d.

Parodos kuratorius Dainius Junevičius
Koordinatorė Rasa Adomaitienė
Grafikos dizaineris Juozapas Švelnys
Architektas Saulius Valius 

Fotografijos muziejuje Šiauliuose, parodoje Grafo Tiškevičiaus fotografijos studija. Epochų inscenizacijos, buvo analizuojami grafo B. H. Tiškevičiaus fotografijos ypatumai, meniniai ieškojimai ir pasiekimai, fotografinės kūrybos istoriniai ir šiuolaikiniai kontekstai. Parodoje buvo pristatoma Fotografijos muziejuje saugoma B. H. Tiškevičiaus kūrinių kolekcija, kitur Lietuvoje ir užsienyje pasklidę autoriaus kūriniai.
Parodos turinys buvo pritaikytas regėjimo ir klausos negalią turintiems žmonėms.

Paroda Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veikė nuo 2021 m. liepos 13 d. iki spalio 3 d.

Parodos kuratorė  Vilija Ulinskytė-Balzienė
Parodos audiovizualinės dalies koordinatorė Sigita Kupscytė
Virtualios realybės parodos koordinatorė Teklė Tomkutė-Vaičiulienė
Parodos dizainas – ZET-Á-ZET
 
Parodų Informacinės grafikos dizaineris Tadas Karpavičius
Parodų branduolį sudarė fotografijos ir kitos vertybės iš Petraičių šeimos, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinio – Fotografijos muziejaus ir Kauno rajono muziejaus rinkinių.
Eksponatus ir eksponatų kopijas parodoms skolino Lietuvos nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Trakų istorijos muziejus, Lietuvos jūrų muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka, Kretingos muziejus, Palangos kurorto muziejus, MO muziejus, Nicephore Niepce muziejus (Chalon-sur-Saône, Prancūzija), Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje, Rijks muziejus (Amsterdamas, Nyderlandai), Nacionalinis muziejus Varšuvoje, Lenkijos nacionalinė biblioteka Varšuvoje, Varšuvos karališkosios pilies muziejus, Ciechanowieckių fondas, Jürgen Stubbe (Vokietija), Gintautas Trimakas, Paulius ir Svajonė Stanikai.

Organizatoriai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Kauno rajono muziejus, aukcionų namai „ARS VIA“, Gražina Petraitienė, Gediminas Petraitis, Dainius Junevičius
Partneriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Prancūzų institutas Vilniuje, Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijos Respublikoje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, VšĮ „Kino pavasaris“
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Pagrindinis rėmėjas UAB „Grafų baldai“
Rėmėjai: Aukcionų namai „ARS VIA“, Šiaulių miesto savivaldybė
Informaciniai rėmėjai: LRT, „Etaplius“
MALVINOS JELINSKAITĖS PARODA „PIETINIS PIETRYČIŲ VĖJAS“
Fotografijos muziejaus galerijoje buvo eksponuojama vilnietės Malvinos Jelinskaitės paroda „Pietinis pietryčių vėjas“. Malvina yra viena paslaptingiausių Lietuvos menininkių. Baigusi filosofijos ir menotyros studijas, ji laisvai audžia sudėtingus minties ir meno interpretacijų ornamentus, tačiau kūrybiškai labiau reiškiasi kaip fotografė ir menininkė. Retai dalyvaudama parodose, Malvina slapukauja dvigubai – jos tirpstantys fotografiniai vaizdiniai kupini laukimo ir netikėtų nušvitimų, o ji pati retai dalinasi savo meniniais ieškojimais su publika.
Šios originalios asmenybės paroda Fotografijos muziejuje itin laukiama dėl keleto priežasčių. Pirma, Malvina šią parodą skiria savo gimtajam miestui – Šiauliams. Neatsitiktinis ir pavadinimas – „Pietinis pietryčių vėjas“ su užuomina į gyvenimo skersvėjus Pietiniame rajone. Antra, tai netradicinė fotografijų paroda, greičiau, antigravitacinė šviesos virpėjimų kolekcija. Todėl ši ekspozicija kontrasto principu įdomiai suskambės muziejaus erdvėse. Trečia, turėsime galimybę pamatyti išplėstinės fotografijos meną, pasąmoninės optikos žaismą, kuris puikiai atspindi medijų meno festivalio „Enter“ nuotaiką.




Paroda Fotografijos muziejuje veikė iki 2021 m. birželio 27 d.

Organizatoriai: Fotografijos muziejus, Šiaulių dailės galerija.
Rėmėja: Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė.
ANDRIAUS GRIGALAIČIO IR TOMO ANDRIJAUSKO PARODA „NEFILMUOTA TIKROVĖ. MIGLOS ŽEMĖLAPIAI“
Fotografijos muziejaus studijoje lankytojai turėjo galimybę tyrinėti dviejų kūrėjų – Tomo Andrijausko ir Andriaus Grigalaičio parodos „Nefilmuota tikrovė. Miglos žemėlapiai“ maršrutus. Paroda sumanyta kaip dviejų, Šiaulių miesto erdve ir požiūriu į kūrybą susietų, kūrėjų vizualus dialogas Fotografijos muziejaus erdvėje, tarpusavyje derinant chemiją, fiziką ir metafiziką. Sukurti maršrutai klaidinantys ir migloti. Tačiau labai dažnai tai, kas svetima ir baugina, greitai tampa artimiausia aplinka. 
T. Andrijauskas, būdamas vienas iš videomeno Lietuvoje pradininkų ir eksperimentinio audiovizualinio meno iniciatorių Šiauliuose, buvusiuose šiuolaikinio meno epicentru, sugrįžta į „Enter“ festivalį kaip parodos bendraautoris ir tęsia ieškojimus videoeksperimentuose. Jis parodoje vaizdu siekia perteikti savo vidinės būsenos ir vis greitėjančio gyvenimo tempo sąveikas.
Kartu parodoje įpinamas ir A. Grigalaičio pasakojimas – „Miglų žemėlapiai“. Fotografas, žiūrėdamas į žemėlapį, ieško ne kelio. Priešingai – galimybės pasiklysti. Dairosi vietų, kurios neturi koordinačių, kurios yra tarp ten ir čia. Minimalistinis iš miglų išnyrantis vizualinis maršrutas žada kelionę į unikalią vizualinę patirtį.
Paroda Fotografijos muziejuje veikė iki 2021 m. liepos 6 d.

Organizatoriai: Fotografijos muziejus, Šiaulių dailės galerija.
Rėmėja: Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė.
ARŪNO KULIKAUSKO PARODA „PASKUTINĖ“
2021 m. balandžio 16 d., penktadienį, Fotografijos muziejuje Šiauliuose (Vilniaus g. 140) atidaryta Arūno Kulikausko paroda „Paskutinė“. Kiekvieną savaitę autorius parodą papildys naujais kūriniais. Pirmojo apsilankymo parodoje metu įsigytu bilietu, pažymėtu specialiu antspaudu, lankytojai galės pasinaudoti visu parodos eksponavimo laikotarpiu – sugrįžti į muziejų ir stebėti parodos kaitą.
Vengiant pretenzingo žodžio „retrospektyvinė“, „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. A. Kulikausko kūrybą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu (kitokio požiūrio į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdus) iki Niujorko laikotarpio (kapitalistinio pasaulio megapolio ir Jono Meko įkurto Antologijos filmų archyvo (angl. Anthology Film Archives), fotografijos objektų dirbant su „Polaroid“ fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijų ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėse fotografijose, lėtojo Saulės tako fotografavimo (pavyzdžiui, pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui).
„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų kūrybos laikotarpį, inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, bet nesistengia jo skrupulingai surūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką svarbaus ištraukia, nupučia dulkes: „čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš, nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats“.
Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys yra šios: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime, – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.
Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą. Pirma, ji yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą parodą autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis parodos vaizdas turėtų išryškėti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama. Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti kūrybą ir gyvenimą kaip vientisą audinį. Į parodą jis įtraukia tai, kas tuo laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia, buvo po akimis, todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių, ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš naudotų daiktų parduotuvės ar net buities rakandą.
A. Kulikauskas didelę parodą rengia pirmą kartą. Ar pavyko autoriui susidoroti su tokia laisvamaniška parodos koncepcija? Arūnas yra seno sukirpimo maištininkas ar bent jau nonkonformistas, tad jis tikrai dėl to galvos nesuka. Ne kurti tinkamai, „į mostį“ – kas madinga, šiuolaikiška, einama, bet prisiliesti prie Nežinomybės – tai Arūnui yra vienas iš esminių meno kriterijų. Tas pats ir su „Paskutine“.
Paroda Fotografijos muziejuje veikė iki 2021 m. gegužės 23 d.
 
Organizatoriai: Fotografijos muziejus, VšĮ Trys kaimai.
Rėmėjas Lietuvos kultūros taryba.
Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Per Lietuvą – per Dievo sodą“
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) nuo kovo 16 d. veikė fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodą „Per Lietuvą – per Dievo sodą“.

Daugelis fotografijos meno gerbėjų žino A. Aleksandravičių kaip puikų portretistą, tačiau per keletą pastarųjų metų jo kūryboje gausiai suklestėjo peizažo žanras. Kelionės po Lietuvą, fotografuojant regionus, ieškant Žemaitijos ar Aukštaitijos žemės genotipo, papildė fotografo archyvą gausiais gamtovaizdžiais. Palaipsniui susidėliojo visa apimanti lietuviško kraštovaizdžio panorama.
„Koks tai peizažas, kas būdingiausia panteistiniame šio fotografo pasaulėvaizdyje? Akivaizdu, kad tai ne realus pasaulis, o juodai baltos gamtovaizdžių graviūros, preciziškai komponuojamos žemės ir dangaus jungtys. Algimantas vengia žmogaus pėdsakų žemėje, jam artimesnis kosminis lygmuo, geologinis kalvų ir miškų laikas, kuriame nėra vietos žmogiškos būtybės triukšmui. Vengiama urbanistinės geometrijos ar sujauktos priemiesčių topografijos. Tačiau istoriniai motyvai nesunaikinami, jie sugrįžta piliakalnių linijomis, rudeninio kelio provėžomis. Tai elegiški gamtos ir kultūros susitaikymo motyvai. Horizonte sumirgančios mažos žmonių figūrėlės paklūsta gamtos cikliškumui, jos bruzda amžinoje debesijos girliandų paunksmėje“. (V. Kinčinaitis)
 
Paroda Fotografijos muziejuje buvo eksponuojama iki 2021 m. balandžio 11 d.

Parodą pristato Vilniaus rotušė.
Organizatorius – Fotografijos muziejus.
Remėja – Lietuvos kultūros taryba.

2020 m.

PARODA „SVEIKINIMAI IŠ XX AMŽIAUS“
2020 m. rugpjūčio 19 d. (trečiadienį), 17.30 val., Fotografijos muziejuje Šiauliuose (Vilniaus g. 140) buvo atidaryta fotografo Antano Sutkaus fotografijų paroda „Sveikinimai iš XX amžiaus". Parodos atidaryme dalyvavo vienas iš jos kuratorių Artūras Morozovas.
„Sveikinimai iš XX amžiaus“ – taip savo albumus mėgsta pasirašinėti Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus (g. 1939). Tokiu pat pavadinimu pavadinta ir autoriaus kūrinių paroda, kuri šį kartą išsiskiria iki šiol dar nematytų ir naujų fotografijų gausa. Su fotografijos archyvu daugiau nei dvidešimt metų dirbantis A. Sutkus sako, kad ten iki šiol aptinka pamirštų momentų, daug paveikių vaizdų iš praeities. Šie darbai – tai ištisa fotografijos epocha, pasakojanti apie XX amžiaus Lietuvą ir jos žmones.
Parodos pilną versiją šių metų pradžioje turėjo galimybę išvyksti Kauno žiūrovai, o dabar, adaptuota Fotografijos muziejaus erdvėms, ji atkeliauja į Šiaulius. Čia A. Sutkaus kūriniai personalinėje autoriaus parodoje paskutinį kartą buvo rodyti Fotografijos muziejuje prieš beveik dvidešimt penkerius metus.
Kuruoti parodą „Sveikinimai iš XX amžiaus“ A. Sutkus pakvietė kolegas Bertą Tilmantaitę ir Artūrą Morozovą. „Šių fotografų darbai, jų jautrumas žmogui man yra artimi. Man įdomu, kaip jaunosios kartos atstovai pamatys mano praeities darbus“, – apie kuratorių pasirinkimą pasakoja fotografas.
Parodos darbų atrankoje kuratoriams buvo labai svarbu greta visiems puikiai žinomų ir jau fotografijos klasika tapusių kūrinių parodyti kuo daugiau nematytų A. Sutkaus darbų. Ekspozicijoje bus galima išvysti ir paskutinių poros metų fotografijas.
„Su Antanu bendraujame pastaruosius kelerius metus – lydėjome jį atsiimti ir prestižinės E. Salomono fotografijos premijos Berlyne, pristatėme jo darbus Lenkijoje bei Baltarusijoje. Šios draugystės metu pažinome Antaną ne tik kaip fotografijos legendą, tvirtą, kūrybišką asmenybę, tačiau ir kaip tikrą bei atvirą žmogų su visomis jam būdingomis savybėmis – dvejonėmis, džiaugsmu, nostalgija bei smalsumu. Su tokiu A. Sutkumi norime supažindinti ir parodos lankytoją“, – sako parodos kuratoriai.

Paroda Fotografijos muziejuje veikė iki 2020 m. lapkričio 22 d.

Kuratoriai: Artūras Morozovas, Berta Tilmantaitė.
Dizainerė – Inga Navickaitė-Drąsutė.
Organizatoriai: VšĮ Antano Sutkaus fotografijų archyvas, Fotografijos muziejus.
Partneris – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Informacinis partneris – Nanook.
Rėmėja – Lietuvos kultūros taryba.
FOTOGRAFIJŲ PARODA „DEKODUOTI RAF“
2020 m. liepos 30 d. Fotografijos muziejuje buvo atidaryta fotografijų paroda „Dekoduoti RAF“. Trijų fotografų – Iain’o Curlett’o, Rolando Parafinavičiaus, Edvardo Tamošiūno – darbuose įamžintos Jungtinės Karalystės Karališkųjų oro pajėgų (angl. Royal Air Force – RAF), atliekančių NATO oro policijos misiją Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje Zoknių oro uoste, kasdienybės akimirkos.
Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje B. Olley atidarymo metu džiaugėsi įgyvendintu projektu ir pastebėjo, kad pavadinimas „Karališkosios oro pajėgos“ skamba galingai, tačiau po šiais žodžiais slypi žmonės, jų emocijos, išgyvenimai, o tai įamžinti bei atksleisti gali fotografija.
Projekto iniciatorė H. Davies prisiminė pirmąsias savo dienas Šiauliuose, kai tyrinėdama miestą atrado Fotografijos muziejų. „Pagalvojau, kad savo komandoje turiu fotografą, galbūt galėtume dirbti kartu ir sukurti bendrą projektą“, – tuometinius svarstymus išsakė H. Davies. Jai gimusią idėją įamžino Karališkųjų oro pajėgų fotografas, dokumentuojantis karių gyvenimą, Iain’as Curlett’as ir šiauliečiai Rolandas Parafinavičiaus, Edvardas Tamošiūnas.
Šiauliečiai fotografai praleido dieną karinėje Aviacijos bazėje, fiksavo karių kasdienybės akimirkas, nuotaikas, jų aplinką. Iki rugsėjo 6 d. Fotografijos muziejuje apsilankę lankytojai išvys fotoreportažą, kuriame užfiksuota tai, ko paprastai mūsų akis nemato – kariai ne paraduose ir valstybinėse šventėse, ne oficialiuose vizituose, o besišnekučiuojantys, sportuojantys ir besiilsintys, vaikštinėjantys aplink karinius objektus.
Parodos pavadinimas suponuoja, kad pasitelkus fotografiją siekiama įminti „kario“ kodą ir išvysti, ką slepia uniforma, užčiuopti žmogaus emocijas ir artefaktus, kalbančius apie kario-žmogaus kasdieniškumą, individualumą. Ne veltui parodoje portretai tampa vienu iš įrankių dekoduoti „kario“ sąvoką. Šis žanras pasitelkiamas ne tik fotografijoms: parodą lydi filmuota medžiaga, kurioje kariams užduodami žaismingi klausimai, reikalaujantys trumpo, iš anksto neparuošto atsakymo, tokiu būdu tęsiama pažintis, tampanti vis artimesnė ir asmeniškesnė, ir vis labiau nutolstanti nuo karinio reglamento.
Projektas „Dekoduoti RAF“ kilo iš entuziazmo užmegzti kontaktą tarp miestiečių, miesto svečių ir atvykusių į Lietuvą oro erdvės sergėtojų, kurie dažnai suvienodinami ir tiesiog vadinami vienu vardu – NATO. Šiuo projektu siekiama geriau pažinti vieniems kitus susitinkant kultūrinėje erdvėje.

Fot. E. Tamošiūnas

Fotografijų paroda „Dekoduoti RAF“ Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140) veikė nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2020 m.  rugsėjo 6 d.
Paroda „Laisvės tribūnoje“
Nepriklausomybės atkūrimo diena yra tik viena iš daugelio į laisvę vedusio kelio stotelių. Demokratijos, laisvės ir savarankiškumo siekius kėlė visą sovietų okupacijos laikotarpį veikęs disidentų judėjimas, o 1988 m., įsikūrus Sąjūdžiui, minėtieji reikalavimai įgavo masinį pobūdį. Didžiulės, vis daugiau drąsos turinčios žmonių minios savo noru traukė į masinius mitingus, demonstracijas, piketus, minėjimus. Po ilgų dešimtmečių vėl viešai pasirodė tautinė simbolika, suplevėsavo trispalvės vėliavos. Lietuvoje laisvą žodį skleidė nepriklausoma spauda. Vis dėlto, net ir oficialiai deklaruotą Nepriklausomybę reikėjo paremti viešuose mitinguose, apginti budint per 1991 m. kruvinuosius sausio įvykius ar rugpjūtį per Maskvoje vykusį pučą.
Šiaulių neaplenkusi XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje prasidėjusio Atgimimo banga neatsiejama nuo žodžio „tribūna“. Ir nesvarbu, ką tas žodis reiškia – pakylą oratoriui, kylantį statinį žiūrovams ar vietą viešai reikšti savo nuomonę. Mitingai, masinės akcijos, istorinių datų minėjimai, diskusijos – Atgimimas kiekvienam dalyviui suteikė tribūną ir progą prisidėti prie laisvės siekių. Čia susivienijo visi – ir pakylėti oratoriai, ir atsargūs stebėtojai, ir aktyvūs dalyviai.
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-osioms metinėms skiriama fotografijų paroda „Laisvės tribūnoje“ leidžia iš naujo pažvelgti į 1988–1992 m. įvykius Šiauliuose, šiauliečių emocijas ir nuotaikas kelyje į Nepriklausomybę – kai buvo aišku, jog vyksta kažkas naujo, tačiau nežinia, kuo viskas baigsis... Parodoje eksponuojami Atgimimo įvykius įamžinusių šiauliečių fotografų darbai.
 
Paroda Fotografijos muziejuje veikė nuo 2020 m. kovo 11 d. iki birželio 21 d.
Fot. E. Tamošiūnas
PARODA „INKILAI TARPUKARIO MODERNIZMO STILIUMI“
Menininkas T. Norvila, dar žinomas pseudonimu Morfai, mezga emocinį ryšį su architektūriniu paveldu, žvelgdamas į jį kitoniškai ir kurdamas stilingus miesto inkilus, kuriuose įpina architektūros motyvų. Parodoje eksponuojama dešimt medinių miniatiūrų-improvizacijų, įkvėptų tarpukario modernistinės Kauno architektūros, kuriose galima įžvelgti ir bendrų modernizmo architektūros bruožų, būdingų miestų tarpukario moderniajai architektūrai. Daug tokių objektų yra ir Šiauliuose, kurie tarpukariu buvo antras po Kauno pagal svarbą miestas, tad čia išaugo daug modernių išskirtinių gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų. Simboliška, kad paroda buvo atidaryta Fotografijos muziejuje, kurio pastatas atspindi tarpukario modernizmo stilių.
Visi inkilai yra tikri, perėjimui skirti paukščių nameliai, pagaminti pagal ornitologų rekomendacijas. Praėjusį pavasarį dešimt tokių inkilų jau buvo įkelta į Kauno medžius ir sulaukė naujakurių. Šios parodos inkilai taip pat netrukus taps paukščių nameliais Kaune.
Pavasaris – tai Fotografijos muziejaus stogo terasos sezono lankymo pradžia, tad į ją vėl sugrįžta edukaciniai „Fotografiniai filtrai“, staliukai bei kėdės šiltos arbatos puodeliui gryname ore.

Paroda Fotografijos muziejaus terasoje veikė nuo 2020 m. kovo 1 d. iki birželio 21 d.
Fot. E. Tamošiūnas
Pauliaus Lileikio paroda „Fotoamnestija 1988–1999“
Spaudos fotografo Pauliaus Lileikio  istorinė retrospektyvinė paroda „Fotoamnestija 1988–1999“ tęsia dar 2016 m. pradėtą turą ir Kovo 11-osios išvakarėse atkeliauja į Šiaulius. Parodoje autorius antram gyvenimui prikelia archyvuose primirštus negatyvus ir gaivina vaizdus, kurie šiandien mums kalba apie Atgimimo bei pirmųjų kelerių Nepriklausomybės metų įvykius ir to laikmečio dvasią. Istorinėse nuotraukose – valstybės politikos, kultūros, verslo veikėjų portretai, reikšmingi atgimimo įvykių reportažai, simbolinės akimirkos.
„Fotoamnestija“ – giliai fotoarchyvuose įkalintų atgimstančios Lietuvos vaizdų, įamžintų 1988–1999 m., inventorizacija. 50 darbų – tarsi 50 bylų, unikaliais fotovaizdiniais fiksuojančių atgimstančios Lietuvos įvykių raidą ir transformacijos periodą. Vizualus ir konceptualus savo archyvų peržiūrėjimas leido skelbti fotografiškąją amnestiją primirštoms erdvėms – portretams, įvykių akimirkoms, vaizdams – liudijančioms tiek ypatingą tautos dvasią, tiek kontrastingą sistemų kaitos periodą“ – parodą apibūdina autorius.

Paroda Fotografijos muziejuje veikė nuo 2020 m. kovo 5 d. iki birželio 21 d.
Fot. E. Tamošiūnas
 
Aleksandro Ostašenkovo fotografijų paroda „Atminties vieškeliai“
Parodoje eksponuojama per 140 Šiaulių kultūros, politikos, meno, medicinos ir kitų sričių atstovų portretų, kurių gyvenimai susikirto su fotografo Aleksandro Ostašenkovo ir paliko savą pėdsaką. Žurnalistinis darbas autoriui suteikė galimybę stebėti šiuos žmones, užfiksuoti jų gyvenimų akimirkas ir dalintis jomis dabar, praėjus nemažam laiko tarpsniui.

Parodoje autorius iš savo atminties gelmių ištraukia sutiktus veidus, taip atverdamas savo prisiminimų, primirštų istorijų, jausmų knygą, nukeliančią žiūrovą į praeitį. Pats parodos autorius rašo: „Pasirinkau savo žmogaus stebėjimo ir pateikimo būdą – atvirą žvilgsnį į objektyvą. Ne visi jie atsivėrė, bet visi buvo nuoširdūs, pagarbūs savo ir būsimam laikui.
Fotografuojant, svarbiausia buvo ne išankstinis santykis, o kontaktas su žmogaus vidumi. Gal todėl, žvelgdami į objektyvą, jie peržengdavo profesijų ir pareigų ribas, ir dabar fotografijose – tiesiog unikalios ir nepakartojamos asmenybės. Jų likimai skirtingi. Nuo sėkmingų, apdovanotų laiko ir politinių santvarkų dėmesio – iki pavargusių nuo gyvenimo prieštaravimų, patirties naštos, užmaršties, o kartais – baigusių savo gyvenimą savižudybe. Laikas ant jų visų uždėjo savo atspaudą – jie visi tapo istorijos dalimi.“


Paroda veikė nuo 2020 m. sausio 16 d. iki  2020 m. kovo 1 d.
 
Fot. E. Tamošiūnas

2019 m.

Justino Vilučio paroda „Baimė ryja sielą“
Justino Vilučio darbų cikle „Baimė ryja sielą“ pasitelkiami įvairūs popkultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai, brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti abjekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo.
Justinas Vilutis – gimė Vilniuje, šiuo metu gyvena tarp Lozanos, Paryžiaus ir Vilniaus, bei derina meninius projektus su darbais Nike, Kenzo, MIT bei kitomis garsiomis įmonėmis. Fotografijos magistro mokslus baigė Ecal universitete Lozanoje, Šveicarijoje. Savo darbuose pasitelkia įvairias disciplinas nuo fotografijos iki grafinio dizaino, skulptūros ir teksto, kūriniai pasižymi spontaniškais buities, hiperrealumo, šiurkštumo bei daugialypiškumo deriniais.
Paroda veikė nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2019 m. gruodžio 29 d.
Fot. E. Tamošiūnas
Fotodialogas „Dubliai“
Gintauto Trimako ir Vytauto Razmos bendras projektas – fotodialogas „Dubliai“ – 2009 m. spalį prasidėjęs foto pokalbis, kuris tęsiasi iki dabar. G. Trimakas užduoda „klausimą“ 4×5 colio kamera, o ją sukonstravęs V. Razma iš karto į jį „atsako“ – taip atsiranda dviejų autorių diptikas. Fotografijos muziejuje šis projektas, tokios plačios apimties, pristatomas pirmą kartą.

Paroda veikė nuo 2019 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. lapkričio 20 d.
Fot. E. Tamošiūnas
Violetos Bubelytės retrospektyvinė fotografijų paroda „Savas kūnas“
V. Bubelytės kūryba yra išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijoje. Nuo 1981 m. jos fotografuojamus autoaktus galima įrašyti šalia tokių pasaulio garsenybių kaip Claude Cahun ir Francesca Woodman, tik ji dirba kur kas ilgiau ir rezultatai praturtėja laiko dimensija.
Jau daugiau nei tris dešimtmečius fotografuojamas kūnas keičiasi, bet keičiasi ir autorės požiūris į jį, į save, į fotografiją. 9-ajame dešimtmetyje jauna mergina valiūkiškai rodosi ir slapstosi už draperijų, už veidrodžių, už atspindžių. Ji sprunka nuo mūsų žvilgsnio susidvejindama ir leisdama aplinkai pasiglemžti jos efemerišką kūną. Ji daro bandymus, vis grįžta pažiūrėti į fotografiją tarsi veidrodį, tarsi klausdama: kaip aš atrodau, kas aš esu? O kartu ir vaidindama nusisukusią, tiriančią, laukiančią, matuojančią, matuojamą, prislėgtą, liudijančią, liūdinčią merginą-moterį. Ir besikeičiančią – dešimtajame dešimtmetyje kūnas ima prarasti stangrų jaunystės liaunumą, darosi toks, kokį vizualinė kultūra atmeta kaip neišvaizdų. Bubelytė drąsiai rodo paprastai nematomą vyresnės moters kūną, atranda kritišką distanciją jo ir savęs pačios atžvilgiu. Naujausiuose darbuose kritiką keičia ironija. Fotografavimasis tampa performansu inscenizuojant pašaipius komentarus kultūrinių klišių atžvilgiu, o juos išreikšti padeda ir pavadinimai, pakeitę neutralų „Aktą“ su numeriu. Meilės sau gestai, net ir „Nevykęs bučinys“ su savimi rodo išsilaisvinimą nuo amžinų vidinių priklausomybių. „Tos pačios beždžionės“ juokiasi iš savęs ir iš tų, kurie atmeta ir žemina „netinkamus“ vyresnio amžiaus žmones, nes ši besijuokianti moteris yra stipri, ji sudaužo nebereikalingus veidrodžius. Skirtingai nei daugelis vyresnės kartos fotografų, Bubelytė eksperimentuoja su šiuolaikine medija – skaitmenine fotografija – tol, kol išgauna analoginei prilygstančią kokybę.

Fotografuodama save Bubelytė atskleidžia vyrų fotografijoje paplitusių moters aktų dirbtinumą, kai kūnas išnaudojamas kaip žvilgsnio objektas ir niekada netampa subjektu. Neįprasta akto traktuote, o taip pat ir pačiu savęs nuogos fotografavimo veiksmu ji erzina visuomenę, tradiciškai atmetančią tokį moters veiksmą. Prisimenant 1989 m. po parodos Kaune Bubelytei tekusią kritiką „grupės moterų“ laiške, dar labiau stebina menininkės drąsa kalbėti taip, kaip niekas nekalba Lietuvoje, nors ir kitur būtų sunku atrasti analogų. Tylinčių jaunos Bubelytės autoaktų fotografijose įsimena tiesus žvilgsnis, išdidi stovėsena, negailestingas savęs tyrimas ir ironija. O vyresnės menininkės performansuose ryškėja išminties būsena, grįsta žinojimu, kad jaunystės iliuzijos nuėjo per niek, bet dabar jau galima iš viso to pasijuokti ir kurti be apribojimų.

Agnė Narušytė

Paroda veikė nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.

Fotografijos būrelio „Fotografijos muziejaus studija“ mokinių paroda
Fotografijos muziejaus edukaciniame centre „Studija“ savo baigiamuosius darbus pristato fotografijos būrelio „Fotografijos muziejaus studija“ mokiniai.
Užbaigdami mokslo metus jaunieji kūrėjai trečius metus iš eilės pristato savarankiškai parengtą baigiamąją fotografijos kūrinių parodą. Parodos atidaryme apie savo darbus bei kūrybos procesą pasakojo patys jaunieji kūrėjai, žodį tarė būrelio vadovas Edvardas Tamošiūnas, fotografai Rolandas Parafinavičius ir Ričardas Dailidė. Per mokslo metus pasiekta pažanga bei įgytos žinios buvo įvertintos „Fotografijos muziejaus studijos“ baigimo pažymėjimais.

Vakaro eigoje prie renginio prisijungė muzikuojantis jaunimas – Fotografijos muziejaus stogo terasoje muzikinėmis improvizacijomis visus susirinkusius džiugino Nedas Uzakov, Matas Beržinskas, Arnas Grušas, Titas Jukšta.

Paroda veikė nuo 2019 m. birželio 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.

Menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda SUBLIME II
„Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia sukeistinti, pasikeitę, persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu, šalia esantys vaizdai atidaro vienas kitą kaip žodžiai prasmę atsidūrę šalia poezijos eilutėje. Prasmių netikėtumas verčia aiktelėti.“ M. Krikštopaitytė

Menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda SUBLIME II Fotografijos muziejaus Galerijoje veikė nuo 2019 m. balandžio 26 d. iki birželio 16 d.  Parodos atidarymas buvo vienas iš įvadinių šiuolaikinio meno festivalio ENTER’17 renginių. Paroda parengta bendradarbiaujant su Vilniaus rotuše. 

2018 m.

Edvardo Tamošiūno fotografijų paroda „buvo ir yra“

Žinomas Lietuvos fotografas ir E. Tamošiūno mokytojas R. Parafinavičius teigia, kad „Jaunojo menininko stipendiją gavęs E. Tamošiūnas, galima sakyti, grąžino ją miestui – sukūrė fotografijų parodą apie Šiaulius: „buvo ir yra“. Fotografijose – reprezentacinės (ir ne tik) Šiaulių vietos, kurias senieji fotografijos meistrai užfiksavo tarpukaryje ir po Antrojo pasaulinio karo. Atkartojimo žanras, mėginimas į tas pačias erdves pažvelgti iš laiko perspektyvos nėra nauja idėja. Vis dėlto, iš atkartojimo srauto autorius išsiskiria pasirinkta fotografijos technika – miestą jis fotografavo senovine (1907 m. pagaminta) medine dumpline kamera (negatyvo dydis 13 x 18 cm). Taip E. Tamošiūnas tarsi sumaišė laiko kortų kaladę ir labai priartėjo prie senųjų meistrų metodikos: analoginės fotografijos darbo įrankių, priverstinio neskubėjimo, kūrybos ritmo. Akivaizdu, kad senų vaizdų paieškos reikalavo daug kantrybės ir pastangų. Autorius dažnai galėjo fotografuoti tik tuo metų laiku, kai žaliuojantys medžiai neužstoja išlikusios Šiaulių architektūros, erdvinės perspektyvos.“
E. Tamošiūnas gimė Utenoje, vaikystės dienas leido Druskininkuose ir Anykščių apylinkėse. Kaip žmogus ir menininkas subrendo Šiauliuose, kur šiuo metu dirba Fotografijos muziejuje, skaitmenina muziejines vertybes. E. Tamošiūną dažnai galima išvysti „apsiginklavusį“ fotoaparatu Šiaulių „Aušros“ muziejaus renginiuose, fiksuojant ir dokumentuojant muziejaus veiklą.
Sukauptas fotografines žinias E. Tamošiūnas perduoda ir ateinančioms kartoms – yra Fotografijos muziejaus studijos moksleivių būrelio vadovas. Kartu su kolegomis konsultuoja ir rengia Fotografijos muziejaus edukacines programas, kūrybinėse dirbtuvėse pristato senąsias fotografijos technikas.

Pirmoji personalinė fotografo, 2018 m. Šiaulių miesto Jaunojo menininko stipendijos laureato Edvardo Tamošiūno paroda „buvo ir yra“ Fotografijos muziejuje veikė nuo 2019 m. kovo 16 d. iki balandžio 21 d.

Vlado Mikalausko fotografijų paroda „Šiauliai, Vilniaus gatvė“

Muziejaus fonduose saugomas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius (daugiausia 1985–1986 m.) sukurtas beveik 240 fotografijų ciklas pirmą kartą buvo pristatytas Fotografijos muziejuje 1986 m., parodoje, skirtoje Šiaulių miesto 750-mečiui. Jis perteikia anuometinę vienos iš seniausių miesto gatvių būseną: urbanistinį miesto pavidalą, istorijos ženklus jo veide, žmones, jų nuotaikas; kasdienybės momentai ir šventės susilieja į vientisą, vos per keletą metų sukurtą išsamų tos epochos fotografinį dokumentą, su visais atpažįstamais jos atributais ir pasakoja ne tik šios gatvės, bet ir viso miesto istoriją, atskleidžia jo dvasią.
Menotyrininkas, profesorius Vytenis Rimkus tuo metu vertindamas parodą pastebėjo, kad V. Mikalauskas fotografijose „perteikia gatvės visumą, neišskirdamas, bet ir neatmesdamas ir gražių, ir vidutiniškų, ir net visai menkų motyvų. (...) Autoriui pavyko duoti išraiškingą gatvės portretą. Akivaizdus ekspozicijos ryšys su literatūra, publicistika: tai tartum apysaka ar net romanas, kurį reikia perskaityti nuo pradžios iki galo.“ 

Vlado Mikalausko fotografijų paroda „Šiauliai, Vilniaus gatvė“ iš parodų ciklo „Šiaulių albumas“ Fotografijos muziejuje veikė nuo 2019 m. vasario 16 d. iki balandžio 21 d.
M. MEŠKAUSKO FORETIPŲ PARODA „AMŽINAS ATVAIZDAS“

Ferotipija – tai XIX a. viduryje išrastas fotografinis procesas, kai atvaizdas sukuriamas ant metalinės plokštelės šlapio kolodijaus būdu. Parodos atidaryme lankytojai galėjo pamatyti, kaip gimsta šie vienetiniai ferotipiniai atvaizdai, kuriuose, pasak autoriaus, jis stengiasi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą. Parodos atidaryme taip pat dalyvavo Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis.
Įvairių televizinių projektų režisierius ir fotografas Mindaugas Meškauskas savo fotografinei kūrybai pasirinko sudėtingas, nemenkų žinių ir įgūdžių reikalaujančias vienas iš pirmųjų fotografijos technologijų, tarp kurių ir tiesioginio pozityvo technikos – ambrotipija ir ferotipija.
Fotografija šiuolaikiniam žmogui – tik trumpas nerūpestingas stabtelėjimas ir akimirką trunkantis dėmesio sutelkimas į objektyvą, tačiau XIX a. viduryje, kai fotografijos technologija žengė pirmuosius žingsnius pasaulyje, tai buvo nemenkas išbandymas besifotografuojančiajam ir fotografo meistriškumui. Štai ambrotipijai ir ferotipijai, fotografas pirmiausia turėdavo įgudusiai paruošti stiklo ar metalo plokštelę, nupoliruoti, užlieti ją kolodijaus emulsija ir, šiai dar neišdžiūvus, fotografuoti. Kad fotografija būtų kokybiška, besifotografuojančiajam tekdavo išsėdėti be menkiausio judesio 8–20 sekundžių, o tai nemenkas iššūkis kiekvienam, ypač prie milžiniško gyvenimo tempo pripratusiam šiuolaikiniam žmogui.
Sustoti, nurimti ir susikoncentruoti nekasdieniam fotografijos laukimo ritualui teko ir M. Meškausko fotografijų herojams – daugiausia profesinėje veikloje jį supantiems žinomiems Lietuvos meno pasaulio žmonėms. Tikriausiai dėl šios meditacinės susikaupimo būsenos M. Meškausko portretuose herojų charakteriai atsiveria ypatingu gyliu ir jausmingumu, sustingusiu skulptūriškame figūrų monumentalume.
Menotyrininkė dr. Simona Makselienė, apibūdindama M. Meškausko kūrybą, pastebi: „Mindaugo ferotipų ir ambrotipų stilistiką būtų galima pavadinti piktorialistine. Nors šiuo terminu dažniausiai apibūdinami gamtos peizažai, tačiau jis tinka ir portreto žanrui. Mindaugas iš esmės elgiasi ir mąsto kaip tapytojas, ir kuria ne tiek fotografiją, kiek tapybinį portretą šlapio kolodijaus technika. Jam svarbus apšvietimas, tačiau ne ta prasme, kaip jis svarbus kiekvienam fotografui, bet kaip chiaroscuro buvo svarbi Renesanso, ar šviesotamsa Baroko tapytojams, kai pati forma ir trimatiškumas yra kuriami lengvesne ar aštresne šviesšešėliuote. Šviesšešėliuotė tampa ir pagrindine vidinio modelio turinio – draminio kur kas dažniau nei lyrinio – perteikimo priemone. <…> Ferotipai spinduliuoja sunkiai paaiškinamą magiją. Gal jų grizailiška monochromija, o gal metalizuotas sidabro žvilgesys suteikia šiems atvaizdams savotiško kilnumo, taurumo, rafinuotos prabangos skonį? Tokį atvaizdą norisi įrėminti kaip brangų paveikslą, perduoti kaip paveldimą vertybę. Ir dar: ferotipų akivaizdoje turėtų organiškai gesti visi ginčai, o įsivyrauti ramus, atviras ir gilus pokalbis tête–à–tête. Ferotipiniai portretai – tai tarsi ikonos, tik ne šventųjų, o mūsų artimųjų“. Visą straipsnį rasite čia>>.

Mindaugo Meškausko ferotipų paroda „Amžinas atvaizdas“ Fotografijos muziejuje veikė nuo 2019 m. sausio 9 d. iki kovo 11 d. 
 
NEREALIZUOTI PROJEKTAI
Parodoje buvo eksponuojami originalūs leidinių maketai ar rankų darbo vienetiniai albumai, kurių dėl įvairių priežasčių nepavyko išleisti. Tai ne eskizai ar juodraščiai, o jau išbaigti leidinių maketai, tačiau sukurti ne kompiuteriu, kaip šiandien esamę įpratę, bet rankomis –  suklijuoti iš originalių fotografijų, spausdintų ar kaligrafiškais šriftais ranka rašytų tekstų koliažų, kuriuose atsispindi ir visi taisymai ar pildymai. Nors anuomet tokie leidinių eskizai tebuvo kaip savotiški juodraščiai, tačiau šiandien šios vienetinės knygos yra vertingi laiko dokumentai, atskleidžiantys anuometę leidybos technologiją, estetines nuostatas, taip pat ir politinę kūrybos konjuktūrą, cenzūros įtaką kūrybos skaidai.
Nors fotocheminės fotografijos laikais nemažai fotografų turėjo savo gamintų savadarbių vienetinių ar riboto tiražo fotografijų leidinių, tačiau parodoje pasirinkta eksponuoti tuos, kurie buvo sumanyti ir rengti kaip realūs leidybiniai projektai. Vienas iš šio projekto sumanymą inspiravusių atvejų – parodoje eksponuojamas Alfonso Budvyčio kartu su Vytautu Balčyčiu kurtas albumas „Lietuvos miesteliai“ (maketo autorė A. Budvyčio žmona Rima Mačiulytė, įvadinio teksto autorius – Herkus Kunčius), kurį menininkai ketino išleisti
praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje. Yra išlikusios net dvi šio leidinio maketo versijos, parodančios pačių menininkų ir knygos dailininkės mąstymo kaitą.  Yra išlikęs ir menininkų rašytas tekstas, kuriame anuomet įvardinta knygos idėja, šiandien atrodo dar aktualesnė, nei anuomet. Eksponuojami ir įspūdingi Vito Luckaus kūriniai: 1969 – 1971 m. sukurti albumai „Mimai“, kurie yra pirmieji konceptualaus fotografijos meno projektai Lietuvoje, taip pat iš jo 1986 m. sukurtų penkių rankų darbo albumų ekspozicijai atrinkti“ Įspūdžiai“, „Požiūris į senovinę fotografiją“, albumų juodraščiai ir eskizai, leidžiantys stebėti ir analizuoti autoriaus kūrybos procesą. Įdomus ir nerealizuotas Kauno fotoklubo penkmečio parodos katalogas. Parodoje pirmą kartą po karo buvo pakviesti dalyvauti ir išeivijos fotografai Kazys Daugėla, Mikalojus Ivanauskas, Algimantas Kazys ir Vytautas Vosylius, tačiau jie buvo „išcenzūruoti“ o parodos leidinio taip ir nepavyko išleisti.
Šie nerealizuoti praėjusio amžiaus projektai yra ne tik spaudos istorijos artefaktai, tačiau yra aktualūs šiandien vis populiarėjančios mažatiražės rankų darbo leidybos kontekste, kaip autoriaus kūrybos katalogizavimo, savianalizės, ir nuoseklaus kūrybos proceso, leidžiančio sukurti teminį koncentratą, pavyzdžiai.
Parodoje eksponuojami kūriniai ir Fotografijos muziejaus fondų, Vitas Luckus LLC kolekcijos, privačių archyvų.
Projekto idėja – Ievos Meilutės-Svinkūnienės.

Paroda „Nerealizuoti projektai“ Fotografjos muziejuje veikė nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. sausio 1 d.
VILIO RYDZENIEKO (1884-1962) FOTOGRAFIJŲ PARODA


Parodoje lankytojai susipažino su vieno iš žymiausių XX a. I pusės latvių fotografų Vilio Rydzenieko (Vilis Rīdzenieks) darbais. Latvijos Nepriklausomybės 100-mečiui pažymėti šio fotografo kūryba pasirinkta neatsitiktinai. Autorių labiausiai išgarsino 1918 m. lapkričio 18 d. jo užfiksuotas Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo momentas. Istorinio įvykio fotografiją V. Rydzeniekas su šeima slėpė visą sovietmetį ir visuomenė apie originalą sužinojo tik šaliai atgavus nepriklausomybę. 
Ne ką mažiau vertinga yra fotografo originali meninė kūryba, orientuota į pasaulines to laikmečio fotografijos tendencijas. Ji pasižymi simbolių ir metaforų kupina subtilia piktorialistine raiška, išgaunama naudojant naują tiems laikams bromoilio techniką, papildytą subtiliais spalviniais sprendimais. V. Rydzenieko kūryboje dominuoja gamtos ir miesto peizažai, tačiau ypač išsiskiria jo sukurti Latvijos žymių žmonių portretai, tarp kurių yra ir Chaimo Frenkelio viloje eksponuojamų darbų autorių – A. Belcovos ir R. Sutos – portretinės fotografijos.
Autorius dalyvavo tarptautinėse meninės fotografijos parodose, jo fotografijos 1928 m. laimėjo aukso medalį tarptautinėje parodoje Vimbldone (Didžioji Britanija). Įdomus faktas, kad V. Rydzenieko gyvenimas yra susijęs su Lietuva ir Šiauliais. Fotografas kilęs iš Žagarės, apie 1900 m. mokėsi ir gyveno Šiauliuose, panašu, kad čia žengė ir pirmuosius žingsnius fotografijoje. Autoriui gyvenant  Latvijoje, Venspilyje, pirmąsias fotografijos amato žinias iš jo perėmė vėliau Lietuvoje išgarsėjęs portretistas Karlas Baulas.
Fotografijos muziejuje buvo eksponuojami Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriuje (Fotografijos muziejuje) saugoma V. Rydzenieko kūrinių kolekcija bei rinktiniai darbai iš Rygos istorijos ir jūreivystės muziejaus, kuriame saugoma didžioji V. Rydzenieko kūrybos palikimo dalis, fondų.

Vilio Rydzenieko (1884-1962) fotografijų paroda, skirta Latvijos Respublikos nepriklausomybės 100-mečiui Fotografijos muziejuje veikė nuo 2018 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. sausio 27 d.