Lankytojams

Atgal

Šiaulių istorijos muziejus



PARODA „ANICETA, STASYS, TERESĖ, JONAS, JANĖ, PETRAS, MYKOLAS, URŠULĖ, ANUPRAS IR KITI. ČIABUVIŲ PASAKOJIMAI“
Nuo 2022 m. vasario 16 d. Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veikia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus paroda „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“. Paroda veiks iki 2022 m. gegužės 31 d.


Rekonstruojant kultūrinę atmintį

Čiabuvių pasakojimus aktyvuojančios parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX–XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Tai yra tie kiti, unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta, nebūtų sukurta nacija. Tačiau tų kitų visuomeninis statusas ir vaidmuo istorinėje perspektyvoje visada išlikdavo nereikšmingas, antraplanis. Savi, bet kiti. Didžiųjų istorijų iškelti ir visuomenės kultūrinėje atmintyje dominuojantys reiškiniai, ideologizuotos atrankos principais pagrįsti ir paskleisti romantizuoti vaizdiniai, archetipų įprasminimas į paraštes nustūmė kaimo socialinę realybę.

Išskleidžiant trijų istorinių epochų (carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio) gilaus kaimo panoramą, apeliuojama į svarbiausius mažojo žmogaus būties dėmenis – laiką ir erdvę. Parodoje iš čiabuvių pasakojimų, išreikštų pačių sukurtais artefaktais ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinktais liudijimais, audžiamas kraštovaizdis atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį.

 

Margarita Matulytė

Garso instaliacija

Autorius Marius Juknevičius. Vilnius, 2021

Parodoje skambantys garso įrašai – autentiški vietinių pasakojimai. Nuo XX a. pradžios etnografinių ekspedicijų metu rinkta lietuvių tautosaka yra saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Šie unikalūs garso dokumentai savyje slepia mažuosius naratyvus, leidžiančius prisiliesti prie unikalių kiekvieno čiabuvio ar čiabuvės kurtų mikrokosmų.

Paradoksalu, bet lemiamą žodį kuriant garso instaliaciją tarė pandemija – dėl jos negalėdami naudoti ausinių ir garsą išleisdami į bendrą erdvę konkretaus įrašo neuždarome į muziejinį „narvelį“, o išgirstame balsus, skambančius atvirame „lauke“, persidengiančius, susišaukiančius su kitais mažaisiais pasakojimais. Galbūt šie išlaisvinti garsai padės „susapnuoti“ neideologizuotą ir į rėmus mažiau spraudžiamą kaimo kultūros paveikslą.

 

Marius Juknevičius