
Leidinys „Šiaulių herojai“
Ši knygelė, skirta jauniesiems skaitytojams, pasakoja apie išskirtines asmenybes, susijusias su Šiauliais, – istorijos veikėjus, rašytojus, kovotojus už laisvę, maištininkus, miesto statytojus, išradėjus, menininkus ir tuos, kurie savo darbais bei drąsiomis idėjomis įkvėpė kitus. Tai asmenybės, gyvenusios skirtingais istoriniais laikotarpiais, nemažai jų mūsų amžininkai. Jas pavadinome Šiaulių herojais. Siekdami sukurti artimesnį santykį su skaitytoju, daugelį jų vadiname vardais. Visgi yra keletas istorijos veikėjų, vadinamų pavardėmis – atpažįstamomis ir jau apipintomis legendų. Tiesa, į šią knygelę tilpo tik nedidelė dalis Šiaulių herojų. O kiek jų dar liko nepaminėta! Tikimės ateityje pratęsti savo pasakojimą apie Šiaulių herojus, kurie ne tik atskleis nepaprastą miesto istoriją, bet ir įkvėps skaitytojus ieškoti herojiškumo savyje.
Leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė
Kaina – 8,00 Eur
Parodos „Molyje įamžinta istorija“ katalogas
2022 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus įgyvendino projektą „Molyje įamžinta istorija“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė. Projektas suteikė galimybę parengti parodą apie Šiaurės Lietuvos dvarų koklius ir pristatyti katalogą, pasakojantį apie parodoje „Molyje įamžinta istorija“ eksponuotus Šiaurės Lietuvos dvarų koklius ir koklines krosnis. Gausios koklių kolekcijos sukauptos archeologinių tyrinėjimų metu yra saugomos Lietuvos muziejų rinkiniuose. Parodoje buvo eksponuoti kokliai iš šių muziejų rinkinių: Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Biržų krašto muziejaus „Sėla“, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio ir Kelmės krašto muziejaus. Kataloge pristatomi kokliai iš keleto Šiaurės Lietuvos dvarų: Biržų dvarvietės, Papilio, Mantagailiškio, Kelmės, Pakruojo, Kurtuvėnų, Burbiškio bei Kražių dvaro ir pilies.
Katalogo objektas – Šiaurės Lietuvos dvarų krosnių keramika – kokliai, kurių tyrimai ir rezultatai suteikia galimybę plėsti žinias apie koklines krosnis. Kada ir kokiomis kryptimis pirmosios koklinės krosnys pasiekė Lietuvos teritoriją ir konkrečiai Šiaurės Lietuvos dvarus? Kaip atrodė ankstyviausios koklinės krosnys pairinktoje teritorijoje bei kokiais pavidalais jos vystėsi iki XX a.?
Kaina – 21,00 Eur

Lieporių kapinynas – IV–VIII a. žemaičių bendruomenės gyvensenos atspindys
IV–VIII a. Lieporių kapinynas priklauso vienam didžiausių ir vertingiausių geležies amžiaus archeologinių kompleksų Lietuvoje. Kompleksą, esantį Šiaulių miesto pietiniame pakraštyje, sudaro kapinynas ir dvi senovės gyvenvietės. Kapinynas buvo atrastas 1983 m., o 1987 m. pradėtas tyrinėti. Pirmoji kapinyno tyrinėtoja – Lietuvos Istorijos instituto archeologė prof. dr. I. Vaškevičiūtė, vėliau tyrimus tęsė Šiaulių ‚Aušros“ muziejaus archeologė dr. B. Salatkienė. Kapinynas tyrinėtas 1987, 1990, 1991 metais, aptikti 95 kapai. Lieporių kapinyne mirusieji buvo laidojami su gausiomis įkapėmis, iš viso rasti 445 archeologiniai radiniai. Išskirtinis Lieporių kapinyno bruožas tas, jog čia pavyko aptikti laidojimo apeigų vietą. Pačioje kalvelės viršūnėje buvo rasti 45 židiniai ir 70 stulpaviečių. Iš įkapių ir laidosenos bruožų galima spręsti, kad Lieporių kapinyną paliko žemaičių bendruomenė, IV–VIII a. gyvenusi žiemgalių arealo paribyje, ir patyrusi jų kultūrinę įtaką. Lieporių I gyvenvietės tyrinėjimai iš dalies (metalurgija) aprašyti B. Salatkienės monografijoje „Geležies metalurgija Lietuvoje. Archeologijos duomenys“ (Šiauliai, 2009). Tuo tarpu Lieporių kapinyno medžiaga dar nebuvo tyrinėta, išanalizuota ir moksliškai aprašyta. Ši mokslinė monografija užpildys šią spragą.
Knygą sudaro dvi viena kitą papildančios dalys: šaltinio publikacijos, t. y. kapų, stulpaviečių ir židinių aprašai, bei išsami laidosenos ir radinių analizė. Tokia archeologijos paminklo skelbimo ir nagrinėjimo schema yra priimta daugelyje šalių, ji naudojama ir Lietuvoje. Leidinyje gausu Lieporių archeologinio komplekso radinių iliustracijų, kapų planų, brėžinių, suvestinių duomenų lentelių ir kt. Monografijos recenzentai – dr. Gediminas Petrauskas (Lietuvos nacionalinis muziejus) ir dr. Ernestas Vasiliauskas (Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėdos universitetas), dizainerė – Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė, kalbos redaktorė – Daina Kovalčikienė, vertėja į anglų kalbą – Solveiga Sušinskienė, vertėjas į latvių kalbą – Krišs Kapenieks.
Leidinys skirtas Lietuvos archeologų bendruomenei ir visiems besidomintiems krašto istorija. Leidinio santrauka latvių ir anglų kalbomis padaro jį prieinamą Latvijos ir kitų šalių archeologams.
Kaina – 22,00 Eur
Michaelis Breneris: laisvas kritimas
Pirmą kartą Lietuvoje ir Europoje Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje buvo surengta išeivio litvako skulptoriaus M. Brennerio skulptūrų paroda. Šiame parodos „Michaelis Brenneris: laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai“ kataloge sudėti išlikusių M. Brennerio skulptūrų vaizdai. Jas Šeduvos žydų istorijos muziejui „Dingęs štetlas“ padovanojo skulptoriaus sūnus Josephas su žmona Nadya.
Michaelis Brenneris (1885–1969) gimė Šiauliuose kūrybingoje žydų šeimoje. Buvo antras iš penkių vaikų. Jo vyresnis brolis Viktoras, sulaukęs devyniolikos, išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Niujorką, kur tapo garsiu raižytoju ir medalių kūrėju – 1909 jis sukūrė JAV vieno cento monetą. 1895 m. jo pėdomis pasekė ir į Niujorką iškeliavo visa Brennerių šeima.
Brennerio polinkis kurti išryškėjo jaunystėje. Brolio Viktoro globojamas pamažu atsiskleidė kaip talentingas menininkas. Baigė Meno studentų lygą Niujorke, kuri buvo ypač populiari tarp litvakų dailininkų. Meno studentų lyga buvo naujų idėjų kalvė. Čia dėstytojais dirbo iš Europos grįžę ir su moderniu menu susipažinę menininkai. Šios aplinkybės turėjo įtakos Michaelio meninės pasaulėžiūros formavimuisi.
Paskatintas mokytojo August’o Saint-Gaudens’o Michaelis 1901 m. išvyko į Paryžių, kur toliau lavino savo meninius įgūdžius prestižinėse Paryžiaus dailės akademijose, taip pat uoliai studijuodamas kitų dailininkų darbus, eksponuotus muziejuose ir parodose. 1909 m. jis įkūrė savo studiją, kuri veikė iki 1962 m.
Paryžiuje Michaelis buvo greitai pastebėtas garsios rašytojos modernistės Gertrūdos Štein. Ji žavėjosi jo talentu, stojo jam pozuoti bei įtraukė į savo meno salono gyvenimą, į kurį rinkdavosi geriausi ir žymiausi to meto menininkai – rašytojai Ernestas Hemingvėjus ir Frensis Skotas Ficdžeraldas, dailininkai Pablo Pikaso ir Anri Matisas, bei daug kitų garsenybių.
Nepaisant amžininkų pripažinimo, M. Brenneris pasirinko tylaus kūrėjo kelią. Jis bet kokia kaina vengė viešumos. Retai įsileisdavo jo kūryba besidominčius asmenis į savo studiją, dar rečiau eksponuodavo ar parduodavo savo darbus, prie kurių dirbdavo ilgai ir kruopščiai. Iš dalies todėl, kad, jo nuomone, menas turi būti kuriamas dėl meno, o taip pat ir todėl, kad beveik niekada nebuvo patenkintas savo darbais. G. Štein kartą jį pavadino „skulptoriumi, kuris niekada nieko nebaigė“.
Anot meno istorikės Vilmos Gradinskaitės, Brennerio skulptūros būtų sukėlusios sensaciją parodose. Jis buvo labai modernus ir plataus mąstymo dailininkas. „Jo sukurtos žmonių figūros ar portretai pasižymi itin ekspresyvia plastika ir emocionalumu. Dailininkas puikiai valdo formą ir perteikia vaizduojamų asmenų – Gertrūdos Štein ar mago Alisterio Kroulio – charakterius. Michaelio Brennerio skulptūrose matosi kiekvienas autoriaus rankos prisilietimas ir kūrybos eiga, bylojanti apie skulptoriaus vidinę laisvę, profesionalumą ir talentą.“
Kaina – 10,00 Eur