Renesanso laikotarpio tapyba atskleidė visą architektūrinės perspektyvos grožį, slypintį miestų aikštėse ir gatvėse. Perspektyvos išradimas sutapo su miestų suklestėjimu ir naujų erdvių atsiradimu. Ši estetinė miesto erdvės patirtis persikėlė į fotografijos meną, kuriame perspektyvos vaizdavimas yra pagrindinis fotografinio vaizdo gylio iliuzijos kūrimas. Neatsitiktinai pirmoji fotografija vaizduoja Paryžiaus pastatus ir gatves. Fotografija gimė gatvių perspektyvų labirinte ir iki šiol vystosi kartu su architektūrinėmis miestų erdvėmis. Miesto geometrija ir fotografijos kadras sudaro nedalomą visumą. Kokia šios simbiozės istorija ateitis?