Padaliniai

Parodos




Šiuo metu veikiančios parodos

Šiuo metu veikiančios parodos
Violetos Bubelytės retrospektyvinė fotografijų paroda „Savas kūnas“

V. Bubelytės kūryba yra išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijoje. Nuo 1981 m. jos fotografuojamus autoaktus galima įrašyti šalia tokių pasaulio garsenybių kaip Claude Cahun ir Francesca Woodman, tik ji dirba kur kas ilgiau ir rezultatai praturtėja laiko dimensija.

Jau daugiau nei tris dešimtmečius fotografuojamas kūnas keičiasi, bet keičiasi ir autorės požiūris į jį, į save, į fotografiją. 9-ajame dešimtmetyje jauna mergina valiūkiškai rodosi ir slapstosi už draperijų, už veidrodžių, už atspindžių. Ji sprunka nuo mūsų žvilgsnio susidvejindama ir leisdama aplinkai pasiglemžti jos efemerišką kūną. Ji daro bandymus, vis grįžta pažiūrėti į fotografiją tarsi veidrodį, tarsi klausdama: kaip aš atrodau, kas aš esu? O kartu ir vaidindama nusisukusią, tiriančią, laukiančią, matuojančią, matuojamą, prislėgtą, liudijančią, liūdinčią merginą-moterį. Ir besikeičiančią – dešimtajame dešimtmetyje kūnas ima prarasti stangrų jaunystės liaunumą, darosi toks, kokį vizualinė kultūra atmeta kaip neišvaizdų. Bubelytė drąsiai rodo paprastai nematomą vyresnės moters kūną, atranda kritišką distanciją jo ir savęs pačios atžvilgiu. Naujausiuose darbuose kritiką keičia ironija. Fotografavimasis tampa performansu inscenizuojant pašaipius komentarus kultūrinių klišių atžvilgiu, o juos išreikšti padeda ir pavadinimai, pakeitę neutralų „Aktą“ su numeriu. Meilės sau gestai, net ir „Nevykęs bučinys“ su savimi rodo išsilaisvinimą nuo amžinų vidinių priklausomybių. „Tos pačios beždžionės“ juokiasi iš savęs ir iš tų, kurie atmeta ir žemina „netinkamus“ vyresnio amžiaus žmones, nes ši besijuokianti moteris yra stipri, ji sudaužo nebereikalingus veidrodžius. Skirtingai nei daugelis vyresnės kartos fotografų, Bubelytė eksperimentuoja su šiuolaikine medija – skaitmenine fotografija – tol, kol išgauna analoginei prilygstančią kokybę.

Fotografuodama save Bubelytė atskleidžia vyrų fotografijoje paplitusių moters aktų dirbtinumą, kai kūnas išnaudojamas kaip žvilgsnio objektas ir niekada netampa subjektu. Neįprasta akto traktuote, o taip pat ir pačiu savęs nuogos fotografavimo veiksmu ji erzina visuomenę, tradiciškai atmetančią tokį moters veiksmą. Prisimenant 1989 m. po parodos Kaune Bubelytei tekusią kritiką „grupės moterų“ laiške, dar labiau stebina menininkės drąsa kalbėti taip, kaip niekas nekalba Lietuvoje, nors ir kitur būtų sunku atrasti analogų. Tylinčių jaunos Bubelytės autoaktų fotografijose įsimena tiesus žvilgsnis, išdidi stovėsena, negailestingas savęs tyrimas ir ironija. O vyresnės menininkės performansuose ryškėja išminties būsena, grįsta žinojimu, kad jaunystės iliuzijos nuėjo per niek, bet dabar jau galima iš viso to pasijuokti ir kurti be apribojimų.

Agnė Narušytė

Paroda veiks iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.

Fotografijos būrelio „Fotografijos muziejaus studija“ mokinių paroda

Fotografijos muziejaus edukaciniame centre „Studija“ savo baigiamuosius darbus pristato fotografijos būrelio „Fotografijos muziejaus studija“ mokiniai.

Užbaigdami mokslo metus jaunieji kūrėjai trečius metus iš eilės pristato savarankiškai parengtą baigiamąją fotografijos kūrinių parodą. Parodos atidaryme apie savo darbus bei kūrybos procesą pasakojo patys jaunieji kūrėjai, žodį tarė būrelio vadovas Edvardas Tamošiūnas, fotografai Rolandas Parafinavičius ir Ričardas Dailidė. Per mokslo metus pasiekta pažanga bei įgytos žinios buvo įvertintos „Fotografijos muziejaus studijos“ baigimo pažymėjimais.

Vakaro eigoje prie renginio prisijungė muzikuojantis jaunimas – Fotografijos muziejaus stogo terasoje muzikinėmis improvizacijomis visus susirinkusius džiugino Nedas Uzakov, Matas Beržinskas, Arnas Grušas, Titas Jukšta.

Paroda veiks iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.