Peizažinė fotografija priskiriama praeities meno formoms, sentimentalumo ir eskapizmo išpažinėjams. Tačiau tokia jos samprata yra susijusi su tradiciniu gamtos, kaip laukinio pasaulio suvokimu. Dabar visos gamtos pasaulio nekaltumo ir laukiniškumo iliuzijos yra prarastos. Žmogaus ekspansija transformavo pastoralinį kraštovaizdį į technogeninių katastrofų griuvėsius. Kaip į šiuos pokyčius reaguoja fotografai, ar ieško gražių natūralumo likučių gamtoje ar savo kūryboje tiria dramatiškus, žmogaus ekspansijos išprovokuotus gamtos pokyčius? Kaip nebūtų keista, peizažinė fotografija gyvuoja ir vystosi, joje netrūksta ir praeities sentimentų ir kritiško konceptualumo.