Valentyn Odnoviun siūlo parodos turinį vertinti ne kaip vienareikšmį pasakojimą apie 1990-uosius, bet kaip sudėtingą santykį tarp atminties, nostalgijos ir vaizdo.

Atmintis šioje parodoje veikia kaip subjektyvi konstrukcija. Autorius rekonstruoja savo paties vaikystės ir paauglystės patirtis, tačiau svarbu pabrėžti, kad atmintis visada yra selektyvi: ji išryškina vienus elementus ir nutyli kitus.

Nostalgija čia veikia kaip emocinis filtras. Ji gali būti teisėta ir suprantama kaip asmeninis ryšys su praeitimi, tačiau kartu ji nėra neutrali. Fotografijose matoma idealizuota vaikystės versija, tačiau daugeliui 1990-ieji buvo siejami ne su gausa, o su trūkumu, nestabilumu ir neapibrėžtumu.

Vaizdas šiuo atveju neturėtų būti suvokiamas nei kaip dokumentas, nei kaip objektyvus liudijimas. Žiūrovas kviečiamas ne tik atpažinti, bet ir suabejoti, papildyti vaizdą savo prisiminimais, o kartais – ir savo prieštaravimais.

„Legendinė praeitis“ gali būti suvokiama ir kaip asmeninė nostalgija, ir kaip jos kritika, ir kaip priminimas apie tai, kad vaizdai niekada neapima visos praeities. Būtent ši įtampa tarp matomo ir nematomo, tarp prisiminimo ir nutylėjimo, leidžia parodą matyti ne kaip užbaigtą pasakojimą, o kaip mąstymo erdvę.