Laukiame Jūsų su kaukėmis (senovėje buvo tikima, kad tik tas, kuris po Užgavėnių kauke liks neatpažintas, tais metais tikrai bus laimingas) ir gera nuotaika, o muziejaus gaspadinės visus kaukėtus pavaišins gardžiais blynais. Jei sotūs būsime per Užgavėnes, tai sotūs būsime ir visus likusius metus!
Morę į dausas išlydėsime 19 val.
Užgavėnės – viena linksmiausių ir archajiškiausių lietuviško kaimo švenčių, išlaikiusių senąsias agrarinės magijos tradicijas, žyminti paskutinę žiemos mėsiedo dieną ir artėjantį pavasarį. Seniau Užgavėnėse žmonės vaikščiojo iš namų į namus, dainavo sodybose, bendraudami su kaimynais ir jiems linkėdami gerų dalykų. Linksmintasi iš širdies – važinėta rogėmis, rengtos žirgų lenktynės, laistytasi vandeniu, suptasi.
Kaip ir per visas kalendorines šventes, taip ir per Užgavėnes mūsų protėviai spėdavo orus: sausa – pavasaris be lietaus, saulėta – geras javų derlius, snyguriuoja – geras linų derlius. Kai kurie šios šventės papročiai nesikeičia jau tūkstančius metų, kiti buvo pamiršti, pritaikyti prie laikmečio aktualijų.
Apsilankiusių sodyboje neskirs scenos rampa – visi būsime dalyviai. Kviečiame prisiminti senąsias Užgavėnių vaikštynių tradicijas, kai buvo būtina aplankyti ir artimiausius, ir tolimesnius kaimynus linksmai ir sočiai užsigavėti.
Juk sakoma: „Mes užsigavėsim, tegul užsigavi mūsų bėdos ir nelaimės“.