„Paklydę žmonės” – tai daugiau nei du dešimtmečius trunkantis dokumentinės fotografijos projektas, kuriame fiksuojami asmenys, patiriantys benamystę ar gyvenantys socialinės atskirties paribyje. Šiauliuose prasidėjęs projektas ilgainiui išaugo už vieno miesto ribų, išsiplėtė atsispindėdamas situacijas iš skirtingų Lietuvos ir kitų šalių regionų bei atskleisdamas, kad tai nėra vietinis, bet pasikartojantis skirtinguose kontekstuose socialinis reiškinys.

Paroda pristatoma kaip devynių individualių istorijų seka. Kiekviena jų kuriama per nedidelę fotografijų grupę, daugiausia portretų, kuriuose žmogus žiūri tiesiai į kamerą arba yra užfiksuotas savo kasdienėje aplinkoje, lydimoje gyvenimo fragmentų – atvirų ir neišbaigtų. Tai nėra dokumentacija tiesiogine prasme. Tai artumo rezultatas. Greta šių asmeninių trajektorijų pateikiama platesnė fotografijų ekspozicija, fiksuojanti erdves, rutinas ir aplinkybes, formuojančias šių žmonių kasdienybę.

Projekto išskirtinumas yra jo metodas. Autorius veikia ne kaip atsiribojęs stebėtojas. Jis palaiko ilgalaikį ir artimą ryšį su fotografuojamais žmonėmis: nuolat grįžta juos aplankyti, pasikalbėti. Šis santykis tampa esmine projekto sąlyga. Vaizdai atsiranda iš pasitikėjimo, o ne iš intervencijos.

Benamystė visuomenėje dažnai suvokiama stereotipiškai, kaip asmeninės nesėkmės neišvengiama aplinkybė. Šis projektas tokį suvokimą kvestionuoja. Ne retorika, ne statistika, o veidais ir momentais, kurie kviečia sustoti ir iš naujo apsvarstyti, ką iš tikrųjų matome, žiūrėdami į kitą žmogų.

Projektas nekelia tezių ir nesiūlo sprendimų. Vietoje to yra klausimai, kurie lieka atviri:

Kada gyvenimas pradeda slysti? Kur baigiasi pasirinkimas ir prasideda aplinkybės? Ar įmanoma iš tikrųjų „grįžti” ir ką tai reiškia? Ką reiškia prarasti viską, arba niekada to neturėti? Ar mes matome, ar tik žiūrime? Kas lieka, kai nelieka nieko?

Projektas tęsiamas ir šiandien. Taip pat, kaip ir šių žmonių nematomos istorijos.

Apie autorių