Naujienos

2021 m. lapkričio 9 d. – 18 d. Fotografijos muziejus kvietė klausytis charizmatiškojo menotyrininko, dailės teoretiko, fotomenininko Virginijaus Kinčinaičio viešų paskaitų ciklo „Vaizdų gyvenimai VI".

Pirmojoje paskaitoje V. Kinčinaitis kalbėjo apie „Diuseldorfo fotografijos mokyklą". Žymiausi šios mokyklos atstovai – vokiečių menininkų pora Berndas ir Hilla Becheriai, kūrė konceptualiai objektyvią, mokslinę urbanistinės tikrovės dokumentaciją nuo XX a. 6 dešimtmečio. Menininkai dokumentavo daugybę įvairių industrinių statinių ir sukūrė fotografines jų tipologijas. Šią fotografijos kryptį Becheriai įtvirtino dėstydami Diuseldorfo meno akademijoje, o jų suformuotą „vokišką“ fotografijos mokyklą šiandien atstovauja tokie garsūs autoriai kaip Andreas Gursky, Thomas Ruffas, Candida Höfer, Thomas Struth, Axel Hütte, Petra Wunderlich, Lurenz Bergers ir kt. Paskaitos metu buvo svarstoma apie tai, kokia šios mokyklos įtaka šiandien ir ar be šios mokyklos įsivaizduojamas šiuolaikinis fotografijos menas.

Lapkričio 11 d. vykusioje paskaitoje „Intelektuali Luigi Ghirri peizažų poetika", buvo kalbama apie Luigi Ghirri (1943 – 1992 m.) italų menininką ir fotografą. Jis išgarsėjo kaip konceptualios spalvotos fotografijos pradininkas Italijoje ir Europoje. Apie Ghirri parašyta daugybė knygų. Jo darbus saugo įvairūs muziejai visame pasaulyje, jie buvo eksponuoti 2011 m. Venecijos bienalėje ir MAXXI Romoje. Dalyvavo Kaselio dokumentoje vykusioje parodoje „Fotografija kaip menas“. 1982 m. jis buvo pripažintas vienu iš dvidešimties reikšmingiausių XX amžiaus fotografų už savo seriją „Topographie-Iconographie“. Tačiau šis fotografas mažai žinomas Lietuvoje. Kodėl? Paskaitos metu V. Kinčinaitis supažindino su unikaliu šio menininko palikimu itališkos fotografijos ir itališkumo mitų kontekste.

Trečiojoje paskaitoje V. Kinčinaitis pakvietė leistis legendinės parodos „Nauji dokumentai“ pėdsakais. „Nauji dokumentai“ buvo istoriškai svarbi Johno Szarkowskio kuruota dokumentinių fotografijų paroda Niujorko Modernaus meno muziejuje 1967 m. Parodoje buvo pristatyta Diane Arbus, Lee Friedlanderio ir Garry Winogrando kūryba. Labai greitai ji tapo naujos fotografijos krypties šaltiniu. Nuotraukos atrodė atsitiktinės, momentinės, vengiančios bet kokių kategorijų. Tai buvo fotografija, kuri pabrėžė šiuolaikinio gyvenimo konfliktus, tačiau pateiktus be cenzūros ar humanistinio sentimentalumo. Johnas Szarkowskis pabrėžė, kad iki tol dokumentinės fotografijos tikslas buvo parodyti, kas negerai su pasauliu. Tai buvo kvietimas jį taisyti. Tačiau ši nauja fotografų karta nukreipė dokumentinį požiūrį į asmeniškesnius tikslus. Jie siekė ne reformuoti gyvenimą, o pažinti jį.

Paskutinėje ciklo „Vaizdų gyvenimai VI" paskaitoje V. Kinčinaitis klausytojus supažindino su Viljamu Henri Foksu Talbotu, kuris išleido pirmąjį pasaulyje fotografijos albumą „Gamtos pieštukas" (The Pencil of Nature 1844–46). Šioje knygoje autorius pralenkė fotografijos raidą šimtmečiu į priekį, iš karto numatydamas visas perspektyviausias meninės fotografijos galimybes. Tai, kas dabar madinga konceptualioje, dokumentinėje, natiurmorto ar reportažinėje fotografijoje – Talbotas jau aptarė „Gamtos pieštuko" puslapiuose. Paskaitoje buvo aptariama kas šioje knygoje svarbiausia, kas dar joje liko neperskaityta ir kodėl būtina prie jos grįžti.

Paskaitas galite išgirsti čia >>>
Fot. E. Tamošiūnas

Organizatorius:
Fotografijos muziejus

Projektą iš dalies finansuoja:
Lietuvos kultūros taryba
Šiaulių miesto savivaldybė