Naujienos

 Senovėje per rudens lygiadienį vykdavo sambariai – bendraminčių, bendradarbių, kaimynų susibūrimai, buvo dėkojama dievams už derlių. Prasminga, kad rugsėjo 22-ąją, Lietuvoje ir Latvijoje taip pat švenčiama Baltų vienybės diena, žyminti mūsų krašte vykusį Saulės mūšį. 1236 m. lietuviai ties Šiauliais sumušė Kalavijuočių ordino kariuomenę, o žiemgaliai – jos likučius. 2000-aisiais Lietuvos ir Latvijos Seimai Saulės mūšio dieną paskelbė Baltų vienybės diena.

Žaliūkių malūnininko sodyboje-muziejuje vakarą pradėsime dailininko, visuomenės veikėjo, Šiaulių miesto garbės piliečio Antano Krištopaičio (1921–2011) akvarelių parodos „Vėjo malūnai“ iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių pristatymu. Tikimės, kad profesionaliai nulietos akvarelės ir autoriaus gebėjimas tiksliai atvaizduoti detales sudomins ne tik meno mėgėjus, bet ir tuos, kurie domisi istorija, architektūra, inžinerija, senosiomis statybos technologijomis.

Saulę palydėsime su bendruomenės „Kelmės bočiai“ kapela ,,Pavakarys“ (vad. Antanas Pažarauskas). Po saulėlydžio, jau sutemus, kaip ir daugelyje Lietuvos, Latvijos, Gudijos ir kitų, su baltų istorija susijusių pasaulio vietų, uždegsime Baltų vienybės sąšaukos laužą drauge su Šiaulių Dainų muzikos mokyklos folkloro ansambliu „Vieversėlis“ ir Šiaulių kultūros centro folkloro ansambliu „Vijolė“ (vad. Arūnas Stankus). Ugnies uždegimas vienu metu – graži ir prasminga apeiga, simbolizuojanti mūsų visų vienybę.

Laužui įsiliepsnojus, laukia dar viena senoviška tradicija – šiaudinio ožio aukojimas. Sakoma, kad per rudens lygiadienį mūsų protėviai džiaugdavosi derliumi, dėkodavo dievui Žemininkui ir aukodavo jam aukas. Garsus XV a. lenkų istorikas J. Dlugošas rašė: „Lietuviai turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių (...) drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius – sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, valgė ir numesdavo maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti.“ Manoma, kad dažniausiai aukojamas būdavęs ožys, nes jis esąs vaisingumo, derlingumo simbolis. Kaip ir daugelyje Lietuvos vietų, taip ir Žaliūkių malūnininko sodyboje – muziejuje ožys bus paaukotas ir šiais metais.

Ir vaikų, ir suaugusiųjų tą vakarą lauks ne tik apeigos, kaitri laužo ugnis ir liaudies muzika, bet ir senoviški žaidimai, piemenų duonos kepimas, gardi žolelių arbata ir kitokios pramogos. Taip pat prisiminsime ir senuosius rudens lygės papročius:  ugnį, išneštą iš trobos per Kupolines, per vasarą įvairių švenčių metu degusią malūnininko sodybos laužavietėje, iš laukų vėl parnešime į trobą ir įkursime krosnį. Juk žinoma, kad per Kupolines ugnis išeina iš trobos į laukus, o per Rudens lygiadienį iš laukų sugrįžta į trobą.

Kviečiame šiauliečius, šalia Žaliūkių vėjo malūno esančių bendruomenių narius, neabejingus mūsų tautos papročiams ir tradicijoms, pirmadienio vakarą susiburti Žaliūkių malūnininko sodyboje.