Naujienos

2019 m. spalio 17 d., ketvirtadienį, 17 val. Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) vyko retrospektyva „Šiaulietiškai televizijai – 30“. Renginio metu buvo rodomos ištraukos iš pirmosios laidos. Įėjimas buvo nemokamas.

Prieš 30 metų, 1989 m. spalio 19 d. vietiniai ir respublikiniai laikraščiai anonsavo: „Rytoj – primoji Šiaulių televizijos laida“. Ir iš tiesų naktį iš ketvirtadienio į penktadienį, pasibaigus Centrinės televizijos antrajai programai, į eterį išėjo pirmoji šiauliečių televizijos laida. Neatsitiktinai rašau žodį „šiauliečių“, nes tai dar nebuvo ta oficialioji „Šiaulių televizija“, kuri buvo įsteigta 1991-ųjų vasarą. Tai buvo pusiau partizaninė šiauliečių televizija, ir pasivadino ji „Šiaulių TV. Jaunimo studija“.
Pirmosios laidos buvo beveik pogrindinės – be jokių oficialumų, licencijų, dokumentų, patalpų ir kitų televizijai būtinų atributų. Pasibaigus Maskvos programos transliacijai, į Bubių televizijos retransliavimo bokštą atvažiavo jaunuoliai su videomagnetofonu. Aparatas buvo prijungtas prie televizoriaus „Šilelis“, o į ekraną nukreiptas kameros objektyvas. Kamera transliavo tiesioginį vaizdą. Reikia paminėti, kad programos autorių technika buvo labai kukli – šiuolaikinis paauglys su mobiliuoju telefonu turi daug kartų didesnes galimybes kurti televizijos laidas, nei ano meto televizininkai. Kaip teigė tam reikalui tuo metu vadovavęs (dabar sakytume – prodiuseris) Arvydas Mockus, „<...> kol kas turime tik videokamerą, kelis videomagnetofonus ir ... daug sumanymų.“
Pirmieji TV eteryje pasirodė jau minėtas A. Mockus bei laidos redaktorius Rolandas Statulevičius. Pasisveikinę su žiūrovais, jie pristatė vakaro siužetus. Pirmąją laidą filmavo ir montavo Valdemaras Šapoka, kompiuterinę grafiką kūrė Vytautas Vilutis. Beje, kūrybinis darbas vyko V. Šapokos namuose – standartiniame sovietiniame bute įsikūrusioje improvizuotoje televizijos studijoje.
Laida labai skyrėsi nuo to laikmečio televizinės produkcijos. Šiauliečiai tuo metu matė dvi Centrinės televizijos programas iš Maskvos ir vieną Respublikinės televizijos programą. Vien tas faktas, kad per televizorių rodė Šiaulius, miesto gyventojams buvo įdomus. Nors mieste ir veikė Respublikinės televizijos korespondentų punktas, tačiau siužetai „Panoramoje“ būdavo trumpi, o dominuodavo temos apie melžėjas, grudų derlių ir kitas sovietines aktualijas. Tad naujosios televizijos programa buvo lyg gaivaus oro gurkšnis. Pirmiausia, ką padarė kūrybinė grupė – išėjo į gatvę ir pakalbino šiauliečius. Laidos autoriai orientavosi į vakarietišką darbo stilių, arba bent jau į tai, kas sovietų sąjungoje buvo moderniausio – publicistinę programą „Požiūris“ („Взгляд“).
Dar viena priežastis, dėl kurios šiauliečiai prilipo prie ekranų – vakarietiški filmai ir vaizdo klipai. Iki tol tai buvo galima pamatyti tik piratinėje videokasetėje, o čia jos išsiveržė į televizijos eterį. Tarpuose tarp siužetų buvo rodomi vakarų atlikėjų vaizdo klipai, o programos pabaigoje žiūrovų laukė Holivudo filmas. Tai garantavo aukštus televizijos reitingus ir buvo viena iš priežasčių, kodėl pirmoji šiauliečių televizija buvo tokia populiari.
Televizija rodė tai, ko šiauliečiai iki tol nebuvo matę – laidos kūrėjai apsilankė kariniame dalinyje, pabuvojo blaivykloje, pakalbino venerinių ligų dispanserio direktorių, dalyvavo policijos reide (beveik laidos „Farai“ priešistorija). Laida buvo kitokia, nei buvo įpratusi matyti dar sovietinė visuomenė.
Kadangi pirmąją laidą pamatė daug šiauliečių, nuomonių apie ją buvo įvairių. Nestigo ir kritikos. Seno sukirpimo inteligentams nepatiko laidos vedėjai ir tranki roko muzika, jaunimui kliuvo techninis lygis. Tačiau visi sutarė – televizijos reikia.
Antrąją laidą vesti buvo pakviesti Šiaulių dramos teatro aktorius Pranas Piaulokas ir Šiaulių radijo centro direktorius Valentinas Didžgalvis.
Susibūrė ir antrasis televizijos kūrėjų kolektyvas, globojamas Šiaulių roko klubo ir pradėjęs rengti televizijos laidas penktadienio vakarui. Eteryje atsirado pramoginė programa „Nuo penktadienio iki penktadienio“, kurią rengė Remigijus Ruokis, Kastytis Stumbrys, Saulius Pučinskas ir Eligija Vaišvilaitė. Tačiau tai jau kita istorija...

Straipsnio autorius – Viktoras Gundajevas