Naujienos

2026 m. birželio 12 d., penktadienį, 14 val. Šiaulių istorijos muziejaus kieme (Aušros al. 47, Šiauliai) atidaroma paroda „Tremties vagono pasakojimai“, skirta Lietuvos gyventojų pirmųjų masinių trėmimų 85-osioms metinėms. Atidaryme pasirodys Šiaulių kultūros centro choras „Tremtinys“ (vadovė Ginta Palujanskienė). Renginys skiriamas Gedulo ir vilties dienai paminėti.

Paroda „Tremties vagono pasakojimai“ eksponuojama neįprastoje erdvėje – muziejaus lauko teritorijoje pastatytame ir specialiai transformuotame konteineryje, savo išvaizda primenančiame traukinio vagoną. Konteinerį parodinei veiklai 2022 m. pritaikė architektai Justinas Dūdėnas ir Jurgis Dagelis, rengdami jį Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus parodai „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo“ (parodos kuratoriai – Sonata Žalneravičiūtė ir Audrius Dambrauskas). Šiandien konteineris atgyja naujai – jame pristatoma paroda „Tremties vagono pasakojimai“, kurios ekspozicijos dizainą sukūrė ir įrengė „Klemencov Group“.

1941 m. birželio 14 d. pradėta masinė Lietuvos gyventojų trėmimo akcija tapo lietuvių tautos skausmo simboliu. Birželio 14–19 d. į atokiausias Sovietų Sąjungos vietoves buvo išvežta per 17 tūkst. žmonių: apie 13 tūkst. – į tremtį, 4 tūkst. – į lagerius. Geležinkelio stotyse nuo šeimų atskirti vyrai buvo vežami į Komijos, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sričių, Kazachijos ir Krasnojarsko kraštų lagerius. Šeimos, likusios be vyrų, buvo tremiamos į Komiją, Novosibirsko ir Tomsko sritis, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus. 1942 m. birželio mėn. – apie 3 tūkst. tremtinių iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros.

Paroda „Tremties vagono pasakojimai“ pradedama tarpukario Lietuvoje garsios Pūtvių šeimos, patyrusios visą sovietinės valdžios represijų mastą (lagerius, tremtį, artimųjų netektis), istorija. Tai – skaudi pirmųjų masinių trėmimų iliustracija. Pasakojamos įvairios 1941 ir vėlesniais metais ištremtųjų istorijos, jų išgyvenimai ir kasdienybė tolimame krašte: rodoma, kaip tremtiniai gyveno, kokiomis sąlygomis ir kokius darbus dirbo, kaip tvarkėsi savo buitį, mokėsi prisitaikyti prie atšiaurių sąlygų, rūpinosi artimaisiais.

Tūkstančiai represuotųjų dirbo atokiose taigos kirtavietėse, tiesė geležinkelius, dirbo anglies ir aukso kasyklų šachtose, žvejojo Laptevų jūroje, didžiųjų Sibiro upių deltose ar dirbo skurdžiuose tarybiniuose ūkiuose bei kolūkiuose. Žiemą dažniausiai kirsdavo mišką, ruošdavo medieną. Pavasarį dar prisidėdavo sakinimo, sielių plukdymo darbai. Netgi per didžiausius šalčius ir pūgas darbai taigoje nenutrūkdavo. Visiems tremtiniams judėjimas buvo itin ribojamas ir griežtai kontroliuojamas NKVD.

Nepaisant patiriamų sunkumų, gyvenimas ėjo į priekį. Parodoje parodomas kasdienis ištremtųjų šeimų gyvenimas: pastangos išsaugoti savo tapatybę – tikėjimą, tradicijas, paminėti įprastas krikščioniškas šventes. Matome tremtinius, kai jie suklaupę meldžiasi, tuokiasi, krikštija savo vaikus, kukliai švenčia šv. Velykas ar šv. Kalėdas, liūdi laidodami artimuosius, nepraranda vilties sugrįžti į Lietuvą. Vienas iš svarbiausių represuotųjų vilties simbolių – laiškai, kurie atskleidžia to meto nuotaikas, išgyvenimus. Laiškai buvo vienintelė jungtis su tėviške, artimaisiais, mylimais žmonėmis, bičiuliais. Savo sukurtais rankdarbiais, piešiniais tremtiniai puošdavo savo kuklią buitį. Dažname jų darbe yra įterpti tautiniai simboliai – trispalvė, Vytis, Gedimino stulpai. Kiekvienas tremties reliktas tarsi trumpa skaudžios praeities istorija, alsuojanti viltimi, tėvynės ilgesiu ir meile.

Paroda surengta iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, tremtinių Romualdo Baltučio (1933–2025), Algimanto Jakučionio, Onos Čepienės asmeninių archyvų. Paroda eksponuojama iki spalio 15 d.