Naujienos

Šiaulių „Aušros“ muziejuje liaudies muzikos instrumentai, kaip materialaus paveldo dalis, saugomi jau daugiau nei 100 metų. Per šimtmetį rinkinyje sukaupta beveik 4 dešimtys kanklių, kurios lietuviams yra  ne tik muzikos instrumentas, bet ir vienas iš etninio tapatumo simbolių, jungiančių tradicinę ir šiuolaikinę kultūrą, teikiantis dvasinės stiprybės ir primenantis apie meistrų ir kankliavusių dvasinį palikimą. Dauguma muziejuje saugomų kanklių į muziejaus rinkinius pateko tarpukario ekspedicijų metu. Kanklės įvairios – skobtos, klijuotos ar sukaltos. Nėra nei vienų tokių pačių kanklių – skirtingos formos, spalvos, dekoro detalės, ornamentika. Beveik visų kanklių autoriai – nežinomi.

Žaliūkių malūnininko troboje veikiančioje parodoje, skirtoje Kanklių metams, galite pamatyti net 19 unikalių muziejaus rinkinyje saugomų kanklių. Įrašai muziejinių vertybių metrikose liudija, kad daugiausiai muziejinių vertybių yra iš Šiaulių apskr., taip pat yra ir iš Mažeikių, Biržų, Kretingos apskričių. Lietuvoje kanklės paplitusios vakarinėje ir šiaurinėje šalies dalyse, Dzūkijoje kanklių niekada nenaudojo. Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo sutartinių kankliavimo tradicija, kanklės buvo pačios archajiškiausios, dažniausiai skobtos, luotelio formos, penkiastygės. Iki 20 a. pirmosios pusės kanklės šiame regione buvo kaip dvasinės kontempliacijos priemonė. Likusioje Aukštaitijos dalyje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje kanklių paskirtis buvo šiek tiek kitokia – jomis skambino įvairiose šeimos, kalendorinėse šventėse, gegužinėse, kankliavo ir per laidotuves. Kanklių forma čia irgi šiek tiek kitokia – kur kas didesnis plokščiadugnis korpusas, smailiau nusklembtas drūtgalis, didesnis stygų skaičius. Parodoje kanklės įvairios – nuo archajiškų skobtinių iki tradicinių septynstygių ar devynstygių ir netgi 23 stygų citros pavyzdžio kanklių.

Eksponuojamos pačios pirmosios kanklės iš Joniškio valsčiaus, paaukotos Stasio Brašiškio. Jos muziejuje atsirado 1923 m. –  apie tai byloja įrašas tuometinėje gaunamų eksponatų knygoje. 1935 m. Trokadero (Paryžius) etnografijos muziejuje buvo surengta Pabaltijo tautų liaudies meno paroda. Parodai buvo surinkti įvairūs liaudies meno eksponatai iš M. K. Čiurlionio galerijos, Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“ muziejų. Tarp įvairių materialiąją ir dvasinę liaudies kultūrą liudijančių eksponatų čia buvo ir kanklės su ant šono išraižyta data „1818“. Šias unikalias dvylikastyges kankles (tikėtina, kad tai –  seniausia kolekcijos vertybė), kadaise gautas iš Bugenių k., Tirkšlių vlsč., Mažeikių apskr., o vėliau pabuvojusias Paryžiuje, taip pat galite išvysti šioje parodoje.

Naujausios kanklės, skirtos Stanislavai Venclauskienei, padarytos žinomo meistro Alberto Martinaičio, liudija dabar gal kiek primirštą paprotį kankles daryti, mirus artimam žmogui. Meistras jau daug metų puoselėja šią tradiciją ir savo gamintas kankles dedikuoja ne tik artimiesiems, bet ir tiems Lietuvos šviesuoliams, kuriems jaučia meilę ir pagarbą.

Unikalus ir dar vienas šios parodos eksponatas naujosios kanklės-klaviklės, kurias 1931 m. Šiauliuose pagal žinomo dailininko Gerardo Bagdonavičiaus projektą pagamino šiaulietis Jeronimas Jankauskas (1900–1945) gimęs Šiaulių apskrityje, Padubysio valsčiuje, Būdų kaime. 1933–1945 m. Šiauliuose vadovavo savo įsteigtiems Naujųjų kanklių klaviklių kursams. 1945 m. klaviklių kursai buvo perkelti į Kauną ir ten veikė iki 1947 m. Naujosios modifikuotos kanklės buvo gan populiarios ir 1936 m. va­sa­rio 2 d. Šiaulių laikraštyje „Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“ rašoma, kad jos užkariauja vis naujas pozicijas: „Ne­se­niai Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios ku­ni­gas Ja­su­kai­tis už­pir­ko sa­vo­mis lė­šo­mis p. Jan­kaus­ko konst­ruk­ci­jos 12 nau­jų­jų kank­lių. Da­bar kun. Ja­su­kai­tis or­ga­ni­zuo­ja or­kest­rą ir ne­tru­kus ti­ki­si pa­si­ro­dy­ti vie­šai. Tuo bū­du Šiau­liuo­se bus jau du nau­jų­jų kank­lių or­kest­rai“. Gaila, kad naujosios kanklės – klaviklės jau tapo istorija. Būtų smagu išgirsti, kaip jos skamba.

Nors kai kurios parodoje eksponuojamos kanklės stygų visai nebeturi, kai kur jų likę nedaug, bet visi instrumentai, nepaisant laiko žymių ir praradimų, liudija keleto šimtmečių istoriją. Kviečiame pažvelgti į formų ir dekoro įvairovę, pajusti kanklių meistrų, kankliavusiųjų ir laiko tėkmės žymes. Mistikos ir ritualų ieškotojai gali atrasti maginio instrumento iš luoto, rogių ar karsto versijas, o muzikos instrumentų meistrai ir tyrinėtojai – įkvėpimo šaltinį.  0

Paroda veiks iki lapkričio 15 d.