Šiaulių „Aušros“ muziejus nuo 2019 m. pradėjo intensyviai kaupti, skaitmeninti, sisteminti, analizuoti ikonografinę ir istorinę medžiagą apie Šiaurės Lietuvoje iki XX a. vidurio gyvenusią didelę latvių diasporą (tyrinėtojas dr. Ernestas Vasiliauskas). Bendradarbiaujama su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu, „Žiemgalos“ kultūros draugijos Joniškio skyriumi, Latvijos universitetu, Latvijos folkloro saugykla. Šiaulių „Aušros“ muziejus tampa viena iš Lietuvos letonikos atminties institucijų ir tyrimo centrų.
Šiuo metu surinkta, suskaitmeninta ir patalpinta informacinėje sistemoje LIMIS
[1] gausi ikonografinė medžiaga (fotografijos, keletas dokumentų – 1121 vnt.) apie Daunoravos, Dubovkos (Joniškio vls.) latvių diasporas, Lietuvos latvių sąjungos pirmininką, dailininką Karlį Grauzį (1887–1938). Muziejaus skaitmeninimo centre suskaitmeninta ir daugiau XIX–XX a. medžiagos – turtingas Alkiškių (buv. Šiaulių apskr.) parapijos evangelikų liuteronų archyvas – dokumentai, fotografijos (apie 350 vnt.), kurie ne tik reprezentuoja Akmenės–Kruopių apyl. ir Šiaulių apskr. latvių istoriją, bet yra svarbūs Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios istorijai tirti. Visa ši informacija yra nuolat pildoma ir atnaujinama Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje (LIMIS).
Muziejininko-specialisto dr. E. Vasiliausko iniciatyva 2020 m. gegužės mėn. muziejui buvo perduotas vertingas Janio Brinkio (1912–1987) kauptas Vismantų (buv. Radviliškio vls., dab. – Pakruojo r.) latvių bibliotekos draugijos „Saulė“ archyvas (5 segtuvai ir 9 nuotraukos). Archyvą perdavė ilgametė Šukionių bibliotekos (Pakruojo r.) bibliotekininkė Liucija Janina Brazdžionienė ir J. Brinkio dukterėčia radviliškietė Irma Siudeikienė. Šis archyvas pradėtas formuoti 1931 m. Jame atsispindi Vismantų latvių pradžios mokyklos, bibliotekos draugijos „Saulė“ kūrimosi ištakos, veikla 1931–1936 m., susirašinėjimas su Šiaulių–Mažeikių liuteronų parapijos kunigu T. Kupferiu, organizacijomis, valdžios institucijomis, giminaičiais, bendraminčiais (2 segtuvai). Kitą archyvo dalį sudaro J. Brinkio 1944–1952 m. susirašinėjimas su giminaičiais ir draugais (nuo Panevėžio iki Skuodo), kuriuose atsispindi Antrojo pasaulinio karo realijos – latvių legionierių kovos, artėjančios fronto nuojautos, į Vismantus atkeldintų rusų šeimų gyvenimo aspektai (2 segtuvai). Taip pat yra, spėjama, XX a. aštuntajame dešimtmetyje rašytų rankraščių apie Vismantų latvių kapines, pateikiamas jų planas su palaidojimais, eiliuotas tekstas apie Vismantų šeimas, „Vismantų žiemgalių-latvių“ ir sodybų istoriją.
Kraštotyrininkas, tautosakininkas, muziejininkas, ornitologas, visuomenės ir kultūros veikėjas Janis Brinkis (
Jānis Briņķis) – Lietuvoje nežinoma asmenybė. Jis gimė 1912 m. gegužės 22 d. Vismantų latvių ūkininkų Mikelio ir Trynės Brinkių šeimoje, mirė 1987 m. gruodžio 28 d. pas seserį Liną Elėjoje (Jelgavos r., Latvija), palaidotas gimtųjų Vismantų liuteronų latvių kapinėse, šalia tėvų. Anksti (15–20 metų) pradėjo domėtis Vismantų latvių ir jų kilmės (žiemgalių) istorija, rinko tautosaką (nuo 18 metų), pasakojimus apie vietos latvių kilmę ir bendruomenės, šeimų istoriją, o medžiagą siuntė į Latvijos folkloro saugyklą Rygoje (saugomi 5 segtuvai, prirašyti 1247 psl., f. 1478)
[2]. Kartu su latvių ūkininku Peteriu Tiltiniu (1907–1976) rūpinosi 1931 m. Vismantų latvių pradžios mokyklos, bibliotekos draugijos „Saulė“ įkūrimu (paramos dėl knygų 1932 m. kreiptasi į Joniškyje įsikūrusios Lietuvos latvių sąjungos pirmininką ir Joniškio mokytojų knygyno savininką K. Grauzį, Žagarės latvių draugiją, Žagarės evangelikų liuteronų parapijos moterų komitetą (pirm. M. Ragge), senojoje tėvų sodyboje įkūrė seniausią Žiemgalos regione „Senųjų žiemgalių“ muziejų (jame buvo sukaupta daugiausia etnografinė, numizmatinė, istorinė ir kt. medžiaga), buvo Radviliškio liuteronų bendruomenės pirmininkas. Jis rūpinosi Vismantų bendruomenės tautinio (žiemgališkai-latviško) identiteto saugojimu, rašė apie to meto įtemptus tautinius-religinius santykius su lietuviais (1919 m.). J. Brinkis taip pat domėjosi medicina ir ornitologija (susirašinėjo su prof. Tadu Ivanausku ir Latvijos ornitologijos centru prie Latvijos universiteto Rygoje).
J. Brinkio veikla ypač domėtasi Latvijoje. 1932–1943 m. latviškoje spaudoje esama nemažai pranešimų apie jo veiklą, renkamą tautosaką, įkurtą muziejų, 1943 m. nuogastaujama dėl archyvo ir muziejaus likimo. Deja, 1940–1944 m. įvykiai nutraukė tolimesnę veiklą – panašu, kad J. Brinkis ankstesnės veiklos nebetęsė, karo metu globotos rusų šeimos jį išgelbėjo nuo represijų (perduotame archyve yra laiškas adresuotas Šiaulių NKVD, kuriame prašoma paleisti jį iš kalėjimo). Apie 1946 m. vietos MVD pareigūnai sunaikino „Saulės“ draugijos biblioteką, o ir tėvų sodyboje įkurtas muziejus su rinkiniais sulaukė panašaus likimo – sunaikintas vykdant melioraciją apie 1980 m. (apie jo sunaikinimą iki pat mirties kraštotyrininkas taip ir nesužinojo). Be to, Latvijos akademiniame pasaulyje J. Brinkis žinomas ne tik kaip tautosakos rinkėjas, bet ir unikalaus žiemgalių „mazgų rašto“
[3] žinovas ir jo pavyzdžių saugotojas, „Vismantų žiemgalių“ teorijos plėtotojas, pasak kurios, Vismantų latviai yra žiemgalių palikuoniai, kurie keliomis bangomis į šią vietovę pasitraukė 1290 m. bėgdami nuo vokiečių kryžiuočių.
Muziejaus rinkinys ir archyvas
[4] taip pat papildytas keliasdešimčia nuotraukų, kuriose užfiksuotas pats J. Brinkis, Brinkių ir Tiltinių šeimos, Vismantų latvių draugijos nariai ir kt. Jas muziejui dovanojo arba suteikė galimybę suskaitmeninti L. J. Brazdžionienė, I. Brinkytė-Siudeikienė, Ausma Tiltiņa-Ivanova (Elėja), Valteris Kleinas.
Apie šio archyvo vertę kalba ir tas faktas, kad Lietuvoje iki 1940 m. veikusių latvių draugijų archyvų beveik neišliko – jie buvo sunaikinti, laiku nebuvo perduoti į valstybinius archyvus (išskyrus Žeimelio latvių draugiją, kurios 1924–1939 m. 5 bylos saugomos Lietuvos centriniame istorijos archyve (f. 949). Be to, jis papildo Latvijos folkloro saugykloje saugomą J. Brinkio surinktą informaciją. Šis archyvas netrukus bus sutvarkytas ir prieinamas tyrėjams, besidomintiems krašto istorija. J. Brinkio surinktas palikimas neabejotinai ras savo vietą Žiemgalos krašto kultūriniame kontekste, šalia Žeimelio kraštotyrininko Juozo Šliavo rinkinių.
Fotografijų aprašymai:
- Vismantų k. latvių ūkininkų J. Brinkių šeima. Iš kairės 2 – J. Brinkis. Apie 1930 m.
- J. Brinkis. Apie 1945 m.
- Vismantų latvių bibliotekos draugijos „Saulė“ nariai Brinkių sodyboje (čia buvo įrengtas „Senųjų žiemgalių“ muziejus). Iš kairės 2 – J. Brinkis. Apie 1931 m.
- Vismantų latvių bibliotekos draugijos „Saulė“ nariai Brinkių sodyboje. Iš kairės II eilėje sėdi: 2 – J. Brinkis. Apie 1931 m.
- Vismantų kapinės (Pakruojo r.). 2020 m., E. Vasiliausko nuotr.
- J. Brinkio ir jo tėvų, giminaičių kapavietė Vismantų kapinėse. 2020 m., E. Vasiliausko nuotr.
- Vismantų kapinių aprašymo faksimilė.
- Vismantų kapinių planas.
- Teksto apie Vismantų žiemgalių istoriją faksimilė.
- Radvilonių dvaro baronų von der Roppų kapaviečių epitafijų nuorašo faksimilė.
- Latvijos Respublikos konsulo Pūikio 1931 m. raštas dėl Vismantų latvių mokyklos atidarymo.
- Lietuvos latvių sąjungos (Joniškis) Karlio Figoro 1932 m. rašytas laiškas dėl knygų dovanojimo Vismantų bibliotekos draugijai „Saulė“.
- Žagarės evangelikų liuteronų parapijos moterų komiteto (M. Raggė) 1932 m. rašytas laiškas dėl knygų dovanojimo Vismantų bibliotekos draugijai „Saulė“.
- Tado Ivanausko instrukcija paukščiams žieduoti. 1935 m.
- Vismantuose 1935 m. sužieduotų špokų (varnėnų) sąrašas.
Parengė muziejininkas-specialistas dr. E. Vasiliauskas
Informacija tel. (8 41) 52 43 86.
Fot. iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių