Algirdas Kulikauskas gimė 1937 m. gegužės 19 d. Ambrasuose (Vilkaviškio r.). Baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą. Vėliau Klaipėdos jūreivystės mokykloje įgijo laivavedžio specialybę, Buivydiškių technikume – žuvininko, o Šiaulių pedagoginiame institute – mokytojo kvalifikaciją.
A. Kulikausko archyve – daugiausia dokumentinio turinio filmų, kuriuose užfiksuota jį supusi aplinka. Pirmieji kadrai atspindi laisvalaikį: mokydamasis Šiaulių muzikos technikume, apie 1962-uosius, jis pradėjo filmuoti turistų klubo veiklą. Tuo metu Šiauliuose buvo vos keli žmonės, mokėję filmuoti, tad tai buvo didelė naujovė ir techninis iššūkis. Filmavimo pagrindus kūrėjui suteikė fotografijos žinios. Dar 1952 m. tėvo bendradarbis dailininkas Gerardas Bagdonavičius pasiūlė Algirdui pačiam pasigaminti fotoaparatą. Technikos naujovės traukė, fotoaparatai keitėsi, kol galiausiai atėjo laikas ir filmavimo kamerai.
Tobulėti paskatino išvyka į Sibirą. Nuvykęs pas gimines į Vorkutą, jis dirbo šachtose tunelių kasėju, o laisvalaikiu lankėsi vietos televizijoje ir tapo neetatiniu kino korespondentu. Ši veikla vertė pasitempti, nes televizijos eteriui reikėjo kokybiško ir profesionalaus vaizdo. Jaunam operatoriui tai buvo puiki mokykla.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje grįžęs į Lietuvą, A. Kulikauskas pradėjo dirbti Arnėnų (Molėtų r.) žuvininkystės ūkyje. Pomėgio filmuoti neatsisakė, todėl šiandien turime unikalią nišinę kino kroniką apie žuvininkų darbus ir rūpesčius. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje kūrėjas pradėjo dalyvauti kino festivaliuose. Kaip ir daugelis saviveiklininkų, jis debiutavo šeimyninių filmų festivaliuose, kurie tuo metu pasižymėjo dalyvių gausa.
Dar didesnis poreikis filmuoti atsirado dirbant kultūrinį darbą – grįžęs į Šiaulių rajoną, Algirdas vadovavo Meškuičių kultūros namams. Čia kino kronika vis dažniau virto dokumentiniais filmais: „Meškuitiečiai – linksmi žmonės“ (1975 m.), „Muzikos dienos Šiaulių rajone“ (1979 m.), „Meno vadovas“ (1980 m.), „Aidai 16“ (1980 m.) ir kt. Šio laikotarpio kadruose atsispindi turiningas rajono kultūrinis gyvenimas. Nemažai filmų sukurta bendraujant su tautodailininkais, o šį etapą geriausiai iliustruoja 1979 m. juosta „Puodžių šventė“. Devintajame dešimtmetyje autorius išbandė save turistinių filmų žanre: festivaliuose palankiai įvertinti filmai „Upė“ (1981 m.), „10 dienų Turkijoje“ (1982 m.) ir kt.
Nuo 1982 m. A. Kulikauskas dirbo Šiaulių pedagoginio instituto (ŠPI) Muzikos katedroje vargonų ir rojalių derinimo meistru. Šioje įstaigoje jis kartu su tėvu pagamino unikalius medinius vargonus. Kino juostose įamžintas ir instituto gyvenimas. Stebint aštuntojo–devintojo dešimtmečių kūrybą, matyti tvirta meistro ranka: filmai kokybiškai nufilmuoti, sumontuoti, profesionaliai parinktas muzikinis takelis. 1987 m. autorius įsitraukė į užsakomųjų filmų gamybą – sukurtas dviejų dalių filmas apie gamyklą „Nuklonas“ (1987 m.), o ŠPI veiklos jubiliejui – filmas „Prie naujų darbų slenksčio“ (1988 m.). Autorius buvo dažnas įvairių kino festivalių svečias. Pavartę to meto spaudą, dažnai randame kino mėgėjo Algirdo Kulikausko pavardę. Kritikai dažnai atkreipia dėmesį į jo filmus dokumentinių, šeimyninių, turistinių filmų festivaliuose.
1989-ieji Algirdo Kulikausko kūryboje žymi naują etapą: dokumentinis filmas „Sodas, kuris nederėjo“ XXXI-ajame respublikiniame saviveiklinių filmų festivalyje Vilniuje pelnė I laipsnio diplomą ir piniginę premiją. Lietuvos muzikos draugija skyrė prizą už geriausią muzikinį-garsinį apipavidalinimą, o Lietuvos žurnalistų sąjunga – prizą už geriausią dokumentinį-publicistinį filmą. Tai dokumentinė juosta apie tremtį ir sovietinės sistemos ydas. Šis filmas atsirado neatsitiktinai – prasidėjęs Atgimimo laikotarpis ir Sąjūdžio veikla patraukė autoriaus dėmesį. A. Kulikauskas aktyviai fiksavo šio laikotarpio politinius ir visuomeninius įvykius: mitingus, pirmuosius trispalvių iškėlimus, diskusijas, religines šventes, tremtinių susibūrimus, senų paminklų nukėlimą ir naujų pastatymą. Dabar Algirdas Kulikauskas įvardijamas kaip Atgimimo laikotarpio metraštininkas Šiauliuose.
Atgimimo laikotarpis sutapo ir su techniniais virsmais – kino juostą pakeitė vaizdajuostės (VHS). Atsirado galimybė kurti ilgesnius filmus, lengvai įrašyti garsą ir vaizdą, o juostų nebereikėjo ryškinti. A. Kulikausko dėka įamžinta nemažai istorinių įvykių, formavusių nepriklausomos Lietuvos veidą. Išlikę archyvai padeda susidaryti aiškesnį paskutiniojo XX a. dešimtmečio Šiaulių vaizdą. Ir šiandien atrodo aktualūs jo interviu su Jonu Meku ar Vytautu Landsbergiu. Algirdas Kulikauskas buvo vienas pirmųjų bendradarbių 1992 m. susikūrusioje „Šiaulių televizijoje“.
Dešimtasis dešimtmetis išsiskyrė aktyvia visuomenine veikla: A.Kulikauskas trylika metų (1993–2006 m.) vadovavo Lietuvos kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriui, su kolegomis įkūrė Šiaulių kino muziejų, organizavo saviveiklinio kino festivalius „Debiutas“ ir respublikinį Šeimyninių filmų festivalį. Dvejus metus vadovavo Šiaulių tremtinių chorui, buvo Sausio 13-osios brolijos Šiaulių skyriaus tarybos narys, iki šiol išliko Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariu.
Algirdo Kulikausko kino ir vaizdo filmai saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje bei Lietuvos centriniame valstybės archyve. 2010 m. A. Kulikauskas apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu, 2020 m. už ilgametį kraštotyros darbą jam įteikta Mikelio premija.
Algirdas Kulikauskas kuria iki šiol. Filmuoja tai, kas, jo manymu, yra svarbu. Su naujais darbais jis kasmet dalyvauja respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje Vilniuje. Jis, ko gero, šiuo metu yra vyriausias iš kuriančių kino autorių Lietuvoje.
Koordinatorius – Viktoras Gundajevas
Komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius
Organizatorius – Fotografijos muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys
Fotografijos:
„Nidos žvejai“, 1986 m., A. Kulikausko filmo stop kadras
„Sausio įvykiai Vilniuje“, 1991 m. A. Kulikausko filmo stop kadras
„Sodas, kuris nederėjo“, 1988 m. A. Kulikausko filmo stop kadras
„Trispalvė“, 1989 m. A. Kulikausko filmo stop kadras
Chaimo Frenkelio vila-muziejus
Venclauskių namai-muziejus
Šiaulių istorijos muziejus
Fotografijos muziejus
Dviračių muziejus
Radijo ir televizijos muziejus
Žaliūkių malūnininko sodyba-muziejus
Poeto Jovaro namas-muziejus
