Naujienos

Baigusi istorijos studijas Vilniaus universitete, V. Lozaitienė gavo paskyrimą dirbti Šiauliuose. Taip prieš 50-metį prasidėjo jos kelias Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Savo karjerą pradėjusi kaip Istorijos skyriaus vedėja, greitai ji tapo direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams. Nuo 2006 m. ėjo vyr. fondų saugotojos pareigas.

V. Lozaitienė teigia, kad visais laikais vienas svarbiausių darbų muziejuje buvo rinkinių formavimas. Plačiai žinoma, kad tarpukariu „Aušros“ muziejininkai organizavo ekspedicijas su tikslu rinkti „praeities liekanas“, t. y. senus daiktus ir informaciją apie juos. Ir vėlesniu laikotarpiu ekspedicijos buvo neatsiejama muziejinio darbo dalis. Ji kartu su kolegomis vykdavo į kaimus, bendruomenes, mokyklas, kalbėdavosi su žmonėmis, aiškindavo, kodėl verta saugoti senus daiktus ir perduoti juos muziejui. Tai buvo ne tik eksponatų rinkimas, bet ir nuolatinis ryšių kūrimas, muziejaus veiklos sklaida. „Dažnai padėdavo vietiniai žmonės, kurie pažinojo savo kraštą ir galėjo parodyti, kur slypi vertingi daiktai ar istorijos“, – prisimena muziejininkė, pridėdama, kad dažnokai žmonės ir patys atnešdavo daiktų į muziejų, juos padovanodavo ar siūlydavo įsigyti.

Ilgus metus dirbdama su muziejaus rinkiniais, V. Lozaitienė aiškiai suvokė, kad kiekvienas eksponatas – tai istorijos dalis, kurią būtina išsaugoti. „Jeigu mes neišsaugosim, tai jau nebebus ateities kartoms“, – pabrėžia ji. Ši nuostata lydėjo visą jos profesinį kelią: rūpestis eksponatais reiškė ne tik jų suradimą ar registravimą, bet ir nuolatinį dėmesį saugojimo sąlygoms, aplinkai bei sprendimams, galintiems turėti ilgalaikių pasekmių.

V. Lozaitienė pastebi, kad per jos darbo metus keitėsi valstybė ir muziejaus veiklos pobūdis, tačiau esminė vertybė išliko nepakitusi – atsakomybė saugoti tai, kas svarbu. Ji prisimena istoriją su Graužikuose rastais dviem bidonais su Putvinskių šeimos archyvais, kurie žemėje išgulėjo 50 metų. Jų būklė buvo sudėtinga – dokumentai drėgni, pažeisti, skleidžiantys stiprų kvapą. Ji pabrėžia, kad tuo metu svarbiausia buvo ne iš karto viską ištirti, o tiesiog išsaugoti. Šiandien Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas Putvinskių šeimos archyvas įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Pačiai V. Lozaitienei tokie įvykiai neatrodo „dideli“. „Dirbi ir tiek“, – sako ji. Ir galbūt čia slypi jos darbo esmė – gebėjimas laiku atpažinti ir išsaugoti.

Darbe netrūko ir iššūkių – kartais tekdavo gelbėti eksponatus nuo rūsiuose besikaupiančio vandens ar apsaugoti juos nuo kaitros, ar net ilgapirščių. Šiandien, prisimindama darbo pradžią, ji aiškiai mato, kaip stipriai pasikeitė eksponatų saugojimo sąlygos. Jei anuomet teko dirbti gerokai paprastesnėje aplinkoje, dabar muziejus gali didžiuotis moderniomis saugyklomis su kontroliuojama temperatūra, drėgme, šviesa ir specialiai pritaikytais baldais.

Per muziejininkės darbo metus „Aušros“ muziejus išgyveno ne vieną transformaciją. Būtina išskirti ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, atvėrusį gerokai platesnes veiklos galimybes. Šį laikotarpį V. Lozaitienė prisimena su ypatingu entuziazmu – muziejuje atsirado naujos temos: tremtis, rezistencija, išeivijos gyvenimas ir kt. Kartu plėtėsi ir rinkinių kaupimo kryptys, atsirado projektinis finansavimas. Muziejus augo, apimdamas vis daugiau skirtingų sričių – nuo istorijos iki fotografijos, nuo dailės iki technikos ir virto daugiasluoksne kultūros institucija.

Vienas ryškiausių pokyčių muziejininkystėje, kurį išskiria V. Lozaitienė, tai – skaitmenizacija. Pradėjus dirbti muziejuje, nebuvo kompiuterių, internetinių sistemų, automatizuotų procesų. Muziejininkystė buvo rankų darbas – lėtas, kruopštus ir, kaip visada, reikalaujantis didelės atsakomybės. Kiekvienas eksponatas buvo aprašomas ranka, ne vienoje, o keliose knygose – aktuose, inventoriaus registruose, kataloguose, dažnai tą pačią informaciją perrašant keletą kartų. „Dabar net neįsivaizduoju, kaip galėjome dirbti be visų šių sistemų“, – pasakoja V. Lozaitienė.

2014 m. muziejaus eksponatų apskaita buvo pradėta vykdyti į Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą (LIMIS). Šiandien „Aušros“ muziejus lyderiauja Lietuvoje skaitmenindamas eksponatus ir produktyviai naudodamas jų sklaidai įvairius LIMIS sukurtus įrankius, dalyvaudamas tarptautiniuose skaitmeninimo projektuose. Perėjimas nebuvo lengvas – reikėjo keisti nusistovėjusius įpročius, iš naujo tvarkyti dokumentaciją, mokytis naujų darbo principų. Tačiau šiandien akivaizdu, kad šis žingsnis buvo būtinas – skaitmenizacija leido efektyviau valdyti rinkinius ir užtikrinti jų prieinamumą visuomenei.

Per ilgus darbo metus V. Lozaitienė sutiko daug žmonių – kolegų, menininkų, kūrėjų, lankytojų, istorijai svarbių asmenybių ir jų artimųjų. Kai kurie jų tapo bičiuliais, bendraminčiais, ilgamečiais draugais. Ypatingas ryšys ją siejo su Gražbyle Venclauskaite (1912–2017), kuri su seserimi Danute Šiaulių miestui dovanojo tėvų namus (Vytauto g. 89), su sąlyga, kad čia visada veiks muziejus.

Jų pažintis užsimezgė per muziejų, tačiau ilgainiui išaugo į artimą, pasitikėjimu grįstą ryšį. V. Lozaitienė prisimena, kad Gražbylė buvo išskirtinė asmenybė – atvira, tiesi, su stipriu charakteriu ir savitu humoro jausmu. Jų bendravimas neapsiribojo tik oficialiais susitikimais ar darbo reikalais – tai buvo gyvas ryšys. V. Lozaitienė prisimena apsilankymus Gražbylės namuose – kartu gertas arbatas, paruoštus sumuštinius, ilgesnius pokalbius. Vienas ryškesnių prisiminimų – kelionės į Palangą, kur būdavo švenčiami Gražbylės gimtadieniai. Muziejininkai ir jos bičiuliai važiuodavo kartu, dažnai autobusu. Tai buvo paprastos, bendrystę kuriančios akimirkos, kurios išliko atmintyje. Simboliška, kad iš visų „Aušros“ muziejaus padalinių – V. Lozaitienei labiausiai patiko dirbti Venclauskių namuose-muziejuje. Jos darbo kabinetas buvo tame pačiame kambaryje, kur dirbo Kazimieras Venclauskis. „Ten tvyro ypatinga aura“, – pastebi.

Kalbėdama apie kolegas, V. Lozaitienė negaili komplimentų. Kolektyvas, anot jos, visada buvo ypatingas – be intrigų, su pagarba ir gebėjimu susitarti. O ir veiklų kartu netrūko –  kadaise buvo įkurtas muziejininkų ansamblis, pasirodydavęs įvairiuose renginiuose, iki šiol muziejus turi tradiciją kasmet vykti į ekskursiją, stiprinant tarpusavio ryšius. Muziejuje ilgainiui likdavo tik tie, kurie turėjo vidinį ryšį su darbu, atsidavimą istorijai ir jos išsaugojimui. „Kas ateina tik pabūti – greitai išeina. O kas užsibūna, tas lieka ilgam, – pastebi V. Lozaitienė. – Muziejus yra kuriamas ne vieno žmogaus pastangomis, vienas žmogus nieko nepadarys. Visi kartu.“

V. Lozaitienė per savo darbo metus dirbo su dviem muziejaus vadovais – šviesios atminties Edvardu Cicėnu (1931–2007) ir dabartiniu direktoriumi Raimundu Balza. Pastarąjį ji apibūdina kaip reiklų, tačiau gebantį atsižvelgti į situaciją. Anot jos, būtent tokia laikysena – gebėjimas išlaikyti darbinę strategiją, bet kartu matyti žmogų – buvo viena svarbiausių priežasčių, leidusių muziejui augti ir keistis, formavusių darbo kryptį ir bendrą muziejaus atmosferą. Per daugelį metų muziejus plėtėsi, keitėsi, atsirado naujų padalinių, tačiau išliko kaip vientisa sistema.

Paklausta, kas muziejaus laukia ateityje, V. Lozaitienė sako: „Kai viskas bus suskaitmeninta, atsiras daugiau laiko tyrinėjimams“. Ilgą laiką muziejininkų darbas buvo susijęs su apskaita, dokumentavimu. Ateityje, jos manymu, svarbiausia taps gebėjimas suprasti ir paaiškinti tai, kas saugoma – suteikti eksponatams prasmę, muziejininkai daugiau laiko galės skirti tyrinėjimams. Kalbėdama apie jaunąją muziejininkų kartą, V. Lozaitienė pabrėžia tęstinumo svarbą. „Sėkla visada pasėjama iš anksto“, – sako ji, pabrėždama ne tik sukauptus rinkinius, bet ir perduodamą patirtį, požiūrį į darbą, atsakomybę. Anot jos, kiekviena karta remiasi tuo, kas jau padaryta, todėl svarbiausia – neišbarstyti to, kas sukurta, ir atsakingai tęsti pradėtą darbą. Šią mintį ji apibendrina ir savo palinkėjime muziejininkams: „Linkėdama sėkmės kilniame ir prasmingame muziejininko darbe, prašau saugoti ir puoselėti Muziejaus tradicijas, nepamiršti asmeninės atsakomybės ir gražios bendrystės. Būkite laimingi.“

Šiandien „Aušros“ muziejus skaičiuoja 103-uosius gyvavimo metus, beveik pusė šio laiko telpa Viktorijos Lozaitienės atmintyje. Per 50 metų muziejus jai tapo ne tik darbo vieta, bet ir gyvenimo dalimi. Tokie žmonės Muziejų kuria kasdien. Viktorija Lozaitienė – viena jų. „Ką darysiu išėjusi iš darbo? Gyvensiu, prisiminsiu kolegas, lankysiuosi muziejuje“, – pokalbį su šypsena baigia Viktorija.

Fotografijos:

1. Pelikso Bugailiškio premijos įteikimas Viktorijai Lozaitienei už „Aušros“ muziejaus rinkinių saugojimą, gausinimą ir puoselėjimą. Fot. Deimantė Bačiulė, 2011 m.

2. 100 metų sukaktį mininti Gražbylė Venclauskaitė tėvų namų sode ir Viktorija Lozaitienė. Fot. Rolandas Parafinavičius, 2011 m.

3. Šalia Vlado Putvinskio-Pūtvio archyvo bidonų. Fot. Jonas Tamulis, 1992 m.

4. Grupinis „Aušros“ muziejaus darbuotojų portretas Meno darbuotojų rūmuose Vilniuje. Fot. Vaidotas Kisielis, 1987 m.

5. Prie Venclauskių namų-muziejaus, minint G. Venclauskaitės 102 m. sukaktį. Fot. Edvardas Tamošiūnas, 2014 m.

6. V. Lozaitienės 50 metų darbo „Aušros“ muziejuje minėjimo akimirka. Fot. Kristina Steponavičiūtė, 2026 m.

Pašnekovę kalbino: Viktorija Gelžinienė ir Jolita Kirkilaitė.