Lankytojams

Atgal

Šiuo metu veikiančios parodos




Chaimo Frenkelio vila-muziejus (Vilniaus g. 74, Šiauliai)

„Barokas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“
Į veiklas ir renginius visoje Lietuvoje kviečiantis bendramuziejinis projektas „Lietuvos muziejų kelias“ plėtoja kultūros paveldo aktualinimo programą „Gimtoji Europa“ ir kviečia į temos „Europos ženklai Lietuvoje: Barokas“ renginius. Šiaulių „Aušros“ muziejus, prisijungdamas prie projekto, parengė parodą „Barokas Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“, pristatančią graviūras, vaizduojančias Europos baroko stiliaus statinius.

Meno istorijoje barokas pakeitė vėlyvąjį renesansą ir savo ruožtu užleido vietą rokokui ir klasicizmui. Barokas – XVI a. pab. – XVIII a. pirmos pusės epocha Europoje. Pradžioje žodis „barokas“ buvo vartojamas apibūdinti kūriniams, kuriems trūko klasikinių proporcijų. Net buvo manoma, jog tokie kūriniai yra Renesanso stiliaus nuosmukis ir buvo laikotarpis, kai šios stilistikos architektūra ir menas buvo kone prasto skonio pasireiškimas. Barokiniais vadinti tariamai netaisyklingi, neskoningi, pernelyg puošnūs meno kūriniai. „Architektūroje barokas yra kažkas keisto. Jam būdingas piktnaudžiavimas ir nesaikingumas.“ („Enciklopedija“ , 1777 m.). Tik XIX a. pabaigoje meno tyrinėtojai atrado baroką kaip savarankišką ir savitą kultūros epochą. Ir dar vėliau – XX a. baroko terminą įteisino Šveicarijos mokslininkas H. Wölfflinas.

Žodžio „barocco“ kilmė nėra iki galo aiški. Italų kalboje viduramžiais „baroccio“ sąvoka vartota nusakant ne visai sąžiningą sandėrį prekyboje. Taip pat žodžiu „barocco“ ispanų ir portugalų kalbose apibūdinamas netaisyklingos formos perlas. Vis dėlto dažniausiai šis apibūdinimas ir yra siejamas su baroku.

Baroko dailės ir architektūros tėvyne yra laikoma Italija, o Roma yra svarbiausias ankstyvojo ir brandžiojo baroko dailės ir architektūros centras. Šis stilius paplito Europoje ir Lotynų Amerikoje, tačiau suklestėjo tik katalikiškose šalyse. Svarbiausi baroko puoselėtojai buvo Bažnyčia ir aristokratija, nes naujas meno stilius itin tiko šių luomų reprezentacijai – daugelis jo darbų šlovina aristokratiją ir tradicinį dvasingumą.

Dominuojančios baroko architektūros formos ir linijos išsirutuliojo iš renesanso architektūros sprendimų, tačiau barokinio pastato visuma ir detalės yra dinamiškesnės, sudėtingesnės, didingesnės, dramatiškesnės, įmantresnės, puošnesnės. Barokinė architektūra yra teatrališka, reprezentatyvi, paradiška. Vietoje aiškių renesansinių fasadų, barokinėje architektūroje ypač vertintas sudėtingumo pradas. Baroko architektūrai yra būdingas neišbaigtumo ir veržlumo įspūdis, joje siekiama spindinčios prabangos ir rafinuoto puošnumo efekto. Ypač gausiai naudotos įvairios puošybinės detalės, prabangios, kontrastingos medžiagos (įvairių spalvų marmuras, smiltainis, auksuotos detalės).

Barokas Lietuvoje. Pirmą kartą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nevėlavo – po pirmosios barokinės bažnyčios pasirodžiusios 1584 m. Italijoje, antroji buvo statoma 1586 m. LDK mieste Nesvyžiuje, Radvilų valdose. Nesvyžius tapo pirmuoju barokiniu miestu Europoje, o pradėta mada išplito po visą LDK.

Išmaniųjų technologijų pagalba lankytojai pažintį su parodos tema gali pratęsti, nusikeldami į įvairius Europos miestus bei apžiūrėdami graviūrose matytus statinius esamuoju laiku. Tai padaryti padės prie graviūrų esantys QR kodai.

Paroda eksponuojama nuo 2025 m. gegužės 17 d. iki gruodžio 31 d.
Plačiau apie Lietuvos muziejų kelią skaitykite čia>>

Šiaulių istorijos muziejus (Aušros al. 47, Šiauliai)

„1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“


2025 m. rugpjūčio 26 d.–2026 m. balandžio 5 d. dviejuose Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniuose – Šiaulių istorijos muziejuje ir Venclauskių namuose-muziejuje – eksponuojama paroda „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“, skirta Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių mūšio 110-osioms metinėms.

1915 m. balandį, vykstant Pirmojo pasaulinio karo kovoms, į Šiaulius įsiveržė kaizerinės Vokietijos kariuomenės daliniai, išstūmę iš miesto carinės Rusijos pajėgas. Netrukus rusai sugrįžo, o vokiečiai atsitraukė link Dubysos, kur vasarą nusistovėjo frontas ir vyko įnirtingos kovos. Vokiečiai bet kokia kaina siekė užimti Šiaulius – svarbų strateginį punktą ir geležinkelių mazgą. Įtemptos kovos baigėsi 1915 m. liepos pabaigoje, kai vokiečiai užėmė miestą ir įsitvirtino jame iki 1919 m. Pirmasis pasaulinis karas – skaudus ir reikšmingas Šiaulių istorijos įvykis, pristabdęs miesto raidą ir pakeitęs jo veidą.

Paroda kviečia į karo istoriją pažvelgti kitu kampu: ne tik kaip į karinių veiksmų lauką, bet ir kaip į socialinių bei visuomeninių procesų laikotarpį, dažnai liekantį istorijos paraštėse. Pasakojimas grindžiamas žmonių, išgyvenusių Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir palikusių juos atsiminimuose ar dienoraščiuose, liudijimais – autentiškomis istorijomis iš pirmų lūpų.

Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) lankytojai susipažins su karo apimtoje Lietuvos teritorijoje likusių ar frontuose kovojusių žmonių istorijomis, pamatys, kaip atrodė Šiauliai karo metais ir kaip čia gyveno miestiečiai. Bus galima sužinoti, ką savo dienoraštyje užfiksavo Peliksas Bugailiškis, kaip atrodė Zokniuose pastatytas dirižablių („cepelinų“) angaras, kodėl daugeliui gyventojų buvo draudžiama laikyti šunį ir kodėl 1915 m. Pakražantyje Kalėdos buvo švenčiamos 13 dienų vėliau nei Stulgiuose.

Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) pasakojimas veda per karo pabėgėlių patirtis ir žmonių solidarumo istorijas. Rašytoja Žemaitė išvyko į Ameriką, kur keliaudama ir pasakodama apie karo nusiaubtą Lietuvą rinko lėšas nukentėjusiems. Šiaulių dailininkas Gerardas Bagdonavičius, patyręs karo pabėgėlio dalią ir atsidūręs Rusijoje, netgi sugebėjo tapti kino aktoriumi bei filmuotis Jaroslavlio „G. I. Libken“ kino studijos filmuose. Tai tik dalis įdomių ir jautrių istorijų, laukiančių parodoje.

Pažintis su šia paroda galbūt nebus lengva, tačiau ji kviečia susimąstyti ir dėti visas pastangas, kad tokios istorijos nepasikartotų.

Parodoje eksponuojamos Pirmojo pasaulinio karo vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos švietimo muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių krašto istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus, kitų Lietuvos kultūros institucijų ir privačių kolekcijų.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus
Rėmėja – LR Kultūros ministerija
Parodos dizainas – „Klemencov Group“
Parodos kuratorė – Vilma Karinauskienė

„Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“

1589 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suformuota Šiaulių ekonomija, skirta aprūpinti didžiojo kunigaikščio dvarą. Nuo XVI iki XVIII a. Šiaulių dvarą valdė Radvilų ir Sapiegų giminės, Antanas Tyzenhausas, o jo pastatai buvo nuolat griaunami ir atstatomi. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui, o nuo tada iki XX a. pradžios liko Zubovų šeimos valdose.

Šiaulių dvaro sodyba, dar vadinama Didždvariu, apima rūmus, virtuvės pastatą, parką ir arklidžių liekanas. Nuo 1997 m. čia vykdyti archeologiniai tyrimai, per kuriuos tirta rūmų aplinka, arklidžių vieta (Dvaro g. 83), parkas ir teritorija prie Aušros alėjos. Ištirtas 533 m² plotas, žvalgyta 10 577 m², lokalizuota vienuolika XVII–XX a. pradžios pastatų liekanų, surinkti 8 286 radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga, atskleidžianti dvaro kasdienybę. Visa tai padėjo nustatyti dvaro ribas.
 Parodoje „Praeities dėlionė: archeologinės Šiaulių dvaro paslaptys“ apžvelgiama dvaro architektūra ir dekoras. Eksponuojami kasdieniai daiktai, asmeniniai aksesuarai ir mados detalės leidžia pažvelgti į dvaro kultūrą iš arčiau – kaip gyveno jo gyventojai, kuo puošėsi, ką vertino, kokie buvo jų mitybos ypatumai.
 
Paroda eksponuojama iki 2025 m. gruodžio 31 d. Šiaulių istorijos muziejuje

Fotografijos muziejus (Vilniaus g., 140, Šiauliai)

Dorothy Bohm paroda „Regėtas pasaulis“

2025 m. rugsėjo 13 d. – spalio 26 d. Fotografijos muziejus pristato pasaulinio pripažinimo sulaukusios britų fotografės Dorothy Bohm kūrybą.

Retrospektyvinė žymios litvakų kilmės britų menininkės paroda „Regėtas pasaulis“ kvies į pažintį su daugiau nei šešis dešimtmečius trunkančia ir kelis žemynus apimančia kūrybine mąstysena. Parodoje eksponuojami juodai balti ir spalvoti, skirtingus menininkės kūrybos etapus iliustruojantys, estetiškai įspūdingi ir giliai žmogiški vaizdai, kuriuose užfiksuoti sparčiai besikeičiančio pasaulio žmonės ir kraštovaizdžiai. 

Pasak parodos kuratorės Monicos Bohm-Duchen – „Nors žmogaus figūra natūralioje aplinkoje išliko pagrindinis jos kūrybos akcentas ir ji kūrė grynas, neapdirbtas fotografijas, ilgainiui vaizdavimo būdas tapo tapybiškesnis ir abstraktesnis. Dorotėją vis labiau ėmė dominti erdvinės bei kitos dviprasmybę kuriančios formos.“

Parodos „Regėtas pasaulis“ kuratoriai Monica Bohm-Duchen ir Gintaras Česonis pabrėžia, kad ši retrospektyva Šiauliuose yra ne tik tarptautinio lygmens įvykis, bet ir svarbus kultūrinės atminties gestas. Gintaras Česonis teigia: „Dorothy Bohm istorija – tai emigracijos, praradimo ir sugrįžimo pasakojimas, kurį galime skaityti per fotografiją. Ji dažniausiai pristatoma kaip britų fotografijos figūra, tačiau jos šaknys glūdi čia, mūsų krašte, todėl jos kūryba neišvengiamai tampa ir mūsų kultūrinės atminties dalimi. Bohm darbai nėra apie monumentalius įvykius – jie apie kasdienybės fragmentus, žmonių gestus, miestų užkulisius. Būtent tokia fotografija, regis, tyliai, bet tvirtai formuoja tikrąją istorijos medžiagą. Todėl Šiauliuose ši paroda nėra tik retrospektyva – ji kartu ir klausimas: kodėl tokios menininkės dažnai įrašomos į kitų šalių kanoną, o ne į mūsų pačių pasakojimus? Tai proga iš naujo permąstyti, ką laikome sava fotografijos istorijoje.“

Dorothy Bohm (1924–2023) vaikystę praleido Memelio (dab. Klaipėda) krašte, kur džiaugėsi palyginti nerūpestinga vaikyste. 1939 m. naciams okupavus Lietuvą, būsimos fotografės tėvai nusprendė ją išsiųsti į Didžiąją Britaniją. Čia Dorothy baigė fotografijos mokslus ir pradėjo užsiėminėti portretine fotografija, įkūrė savo fotografijos studiją. Ilgainiui, susidomėjusi gatvės fotografija, studijinę fotografiją apleido. Ilgą laiką fotografavusi daugiausiai juodai baltus atvaizdus, XX a. 9 dešimtmečio viduryje pirmąkart panaudojusi spalvotą „Kodak“ juostą, Dorothy niekad nebegrįžo prie juodai baltos fotografijos. Dorothy Bohm ryšys su fotografija išliko stiprus iki pat mirties. Jos kūrybinėje biografijoje – dvidešimt penkios solinės parodos ir daugiau nei penkiolika vardinių leidinių. Šiandien Dorothy Bohm plačiai pripažinta kaip nusipelniusi britų fotografė.

Kuratoriai:
Monica Bohm-Duchen
Gintaras Česonis

Organizatoriai:
Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus
Kauno fotografijos galerija

Komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius

 


Venclauskių namai-muziejus (Vytauto g. 89, Šiauliai)

„1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“

2025 m. rugpjūčio 26 d.–2026 m. balandžio 5 d. dviejuose Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniuose – Šiaulių istorijos muziejuje ir Venclauskių namuose-muziejuje – eksponuojama paroda „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“, skirta Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių mūšio 110-osioms metinėms.

1915 m. balandį, vykstant Pirmojo pasaulinio karo kovoms, į Šiaulius įsiveržė kaizerinės Vokietijos kariuomenės daliniai, išstūmę iš miesto carinės Rusijos pajėgas. Netrukus rusai sugrįžo, o vokiečiai atsitraukė link Dubysos, kur vasarą nusistovėjo frontas ir vyko įnirtingos kovos. Vokiečiai bet kokia kaina siekė užimti Šiaulius – svarbų strateginį punktą ir geležinkelių mazgą. Įtemptos kovos baigėsi 1915 m. liepos pabaigoje, kai vokiečiai užėmė miestą ir įsitvirtino jame iki 1919 m. Pirmasis pasaulinis karas – skaudus ir reikšmingas Šiaulių istorijos įvykis, pristabdęs miesto raidą ir pakeitęs jo veidą.

Paroda kviečia į karo istoriją pažvelgti kitu kampu: ne tik kaip į karinių veiksmų lauką, bet ir kaip į socialinių bei visuomeninių procesų laikotarpį, dažnai liekantį istorijos paraštėse. Pasakojimas grindžiamas žmonių, išgyvenusių Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir palikusių juos atsiminimuose ar dienoraščiuose, liudijimais – autentiškomis istorijomis iš pirmų lūpų.

Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) lankytojai susipažins su karo apimtoje Lietuvos teritorijoje likusių ar frontuose kovojusių žmonių istorijomis, pamatys, kaip atrodė Šiauliai karo metais ir kaip čia gyveno miestiečiai. Bus galima sužinoti, ką savo dienoraštyje užfiksavo Peliksas Bugailiškis, kaip atrodė Zokniuose pastatytas dirižablių („cepelinų“) angaras, kodėl daugeliui gyventojų buvo draudžiama laikyti šunį ir kodėl 1915 m. Pakražantyje Kalėdos buvo švenčiamos 13 dienų vėliau nei Stulgiuose.

Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) pasakojimas veda per karo pabėgėlių patirtis ir žmonių solidarumo istorijas. Rašytoja Žemaitė išvyko į Ameriką, kur keliaudama ir pasakodama apie karo nusiaubtą Lietuvą rinko lėšas nukentėjusiems. Šiaulių dailininkas Gerardas Bagdonavičius, patyręs karo pabėgėlio dalią ir atsidūręs Rusijoje, netgi sugebėjo tapti kino aktoriumi bei filmuotis Jaroslavlio „G. I. Libken“ kino studijos filmuose. Tai tik dalis įdomių ir jautrių istorijų, laukiančių parodoje.

Pažintis su šia paroda galbūt nebus lengva, tačiau ji kviečia susimąstyti ir dėti visas pastangas, kad tokios istorijos nepasikartotų.

Parodoje eksponuojamos Pirmojo pasaulinio karo vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos švietimo muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių krašto istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus, kitų Lietuvos kultūros institucijų ir privačių kolekcijų.

Paroda muziejuose veiks iki 2026 m. balandžio 5 d.

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus
Rėmėja – LR Kultūros ministerija
Parodos dizainas – „Klemencov Group“
Parodos kuratorė – Vilma Karinauskienė