Naujienos

2023 m. rugsėjo 22 d. Žaliūkių malūnininko sodyboje-muziejuje vyko Rudens lygiadienio šventė. Troboje skambėjo jaunosios kartos menininkės, lietuvių liaudies kultūros ir tradicijų puoselėtojos, Agotos Zdanavičiūtės atliekama kanklių muzika. Susirinkusieji sodybos kieme, pasitikdami rudenį, linkėdami vieni kitiems vienybės, dalindamiesi duona ir gira žaidė senoviškus žaidimus bei kepė piemenų duoną. 

Rudens lygiadienio išvakarėse, rugsėjo 21-ąją, Šv. apaštalo Mato dieną, kuri siejama su derliaus nuėmimo pabaiga ir tikruoju rudeniu, sakydavo, kad „po švento Mataušo ir žemė ataušo“, o tai reiškia ateinantį atšalimą. Rudens lygiadienis, kai diena susilygina su naktimi, yra astronominė rudens pradžia, nuo seno laikyta mistine. Tokią įsimintiną dieną, senovėje vykdavo sambariai: žmonės susirinkdavo, aptardavo nuimtą derlių, susėsdavo prie bendro stalo. Žaliūkių malūnininko sodyboje jau daugelį metų taip pat vyksta rudeninis sambaris – vasaros renginių ciklas užbaigiamas Rudens lygiadienio švente.

Lygiadienio proga Žaliūkių malūnininko troboje muziejaus lankytojų laukė puiki naujiena ir tikra dovana – pasirodė jaunosios kartos atlikėja, kompozitorė, lietuvių liaudies kultūros ir tradicijų puoselėtoja Agota Zdanavičiūtė. Su lietuvišku folkloru ir kanklėmis Agota susipažino dar vaikystėje, o vėliau kankles atrado naujai ir pasinėrė į jų magiją. Daugelis ją žino kaip eksperimentinio postfolkloro grupės „Sen Svaja“ ir folkloro projekto „Laiminguo“ narę. Jos muzikoje persipynę lietuviškų sutartinių ir liaudies dainų motyvai nugramzdina į pasakų pasaulio gelmę. Kanklės Agotai – meditacija, pagrindinis užsiėmimas ir kūrybinių ieškojimų išraiška. Kaip solistė, atlikėja muzikuoja nuo 2017 m. pavasario. 2021 m. išleido savo pirmąjį solinį albumą pagal žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės pasakas „Kur giria užėjo“. Agota tiki, kad kankliavimas – it klaidžiojimas stebuklingoje girioje, besiklausant užslėptų jos garsų.

Susirinkusiųjų taip pat laukė senoviški žaidimai, piemenų duonos kepimas ant rusenančių žarijų ir kitokios pramogos Žaliūkių malūnininko sodybos kieme.

Prasminga, kad Rugsėjo 22-ąją Lietuvoje ir Latvijoje taip pat minima ir Baltų vienybės diena. Ši diena pasirinkta remiantis istorinio Saulės mūšio, kuriame susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai sumušė Kalavijuočių ordino kariuomenę, data. Sutemus, kaip ir daugelyje svarbių Lietuvos, Latvijos, Gudijos ir kitų su baltų istorija susijusių pasaulio vietų, prie Žaliūkių vėjo malūno uždegsime baltų vienybės sąšaukos laužą. Ugnis – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – mūsų visų vienybė. Pasitikome rudenį linkėdami vieni kitiems vienybės, dalindamiesi duona ir gira. Vienytis, sušilti prie laužo, drauge padainuoti ir pašokti kvietė folkloro ansambliai „Čiutulis“,  „Vieversėlis“ ir „Gasužis“.

Buvo atliekami ir ritualai, skirti padėkoti saulei ir dievams už skalsą, vasaros gėrybes ir gerą šių metų derlių. Pasak senųjų rašytinių šaltinių, kuriuose minimi ritualai, skirti ikikrikščioniškiems dievams, per rudens lygiadienį aukojamos aukos, tarp kurių buvo ir ožys – vaisingumo, derlingumo simbolis. Kaip ir kitose Lietuvos vietose, taip ir Žaliūkių malūnininko sodyboje, šiais metais aukojamas ožys – šiaudinis. Kūrendami laužą, prisiminėme ir kitą senovišką rudens lygės apeigą – ugnies parnešimą į trobą.  Baltų vienybės garbei uždegto laužo žarijomis buvo užkuriama krosnis. Seniau sakydavo, kad per Kupolines ugnis išeina iš trobos į laukus, o per Rudens lygiadienį iš laukų sugrįžta į trobą.

Visi atėję maloniai praleido vakarą su gražia muzika ir puikia nuotaika, o susibūrimas po Žaliūkių vėjo malūno sparnais padėjo išsaugoti sambarių tradiciją.

Organizatorė – Žaliūkių malūnininko sodyba. Rėmėjos: LR kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė.

Renginio akimirkas įamžino fotografė Kristina Steponavičiūtė.