Naujienos

Nuo 2024 m. gegužės 18 d. Venclauskių namuose-muziejuje eksponuojama paroda „Tarpukario moters portretas“, skirta Stanislavos Venclauskienės 150-osioms gimimo metinėms. Paroda veiks iki 2024 m. spalio 20 d.

2024 m. minime Lietuvos šviesuolės Stanislavos Venclauskienės 150-ąsias gimimo metines. Ši moteris buvo išskirtinė savo laikotarpio asmenybė, palikusi ryškų ir šviesų pėdsaką gimtojo miesto ir šalies istorijoje. Gimė Stanislava 1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose bajorų Jakševičių šeimoje. Ji augo patriotiškoje aplinkoje. Abu tėvai dalyvavo 1863 m. sukilime. Stanislavos tėvas Jonas Jakševičius, tik laimingai susiklosčius aplinkybėms, išvengė mirties bausmės. Patriotiška veikla garsėjo ir Stanislavos mama Marija Rudavičiūtė. Tad mergaitė, nors augo cariniu laikmečiu, nuo pat mažens brandino meilę gimtajam kraštui ir jo žmonėms. Paaugusią vienintelę dukrą tėvai išleido mokytis į Rygą, mergaičių gimnaziją. Tuo metu Šiauliuose mergaičių gimnazijos dar nebuvo, o ji norėjo mokytis. Dar vienas drąsus šiaulietės bajoraitės žingsnis – baigus gimnaziją rinktis aktorystės meno mokslus. Stanislavą traukė teatrinė veikla, jai atidavė gražiausius savo gyvenimo metus. Būtent teatrinėje veikloje ji realizavo savo kūrybiškumą, išreiškė patriotinius jausmus, meilę Lietuvai. Per šią veiklą Stanislava įsitraukė į lietuvių tautinį atgimimą. 1899 m. rugpjūtį Palangoje ji kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite rengė ir režisavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, kuriame Stanislava atliko ir pagrindinį vaidmenį.

1902 m. Stanislava susituokė su jaunu teisininku Kazimieru Venclauskiu (1880–1940), o 1903 m. šeima sulaukė pirmagimės dukters Danutės (1903–1999). Stanislava ir toliau buvo aktyvi lietuviškų kultūrinių ir teatro veiklų organizatorė bei dalyvė. Šiauliuose, kur XX a. pradžioje virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, Stanislavai buvo kur reikštis – Didžiosios Šiaulių gegužinės, lietuviški vakarai, dainos, dramos ir muzikos draugija „Varpas“. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo daug nuveikta. Karo metus Stanislava su dviem savo dukromis – Danute ir Gražbyle (1912–2017) – bei būreliu globotinių praleido pasitraukusi į Rusiją, kur buvo saugiau. Kazimieras tuo metu buvo mobilizuotas. Po karo sugrįžusi į gimtuosius Šiaulius ir į taip išsvajotą jau nepriklausomą Lietuvą Stanislava, kaip ir daugelis to meto šviesuolių, kūrė naują, prasmingą ir gražų gyvenimą. Ne tik sau, bet ir kitiems. Savo namais, savo gerove ji dalinosi su kitais, augindama našlaičius ir vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Būdama aktyvi visuomenės narė, Stanislava neapleido ir kitų veiklų. Tarpukariu ji – ir kultūrinių veiklų dalyvė, ir visuomenininkė. Drąsiai įsitraukia ir į visai naują to meto moterims veiklą – politiką. Ji viena iš keleto moterų, tarpukariu išrinktų į Šiaulių miesto tarybą. Stanislava Venclauskienė savo gyvenimo pavyzdžiu padarė įtaką ne tik savo dukrų, bet ir globotinių pasirinkimams. Deja, vėl užklumpa karas. Nacių okupacijos metai praleisti Šiauliuose, gelbėjant žydus. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. Stanislava ryžtasi pasitraukti iš Lietuvos. Kartu su dukra Danute ir keliais globotiniais keletą metų sunkiomis sąlygomis ji praleidžia Vokietijos pabėgėlių stovyklose, kol emigruoja į JAV. Čia Stanislava praleido savo likusius gyvenimo metus iki mirties 1958 m. Ji palaidota Voterberio lietuvių kapinėse.

Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skiriama paroda atkuria jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodo Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidžia to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakoja apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.

Parodoje galėsite susipažinti ir su tarpukario moterų gyvenimo būdu, to meto madomis, laisvalaikiu. Vizualiniams parodos sprendimams pasirinktas tarpukario Lietuvoje populiarus ir moteris žavėjęs art deco stilius. Tad kviečiame pasinerti į tarpukario moters pasaulį. Ir nepamiršti, kad šioms drąsioms ir veiklioms moterims turi būti dėkingos ir šiandienos moterys, gyvenančios dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.

 

 

Organizatorius Šiaulių „Aušros“ muziejus

Parodos dizainas UAB ZET-A-ZET