Kilnojamosios parodos

2020 m. rugsėjo 9 d., trečiadienį, Latgalos kultūros ir istorijos muziejuje Rėzeknėje (Latvija) įvyko parodos „Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“ iš Šiaulių „Aušros“ ir Latgalos kultūros ir istorijos muziejų rinkinių atidarymas. Dalyvavo Lenkijos ambasados Latvijoje atstovė Kristina Barkovska, Rėzeknės lenkų bendruomenės vadovė Bernadeta Geikina-Tolstova, Rėzeknės miesto tarybos pirmininko pavaduotoja švietimo, kultūros ir socialiniais klausimais Lidija Ostapceva, Latgalos kultūros ir istorijos muziejaus direktorė Anastasija Strauta ir Dailės skyriaus vedėja Inesė Dundurė.
Römerienės – Sofija ir Ona (Sofija 1918 m. pakeitė pavardės rašybą ir tapo Romeriene) – talentingos dailininkės, skirtingos asmenybės, tačiau labai panašių likimų moterys. Abi – tapytojos, XX a. pr. įsiliejusios į dailininkų Römerių dinastiją. Ši paroda – tai puiki proga susipažinti, prisiminti, atrasti garsios Römerių giminės iškilias dailininkes, kurios paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Latvijos meninėje kultūroje, yra itin svarbios ir reikšmingos atkuriant kai kuriuos primirštus ar visai nežinomus abiejų šalių kultūros istorijos faktus.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas didžiausias ir vertingiausias Lietuvoje dailininkės Sofijos Romerienės tapybos rinkinys (apie 80 kūrinių), kurio didžiąją dalį muziejui perdavė patys šeimos nariai, laimingai išvengę tremties. 2016 m. Römerių giminės atstovai Latgalos kultūros ir istorijos muziejui padovanojo dalį Onos Römerienės kūrybinio palikimo (110 akvarelių) ir archyvinę medžiagą (150 vnt.). Tai viena iš didžiausių Latvijos ir Lietuvos muziejuose esančių šios menininkės kūrybinio palikimo dalių. Paroda suvienijo abejų muziejų išteklius ir pirmą kartą Latvijoje pristatė bendrą garsios Römerių giminės dailininkų dinastijos atstovių Sofijos Romerienės (1885–1972) ir Onos Römerienės (1895–1974) kūrybos parodą, eksponuojami brandžiausi abiejų dailininkių kūriniai.
Dailininkių gyvenimai ir kūryba turi daug paralelių. Abi ištekėjo už Antanašės Römerių giminės linijos atstovų ir apsigyveno XX a. pr. klestėjusiuose dvaruose: Sofija – Tytuvėnų dvare Lietuvoje, Ona  – Janapolės dvare, netoli Rėžicos (dab. Rėzeknė, Latvija). Tiek Sofija, tiek Ona patyrė emigraciją ir tremtį. Abi buvo profesionalios dailininkės: Sofija studijavo Krokuvoje, Miunchene ir Paryžiuje, Ona mokėsi Varšuvoje. Jų kūrybai būdingas realizmas, raiškus piešinys, lengvas modeliuojamasis potėpis. Sofija tapė aliejumi, akvarele, piešė pieštuku ir pastele. Ona tapė tik akvarele, tačiau išgaudavo intensyvius tonus, kurie jos tapybą darė panašią į aliejinę.
Pagrindiniai dailininkių kūrybos žanrai – portretas, peizažas, natiurmortas. Mėgstamos temos: šeimos ir vaikų portretai, dvarų, kuriuose gyveno, interjeras ir peizažai, valstiečių portretai ir jų kasdienybė. Abi dailininkės 1921–1963 m. surengė nemažai asmeninių parodų Rygoje, Kaune, Vilniuje, Varšuvoje, Paryžiuje, Londone, Kaire, Granbyje, Toronte ir kt.
Dailininkių kūryba iliustruoja nepriklausomybę atgavusių Lietuvos ir Latvijos valstybių socialinį, ekonominį, kultūrinį, meninį gyvenimą. Ne visų Römerių dailininkų kūrybą šiandien galime įvertinti. Laikas pasiglemžė didžiąją dalį jų kūrinių: vieni jų sudegė, kiti išsibarstė po įvairias šalis ar tiesiog buvo sunaikinti.

Paroda 2020 m. rugsėjo 9 d. – lapkričio 7 d. eksponuojama Latgalos kultūros ir istorijos muziejuje (Rėzeknė, Latvija).

Organizatoriai – Šiaulių „Aušros“ muziejus, Latgalos kultūros ir istorijos muziejus.

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba.

Informaciją teikia Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja Odeta Stripinienė, tel. (8 41) 43 96 75.

 

Parodoje buvo eksponuojamos 28 Užgavėnių kaukės, sukurtos 2019 m. rugsėjo mėn. Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje, Žaliūkių malūnininko sodyboje vykusio medžio drožėjų plenero metu.

Pirmą kartą prie Žaliūkių vėjo malūno suorganizuotas medžio drožėjų pleneras „Žemaitiškas ličynas“ subūrė 12 geriausių žemaitiškų ličynų meistrų ir kvietė visus, norinčius prisiliesti prie šio tradicinio žemaitiško amato. Norėdami išsaugoti Šiaulių krašto, kaip istorinių žemaičių, kultūrinį tapatumą ir gyvosios tradicijos tęstinumą (kad ličynos neliktų tik muziejuose saugomais eksponatais), ir praturtinti muziejaus Užgavėnių kaukių kolekciją XXI amžiaus eksponatais, į plenerą pakvietėme žinomų drožėjų ne tik iš Šiaulių miesto ir rajono, bet ir iš įvairių Žemaitijos vietovių (Mažeikių, Telšių, Kretingos, Platelių). Dalyvavo šie visoje Lietuvoje žinomi meistrai: Raimundas Puškorius, Vytas Jaugėla, Viktoras Raibužis, Augustinas Zaleckis, Antanas Viskantas, Eugenijus Arbušauskas, Saulius Tamulis, Gintaras Daukša, Albertas Martinaitis, Zenonas Tomkus, Julius Vainorius. Paskutinę plenero dieną  savo drožtų ličynų kolekciją pristatė Algerdas Česnauskas iš Mažeikių. Plenero metu sukurtus darbus drožėjai padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui.

Šiaulietis meistras Albertas Martinaitis plenero metu atskleidė Užgavėnių lėlių teatro kūrimo subtilybes. Jo sukurti personažai dar laukia tolesnio savo gyvenimo, kurio metu visi –  ir muziejininkai, ir lankytojai, taps šio Užgavėnių lėlių teatro dalyviais.

Visi drožėjai saviti, unikalūs, išlaikantys tradicinę drožimo manierą ir įdomūs lankytojams kaip asmenybės, mokančios perteikti amato ypatybes. Gintaras Daukša ir Viktoras Raibužis atsivežė ir savo mokinius, kuriuos moko jau ne pirmus metus ir dalyvauja įvairiuose konkursuose ir parodose. Parodoje buvo galima pamatyti ir plungiškių moksleivių darbus.

Fot. E. Tamošiūnas 

Šiandien regėjimo negalią turintiems žmonėms veiklos ir kultūrinių renginių netrūksta, tačiau visapusiškai jie gali pažinti ne visas kultūros sritis, ypač muziejuose eksponuojamas kultūros vertybes, todėl „Aušros“ muziejus ėmėsi iniciatyvos užpildyti šią spragą ir lankytojams pristatyti taktilinę parodą „Daiktai, kurie kalba“. Parodoje galima išvysti „Aušros“ muziejaus eksponatus ir jų kopijas, kurie supažindina su Lietuvos istorijos ir kultūros fragmentais bei šiuolaikiniu menu. Eksponuojamus daiktus galima ne tik apžiūrėti, bet ir paliesti.

Paroda pradedama nuo seniausių laikų – geležies amžiaus. Archeologiniai radiniai leidžia pažvelgti į žmonių gyvenimą prieš šimtus ir tūkstančius metų. Jie suteikia žinių apie mūsų protėvių gyvenamąją aplinką, drabužius ir papuošalus, ginklus ir darbo įrankius, padeda suprasti papročius ir tikėjimus. Geležies amžius gausiausias radinių. Jis truko nuo pirmųjų amžių prieš Kristų iki pat Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. Šioje parodos dalyje eksponuojami kirvio ir ieties antgaliai, papuošalai (apyrankės, žiedai, antkaklė, segė) ir buities reikmenys (skiltuvas, molinis puodas, verpstukas).

Apie XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos kaimą pasakoja daiktai, kurie buvo naudojami buityje ar apeigose. Tai prieverpstės, kryžių viršūnės, margučiai, Užgavėnių kaukės, tradiciniai liaudies muzikos instrumentai (ožragis, kleketas, terkšlė, dūda, kanklės). Jie parodo liaudies menininkų išmonę, supažindina su kalendorinėmis šventėmis ir papročiais, o ant jų pavaizduoti ornamentai ir simboliai atspindi žmonių tikėjimą.

Po Pirmojo pasaulinio karo sparčiai ėmė plėstis seni ir augti nauji Lietuvos miestai. Pradėtos statyti didelės parduotuvės, gyvenamieji namai su centriniu šildymu ir kitais patogumais, tiestos gatvės ir šaligatviai, įvesta elektra, telefono linijos. Su miesto aplinka supažindina parodoje eksponuojami žemėlapiai (Šiaulių miesto ir Lietuvos žemėlapis Brailio raštu). Laisvalaikį miestiečiai leido labai įvairiai. Tuo metu buvo populiarūs šokių vakarai, šventės, lankymasis kino teatruose. Viena iš mėgstamų pramogų – apsilankyti miesto fotoateljė ir įsiamžinti fotografijoje.

Tarpukario nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) laikotarpis – tai visų valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių pažangos ir pokyčių laikotarpis. Pažinti jį iš arčiau padės Šiaulių „Aušros“ muziejaus paroda „Sveika, Nepriklausomoji! Tautiškumo ir modernumo ženklai tarpukario Lietuvoje“. Parodos pristatymas vyks lapkričio 7 d. 11 val. Seimo I rūmų Vitražo galerijoje. Paroda eksponuojama spalio 28–lapkričio 11 dienomis.

Paroda supažindina su tarpukario Lietuva ir tuo laikotarpiu susiformavusiais ir išryškėjusiais visuomeninio, kultūrinio, politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo ženklais, kurie kalba apie jaunos valstybės siekius kartu su visu pasauliu eiti pažangos keliu, būti modernia valstybe ir drauge išsaugoti savitumą, puoselėjant ilgametes tradicijas. Parodos leitmotyvu pasirinkti autentiški to laikotarpio posakiai, frazės, šūkiai, kurie išsako esmines to meto aktualijas ir atskleidžia tarpukario Lietuvos gyvenimo niuansus.

Parodoje gausu tautiškumą ir modernumą išreiškiančių simbolių, kuriais siekiama ne tik apžvelgti svarbiausius įvykius, bet ir parodyti, kaip jie buvo priimami to meto visuomenės ir kaip tai buvo išreiškiama viešojoje erdvėje. Išraiškingi tarpukario dailininkų plakatai, fotografijos, garbingus darbus Lietuvai liudijantys apdovanojimai, simboliais ir šūkiais papuoštos vėliavos, aprangos detalės, lietuviškos produkcijos reklamos ir pakuotės, nauji importiniai daiktai ir kiti to meto aktualijas atspindintys eksponatai padeda geriau pažinti tarpukario Lietuvą.

Parodoje pristatomi eksponatai ne tik iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių, bet ir iš kitų Lietuvos muziejų bei institucijų: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Kauno miesto muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Telšių vyskupijos kurijos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos, Lietuvos centrinio valstybės archyvo rinkinių ir kt.

Parodos eksponavimą Seime iniciavo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.