Naujienos

2021 m. balandžio 25 d., paskutinį šio mėnesio sekmadienį, 11–17 val. Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinių – Chaimo Frenkelio vilos, Fotografijos muziejaus, Venclauskių namų, Žaliūkių malūnininko sodybos – lankymas nemokamas. Kviečiame aplankyti muziejų ekspozicijas ir naujai atidarytas parodas.

Praėjusią savaitę Fotografijos muziejuje atidaryta fotomenininko Arūno Kulikausko paroda „Paskutinė“, kuri kiekvieną savaitę pasipildo naujais kūriniais. Lankytojai turi išskirtinę galimybę stebėti parodos kaitą.

A. Kulikausko kūrybą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu (kitokio požiūrio į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdus) iki Niujorko laikotarpio (kapitalistinio pasaulio megapolio ir Jono Meko įkurto Antologijos filmų archyvo (angl. Anthology Film Archives), fotografijos objektų dirbant su „Polaroid“ fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijų ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėse fotografijose, lėtojo Saulės tako fotografavimo (pavyzdžiui, pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui).

„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų kūrybos laikotarpį, inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, bet nesistengia jo skrupulingai surūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką svarbaus ištraukia, nupučia dulkes: „čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš, nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats“.

Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys yra šios: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime, – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.

Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą. Pirma, ji yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą parodą autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis parodos vaizdas turėtų išryškėti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama. Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti kūrybą ir gyvenimą kaip vientisą audinį. Į parodą jis įtraukia tai, kas tuo laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia, buvo po akimis, todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių, ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš naudotų daiktų parduotuvės ar net buities rakandą.

Pasaulinę kultūros dieną Chaimo Frenkelio viloje pradėjo veikti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paroda „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“. Parodoje platesniame kontekste atskleidžiamos Pakruojo dvaro meno vertybės – skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės (porceliano ir stiklo) eksponatai, nuosekliai kaupti kelių baronų von der Roppų kartų atstovų, išlikę ir išsaugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose.

 

Baronų von der Roppų meno kolekcijos pradininkas – Theodoras von der Roppas (1783–1852). 1801 m. 18-metis baronaitis, baigęs mokslus Akademia Petrina Mintaujoje, išvyko į Grand Tour – pažintinę edukacinę kelionę po Europą, žymėjusią žengimą į suaugusiojo žmogaus gyvenimą. Aplankęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Olandiją, Vokietiją ir kt. šalis, domėjosi kultūra, menu, įsigijo pirmąsias vertybes meno kolekcijai, kurią turtino ir pildė vėlesnės Roppų kartos. Jau XIX a. Roppų kolekcija garsėjo Baltijos vokiečių provincijose. Šiandien kolekcija yra neblogai dokumentuota. Atradus daugiau biografinės medžiagos (Latvijos archyvuose išlikę atsiminimai ir šeimos kronikos), ryškėja nuosekli puikiai išsilavinusio Apšvietos epochos atstovo T. von der Roppo veikla, atskleidžiama kolekcijos sudarytojo asmenybė.

Bene garsiausias faktas yra tas, kad T. von der Roppas buvo Bertelio Thorvaldseno (1770–1844) mecenatas, tiesiogiai iš garsiojo danų skulptoriaus dirbtuvės įsigijęs marmuro bareljefą „Achilas ir Briseidė“ ir „Veneros su obuoliu“ (Venus victrix) skulptūrą (abu kūriniai yra išlikę), taip pat devynias antikinių marmuro biustų kopijas. Pastarųjų metų tyrinėtojai pripažįsta, kad jaunojo baronaičio užsakymas buvo labai reikšmingas danų skulptoriaus karjerai, nes buvo pateiktas tuo metu, kai šiam reikėjo apsispręsti, ar grįžti namo, pasibaigus karališkosios Danijos akademijos stipendijai, ar likti Romoje ir imtis savarankiško darbo.

Baronų von der Roppų meno kūrinių kolekcijos didžioji ir svarbiausia dalis buvo saugoma Pakruojo dvare. Valstybiniam kultūros muziejui (dabar – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) ji buvo perduota 1940 m. rudenį. Švietimo ministerijos įgalioti dailininkas Vladas Sipaitis ir Šiaulių viešosios bibliotekos atstovas rašytojas Borisas Melngailis, dalyvaujant šeimos atstovams, surašė Pakruojo dvare sukauptus meno turtus ir perėmė juos Kultūros paminklų apsaugos įstaigos žinion. Kadangi registratoriai buvo iš Šiaulių, tai vertybės buvo gabenamos ne tik į Kauną, bet ir į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Didžiąją dalį meno vertybių galima atpažinti pagal KPAĮ registro sąrašus, tačiau abu muziejai ir vėliau yra sukaupę eksponatų, susijusių su Pakruojo dvaru. Tarp Pakruojo meno turtų yra įvairų laikotarpių eksponatų, kauptų įvairių kartų atstovų iki pat lemtingųjų 1940 metų.

Parodos kuratorius – menotyrininkas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis (1955–2020), Roppų kolekcijos tyrinėjimui paskyręs ne vieną dešimtmetį.

Restauruotose Venclauskių namuose eksponuojama dailininko Vaidoto Žuko parengta paroda „Šalkauskių giminės fotoarchyvai – aversai ir reversai“.

Ši paroda pasirinkta ne atsitiktinai – Šalkauskių ir Venclauskių šeimos buvo artimos, jas siejo bendra politinė, kultūrinė veikla. Glaudžiausias ryšys buvo tarp Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių bei Kazio ir Vandos Šalkauskių šeimų. K. Venclauskis ir K. Šalkauskis buvo ne tik kolegos teisininkai, bet ir geri bičiuliai.

Parodoje per fotografijas atskleidžiama kelių kartų Šalkauskių giminės istorija. XIX a. pab.–XX a. I pusės fotografijos liudija Lietuvos šviesuolių, politikos, kultūros, visuomenės veikėjų Šalkauskių gyvenimus. Šiauliuose įsikūrusi Julijono Šalkauskio (1849–1933) šeima buvo viena iš tų šeimų, kurios klojo miesto kultūros pamatus. Pats Julijonas Šalkauskis dar 1905 m. buvo išrinktas Šiaulių burmistru ir šias pareigas ėjo iki 1915 m., kol  užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Po karo jis padėjo atsikurti nepriklausomai miesto savivaldai bei aktyviai dalyvavo joje. Jolijonas su žmona Barbora Goštautaite (1864–1947) užaugino gausią – 9 vaikų – šeimą. Du iš jų tapo profesoriais. Tai – Kazys Šalkauskis (1885–1960) – garsus teisininkas, pedagogas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius ir Stasys Šalkauskis (1886–1941) – pedagogas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, vėliau – rektorius; vienas ryškiausių lietuvių filosofų.

Parodos kuratorius V. Žukas nusprendė ne tik papasakoti Šalkauskių giminės istoriją, bet kartu atskleisti ir XIX a. pab. – XX a. I pusės fotografijos kultūrą. Tad parodoje lankytojai išvys ne tik įdomiausias Šalkauskių fotografijas, bet ir jų autorių stilius – aversus ir reversus.

Lankytojai čia gali išvysti atkurtą malūnininko trobą su etnografine ekspozicija ir restauruotą vienintelį Šiauliuose išlikusį XIX a. antrosios pusės Lietuvos tradicinės medinės architektūros statinį su autentiška grūdų malimo įranga – Žaliūkių vėjo malūną.

 

 

Lankantis muziejuose būtina laikytis nustatytų saugumo reikalavimų.