Prie kambario lango
Parodoje „Prie kambario lango" pasakojama XX a. ir XXI a. pradžios užuolaidų istorija, atspindinti Lietuvos kaimo žmonių bei miestiečių gyvenseną.
Eksponuojamos gražiausios bei vertingiausios XX a. užuolaidos, užuolaidėlės, portjeros, kurių „Aušros" muziejaus Etnografijos skyriaus tekstilės rinkinyje yra 55 vnt. Moterų rankų darbo austomis, siuvinėtomis, tinklinėmis užuolaidomis buvo puošiami namai pagal to meto madą, stilių, gyvenimo būdą, finansinę padėtį bei funkcinius poreikius.
Parodą iliustruojančiose nuotraukose pamatysite ne tik užuolaidų, smulkiosios tekstilės pavyzdžių, bet ir pavasario kalendorinių švenčių apraiškų. Stovint kambaryje prie lango, lauke prašmėžuos išraiškingos šmirinėjančių Užgavėnių persirengėlių kaukės, o, iš lauko žvelgiant į kambario vidų, puikuosis gražiausi muziejuje saugomi margučiai, skelbiantys vienos iš didžiausių pavasario švenčių – Velykų – artėjimą.
Anksčiau langų dengti ar puošti visai nereikėjo. Pirmieji langai buvo iš kiaulės pūslės, kuri tik praleisdavo šviesą. XIX a. pradžioje dūminėse pirkiose atsiradę langai buvo nedideli, keturių įstiklintų dalių („šybų"), jų kraštinė siekė vos 50 cm. Nuo XIX a. pabaigos langai darosi didesni – maždaug 60–70 cm pločio ir 70–80 cm aukščio. XX a. pradžioje jų plotis jau siekia apie 80 cm, aukštis – apie 1 m.
Iš pradžių užuolaidas atstodavo langinės, puoštos išpjaustytomis širdelėmis. Jų reikėjo ne dėl grožio – širdelė proseneliams rodė paros metą už lango. Buityje pradėtų naudoti užuolaidų pirminė paskirtis buvo apsaugoti nuo dulkių, vabzdžių, saulės. Jomis atitverdavo atskirus kambarius tėvams, vaikams, dengdavo krosnis. Pradžioje užuolaidos buvo reikalingos tik praktiniais sumetimais, estetinė funkcija atsirado vėliau.
Austi ir įvairia technika siuvinėti ar nerti tinklines užuolaidas moterims laiko likdavo ilgesniais rudens ir žiemos vakarais. Kaip atrodys lango uždangalas, priklausydavo nuo turimų audimo staklių, siūlų, moterų nagingumo, sumanumo. Kol langai buvo mažesni, užuolaidų karnizus atstodavo siūlas, apsuktas už vinučių. Beveik visos eksponuojamos užuolaidos pakabintos kaip tik tokiu būdu. Didėjant langams, atsirado karnizai, o besiplėtojanti pramonė ir besikeičiantis gyvenimo būdas davė pradžią užuolaidų madoms.
Pačios seniausios šioje parodoje – lininės portjeros, austos Emilijos Gabrėnaitės (Račiupėnų k., Kupiškio vlsč.) apie 1915 m. (žr. 1, 2 pav.). Skersadryžės portjeros nuaustos iš pilkų, žalių, rusvai geltonų lininių siūlų. Jos atrodo taip, lyg būtų sudarytos iš besikeičiančių austų ir peltakiuotų juostų, o siūlai tokie ploni, kad audinys primena šilką. „Aušros" muziejaus tekstilės rinkinyje yra dar viena tokiu neįprastu būdu, tik iš šiurkščių pašukinių siūlų austa užuolaida: panašiai komponuojamas tankus ir retas audimas, beveik nėra apmatų ir labai reti ataudai, matyti dviejų spalvų juostos.
XX a. pradžioje Lietuvoje pradėjo plisti tinklinės užuolaidos, kurios ypač išpopuliarėjo antrojoje amžiaus pusėje. Tinklinių užuolaidų kūrimo principas iki šių dienų išliko toks pat – pirmiausiai neriamas tinklas, jis ištempiamas ant rėmo, kiekvieną kilputę pritvirtinant vinute, o paskui siuvinėjamas. Senesnės užuolaidos siuvinėtos gausiau ir storesniais lininiais ar medvilniniais siūlais (žr. 4 pav.). Lietuvei moteriai tapus kolūkiete ar fabriko darbininke, laiko rankdarbiams likdavo mažiau, todėl nertos tinklinės užuolaidos buvo siuvinėjamos paprasčiau: įterpiamos tik kelios detalės, naudojami ploni medvilniniai ar madingi šilkiniai siūlai (žr. 5–10 pav.). Seniausia šioje parodoje ir muziejaus rinkinyje esanti tokio tipo užuolaida nerta 1917 m. (žr. 11 pav.).
Muziejaus rinkinyje esančios užuolaidos atspindi visą siuvinėjimo technikų įvairovę: adinukę, šešėliavimą, peltakiavimą, siuvinėjimą kryželiu, lygųjį ir iškilųjį siuvinėjimą baltais ir spalvotais siūlais bei vėlyvesnį – kiauraraštį ir kt. XX a. viduryje paplito užuolaidos, dekoruotos rišeljė technika (lietuviškai šis siuvinėjimo būdas vadinamas karpytiniu) (žr. 16–19 pav.). XVII a. Prancūzijoje, valdant kardinolui Rišeljė, karpytinis siuvinėjimo būdas buvo labai populiarus, o ir pats kardinolas jį labai mėgo. Jo vardu ir pavadintas šis labai gražus ir nesudėtingas siuvinėjimo būdas, kai krašto kontūrai apsiuvami kilpiniu dygsniu, o audinys tarp kilpų iškarpomas. Dažniausiai taip siuvinėjamos staltiesės, bet puošiamos ir užuolaidos. Siuvinėjant karpytiniu, ant audinio pirmiausiai perkeliamas piešinys ir išdaigstomi kontūrai, kad raštas būtų stipresnis ir iškilesnis. Jei rašto dalys yra toli viena nuo kitos, iškirpus atsirastų didelių skylių. Norint to išvengti, siuvinėjami jungiamieji skersiniai. Apsiuvinėjant kraštus, kilpos turi labai lygiai eiti į kirpimo kraštą. Kilpinius dygsnius reikia siuvinėti vieną prie kito, kad iškarpius kraštas liktų stangrus. Lietuvių moterų rankdarbiai, siuvinėti šiuo būdu, nedaug skiriasi nuo kitų šalių, netgi Prancūzijos, kurioje šis siuvinėjimas atsirado. Skiriasi gal tik audinys, nes lietuvės siuvinėjo kiek storesnį audinį ir palikdavo platesnes sujungimo detales. Kartais viename rankdarbyje naudojami ir keli siuvinėjimo būdai, pvz., karpytinis, iškilusis siuvinėjimas ir kiauraraštis (žr. 21, 22 pav.).
Dar viena, tiesa, nelabai gausi, bet įdomi siuvinėtų užuolaidų grupė – peltakiuotos užuolaidos (žr. 24, 25 pav.). Peltakiavimas priskiriamas ažūriniam siuvinėjimui. Peltakiuojama iš lininio audinio traukiant siūlus ir apsiuvant dekoratyviais dygsniais, taip išgaunami geometriniai tiesių susikertančių linijų raštai, kurie ir vadinami peltakiu („mereška"). Taip pat galima peltakiuoti ir medvilninį audinį.
XX a. antrojoje pusėje lietuvės moterys pradėjo naudoti ir fabrikuose austus audinius, kuriuos kiekviena komponavo pagal savo norus ir sugebėjimus. Elžbieta Raubickienė (Meškuičiai, Šiaulių r.) XX a. viduryje buvo pasikabinusi medvilnines baltas užuolaidas, kurių medžiaga primena marlę. Dekoruotas prie apatinės dalies prisiūtas skersinis įduras, kurio pagrindas – tinklelis, siuvinėtas baltais medvilniniais siūlais, stilizuotais augaliniais ir geometriniais įstrižiniais raštais, o šonuose ir apačioje – baltų medvilninių siūlų geometrinio rašto pinikai (žr. 26–29 pav.).
XX a. antrojoje pusėje paplito lininės dvinytės užuolaidos, kurių nemažai yra ir „Aušros" muziejuje. Vienos jos dryžuotos, kitos smulkiai ar stambiai languotos, dažniausiai subtilių atspalvių. Raštų gausa ir įvairovė, gražūs spalvų deriniai rodo didelius audėjų sugebėjimus ir įgimtą meninę nuojautą. XX a. pabaigoje neutraliame fone mėgstama įkomponuoti smulkių rinktinių raštų, kartais įausti ir šilkinių siūlų. Daugiausiai tokių užuolaidų muziejui padovanojo žymi Šiaulių krašto tautodailininkė Apolonija Šliūpienė (žr. 30–35 pav.). Panašiai, tik žymiai gausiau, dekoruotos 1948 m. siūtos ir augaliniais bei geometriniais motyvais siuvinėtos kryželiu portjeros, kurias muziejui padovanojo Bronė Bliumbergienė (žr. 36, 37 pav.).
Muziejuje saugomos įvairiais būdais dekoruotos užuolaidos ir portjeros skiriasi forma ir dydžiu. Jų esama vienos dalies, sudarytų iš dviejų vienodų ar trijų skirtingų dalių: dvi vienodos – šonuose, o trečioji – viršuje.
Ramių atspalvių, dekoruotos raštais užuolaidos iš salono „Flokonės idėjos" atspindi šiuolaikinių užuolaidų mados tendencijas (žr. 38–44 pav.). Užuolaidos, kurios jau tapo muziejine vertybe, ir tos, kurias siūlo šiandieniniai pramonės gamintojai bei dizaineriai, turi ir panašumų, ir skirtumų. Bene didžiausias skirtumas, jog mūsų laikų svarbiausias interjero akcentas kuriamas ne rankomis, o fabrikuose. Nuotraukose matyti, kaip Šiaulių universiteto taikomosios dailės ir verslo specialybės studentai ir dėstytojai naujausias fitodizaino tendencijas atspindinčias floristines kompozicijas suderino su šiuolaikinėmis užuolaidomis – susiejo skirtingas medžiagas, technologijas ir praeitį su dabartimi į dekoratyvią visumą.
Einant laikui, užuolaidos tampa neatsiejama ir pagrindine interjero detale, tačiau nepraranda ir savo pagrindinių funkcijų. Vienuose namuose norima apsisaugoti nuo išorinių veiksnių, privatumo, kituose, atvirkščiai – norima atviresnių langų ir pro juos įsileisti kuo daugiau šviesos ir pasaulio. Rankų darbo užuolaidos, skirtingai nei anksčiau, nebėra būtinybė. Jomis papuošti langai greičiau išduoda, kad šiuose namuose gyvena savita ir išskirtinė moteris.
