Renginių kalendorius

  Balandis 2018  
P A T K Pn Š S
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30            

Sovietmečio cenzūra nesustabdė šiauliečių fotografų kūrybos

Pirmajame vakaro susitikime parodoje „Kolekcija. XX a. 5-9 dešimtmečių Lietuvos fotografija Fotografijos muziejaus rinkinyje“ prisiminimais apie kūrybą sovietmečio sąlygomis dalijosi Šiaulių krašto fotografai – parodoje eksponuojamų kūrinių autoriai. Dar du vakaro susitikimus planuojama surengti su kitų miestų fotografais.

 

 

Dešimtadalis „Kolekcijos" – šiauliečių darbai

Šiauliečių autorių darbai sudaro dešimtadalį „Kolekcijos", kurioje eksponuojama beveik 120 Lietuvos fotografų kūrinių, sukurtų nuo mūsų šalies okupacijos iki Nepriklausomybės atgavimo. Fotografijos muziejaus vedėjos Vilijos Ulinskytės-Balzienės teigimu, gausus šiauliečių fotografų indėlis į parodą atspindi jų aktyvų kūrybinį gyvenimą. Šiauliečiai noriai dalyvaudavo respublikinėse parodose ar net patys jas organizuodavo, todėl nemažai mūsų miesto autorių darbų liko istorijai.

Susitikime dalyvavo dauguma kviestųjų: Fotografijos muziejaus ir fotoklubo įkūrėjas Antanas Dilys, Ričardas Dailidė, Algimantas Musneckis, Arūnas Viliekis, Aleksandras Ostašenkovas, Vidmantas Patamsis, Romualdas Baliutavičius, Kęstutis Bingelis, Algimantas Puodžiūnas.

„Į Šiaulius, į Fotografijos muziejų, suvažiuodavo fotografijos korifėjai iš visos Lietuvos ir iš užsienio. Čia – fotografų bažnyčia", – prisiminimais dalijosi susirinkusieji. Anot fotografų, dabar matyti rezultatai švietėjiškos veiklos, kurią Fotografijos muziejus vykdė keturis dešimtmečius.

 

Lietuvos fotografijos mokyklos fenomenas

Susitikime kalbėta, kad savitos Lietuvos fotografijos mokyklos formavimąsi nulėmė sovietinė geležinė uždanga. „Mes buvome visiškai izoliuoti nuo viso pasaulio, nežinojome, kas darėsi kūryboje, mene, fotografijoje. Lietuvos fotografijos mokyklos fenomeną sukūrė esminis žmogaus – kūrėjo instinktas. Nieko nežinodami kūrėme savarankiškai. Mūsų fotografijos korifėjai, neturėdami galimybės meluoti sau, tai darė nuoširdžiai ir buvo pastebėti, priimti pasaulyje. Tokie talentingi žmonės kaip Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas galėjo reikštis kitose kūrybos srityse, bet jie pasirinko fotografiją. Ir mus – įvairaus amžiaus žmones – ja uždegė", – sakė Ričardas Dailidė.

Susitikimo moderatoriaus Rolando Parafinavičiaus žodžiais, „Kolekcijoje" ryškūs trys sovietinės fotografijos laikmečiai – stalinistinis, kuriame nėra jokių kūrybinių užuomazgų, dominuoja dokumentika, atšilimo, kai pradėjo kurtis fotografijos klubai, radosi Lietuvos fotografijos mokyklos humanistinė fotografija, socialiniai portretai, gamta, ir postmodernistinis, kai formavosi fotografų „maištininkų" karta, kuri jau ignoravo tiesioginį pasaulio vaizdavimo būdą.

Vienas iš vadinamųjų „maištininkų" Arūnas Vileikis prisiminė , kad jo bendraminčių fotografų karta galėdavo pasireikšti Lietuvos jaunųjų fotografų parodose, įdomios nuotraukos buvo spausdinamos „Nemuno" žurnale. R. Dailidės nuomone, didelę įtaką kūrybinės fotografijos kaitai darė spaudos fotografija.

 

Atspindi epochą ir jos ideologiją

Bet ne viskas buvo taip gražu. Sovietmečiu fotografams teko dirbti cenzūros sąlygomis, o jų kūriniai turėjo pereiti partijos komiteto ir glavlito (cenzūros įstaiga, vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams) filtrą. Ketvirtį amžiaus spaudos fotografu dirbęs Aleksandras Ostašenkovas su cenzūra susidūrė nuo pirmos darbo dienos. Taip savo karjeros pradžią miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava" prisiminė Aleksandras: „Kartą „Ingos" kavinėje, kur Šiaulių bohema gurkšnodavo vyną, kolega Albertas Vaidila pakvietė dirbti laikraštyje fotografu: „patikrinome, tu tinki – esi iš darbininkų šeimos, niekur neužkliūni". A. Ostašenkovas nežino, kas jį tikrino – partijos komitetas ar KGB, bet faktas, kad norint dirbti fotografu to patikrinimo reikėjo.

1979 metų pavasarį redakcijoje pradėjęs dirbti Aleksandras gavo pirmąją užduotį. Tuometinis redaktorius Pranas Narbutas jį išsiuntė į žalių odų gamyklą nufotografuoti darbo pirmūną. Aleksandras sumanė darbininką įamžinti ant žalių odų kalno. „Taip ir padariau – tokią meninę fotografiją", – šypsojosi Aleksandras.

Redaktorius toli gražu neapsidžiaugė, pamatęs Aleksandro „menus": „ką čia padarei? Tik greičiau perfotografuok. Padaryk normaliai – čia juk socrealizmas ", – pasakė ir dar pridėjo kažką rusiškai. Pasak A. Ostašenkovo, teko skubiai perdaryti, nes pirmoji darbo diena galėjo būti ir paskutinė. Vėliau sistema išmokė fotografą dirbti įtinkant. Anot jo, visi tuometiniai fotografai dirbo taip, kaip reikėjo, todėl jų fotografijose atsispindi ne tik buvusi epocha, bet ir ideologiniai rėmai. Fotografijos būdavo režisuojamos, specialiai kuriami žmonėms smegenis plaunantys plakatai. Vieną tokį plakatą, skirtą iliustruoti Lenino šūkiui: „Komunizmas yra tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija" lankytojai gali pamatyti ir „Kolekcijoje".

Fotografui Arūnui Vileikiui, buvusiam Lietuvos fotomenininkų Šiaulių skyriaus atsakingajam sekretoriui, sovietmečiu rengiant fotografijos parodas reikėdavo gauti leidimą iš partijos komiteto. „Pirmasis parodą įvertindavo žmogus iš Kapsuko gatvės atitinkamo skyriaus", – neslėpė menininkas. Ideologinis darbuotojas nuspręsdavo, kurias fotografijas rodyti visuomenei, o kurių ne. Pagrindinis reikalavimas fotografijoms - jos neturėdavo nukrypti nuo socialistinio realizmo.

„Rengiant kasmetines Šiaulių fotografų parodas kontrolines nuotraukas reikėdavo nešti glavlitui, įsikūrusiam „Titnago" spaustuvėje. Ant kiekvienos nuotraukos tikrintojai užrašydavo – razrešeno arba nėrazrešeno (leidžiama arba neleidžiama – rus.)", – prisiminė Algirdas Musneckis . Nuotraukose buvo galima fiksuoti tik gražią sovietinę tikrovę – pavyzdingai atrodančius žmones ir tvarkingą aplinką. Išgėrusių veikėjų ar apgriuvusių namų fotografijose neturėdavo būti. Kartą A. Musneckis gamykloje turėjo padaryti prie staklių dirbančio darbininko portretą, bet jam nebuvo leista fotografuoti – vaizdas pasirodė esąs per prastas. Kad nuotraukoje viskas atrodytų gražiai, darbininkui buvo pasiūta nauja uniforma, senos staklės – perdažytos, ir tik tada leista fotografuoti.

Nors dauguma fotografų nepragyvendavo iš kūrybos, dažnas turėjo kitą darbą ir profesiją, fotografija buvo savita išraiškos forma. Būdavo ir tokių fotografų, kurie neprašomi sukinėdavosi veteranų paraduose. Niekas nevertė jų to daryti. „Norėdavo būti pastebėti, gauti premiją, o su menine fotografija jokio tuometinio konkurso nebuvo įmanoma laimėti", – sakė A. Ostašenkovas.

 

Meninė fotografija skynė kelią atšilimui

Vis dėlto net tokioje gūdžioje sovietmečio atmosferoje fotografai sugebėdavo sukurti meniškų fotografijų, kurios nuguldavo stalčiuose, nes jų nebuvo galima publikuoti.

Būdamas Lietuvos fotografijos draugijos ideologiniu vadovu A. Sutkus laviravo. Fotografuodavo ir partines konferencijas, ir šventes, o savo malonumui kurdavo meninę fotografiją. A. Ostašenkovą nustebino atverti meniniai Antano Sutkaus archyvai: „Iš mūsų, darbininkų, Sutkus reikalavo kitokios, o pats darė meninę fotografiją".

R. Dailidės žodžiais, meninė fotografija kaip upelio versmė skynė kelią atšilimui, buvo bandoma įtikinti glavlitą ir valdžią, kad menininkai neišvengiamai turi daryti tai, kas jiems įdomu, kas nauja. Po karo fotografija buvo gana banali, o vėliau radosi įdomesnių ir meniškesnių darbų. Viena iš lietuviškos fotografijos įdomybių – aktai. Rimanto Dichavičiaus aktų albumas atšilimo laikotarpiu pristatytas Maskvos knygų mugėje, nors anksčiau aktų fotografijos sovietiniuose leidiniuose buvo tabu.

Menininkai pripažino, kad fotografija neišvengiamai pakito atsiradus skaitmeninei technologijai. Vidmanto Patamsio žodžiais, anksčiau fotografas žiūrėdamas per okuliarą turėdavo matyti galutinį vaizdą, tarsi perleisti jį per save. Dabar to nereikia – viską mato pats fotoaparatas. Senoji technologija reikalaudavo iš fotografo turėti chemiko žinių. Įdomesniam vaizdui išgauti ryškinant nuotraukos buvo mirkomos įvairiuose tirpaluose – net dūmai rūkdavo. Todėl antros tokios pat nuotraukos padaryti būdavo neįmanoma. „Fotografai dirbdavo kaip burtininkai - užsidarę, raudonoje šviesoje", – prisimena A. Musneckis.

Senoji fotografija , R. Dailidės nuomone, nepaprastai žavi, nes ji padaryta ant tikro fotografinio popieriaus, sidabro pagrindu, kuris suteikia fotografijai švytėjimo, pustonių. Skaitmeninė fotografija to nesukuria. „Gali padaryti gražią ir technišką fotografiją, bet kūrybinės prigimties niekada neišgaus. Skaitmeninė technologija apsunkina fotografo darbą - fotografija tampa neoriginali, perdaryta. Neatsitiktinai spaudos fotografija neleidžia dirbtinumo", – pastebėjo R. Dailidė.

Fotografai neabejojo, kad fotografijos menas bus reikalingas ir visada turės savo nišą: „ateis ir jaunimo eilė – nesvarbu, ar fotografija bus padaryta ant juostelės, ar skaitmeninė. Laikas atsirinks tikrus kūrėjus. Dabar fotomenininkų yra labai daug, bet istorijai išliks geriausi".

Fot. – M. Kazimieraitytė

Daugiau nuotraukų galite pamatyti muziejaus profilyje facebook'e.

« Atgal