Renginių kalendorius

  Lapkritis 2017  
P A T K Pn Š S
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Istorija

1908 m. šalia klestinčio savo odų fabriko Chaimas ir Dora Frenkeliai pasistatė dviejų aukštų gyvenamąjį namą – vilą. Statybos metai spėjami pagal vėjarodę ant stogo, architektas nežinomas.

Tai vienintelis Šiauliuose ir vienas iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pr. moderno epochos architektūros stiliaus objektų, fasadų ir interjerų dekore turintis modernizuotų kitų stilių elementų. Namo kompozicija simetriška, kurią kiek sušvelnina kairiajame kampe esantis bokštelis su smaile. Gatvės ir kiemo fasadai simetriški, tačiau tarpusavyje skirtingi, organizuoti pagal skersinę simetrijos ašį, lyg suglaudžiant du namus-dvynius.

Vidaus patalpos suplanuotos veidrodinio atspindžio tvarka. Dešinėje pusėje holas per du aukštus, jame mediniai laiptai, koklių židinys, masyvios durys su švieslangiais iš krištolinio stiklo, dekoruoto tulpių motyvu. Interjerai išsiskiria gausia medžio apdaila. Pirmo aukšto salėse puošnios buazerijos, lubos medinių sijų arba kesonų, kai kurios dekoruotos lipdiniais
Už namo buvo įrengtas parkas su puošniu fontanu. Į parką nusileidžiama laiptais iš atviros terasos.

Ch. Frenkelio viloje buvo įgyvendintos visos XX a. pradžios technikos naujovės: vandentiekis, centrinis šildymas, elektra, telefonas.

Iki Pirmojo pasaulinio karo viloje gyveno Ch. ir D. Frenkelių šeima. Tarpukario metais Frenkeliai naudojosi viena namo puse su atskiru įėjimu, o kitoje namo pusėje veikė Šiaulių Hebrajų gimnazija.

Nuo 1940-ųjų prasidėjo Ch. Frenkelio vilos – karo ligoninės istorijos etapas, trukęs daugiau kaip 50 metų. Vilai teko priglausti sovietų karo ligoninę, po to Vermachto lazaretą, o nuo 1944 m. joje įsikūrė Sovietų armijos Pabaltijo karinės apygardos ligoninė. Sovietmečiu 7-ajame dešimtmetyje vykdant pastato rekonstrukciją, buvo sugadintas vilos eksterjeras. Stebėtina, kad išliko nesunaikinta didžioji dalis vidaus interjerų: išliko interjerai su medžio aptaisais, mediniai laiptai, mediniai paneliai, ąžuoliniai ornamentuoti parketai, durys su įspūdingais švieslangiais, dekoruotais tulpių motyvais ir pan.

1993 m. rudenį, pasitraukus sovietinei kariuomenei, Šiaulių miesto savivaldybės sprendimu vila perduota Šiaulių „Aušros“ muziejui. UAB „Paminklų restauravimo institutas“ ir architektės D. Skrebienė ir J. Kalmantienė parengė pastato restauravimo ir pritaikymo muziejui projektą.

1995–2006 m. etapais vyko Ch. Frenkelio vilos restauravimo darbai. Pirmiausia pagal išlikusius analogus pagamintomis čerpėmis buvo uždengtas stogas, įrengta nauja šildymo sistema, išlaikant senosios elementus, restauruotas ir nudažytas fasadas.

Vėliau remontuotos II aukšto salės, atkuriant autentišką patalpų išplanavimą ir vidaus interjerus. Restauruojant ir pritaikant vilą muziejaus reikmėms, buvo stengiamasi maksimaliai atkurti pirminį interjero vaizdą. Architektams ir restauratoriams tai buvo sudėtingas uždavinys, kadangi nėra išlikę jokios ikonografijos ar istorinės medžiagos.

Po penkerių restauravimo metų, 2000-aisiais, visuomenė buvo pakviesta į pirmąsias parodas, renginius ir koncertus – Kazimiero Švainausko grafikos darbų parodą, Pelikso Bugailiškio premijos įteikimo iškilmes, Šiaulių senosios muzikos ansamblio koncertą.

Nuo 2003 m. Ch. Frenkelio vilos restauravimo darbai ženkliai paspartėjo, nes objektas buvo įtrauktas į valstybės finansuojamų investicijų projektų sąrašą.

2003 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Ch. Frenkelio vila paskelbta kultūros paminklu.

2003 m. kovo 11 d. restauruotoje vilos dalyje (antro aukšto salėse) atidaryta ekspozicija „Provincijos dvaras“, kurioje panaudojant gausius muziejaus rinkinius dvarų kultūros tema, kuriama stilizuota XIX a. pab.–XX a. pr. dvaro aplinka.

2005–2006 m. muziejinė, parodinė, kultūrinė ir koncertinė veikla jau plėtojosi pirmajame vilos aukšte.

2006 m. kartu prasidėjo Ch. Frenkelio vilos parko ir pastatų projektavimo ir rekonstrukcijos darbai.

2008 m. įrengta ekspozicija „Žydų paveldas Šiauliuose: pirkliai Frenkeliai“, baigtas ekspozicijos „Provincijos dvaras ir miestas“ įrengimas.

Dabar Ch. Frenkelio vila funkcionuoja kaip istorinis kultūros centras, atveriantis lankytojams daugiasluoksnį Lietuvos ir visos Europos kultūros paveldą, kviečiantis į muziejinę ekspoziciją, pateikiantis miesto bendruomenei platų kultūrinių renginių, parodų ir koncertų spektrą.

 

Chaimas Frenkelis (1851–1920)

Chaimas Frenkelis – garsus žydų pramonininkas, vienas iš sėkmingiausių visų laikų Lietuvos verslininkų – gimė 1851 m. Ukmergėje. Sulaukęs šešiolikos metų, pradėjo mokytis Voložino ješivoje, tačiau mokslų nebaigė. Nepaisydamas tėvų nepritarimo, Ch. Frenkelis išvyko mokytis odų išdirbėjo amato į Balstogę. Baigęs mokslus, kartu su broliu atidarė odų perdirbimo dirbtuvę Ukmergėje. Pradėtas verslas nedavė pakankamo pelno, tad Ch. Frenkelis pardavė savo dalį broliui ir išvyko ieškoti palankesnės vietos verslui. 1879 m. jis atvyko į Šiaulius – tuo metu strategiškai patogioje vietoje įsikūrusį miestą. Neseniai (1871 m.) pro Šiaulius buvo nutiestas geležinkelis, garantavęs patogų susisiekimą su Ryga – svarbiu ano meto prekybos centru.

Atvykęs į Šiaulius, Ch. Frenkelis įsigijo odų rauginimo dirbtuves miesto pakraštyje, prie Vilniaus kelio (dab. Vilniaus g.), kur su keliais samdomais darbuotojais pradėjo gamybą. Dirbtuvės buvo įsikūrusios keliuose mediniuose pastatuose, visa produkcija gaminta rankomis.

XIX a. pab. avalynės paklausa augo. Vis dažniau savadarbiai batai buvo keičiami į patogesnius pramoninės gamybos batus. Didėjant paklausai, Ch. Frenkelis sumaniai plėtojo įmonės veiklą. Pamažu dirbtuvėlės teritorija plėtėsi, medinius pastatus keitė mūriniai, rankų darbą – modernūs įrenginiai. Dalis iki mūsų dienų išlikusių fabriko pastatų pastatyti būtent XIX a. pab., augant fabrikui. To meto technikos naujovės (elektra, telefonas ir kt.) Šiaulius dažnai pasiekdavo per Ch. Frenkelio fabriką. Ch. Frenkelis buvo novatorius. Jis domėjosi įvairiais naujais Europos laboratorijose atrandamais odų rauginimo, išdirbimo būdais ir siekė juos pritaikyti savo fabrike. Taip į Šiaulius iš Rytų Afrikos atkeliavo „mangrovija" – tuo metu ką tik pasaulyje odoms rauginti pradėta naudoti medžių žievė. Gamyboje pradėjus naudoti „mangroviją", atsirado išskirtinis Ch. Frenkelio fabriko gaminys, vadinamieji „raudonieji padai", pasižymėję ne tik gamybos procese įgyta raudona spalva, bet svarbiausia – atsparumu drėgmei.

Ch. Frenkelis netrukus pelnė ir tarptautinį pripažinimą. 1905 m. pasaulinėse parodose Briuselyje ir Paryžiuje Ch. Frenkelio fabriko odos buvo pripažintos geriausiomis ir apdovanotos aukso medaliais.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ch. Frenkelio fabrikas buvo pasiekęs klestėjimo apogėjų. Fabriko apyvarta 1914 m. siekė 15 mln. rublių. Didžiausią produkcijos dalį (apie 80 procentų) sudarė įvairių rūšių padams skirta oda. Fabrike dirbo apie tūkstantis darbuotojų.

Ch. Frenkelio veikla turėjo įtakos ekonominiam Šiaulių stiprėjimui ir augimui. Sekdami sėkmingu pavyzdžiu, Šiauliuose įsisteigė ir kiti odų perdirbimo fabrikai (Nurokų, Choronžickių, Rogalinų). Šiauliai tapo pramonės centru.

Sėkmingą Ch. Frenkelio fabriko veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Frenkelių šeimai teko pasitraukti į Rusiją, vėliau – į Vokietiją. Fabrikas karo metais nukentėjo. Po karo jo atkurti į Šiaulius sugrįžo tik Chaimo sūnus Jokūbas. Ch. Frenkelis savo kurto fabriko nebeišvydo. Jis mirė 1920 m.

Tiek Ch. Frenkelis, tiek jo žmona Dora (Dvoira), sūnus Jokūbas, marti Roza garsėjo kaip mecenatai ir filantropai. Iki šių dienų mieste yra išlikusių Frenkelių lėšomis pastatytų pastatų. Tai 1908 m. pastatyta Talmud Tora – mokykla žydų vaikams (dab. Šiaulių universiteto Tęstinių studijų institutas, Stoties g. 11). Frenkeliai šelpė šioje mokykloje besimokančius nepasiturinčius vaikus. Jie parėmė žydų senelių prieglaudos (dab. Šiaulių universiteto centriniai rūmai, Vilniaus g. 88) statybą ir skyrė lėšų seneliams išlaikyti, taip pat žydų ligoninės, vėliau tapusios miesto ligonine (dab. Šiaulių odontologijos poliklinika, Vytauto g. 101), statybą. Savo namuose Frenkeliai leido įsikurti Šiaulių hebrajų gimnazijai, rėmė Šiaulių „Aušros" muziejų, kitas draugijas ir organizacijas.

Esama žinių, kad Frenkelių šeima rūpinosi savo fabriko darbininkų gerove. Fabrike veikė priešgaisrinės apsaugos komanda, buvo medicinos punktas, valgykla, skaitykla, fabriko darbininkams buvo pastatyta sinagoga. Frenkeliai nuolatos rėmė nepasiturinčius žmones ir tuos, kuriems reikėjo globos. Už labdaringą veiklą Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

Frenkeliai 1908 m. greta fabriko pasistatė secesijos stiliaus gyvenamąjį namą (dab. Vilniaus g. 74). Nuo 1993 m. jame įsikūręs Šiaulių „Aušros" muziejus, kurio rūpesčiu statinys buvo restauruotas, sutvarkyta aplinkinė teritorija, pastate įrengta ir buvusiems šeimininkams Frenkeliams skirta ekspozicija.

 

Khayem Frenkl (1851–1920)

Kh. Frenkl – a famous Jewish industrialist, one of the most successful businessmen in Lithuania – was born in 1851 in Ukmergė. At the age of sixteen, he started to learn at Volozhin yeshiva, however, did not finish it. Despite his parents' disapproval, Kh. Frenkl went to study the craft of tanning in Bialystok. After finishing the studies, together with his brother he opened a leather processing workshop in Ukmergė. The started business did not bring sufficient profit, thus Kh. Frenkl sold his share to his brother and went to look for a more favourable place for business. In 1879, he arrived in Šiauliai – a city which was situated in a strategically convenient place at that time as not long before that in 1871, a railway line was built through Šiauliai, that guaranteed a convenient access to Riga – an important trade centre of that time.

After arriving in Šiauliai, Kh. Frenkl purchased a tanning workshop in the outskirts of town, near Vilnius road (now Vilnius str.), where with a few hired workers he started the production. The workshop was located in several wooden buildings and all production was handcrafted.

At the end of the XIX c., the demand for footwear was increasing. The homemade shoes were changed to more comfortable shoes of industrial production. With the increasing demand, Kh. Frenkl skillfully developed the company's activity. The premises of little workshop were gradually expanding, the wooden buildings were changed by brick buildings, handwork – by modern equipment. Part of the surviving to the present day factory buildings were built namely at the end of the XIX c., when the factory was growing. The technical innovations (electricity, telephone, etc.) of that time often reached Šiauliai through Kh. Frenkl's factory. Kh. Frenkl was an innovator. He was interested in various new leather tanning and processing ways found in European laboratories and sought to adapt them to his factory. Thus, from Eastern Africa to Šiauliai arrived "mangrove" – the tree bark which was just started to be used for leather tanning in the world. When "mangrove" was started to be used, an exclusive product of Kh. Frenkl's factory appeared called "red treads", which distinguished not only in red colour gained during the process of production but most importantly – resistance to water.

Kh. Frenkl soon earned international recognition. In 1905, in the world exhibitions of Brussels and Paris the leathers of Kh. Frenkl's factory were recognized as the best and awarded the gold medal.

Before the First World War, Kh. Frenkl's factory reached the prosperity at its peak. In 1914, the factory's turnover was 15 mln. rubles. The biggest part of the production (about 80 per cent) was made of various types of leather for treads. About one thousand of workers were employed in the factory.

Kh. Frenkl's activity had the influence to economic strengthening and growth of Šiauliai. Following the successful example, other leather processing factories were established in Šiauliai (by the Nurokai, the Choronžickiai, the Rogalinai). Šiauliai became the industrial centre.

A successful activity by Kh. Frenkl's factory was interrupted by the First World War. The Frenkl family had to leave to Russia, later – to Germany. During the war, the factory was damaged. After the war, only Kh. Frenkl's son Yankev came back to Šiauliai to rebuild it. Kh. Frenkl did not see the factory created by him. He died in 1920.

Both Kh. Frenkl and his wife Dvoyre, the son Yankev, daughter-in-law Royze were famous as patrons and philanthropists. Till this day, there are survived buildings in the city built on the Frenkl's family funds. In 1908, Talmud Torah – the school for Jewish children was built (now Continuing Studies Institute of Šiauliai University, Stoties str. 11). The Frenkl supported the needy children who learnt at that school. They supported the building of Jewish old people's home (now Central Building of Šiauliai University, Vilniaus str. 88) and allocated the funds to keep the elderly as well as the building of Jewish hospital, which later became town hospital (now Šiauliai Dental Clinic, Vytauto str. 101). The Frenkl allowed to settle Šiauliai Hebrew gymnasium at their home, supported Šiauliai "Aušros" museum, other societies and organizations.

It is known, that the Frenkl family took care of their factory workers' welfare. In the factory, the firefighting team was working, there were medical station, canteen, reading room, the synagogue was built for factory workers. The Frenkl were constantly supporting the needy people and those who needed care. For the charity work, Kh. Frenkl's son Jacob was awarded Vytautas the Great Grade II Medal and Lithuanian Grand Duke Gediminas Grade IV Order.

In 1908, the Frenkl family built a dwelling house of secession style next to the factory (now Vilniaus str. 74). Since 1993, Šiauliai "Aušros" museum has been housed in it, which cared about its renovation, the surrounding area was tidied, the exposition dedicated to the former owners Frenkl is established in the building as well.