LDK – istorinis mūsų slaptažodis

Prarastos kunigaikštystės beieškant

Taip jau susiklostė, kad didžiausia ir vertingiausia LDK paveldo dalis yra ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje, o Vakarų Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje. Tiesa, ir ten jis ne visur vienodai išsilaikęs ar išsaugotas.

Šių eilučių autorė prieš šešetą metų su bendrakeleiviais įveikė du trečdalius kelio iki Juodosios jūros, kurioje, kaip vis privalomai pasigiriame, Vytautas Didysis kadaise girdė savo žirgus. Šių metų gegužę dalis šio maršruto pakartota – drauge su Šiaulių „Aušros" muziejaus darbuotojais ir Lietuvos muziejų asociacijos nariais keliavome po LDK pilis Baltarusijoje. Kas pašaukė keliauti tais pačiais keliais, kai pasaulis toks didelis, o nematytų vietų – visa begalybė? Atsakymų keletas.

Pirmiausia – puiki proga keliauti su muziejininkais, istorikais, paveldosaugininkais, restauratoriais, į lankomus objektus žiūrinčiais ne susižavėjusio turisto ar savamokslio istorijos interpretatoriaus žvilgsniu, bet gebančiais žvelgti atidžiai, vertinti profesionaliai, o išmanymu ir informacija dosniai dalytis su bendrakeleiviais.

Kita vertus, buvo pernelyg sunku atsisakyti galimybės pasitikrinti prieš keletą metų patirtus asmeninius įspūdžius. Pasitikrinti, ar nesuduš tas patirtas stebuklo jausmas, kad LDK yra ne mitas, ne įspūdinga istorinė legenda, ne tik keli dažniausiai kartojami vardai ir kelios iš mokyklinių vadovėlių galvon įsirėžusios datos, o tikra istorinė realybė? Kad LDK – realiame laike gyvenę realūs stiprūs ir valingi žmonės, savo garbei ir mūsų ateičiai, taigi ir mūsų labui, nuveikę didingus darbus, sukrovę materialius ir dvasinius turtus, palikę stiprybės ir išlikimo, savigynos ir narsumo, orumo ir išdidumo, pagarbos savo žemei ir protėviams ženklus, sukūrę valstybę, be kurios jau niekada nebus įsivaizduojama Europos istorija ir likimas. Kad LDK yra tikrų tikriausias mūsų istorinis, kultūrinis ir dvasinis slaptažodis.

Pagaliau – tai kelionė po gyvąją istoriją, kurios faktus, eigą, pakilimus ir nuopuolius liudija griuvėsių liekanos ir atstatyti rūmai, amžių abejingumą ir žudantį gaisrų negailestingumą įveikę dokumentai, knygos, meno kūriniai, architektūra.
Nepaprasta kelionė – prarasto laiko, prarastos kunigaikštystės beieškant. Link savo šaknų, link pradžios.

Už sienos – Didžioji Lietuva

Ekonomistai ir politikai Baltarusiją neretai pavadina „mažąja Kinija", istorikai linkę į ją žiūrėti kaip į Didžiąją Lietuvą – kaip į reikšmingą jos dalį. Iš tiesų, dažno keliautojo galvoje sukirba mintis, kad Didžioji Lietuva prasideda už dabartinės Lietuvos sienų.

Palyginę Baltarusiją, Ukrainą ir Lenkiją, galėtume sakyti, kad Baltarusijoje daugiausia LDK paveldo išlikę griuvėsių pavidalu. Jeigu kur tie griuvėsiai konservuoti, aptvarkyti – tai daugiausia Lenkijos valstybės pinigais ir pastangomis. Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad Baltarusijoje esama retų, bet įspūdingų išimčių – Nesvyžius, Miras, dar viena kita vieta – kur pilys ir rūmai atstatyti ir išpustyti kaip gražūs istoriniai atvirukai ir globojami UNESCO. Be to, pastaraisiais metais Baltarusijoje jaučiamas ir itin suaktyvėjęs valstybės dėmesys LDK paveldo objektams. Tam skiriamos nemažos lėšos, vyksta darbai. Tiesa, tų darbų kokybė, autentikos išsaugojimas, istorinis pagrįstumas yra „didžioji paslaptis", nes nei artimiausi kaimynai, nei tolimojo užsienio ekspertai prie tų objektų ir jų dokumentų iš tolo neprileidžiami.

Kiek teko matyti, Ukrainoje vaizdas gerokai kitoks – čia daug kur jau apytikriai gali įsivaizduoti, kaip LDK kunigaikščių ir didikų gynybinės pilys, rezidencijos atrodė tuo laiku, apie kurį žinome iš ne itin gausių istorinių šaltinių. Deja, dažnai parašytų ne lietuvių kalba ir ne lietuvių autorių, kurie, priklausomai nuo savo tautybės ir patriotizmo laipsnio LDK istoriją ir atskirus jos fragmentus traktuoja skirtingai, neretai – visai prieštaringai.

Lenkijoje pilys ir dvarai atsiskleidžia visa didybe ir grožiu. Jie sutvarkyti, išpuoselėti tarsi romantizuotos istorijos puslapiai, atverti gausiai šiuose objektuose besilankantiems žmonėms.

Tai – tarp kitko. Grįžkime į Baltarusiją. Pradžiai - nemokamas patarimas visiems būsimiems keliautojams: važiuoti šiuo maršrutu reikia gegužės pabaigoje, kai visoje buvusioje kunigaikštystėje žydi alyvos ir kaštonai. Jų fone ir visiški griuvėsiai atrodo ne taip graudžiai, o išlikusios pilys ar didikų rezidencijos atrodo dar įspūdingiau.
Tikra tiesa.

Krėvoje – istorinė tiesa ir legendos
Krėva. Gardino sritis, Smurgainių rajonas.

Krėvai – ypatingas dėmesys. Ir dėl to, kad tai pirmoji aplankyta pilis, tad akys atviros įspūdžiams, galva – informacijai. Ir dėl to, kad Krėvos vardą Lietuvoje dar žino daugelis. Žinoma, ir dėl to, kad Krėva – ypač svarbi Lietuvos likimui.

Tai viena ankstyviausių Lietuvos mūrinių pilių, drauge su Lydos pilimi saugojusi rytines Vilniaus prieigas. Istoriniuose šaltiniuose Krėva pirmą kartą minima XIII amžiuje kaip Nalšios žemės centras.

Žinoma, kad Krėvos pilį medinės pilies vietoje po 1338 metų pastatė Algirdas, po jo mirties kartu su valstybe paveldėjo Jogaila, iš šios pilies pradėjęs kelią į Lenkijos karaliaus sostą.

Žinoma, kad 1382 metais po kelerius metus užsitęsusio konflikto Jogaila savo pilyje įkalino derėtis atvykusį savo dėdę Kęstutį ir jo sūnų - būsimą Vytautą Didįjį. Kunigaikščiui Kęstučiui nebuvo lemta ištrūkti iš nelaisvės. Savo gyvenimą jis baigė šios pilies požemiuose. Vienų istorikų teigimu, nužudytas Jogailos liepimu, kitų manymu, Kęstutis nusižudė pats. Ir jau nežinia: tiesa ar legenda, kad kunigaikštis Vytautas, persirengęs moteriškais drabužiais, iš šios pilies pabėgo pas kryžiuočius.

Kai stovi ant bokšto, iki šiol vadinamo Kęstučio vardu, atbrailos, ne taip ir svarbu, kas legenda, o kas tiesa. Iš bokšto požemių vis tiek srūva gyvos istorijos srautas.

Tirštai žydi alyvos. Tačiau jos neužgožia abejonių aplinkui pilį matant ne vieną pastatą – smuklę, daržinę, gyvenamojo namo dalį, kurių sienose – įtartinai panašūs į griuvėsiuose matytus akmenų luitai ir pablukę raudono mūro lopai.

Regis, šią pilį griovė ne tik laikas ir karai. Ir jau liūdna istorinė tiesa, kad šiandien iš kadaise didelės pilies, plotu beveik prilygstančios Trakų piliai, šiandien likę tik apgriuvę bokštai ir gynybinės sienos, kai kur pridengtos lentomis, vietomis paramstytos pagaliais. Gaila, tačiau Krėvos pilis praktiškai niekada nebuvo restauruota. Tiesa, 1929–1930 metais kraštą valdant Lenkijai, pilies griuvėsiai buvo konservuoti. Bet tai ir viskas.

Belieka pridurti, kad už šitų sienų 1385 metų rugpjūčio 14 dieną pasirašyta lemtinga Lietuvai Krėvos sutartis. Pagonis Jogaila sutiko krikštytis ir prijungti LDK prie Lenkijos karalystės. 1396 metais Jogaila tapo Lenkijos karaliumi.

Tarp kitko, istorikai Krėvos ir Kauno pilis vadina seserimis.

Alšėnų griuvėsiuose – Sapiegų vardai

Kai kurie pilių griuvėsiai Baltarusijoje pagerbti lentelėmis su užrašais, kai kur ir tokių nėra. Kai kuriose lentelėse taip ir užrašyta: tokios ir tokios pilies griuvėsiai – paprasta ir aišku, ir jokių sentimentų.

Žmonės paklausti parodo kelią, kartais perspėdami, kad ten nieko, išskyrus griuvėsius, nerasime. Kartais nepasako nė to, žiūrėdami, kaip keisti keliauninkai glaudžiasi prie mūro, ilgesingai žiūri į nugriuvusios sienos liekanas ar kažką įnirtingai aiškinasi, žiūrėdami į beveik tuščią vietą.

Taip atsitiko ir Alšėnuose, kurių pilies didinguose griuvėsiuose norėjosi praleisti ne valandėlę, o bent pusę dienos.

Alšėnai – dabar kaimas, kitados – privatus miestelis. Ta pati Gardino sritis, Ašmenos rajonas.

Net ir tai, kas liko, liudijo čia buvusią didybę ir grožį. Alšėnų apylinkės ir vietovė ilgąlaik (XIV–XVI a. pr.) priklausė lietuvių kunigaikščiams Alšėniškiams. Nuo 1525-ųjų daugiau nei 100 metų pilis priklausė kelioms didikų Sapiegų kartoms, be kurių vardų Lietuvos istorijoje žiojėtų didžiulės spragos.

Nuo 1639 metų ėjo iš rankų į rankas, kol visai sunyko.

Sapiegų pilis (XVI–XVII a. sandūra) – vienas gražesnių šio laikotarpio rezidencinės architektūros paminklų.

Įspūdingus barokinius rūmus, kurių griuvėsius matome šiandien, LDK vicekancleris Povilas Steponas Sapiega ant Olšankos upės kranto pastatė 1610 metais. Pilis turėjo šildymo sistemą, vandentiekį ir kanalizaciją, jos menes puošė italų meistrų freskos, grindys buvo dengtos terakota. Prie pilies buvo iškasti trys ežerai, su plytelėmis išklotais dugnais. Sapiegų rezidencijoje taip pat buvo turtinga biblioteka ir paveikslų galerija.

Pilis buvo keletą kartų perstatyta, o Švedų karo metu – apiplėšta ir padegta. Po to ji niekada nebebuvo visiškai atstatyta.

XIX a. ji atiteko Žabų giminei. Paskutinysis pilies savininkas Gorbanovas dalį sienų išardė karčiamos statybai. Ardyta ir pardavinėta pilis buvo dar ne kartą.

Sovietiniais metais išlikusioje pilies dalyje veikė amatų mokykla, o jos mokiniai turėjo ardyti likusius griuvėsius ir nustatytą plytų normą pristatyti miestelio kultūros namų statybai. Pasakojama, kad po tragiško atvejo, kai griuvėsiuose žuvo vienas moksleivis, kiti buvo atleisti nuo šios „kultūrinės" misijos.

Naujausioji šios pilies istorija liūdna ir panaši į daugelį kitų. Šiandien buvusią rūmų didybę ir prabangą liudija tik griuvėsiai – likusios rūsių arkos, bokštai, menių erdvės. Dar prieš šešetą metų šios pilies teritorija naudojosi kolūkio galvijų ferma, kaip yra šiandien – nebuvo progos pasiteirauti.

Alšėnų pilis yra lankoma ne tik LDK istorija „sergančių" turistų. Nemažai jų sutraukia ir pasakojimai apie pilyje gyvenančius ir retsykiais pasirodančius vaiduoklius. Tad griuvėsiai domina ir vaiduoklių „medžiotojus", ir paranormalių reiškinių mėgėjus ir tyrinėtojus.

Alšėnuose privalu užsukti į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią ir pranciškonų vienuolyną, kuriame įrengtas vienas iš Sapiegų dinastijos nekropolių, verta nukreipti žvilgsnį ir į puikų XVIII a. iliuzinės tapybos altorių. Tarp kitko, ir puikios architektūros Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje tarybų valdžios metais buvo įkurtos dirbtuvės, pranciškonų vienuolyne nuo 1932 metų veikė kareivinės, po II pasaulinio karo – sandėlis.

Tokių dalykų kelionėje prisižiūrėjome iki soties, su skaudama širdimi, tačiau pernelyg nesistebėdami, drauge prisimindami visai nesenos praeities pavyzdžius Lietuvoje.

Lydoje – Gedimino statyta pilis

Sudėtingas Lydos pilies likimas. Ją pirmojoje XIV amžiaus pusėje, apie 1330 metus, pastatė Gediminas. Pilis buvo gynybinės linijos, kurią sudarė Naugarduko, Krėvos, Medininkų ir Trakų pilys, dalis.

Netaisyklingo stačiakampio formos, dviejų bokštų pilis pastatyta ant supiltinės kalvos. Ją daug kartų puolė kryžiuočiai, tačiau tik vieną kartą – 1384 metais – užėmė ir iš dalies sunaikino. 1392 metais pilis atlaikė kryžiuočių, kuriems padėjo anglų riteriai ir Vytautas, apgultį. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valia daug metų pilis buvo iš Aukso Ordos išvarytų chanų prieglobsčiu.

Lydos pilis neišvengė sunaikinimo, po Šiaurės karo (1700–1721) iš jos liko tik griuvėsiai.

Lydos pilies rūmus tarpukaryje restauravo lenkai. Nuo 1982 metų pilį restauruoja baltarusiai. Darbai tebevyksta. Mes pilies vartus radome užrakintus, į vidų nepatekome. Prieš keletą metų taip pat tikėjomės ją apžiūrėti iš arčiau ir atsikvėpti nuo liūdnokų sunykusių pilių įspūdžio. Deja, tai pasirodė ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga. Prieš keletą mėnesių viena iš atstatytų mūro sienų vidur dienos buvo pavojingai įgriuvusi. Pasakojo, kad tai nutiko viršum pilies praskridus viršgarsiniam lėktuvui.

Vartai, anksčiau vedę į pilies teritoriją, buvo aklinai užrakinti.

Situaciją tuomet labai konkrečiai pakomentavo atsitiktinis Lydos gyventojas. Griūties priežastis paprasta: sieną mūriję statybininkai taupė tinką ir cementą, negailėjo žvyro ir gėrė daug degtinės. Be to, atstatytos sienos kelerius metus nebuvo pridengtos.
Dabar niekas nebestato amžiams.

Artima tolima kaimynė Baltarusija

Kiekviena kelionė, be daugelio kitų potyrių, suteikia galimybę pajusti laiko ir erdvės reliatyvumą. Net jeigu kelionė neilga, nusidriekianti ne tūkstančius, o tik šimtus kilometrų, užtrunkanti ne mėnesius, o tik vienos rankos pirštais suskaičiuojamas dienas.

Kelionė maršrutu po rytines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilis – jokia išimtis. Dar daugiau, tai buvo tarsi kelionė laiko mašina, kai užtenka spustelėti norimą mygtuką ir leidiesi į šimto, dviejų šimtų ar net tūkstančio metų praeities gelmes.

Toliau keliaujame Baltarusija, kurios kiekviename kilometre įsispaudę LDK pėdsakai: upių ir miestų pavadinimais – tiesa, laiko bėgsme jau šiek tiek pakitusiu skambėjimu, vienuolynų ir bažnyčių kontūrais – jau paspalvintais lietuviams nebūdingomis spalvomis, istorinių asmenų vardais – tiesa, abiejų valstybių istorijoje vertinamais gana skirtingai.

Nuo dabartinės Lietuvos sienos iki Lydos, kurioje jau pabuvojome – vos šimtas kilometrų. Naugarduko link lydi gyva mintis, kad Baltarusija, artimiausia rytinė Lietuvos kaimynė, per pirmąjį mūsų atgautos nepriklausomybės dešimtmetį, gal dar ilgiau, mums buvo tapusi absoliučia Terra incognito. Tarsi kokia tolima Afrikos valstybėlė, į kurią tik būtino reikalo prispirtas nuvyksta vienas kitas tautietis. Atrodė, lyg Minskas su visa Baltarusija būtų išnykę ne tik iš mūsų kelionių žemėlapio, bet ir politinio, socialinio, kultūrinio suvokimo apyvartos. Tarsi kokia nūdienos Atlantida.

Šiandien jau kitaip – lyg būtume iš naujo suradę kaimyninę šalį. LDK paveldo maršrutais keliauja pavieniai entuziastai, žmonės su šeimomis, draugų būreliai, vis gausėja organizuotų turistų srautas. Baltarusija tampa kiek atviresnė, tarp mūsų šalių intensyvėja ne tik ekonominis bei politinis bendradarbiavimas, glaudžiau bendradarbiauja ir kultūrininkai, istorikai, muziejininkai. Suprantama, nes priežasčių bendradarbiauti, tyrinėti, gilintis į istorijos vingius ir intrigas abiems pusėms – daugiau negu pakankamai.

Sugrįžimas į socialistinį realizmą

Ir pačioje Baltarusijoje pasikeitimai akivaizdūs. Sunku atsispirti pagundai ir palyginti kai kurias gyvenimo detales. Prieš keletą metų įstrigo kelionės vadovės žodžiai, kad keliaujant į Baltarusiją pravartu prisiminti 15–20 metų senumo praeitį ir į kelionę pasiimti savo rankšluostį, muilo gabaliuką ir ritinėlį tualetinio popieriaus, nes ne visuose žvaigždėtuose viešbučiuose tai bus savaime suprantamas dalykas. Šiandien viskas gerokai kitaip – patogesni viešbučiai, parduotuvėse nestinga prekių, gatvėse nėra šlitinėjančių piliečių, o miestų panoramoje būtinai išvysi statybinių kranų bokštus.

Tačiau daug kas išliko: Lenino paminklai, kiekvieno miestelio centre būtinai susikertančios Lenino ir Dzeržinskio gatvės, raudonos penkiakampės žvaigždutės ant karo veteranų namų, matomiausiose vietose iškabinėti skambūs lozungai, kad darbas žmogų puošia, o tinginystė juodina, jau mažesnėmis raidėmis ir mažiau matomose vietose iškabinėti priminimai mokėti mokesčius, išjungti šviesą, nuleisti vandenį ir panašiai.

Dar – švara ir tvarka pakelėse, idealiai sutvarkyti laukai, kuriuose nematyti nei technikos, nei dirbančių žmonių. Vienodo aukščio, vienodomis spalvomis ir ornamentais nudažytos tvoros, juosiančios žmonių namus, sodybas ir dirbamus laukus. Atsiradusios lyg pagal komandą vienu rankos mostu, kuriam šioje šalyje, regis, nedrįstama, o gal ir nenorima nepaklusti ir šiandien. Teko girdėti, kad toji tvarka yra tik Lukašenkos organizuotas parodomasis šou šalia strategiškai svarbių magistralių, judrių kelių, turistinių maršrutų. Intensyvus šių metų kelionės grafikas neleido patikrinti tų kalbų – labiau rūpėjo kitkas.

Tiesa, dar vienas keistas jausmas, kad kažko neapsakomai trūksta tuose pakelės miesteliuose ir keliuose, jungiančiuose gana stambius šalies miestus. Ne iš karto suvoki, kad pasigendi mašinų srauto, Lietuvoje baigiančio užkimšti ne tik erdvias autostradas, bet ir atokius provincijos kelelius. Lietuviui nebe naujiena su „lengvute" nuvažiuoti į ganyklą karvių pagirdyti. Baltarusijoje tuo, matyt, nusistebėtų. Tačiau ten lygiai taip įprasta pasikinkius arklį atvažiuoti prie centrinio miestelio „univermago" – apsipirkti.

Beje, mokėjimas stebėtis – brangintinas bruožas. Keliauninkui be jo neverta ir kojos kelti iš namų.

LDK širdis – Tikroji Lietuva

Klaidus tas jausmas, kad kur važiuoji – ten Lietuva. Nuo jūrų iki jūrų, tūkstančius kilometrų. Lietuva, kurioje lietuviai sudarė mažumą. Lietuva, kuri nemokėjo kalbėti lietuviškai. Galinga valstybė, kurios vadovai nevengė ne tik svetimos kalbos, svetimo kraujo giminei pratęsti, bet ir svetimo tikėjimo.

Paprastam mirtingajam, doram lietuviui katalikui tai suprasti ir įsivaizduoti nėra paprasta. Istorikams šie dalykai kur kas aiškesni. To reikėję valstybei.

Pravartu įsiklausyti į jų argumentus.

Buvusioje viduramžių Lietuvos teritorijoje susikūrė trys savarankiškos valstybės: Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Iširo ir Lietuvos – Lenkijos unija. Visas šias tautas, sukūrusias savas valstybes, sieja viduramžių Lietuvos palikimas, be kurio jos nebūtų tapusios tuo, kuo yra dabar. Tiesa, šiandien kiekviena iš jų stengiasi prisiskirti sau kuo didesnę to palikimo dalį. Ir paprastiems žmogeliams, ir istorijos mokslo korifėjams vienodai sunku atsispirti žmogiškai silpnybei norimą laikyti esamu.

Lietuva, tiesioginė viduramžių Lietuvos paveldėtoja, šiandieną apima tik nedidelę senosios Lietuvos valstybės dalį. Tačiau tai yra jos širdis, etninės žemės, kuriose prasidėjo Lietuvos istorija ir kurios sudarė LDK branduolį.

Istorikų vartojamu terminu Tikroji Lietuva (Lithuania Propria) visada buvo skiriama nuo Lietuvai priklausiusių Rusios žemių. Nuo rusinų lietuviai visada skyrėsi ir savo kalba, ir tikėjimu (iš pradžių – pagonišku, o nuo 1387 metų – katalikišku).

Pasakos apie senąją baltarusių sostinę Vilnių

Baltarusija buvo LDK sudėtyje beveik visą jos istoriją. Ji susidarė iš tų Lietuvos žemių, kurios liko jai po 1569 metų. Baltarusijos vardas (Russia Alba) prigijo XVII–XVIII amžiais. Katalikų bažnyčia taip vadino tą Vilniaus vyskupystės dalį, kurioje vyravo unitų ir stačiatikių tikėjimas.
500 metų baltarusiai tapatino save su LDK, baltarusius, kaip atskirą tautą, suformavo LDK paveldas. Todėl nenuostabu, kad jie linkę LDK laikyti savo valstybe, ieško ir įrodinėdami pateikia daugybę argumentų.

Baltarusijoje švenčiama Mindaugo karūnavimo diena, Naugardukas laikomas pirmąja LDK sostine, čia ketinama statyti didžiulį (5 metrų aukščio) paminklą Mindaugui. Ne tik Mindaugą, bet ir Vytautą, Žalgirio mūšį, kunigaikščius Radvilas laiko savo garbingos istorijos dalimi. Žmogiškai tai suprasti nesunku – kas nenorės tokios garbingos praeities? Tuo labiau, kad naujieji ir naujausieji amžiai baltarusiams nebuvo labai maloningi.

Ir vis dėlto noras pagražinti savo tautos istoriją neretai virsta bandymu pasisavinti viduramžių Lietuvos istoriją, pasitelkiant pseudomokslines teorijas ir kuriant mitus.

Įrodinėjama netgi, kad dabartinė Lietuva neturinti nieko bendra su istorine LDK, su įkarščiu kalbama apie "senąją baltarusių sostinę Vilnių" ir panašiai. Kai tokios kalbos šurmuliuoja užstalėje – tiek to, bet tokie ratilai skleidžiami ir akademiniuose sluoksniuose, bendraujant su šalį lankančiais turistais ir panašiai.

Žinoma, istorinė tiesa dėl to netampa kitokia. Kita vertus, kas iš mūsų be nuodėmės. Ar patys nesame fantazuotojai, romantikai, savęs ir savo istorijos vertintojai ir pervertintojai?

Naugarduke – tūkstančio metų ženklai

Lietuvos istorija besidomintis pilietis išvardys bent keletą senųjų Lietuvos sostinių. Gilyn į praeitį: Vilnius, Trakai, Kernavė, Voruta, Naugardukas.

Dėl pastarojo lietuvis gal suabejos, tačiau beveik kiekvienas baltarusis istorinių debatų įkarštyje išrėš, kad tik Naugardukas (ir niekas kitas) yra tikroji Mindaugo sostinė. Tokios nuomonės yra ir kai kurie Lietuvos istorikai, peno semdamiesi iš Motiejaus Strijkovskio "Kronikoje" paskelbtų legendų ir interpretacijų.

Tiesa, Naugardukas dažnai minimas ir viename iš svarbiausių Mindaugo laikų šaltinių Volynės metraštyje, tokio peno suteikiančiame kur kas mažiau.

Istorikų ginčai ne vakar prasidėjo ir ne rytoj pasibaigs, o šlovingas Naugarduko miestas gyvuoja jau visą tūkstantį metų. Augęs, klestėjęs, degintas, griautas, kraujavęs nuo nesuskaičiuojamų antpuolių, kaskart kilęs iš griuvėsių ir pelenų, liudydamas istorijos tęstinumą ir saugodamas daugybę žmogaus didybės ir jo silpnumo akimirkų.

Keliauninkas po Naugarduką gali vaikštinėti iki kojų skaudulio, tyliai mąstydamas, garsiai stebėdamasis, rikiuodamas istorines datas ir vardus, be kurių Lietuvos istorijoje žiojėtų juodos skylės.

Pilyje įrėžti Mindaugo ir Vytauto vardai

Yra žinoma, kad pirmuosius įtvirtinimus iš žemės ir medžio XI amžiuje Naugarduke pastatė rusų kunigaikščiai. Jie sunaikinti per totorių antplūdžius.

Baltarusiškoje istoriografijoje esama teiginių, kad Naugardukas buvo pirmoji LDK sostinė, kad čia buvo karūnuotas Mindaugas, kad čia dar 1243 metais jis priėmė stačiatikių krikštą. Vėliau čia buvo Naugarduko kunigaikštystės sostinė. Naugarduką valdė ir vienas iš Gedimino sūnų – Karijotas.

XIII a. Naugardukas buvo prijungtas prie Lietuvos ir valdomas Vaišelgos, Mindaugo sūnaus.
XIII–XIV a. tai buvo viena iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijų. Mūrinį pavidalą pilis įgijo Lietuvos didžiojo Kunigaikščio Vytauto iniciatyva, iki XVI a. – kelis kartus modernizuota.

Naugarduko pilis ne kartą buvo puolama rusų kunigaikščių ir jų sąjungininkų totorių. 1394 metais, per vieną tokių antpuolių, gynėjai pilį sudegino, bet nepasidavė.

XIII–XVIII a. miestas buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstybės gynybos, administracijos ir teismo centrų.

1415 metais Naugarduke įvyko stačiatikių bažnyčios suvažiavimas – soboras ir įkurta Naugarduko metropolija.

1426 metais Naugarduke buvo sušauktas Lietuvos bajorų seimas. Bajorų suvažiavimai ir pasilinksminimai čia vyko dar ilgai.

1581–1772 metais Naugarduke vyko tribunolo – LDK apeliacinio teismo sesijos.

Visa tai padriki istorijos faktai, tačiau jie žadina mintį ir vaizduotę, norą pakartoti kažkada tik paskubomis perverstus istorijos vadovėlius.

Prieš akis – Lietuvos laukas

Naugarduko pilis pastatyta ant aukštos (317 m virš jūros lygio) kalvos, nuo kurios atsidengia didingos tolumos ir po kojų gulintis legendomis apipintas Lietuvos laukas.

Šiandien iš buvusios Naugarduko didybės išlikę XIV amžiaus griuvėsiai. Aukštas piliakalnis, vadinamas Mindaugo kalnu, bažnyčia ir katalikų vienuolynas, statyti XVII amžiuje, sinagoga, Šv. Boriso ir Glebo cerkvė ir Viešpaties atsimainymo bažnyčia lietuviams ypač svarbios dėl kelių priežasčių.

Šios bažnyčios statybą XIV amžiaus pabaigoje fundavo pats Vytautas. 1799 metais joje krikštytas Adomas Mickevičius.

Išorinėje sienoje įmūryta paminklinė lenta liudija, kad 1422 metais šioje bažnyčioje karalius Jogaila vedė ketvirtąją žmoną Sofiją Alšėniškę, vėliau susilaukė su ja dviejų sūnų – Vladislovo ir Kazimiero – ir taip užtikrino dinastijos tęstinumą.

Šoninėje bažnyčios koplyčioje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, perkeltas iš XIII amžiuje pilies teritorijoje pastatytos Dievo Motinos cerkvės, iš kurios likę tik pamatų akmenys.

Adomo Mickevičiaus miestas

Naugardukas neatsiejamas nuo Adomo Mickevičiaus vardo, kuris pasaulio literatūros kontekste tariamas greta Getės, Šilerio, Bairono, Puškino vardų.

Dėl Adomo Mickevičiaus, dėl jo gyvenimo, talento ir kūrybinio palikimo vyksta tokie patys ginčai ir tokios pačios dalybos, kaip ir dėl visos LDK istorijos.

Lenkams Adomas Mickevičius yra Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir lenkiškumo simbolis.

Baltarusiams – Lydos apylinkių gamtos ir papročių vaizduotojas.

Lietuviams jis – savo žemės ir savo istorijos sūnus, Lietuvoje išėjęs mokslus, čia išgyvenęs savo didžiąją gyvenimo meilę, parašęs įsimintinas istorines poemas ir ištaręs žodžius "Lietuva, mano tėvyne".

Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas pavadino Adomą Mickevičių pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu, kurį pakrikštijo romantizmas, atverdamas gimtojo krašto istorijos prasmę ir europietiško universalumo erdves.

Naugarduke yra Adomo Mickevičiaus dvarelis, jo tėvo Mikalojaus Mickevičiaus nuosavybė. Tėvas kildino save iš lietuviškos Mickevičių – Rimvydų giminės, kilusios iš lietuviškos Rodūnios parapijos. Jis save laikė LDK piliečiu, tą nuostatą perdavė ir savo sūnui.

Dabar šiame dvarelyje yra Adomo Mickevičiaus muziejus. Naugarduke Adomas Mickevičius baigė mokyklą, veikusią domininkonų vienuolyne.

Ar Adomas Mickevičius gimė šiame dvarelyje ar netolimoje Zaosjėje, nesutariama iki šiol. Ginčijamasi ir dėl to, kam – Lietuvai, Lenkijai ar Baltarusijai – labiausiai priklauso Adomo Mickevičiaus gyvenimas ir talentas. Tai ne tiek ir svarbu. Svarbiau, kad žymiausio LDK žemių poeto asmenyje susijungė visos kultūrinės tradicijos, sukurdamos paminklą ankstyvosios Lietuvos istorijos laikotarpiui. Dalytis čia beviltiška. Geriau pasidžiaugti, kad yra, kas tikrai vienija.

Čia ir ten, dabar ir anuomet

Įspūdžių kelionėje teikia ne tik naujos vietos, gamta, informacijos srautas, plūstantis iš auksaburnių gidų, ne tik iš kelionių parsivežti spalvingi bukletai, albumai ar paties su mėgėjo azartu įamžinti vaizdai. Kelionė dovanoja ir tokių patyrimų, apie kuriuos, sėdėdamas namuose, net nesusimąstytum. Ir gerai, kad taip.

Kitas pastebėjimas. Šiandien Baltarusijoje akies taip neberėžia tarybinio gyvenimo reliktai, nors jausmas, kad sugrįžai į nelabai seną praeitį, tebėra gyvas. Tačiau jį nustelbia kitkas: vietinių žmonių romumas, atvirumas ir nuoširdumas. Neslepiamas noras sužinoti, kaip gyvena kaimynai, iš vieningos tautų šeimos brolių tapę užsieniečiais. Norėjosi įsiklausyti į minkštą baltarusiškos kalbos skambesį ir įsižiūrėti į tų žmonių veidus. Kaip bežiūrėsi: ir jie, ir mes esame iš tos pačios praeities.

Dėl to ir leistasi į kelionę senuoju Lietuvos bajorų keliu: pasivaikščioti prarastosios kunigaikštystės keliais, pamatyti, kas liko, įsivaizduoti, koks buvo gyvenimas LDK, koks galėjo būti, jeigu ne daugybė „jeigu"...

LDK. Tų trijų raidžių skambėjimas, prisipažink, oi kaip mielas širdžiai ir ausiai. LDK – istorinis slaptažodis, susikalbėjimo ženklas, atminties tiltas tarp mūsų, gyvenančių čia ir dabar, ir gyvenusių ten ir anuomet.

Keliaujame toliau – prieš akis dar daug įspūdžių, tikėtų ir netikėtų atradimų.

Mažoji LDK Varšuva
Miras – miestelis Kareličių rajone.

Mirą nuo dabartinės Lietuvos sienos Medininkuose skiria kiek daugiau nei 300 kilometrų, o atrodo, kad tai – visai kitas pasaulis.

Miro pilis (XV–XVI a.) yra viena didžiausių ir geriausiai išlikusių pilių Baltarusijoje. Lietuvos istorijai ji nėra tokia reikšminga kaip kitos mūsų Baltarusijoje aplankytos pilys, tačiau nepamatyti jos tiesiog negalima, nes daugeliu požiūrių jai neprilygsta jokia kita pilis.

Iki tol matytos LDK pilys (tiksliau – jų griuvėsiai) leido tik įsivaizduoti, kokios jos buvo kadaise ir koks gyvenimas jose virė. Mire matai realų vaizdą. Miro pilis prieš keliautojo akis atsiskleidžia kaip stebuklas, kaip ryškus istorinis paveikslėlis ar kokio istorinio filmo dekoracija. Fantaziją žadina ir pats miesto pavadinimas, rusų kalba ("mir") be kitų prasmių reiškiantis ir "pasaulį", nors su vardo etimologija tai turb9t neturi nieko bendra.

Mirą galima vadinti Gedimino miestu, nes būtent jis pastatė pilį. Miestas priklausė Vytautui, kuris jį vėliau padovanojo savo broliui Žygimantui kaip dovaną. Vėliau pilis ne kartą ėjo iš rankų į rankas.

Miro pilies likimą galima laikyti laimingu. 2000 metais ji įtraukta į UNESCO saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą. Tuomet prasidėjo intensyvi pilies rekonstrukcija. UNESCO globa reiškia, kad Mirui negresia sunykimo pavojus, ir kad pilis LDK vardą ir šlovę primins ateities kartoms. Šioje pilyje gal jau niekad nebebus įrengti sandėliai, valstybinių institucijų kontoros ar psichiatrijos ligoninės – būtent tai atsitiko su daugeliu LDK paveldo objektu.

Nors darbai dar tęsiasi, jau galima pasivaikščioti po dalį pilies, užlipti į vieną pilies bokštų, kuriame jau įrengta ekspozicija. Muziejus plėsis, bet ir ateityje užims tik dalį pilies. Numatyta, kad ji atliks ir reprezentacinę funkciją, todėl restauruojamos menės, o po pilimi, nepaisant UNESCO saugomo paminklo statuso, ypatingų svečių patogumui jau įrengti požeminiai garažai. Būtent Mire kelionės vadovė darsyk priminė, kad užsienio istorikams patekti į baltarusių restauruojamus objektus beveik neįmanoma. Verta pridurti, kad Mirui ir Nesvyžiui, dviems svarbiausiems Baltrusijos turizmo traukos centrams, skiriamas specialus asmeninis prezidento A. Lukašenkos dėmesys ir numatytos valstybė reprezentavimo funkcijos. Tad į požeminius garažus panašių „modernizavimų ir patobulinimų" gali atsirasti ir daugiau.

Miras Į LDK istoriją įėjo ir kitu – mažosios Varšuvos vardu. Čia vyko prašmatnios bajorų pramogos. Pasilinksminti, pasidžiaugti gyvenimu į Mirą suvažiuodavo didikai iš tolimiausių kunigaikštystės pašalių.

Jaučio odos verta istorija

Tokia Miro pilis, kokią matome šiandien, atstatyta, iš tolo šviečianti raudonais ir baltais mūrais, kuriuos juosia išpuoselėtas parkas, buvo ne visada. Jos istorijoje būta visko – gaisrų, sprogdinimų, kraujo. Ji ėjo iš rankų į rankas, buvo nekart sugriauta ir nekart atstatyta. Pilies istorijoje ryškios ne tik LDK, bet ir daugelio kitų Europos valstybių istorijos žymės. Manoma, kad Miro pilį 1506–1510 metais pastatė Lietuvos maršalka, Lydos vietininkas, Kauno ir Bresto seniūnas Jurgis Iljiničius.

Nuo 1568 metų pilis priklausė Radviloms. Iki pat XIX amžiaus pradžios, kai viena iš Radvilų palikuonių ištekėjo už kunigaikščio Liudviko de Saint Vitgenšteino.

Miro pilis – istorinio gyvybingumo pavyzdys, daug kartų niokota, pulta, kaip feniksas pakildavo iš pelenų.

Itin smarkiai Miras nukentėjo per švedų apgultis 1655 ir 1706 metais. XVIII amžiaus antrojoje pusėje pilis buvo atstatyta. Vėliau jai teko atlaikyti skausmingus smūgius per Tado Kosciuškos sukilimą 1794-aisiais, per Napoleono karus. 1812 metais čia įvyko du dideli mūšiai. Savo būstinę čia buvo įsirengęs Napoleono brolis Vestfalijos karalius Žeromas Bonapartas.

1895 metais beveik sugriautą ir gaisrų suniokotą pilį nusipirko Rusijos kunigaikščiai Sviatopolskai – Mirskiai. Vienas iš jų - kavalerijos generolas ir kazokų atamanas Nikolajus Sviatopolskas – Mirskis ėmėsi atstatyti ir restauruoti pilį ir taip išsaugojo ją ateities kartoms.

Kunigaikščių atminimą ir parke šalia pilies 1904 metais pastatyta ir iki šiol neblogai išsilaikiusi modernistinė Sviatopolskų – Mirskių stačiatikių laidojimo koplyčia. Jos bokšte šviečia auksu spindinti ir šventa laikoma ikona.

1969 metais Miro pilis buvo konservuota, 1991-aisiais restauruota. Šiandien sienų mūruose aiškiai matyti ir pilies griovimo, ir jos atstatymo žymės.

Mire – Radvilų pėdsakai

Mire pirmąkart kelionės metu garsiai nuskamba Radvilų vardas. Radvilos restauravo pilį, Radvilos vidiniame pilies kieme pastatė trijų aukštų renesansinius rūmus su turtinga paveikslų galerija, biblioteka. Radvilos šalia pilies įrengė 25 hektarų parką su retomis medžių rūšimis, tvenkiniais.

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis Mire fundavo Šv. Mikalojaus gotikinės – renesansinės bažnyčios statybą, šalia jos įsteigė mokyklą, ligoninę.

Lietuvos kanclerio Stanislovo Radvilos pinigais 1700 metais pastatyta bazilijonų vienuolyno Šventosios Trejybės cerkvė.

Miras didikų Radvilų dėka tapo svarbus ne tik kaip gynybinis objektas, didikų rezidencija, bet ir reikšmingas kultūros centras.

Nesvyžius – neoficialioji LDK sostinė

Nesvyžius – garsiausių Lietuvos didikų ir nekarūnuotų LDK karalių Radvilų, tėvonija. 108 ha užimantis Radvilų pilies architektūrinis rezidentinis istorijos ir kultūros ansamblis – pati įspūdingiausia giminės valda LDK. Nesvyžius Radviloms priklausė 400 metų (1513–1939).

Nesvyžiaus ir Olykos žemes kaip kraitį Jonui Radvilai atnešė trečioji žmona – Ona Kiškaitė. Valdos perėjo jų sūnui – Mikalojui Radvilai, pramintam Juoduoju, vienam garsiausių Radvilų giminėje, faktiniam Lietuvos valdovui, kuris turėjo nepaprastai didelę įtaką karaliui ir atstovaudavo Vilniuje didžiajam kunigaikščiui, kai šio nebūdavo mieste. Kai jo sesuo Barbora Radvilaitė ištekėjo už karaliaus Žygimanto Augusto, Radvilos susigiminiavo su Jogailaičiais.
1551 metais, karaliaus valia, į Nesvyžių buvo atiduotas saugoti LDK archyvas.

XVI a. Radvilos Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis pavertė Nesvyžių akmeniniu ir vienu svarbiausių Rytų Europos miestų. Jo dėka čia atsirado rotušė su aukštu bokštu (išlikusi iki šių dienų), mokykla, ligoninė, kirpykla. Prisikvietęs amatininkų Radvila Našlaitėlis su karališku užmoju statė vienuolynus, bažnyčias, pilis. Jo žmoną Elžbietą visi vadino Sabos karaliene, o Nesvyžius buvo laikomas neoficialia LDK sostine

1582 metais Radvila Našlaitėlis, kuris taip pat buvo ir Lietuvos didysis maršalka, Trakų ir Vilniaus vaivada, vietoje buvusios viduramžių gynybinės pilies pradėjo statyti baroko – renesanso stiliaus kvadratinę pilį su aštuonkampiais bokštais kampuose. 1604 m. statyba buvo užbaigta.

1706 m. Šiaurės karo metu Švedijos karalius Karolis XII Gustavas užėmė pilį ir sugriovė jos įtvirtinimus. Po kelių dešimtmečių Radvilų pakviesti Vokietijos ir Italijos architektai iš esmės perstatė ir praplėtė pilį. XIX a. pilis buvo negyvenama, kol perėjo į Antonijaus Radvilos ir jo žmonos Marijos de Kastelane rankas. Jie atnaujino pilies interjerą ir aplink pilį pasodino didelį anglišką parką.

Radvilas iš pilies 1939 metais išvarė Raudonoji Armija.

Tiesiog Radvilos

Iki mūsų dienų išliko Slucko broma – buvę rytiniai Nesvyžiaus miesto vartai. Jie restauruoti. Restauruota ir Radvilos Našlaitėlio pastatyta ir 1601 pašventinta nepaprastai didinga Dievo kūno bažnyčia – pirmasis baroko statinys Rytų Europoje. Jos kriptoje palaidotas kunigaikštis jo paties valia apvilktas kukliu piligrimo apsiaustu, nes buvo nukeliavęs į Šventąją žemę. Mumifikuotas Našlaitėlio kūnas davė pradžią Radvilų šeimos panteonui, išlikusiam iki mūsų dienų. Jame – 71 Radvilos palikuonio palaikai.

Čia atgabenta ir 1999 metais Londone mirusio Antano Radvilos (Anthony Radziwill) urna. Keletą metai prieš mirtį jis aplankė savo rūmus, kuriuos buvo priverstas palikti 1939 metų rugpjūtį, kai Nesvyžių užėmė sovietų kariuomenė, ir panoro būti palaidotas tarp protėvių. Šeima j norą įvykdė.

Radvilos turėjo nesuskaičiuojamus turtus ir visus titulus, kokius tik buvo įmanoma turėti. Jie buvo valstybės kancleriai, etmonai, maršalkos, vaivados, arkivyskupai.

Lietuviai laiko Radvilas vienais garbingiausių Lietuvos didikų, tačiau nė vienas Radvila nėra parašęs savo vardo ir pavardės taip, kaip rašome mes. Jie visada buvo tik Radzivill, todėl šią garsią giminę sau prisiskiria ir lenkai, ir baltarusiai. Matyt, taikliausiai Radvilas apibūdino tūlas grafas Cechanoweckis: „Sunku nustatyti Radvilų tautybę. Su reta išimtimi jie nelaikė savęs nei lenkais, nei lietuviais, nei baltarusiais."

Šie didikai buvo tiesiog Radvilos.

Pilis neliks be šeimininko

Sovietiniais metais pilyje buvo įrengta vyriausybinė sanatorija, o parkas – apleistas ir nunykęs. 1994 metais kompleksas paskelbtas nacionaliniu istoriniu ir kultūriniu paminklu, o 2005 metais ansamblis įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus.

Radvilų didingais rūmais paversta pilis šiuo metu restauruojama. Restauratoriai remiasi ne tik išlikusiais brėžiniais, bet ir iš Varšuvos vis atvykstančios 92 metų Elzbietos Radziwill prisiminimais

Restauruojamoje pilyje jau veikia muziejus, kuriame lankytojui mėgėjui – viskas gražu ir įspūdinga, o istorikai profesionalai į ekspoziciją žiūri šiek tiek kritiškiau.

Darbai Nesvyžiaus rūmuose vyksta itin sparčiai ir, galima sakyti, artėja prie pabaigos. Tai džiugina ir stebina. Nemažiau stebina ir tai, kad, pasak vietinių ekspertų, pinigų darbams atlikti netrūksta, trūksta tik specialistų. Rekonstruojamos menės, rengiamos konferencijų salės, statomas nedidelis viešbutis ypatingiems svečiams ir netyla kalbos, esą Nesvyžiaus rūmai taps dabartinio Baltarusijos „tėvelio" rezidencija, vadinant tai valstybės reprezentavimu.
Istorija tai paneigs arba patvirtins.

Laikui atsparūs vardai ir darbai

Kelionės karštis ir įspūdžiai neslūgo nuo pirmos iki paskutinės dienos. Nepriklausomai nuo to, ar lankėme išpuoselėtas ir atstatytas LDK pilis, į kurias baltarusiai, kaip minėta, žiūri kaip į savo paveldą, ar į buvusios didybės griuvėsius. Tiesą sakant, būtent jie bene labiausiai žadino vaizduotę, nostalgiškus jausmus ir istorinę atmintį apie senus laikus ir tais laikais gyvenusius žmones, kurių valia, gabumai ir užmojai stebina ir šiandien. Kelionės metu du kartus garsiai nuskambėjo vienos garbingiausių LDK didikų giminės – Sapiegų – vardas. Abu kartus, deja, prie didingų griuvėsių: Alšėnuose ir Ružanuose. Abu kartus dingtelėjo liūdna, bet drauge ir viltinga mintis: jeigu likimo ir nelemtų aplinkybių valia neliktų net griuvėsių, Sapiegų, kaip ir kitų garbingų LDK dinastijų vardai istorijoje vis tiek išliktų nepajudinami.

Ružanai – šiandien nedidelis miestelis, keleivį pasitinkantis lietuvių magnatų – valstybininkų ir mecenatų Sapiegų – rezidencija. Tiksliau, kas iš jos likę šiandien.

XVII–XVIII a. tuomet madingo klasicistinio stiliaus rūmai pastatyti buvusios rezidencijos vietoje. Statyta amžiams, su Sapiegoms derančiu užmoju. Rūmuose buvo turtinga biblioteka, oranžerija ir teatras. Aplink – angliškas parkas.

1784 metais rūmuose viešėjo karalius Stanislavas Poniatovskis. Patyrus pralaimėjimą 1831 metų sukilime, Sapiegų rūmai buvo konfiskuoti, juose įrengtas audimo fabrikas. Pirmojo pasaulinio karo metais rūmuose kilo didelis gaisras, dalis sienų griuvo. Tarpukario laikotarpiu rūmus buvo bandoma atstatyti. Tačiau, vėl kilus karui, iš rūmų liko tik griuvėsiai. Rūmų (jų griuvėsių) ateitis – neaiški. Šiandien čia vyksta darbai, aptvarkyti triumfo arką primenantys vartai į rūmus. Sunku patikėti, kad dar kada nors šie rūmai atgims. Greičiausiai stovės kaip liūdnas paminklas prarastajai kunigaikštystei.

Sapiegų vizija – tėvynė be prievartos

Sapiegų giminė LDK istorijoje atsiranda XV, o didžiausios įtakos ir galios pasiekia XVII amžiuje. Net 22 Sapiegų giminės atstovai buvo vaivados – faktas iškalbingas. Pirmieji šios giminės atstovai buvo stačiatikiai , nuo XVI a. nemažai jų pereina į katalikybę. Išvardyti garsiausius šios giminės atstovus ir jų darbus – ne šio rašinio tikslas. Trumpai prisiminkime vieną iš jų, gal dažniausiai prisimenamą ir žinomą dabartinėje Lietuvoje – Leoną Sapiegą – LDK didįjį etmoną, Vilniaus vaivadą, nugyvenusį ilgą ir prasmingą gyvenimą.

Radvilos Juodojo dvare išauklėtas jaunuolis gana anksti imasi didelių darbų ir spėja daug nuveikti valstybės labui. Paskiriamas LDK vicekancleriu, trisdešimt ketverius metus (1589–1623) eina LDK kanclerio pareigas, nuo 1623 iki mirties 1633 metais yra Vilniaus vaivada.

Leonas Sapiega propagavo teisinės valstybės idėjas. Ne tik žodžiais. 1581 metais prisidėjo kuriant LDK vyriausiąjį tribunolą, vadovavo III Lietuvos Statuto rengimui (1588). Tai jo nuopelnas, kad Statute liko nuostata, pagal kurią svetimšaliams, taip pat ir lenkams, buvo draudžiama įsigyti nuosavybė Lietuvoje ir užimti joje valstybines vietas. To pasiekti nebuvo lengva.

Kai Lietuvoje prasidėjo religiniai nesutrimai tarp katalikų, protestantų ir unitų, Sapiega stengėsi būti tolerantiškas, raminti aistras. Atitinka nuostata buvo įrašyta ir į Lietuvos Statutą.

Leonas Sapiega pabrėždavo, kad Lietuva gali didžiuotis, jog joje taikingai gyvena įvairių tautybių ir tikybų žmonės, o mūsų valdovai kaimynų buvo gerbiami dėl tolerantiškumo.

„Privalome elgtis apdairiai, atsižvelgdami į aplinkybes, nes mūsų tėvynėje negalioja prievarta,"– rašė L. Sapiega viename iš savo laiškų.

Paskutiniai gyvenimo metais L. Sapiega ėmėsi naujai sutvarkyti Lietuvos Metriką.

Per savo ilgą gyvenimą L. Sapiega susikrovė didžiulius asmeninius turtus, bet buvo žmoniškas, rūpinosi kariais ir valstiečiais, savo dvaruose netgi steigė mokyklas baudžiauninkų vaikams.

Buvo dosnus bažnyčiai, fundavo kelių šventovių statybą.

Tapęs kataliku, sau ir savo šeimai Vilniuje pastatė mauzoliejų – Šv. Mykolo bažnyčia. Čia ilsisi jo palaikai.

Štai tokių žmonių gyventa LDK. Tokias jų gyvenimo istorijas seka dūlantys pilių ir rūmų griuvėsiai.

Gardine – lemtingi LDK istorijos puslapiai

Kelionė pamažėl eina į pabaigą, kelias veda Gardino link.

Baltarusiai nepaprastai didžiuojasi Gardinu, kuris įvardijamas ir kaip Baltarusijos atgimimo lopšys, sostinė, ir kaip pats vakarietiškiausias miestas Baltarusijoje.

Iš tiesų, Gardinas žavi ir stebina. Čia šalia karališkų pilių ir didikų rūmų stūkso nykūs pokariniai pastatai, tebestovi paminklai Leninui ir Dzeržinskiui. Visa tai – margos Gardino istorijos ženklai. Miesto istorija tikrai marga: vien XX a. Gardinas net penkis kartus buvo perduodamas iš vienos valstybės pavaldumo kitai, tad objektyvumo stengiamasi išsaugoti kuo daugiau autentiškos istorijos liudijimų.

Kam teko lankytis Gardine prieš dešimtmetį, keletą metų ir dabar, sutiks, kad ne tik Gardinas – senas ir elegantiškas, bet ir veržlus, sparčiai besikeičiantis miestas. Tiesa ir tai, kad Gardinas, dažniau negu kiti senieji LDK miestai, apeinamas lietuvių turistinių maršrutų. Pralaimi tik turistai, nes Gardine tikrai yra ką pamatyti ir ką sužinoti. Vaikštinėdamas po miestą – muziejų, patiri įvairių jausmų ir nuotaikų kaitą. Čia nesunku pajusti ir pasididžiavimą LDK šlove ir didybe, ir nostalgiją praeičiai, ir liūdesį dėl to, kas galiausiai ištiko Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Lietuviams, žinoma, įdomiausia yra senoji miesto dalis. Čia 1128 metais ant kalno šalia Nemuno, buvo pastatyta pilis, dabar vadinama Senąja. Akį patrauks šalia jos stovinti lietuvių Gardinui padovanotas medinis Vytauto Didžiojo paminklas su užrašu lietuvių ir baltarusių kalbomis.

Senąją pilį ne kartą puolė kryžiuočiai ir Galicijos kunigaikščiai.

Nuo XIII a. Gardinas priklausė LDK, apie 1376 m. perėjo kunigaikščiui Vytautui. Būtent iš Gardino savo pulkus į Žalgirį vedė Vytautas, į jį sugrįžo ir pasiekęs pergalę. Labiausiai miestas suklestėjo XIV–XV a. sandūroje

Į šią pilį mėgdavo atvykti Jogaila, joje lankėsi ir Gardinui ypač šiltus jausmus jautęs Steponas Batoras, įsakęs Gardine pastatyti vieną gražiausių tų laikų tiltų.

XVI–XVIII a. Gardinas buvo antras pagal svarbą LDK miestas po Vilniaus. Turėjęs išskirtinę ir itin komplikuotą geopolitinę poziciją tarp Lietuvos, Kijevo Rusios, Jotvingių žemės, Prūsų, Mazovijos. Čia susikerta tautų, valstybių, kultūrų sienos, tai ir lėmė sudėtingą ir audringą Gardino istoriją. Istorikai joje linkę skirti kelis etapus.

Ikilietuviškasis laikotarpis. Gardinas minimas šaltiniuose XII a., o XIII a. Gardino kunigaikštija pakliūna Lietuvos priklausomybėn.

Vytautinis laikotarpis. XIV a. pab.–XV a. pr. Gardinas priklauso Vytautui. Išauga miesto reikšmė, Vytauto iniciatyva senoji Aukštutinė pilis perstatoma į mūrinę, pastatoma parapijinė bažnyčia. Šioje pilyje nemažai laiko praleido karalaitis Kazimieras, vėliau tapęs Šv. Kazimieru.

Stepono Batoro valdymas. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gardiną pasirenka savo pagrindinės rezidencijos vieta, rekonstruoja aukštutinę pilį į renesansinę rezidenciją, funduoja jėzuitų kolegiją.

Miestas klestėjo ir Vazų valdymo laikais.

XVII a. pabaigoje išaugo Gardino politinis svoris – jis tapo Didžiojo Seimo rinkimosi vieta. Saksų valdymo metu XVIII a .vid. pastatyta nauja karališkoji rezidencija – Žemutinė pilis.

Dar vienas ryškus pakilimas miesto istorijoje – tai Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpis, kuomet Lietuvos iždininkas, ekonomas Antanas Tyzenhauzas 15 metų (1765–1780) nepertraukiamai veikė Gardine. Pastatė modernų Europos mastu priemiestį Garadnicą.

Padalijimų laikotarpiu Gardine vyko daug liūdnų ir lemtingų LLV įvykių. Gal pats liūdniausias – 1793 metų gegužės 27-ąją vykęs paskutinis, „Tylusis", kai bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo antrą kartą padalyta. Po trečiojo padalijimo 1975 metais Gardinas atiteko Rusijos imperijai.

Vita Morkūnienė
Mob. 861409090
El. p. witavi@gmail.com